Mokslininkas ir tremtinys

Kaunietis Povilas Varanauskas – mokslininkas, technikos mokslų daktaras, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) narys, Kovo 11-osios akto signataras – prie LPKTS lopšio atsidūrė neatsitiktinai. Jį, trijų mėnesių kūdikį, su mama mokytoja sovietai ištrėmė 1941 m. birželio 14-ąją į Tomsko sritį Sibire, o nuo šeimos atskirtą tėvą – į Krasnojarsko srities Rešiotų lagerį. Šeima į Lietuvą grįžo 1957 m.

„Tad suprantama, kad M. Gorbačiovo pradėtos perestroikos pradžioje mano aplinkoje buvo ne tik tiksliųjų mokslų atstovų (aš tuo metu vadovavau Kauno politechnikos instituto Mokslinių tyrimų sektoriaus Mokslinei laboratorijai), bet ir politinių kalinių ir tremtinių.

LPS grupėje susipažinau su daugeliu aktyvių žmonių. Man ypač artimos buvo Birutės Nedzinskienės, Audriaus Butkevičiaus, Algirdo Belžako ir kitų iniciatyvių asmenybių mintys, sumanymai. Nedvejodamas tapau jų bendražygiu. Juolab kad imponavo A. Butkevičiaus idėja įkurti tremtinių klubą“, – prisiminė pašnekovas.

Sugrįžo: Kėdainių kariniame oro uoste karstus su tremtinių palaikais, ekspedicijos dalyvius pasitiko apie 15 tūkst. žmonių. 1998 m. liepos 28 d. / R. Požerskio nuotr.

Budri KGB akis

Siekdami įkurti minėtą klubą, aktyviausieji nutarė 1988 m. liepos 29 d. Architektų namuose Vilniaus gatvėje išrinkti iniciatyvinę grupę. Čia jau buvo radę prieglobstį Kauno sąjūdininkai.

„Kai atėjome į numatytą renginį Architektų namuose, jų durys buvo užrakintos – pasistengė Kauno miesto komunistų partijos komiteto pirmasis sekretorius Romualdas Rimaitis. Tada patraukėme į aikštę prie Kauno pilies. Atsimenu, B. Nedzinskienė paklausė manęs, ar aš nebijau netekti užimamų pareigų, jei mano kandidatūrai būtų pritarta. Pasakiau, kad nebijau. Į minėtą grupę dar buvo pasiūlytas Juozas Enčeris. Tad ją sudarė B. Nedzinskienė, J. Enčeris, A. Butkevičius ir kt.

Kalbėdamas prie Kauno pilies apie represijų prieš Lietuvos gyventojus organizatorius ir vykdytojus, raginau kaltinti ne vien Staliną, bet ir Antaną Sniečkų. Tai labai papiktino miesto vykdomojo komiteto (taip anksčiau buvo vadinama savivaldybė) atstovą, stebėjusį mūsų renginį. Jis pareikalavo nutraukti nesankcionuotą mitingą, kurį stebėjo ir KGB Kauno skyriaus vadas Gediminas Bagdonas, su visa savo kariauna atėjęs pasiklausyti, apie ką kalba tremtiniai“, – pasakojo P. Varanauskas.

Išrinko klubo tarybą

Anot P. Varanausko, R. Rimaičio vadovaujamoje komunistų partijos institucijoje Kaune anuomet kiekvieną pirmadienį miesto įmonių, mokyklų, įvairių įstaigų vadovams buvo teikiama informacija apie padėtį mieste.

Kai 1988 m. liepos 30-ąją Architektų namuose buvo įkurtas „Tremtinio“ klubas, daug kartų ėjau į redakciją su visokiomis žiniomis, straipsniais.

„24-osios vidurinės mokyklos direktorius Raimondas Rainys, grįžęs iš tokio posėdžio, pasakė savo pavaldiniams, kad Kaune yra daug neformalių sambūrių, tačiau tremtinių – pats baisiausias. Vėliau jis, pasisakydamas prieš Sąjūdį, žadėjo nušauti Vytautą Landsbergį ir „išsišiepusią“ Kazimierą Prunskienę. Gal žadėjo tai padaryti todėl, kad buvo medžiotojas?“ – ironiškai šyptelėjo P. Varanauskas.

Tolsnius įvykius po nutraukto renginio aikštėje prie Kauno pilies priminė kitas pašnekovas – A. Belžakas, buvęs 1941 m. birželio 14-osios tremtinys, kurio tėvas, atskirtas nuo šeimos, po metų mirė Revučyje – septintajame Kraslago lageryje. Pasak A. Belžako, iš aikštės prie Kauno pilies tremtiniai grįžo į Architektų namus. Durys jau buvo atrakintos. Tad suėję vidun nutarė išrinkti „Tremtinio“ klubo, įkurto prie LPS, tarybą.

Kaip rašė A. Butkevičius pirmajame laikraščio „Tremtinys“ numeryje, „Tremtinio“ klubas buvo įkurtas 1988 m. liepos 30-ąją. „Klubo tarybos pirmininku tapo A. Butkevičius, nariais: Juozas Enčeris, Liudas Bumbulis, Mečislovas Laurinkus, Rimvydas Mikalauskas, Jurgis Gasiūnas, A. Belžakas, Romualdas Staugaitis, B. Nedzinskienė, Vincas Patackas, P. Varanauskas, Jaroslavas Banevičius ir kt.“, – vardijo A. Belžakas.

Pradžia: grįžę nuo Kauno pilies į Architektų namus išrinko „Tremtinio“ klubo tarybą. Dešinėje stovi pirmininku išrinktas A. Butkevičius, centre – B. Nedzinskienė. 1988 m. liepos 29 d. / A. Belžako nuotr.

Liko pėdsakas

Klubo taryba, pasak A. Belžako, rinkdavosi į posėdžius viename Nemuno gatvės name, kurį pasiūlė vienas iš tremtinių, bet netrukus pradėta posėdžiauti Kęstučio g. 27 numeriu pažymėtame pastate, kur buvo įsikūrę Kauno politechnikos instituto VIII rūmai, 301 auditorijoje. Posėdžiai prasidėdavo 18 val. Kaip prisimena P. Varanauskas ir A. Belžakas, į tarybos posėdžius ateidavo ir A. Butkevičiaus mama.

Tolesnius įvykius prisiminė P. Varanauskas: „Tuo metu man kaimynai pranešė, kad prie daugiabučio namo, kuriame gyvenu iki šiol, vis stoviniuoja juoda „Volga“. Kaimynai net nurodė jos valstybinius numerius. Tai sužinojęs, parašiau laišką KGB Kauno padalinio vadovui G. Bagdonui klausdamas, kiek man pavojinga ta „Volga“. Žinoma, nurodžiau automobilio valstybinius numerius. Netrukus gavau atsakymą, kad mieste toks automobilis neregistruotas. Po kurio laiko viename miesto komunistų partijos ir LPS vadovų susirinkime G. Bagdonas man patarė dėl tos „Volgos“ kreiptis į kitas miesto valdžios institucijas. Tačiau juk visi žinojo, kad to meto Kauno valdžia – komunistų partijos ir vykdomasis komitetai, KGB ir milicija – dirbo išvien.“

Pirmasis suvažiavimas

Steigiamasis „Tremtinio“ klubo suvažiavimas, anot P. Varanausko, įvyko 1988 m. rugpjūčio 26 d. Kaune, minėtuose KPI rūmuose Kęstučio gatvėje. 1988 m. rudenį klubas savo veiklą iš pastato Kęstučio g. 27 perkėlė į K. Donelaičio g. 70B namą.

Pasak P. Varanausko, 1988 m. spalio 29-ąją klubui pavyko sušaukti pirmąjį tremtinių forumą, kurį daugelis dabar vadina pirmuoju suvažiavimu, įvykusiu istorinėje Kauno sporto halėje. Tuo metu klubas jau buvo spėjęs tapti respublikinis – įvairiuose Lietuvos rajonuose kūrėsi klubo skyriai.

„Kauno sporto halė nebuvo regėjusi tokios žmonių jūros, – prisiminė P. Varanauskas. – Aš kalbėjau apie nenubaustą už siaubingas žudynes Rainiuose enkavėdistą, žudynių iniciatorių ir organizatorių Petrą Raslaną, apie nereabilituotą 92 metų buvusį paskutinį tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį ir kt.“

Pagaliau: karstai su Igarkos tremtinių palaikais kraunami į sunkvežimį ir išvežami į oro uostą. Šiai pirmajai ekspedicijai į vadovavo Vytautas Putna. 1998 m. liepa. / V. Dekšnio nuotr. iš Aldonos Krinickienės archyvo.

T. Mačiulienės drąsa

P. Varanauskas pabrėžė „Kauno dienos“ ir buvusios jos vyriausiosios redaktorės Teklės Mačiulinės drąsą to meto agresyvioje politinėje aplinkoje.

„Kai 1988 m. liepos 30-ąją Architektų namuose buvo įkurtas „Tremtinio“ klubas, daug kartų ėjau į redakciją su visokiomis žiniomis, straipsniais. Visada buvau nuoširdžiai priimamas, o informacija spausdinama laikraštyje. Laikraštis buvo drąsus – spausdino stalinizmo nusikaltimus demaskuojančius straipsnius, tremtinių ir politinių kalinių prisiminimus ir pan.“ – tvirtino P. Varanauskas, beje, pats 1989–1990 m. vadovavęs savaitraščiui „Tremtinys“.

Priminsime, kad T. Mačiulienė prie „Kauno tiesos“ vairo stojo 1987 m. Tai, ką spausdino šis laikraštis, polemizavęs su anuometės valdžios atstovais įvairiais klausimais, nedrįso pateikti savo skaitytojams net „Gimtasis kraštas“. Dar daugiau drąsos redaktorė įgijo, kai grįžo iš Maskvos, kur redaktorių seminare pats Michailas Gorbačiovas paragino atsisakyti žiniasklaidoje paradinės gyvenimo pusės vaizdavimo. Tad Kauno partinių veikėjų nepasitenkinimą jų veiksmus kritikuojančiais straipsniais redaktorė atremdavo sakydama, kad taip dirbti liepęs pats M. Gorbačiovas.

1990 m. vasario 16-ąją „Kauno tiesos“ redakcija paskelbė, kad nuo šios dienos tai nebe LKP Kauno miesto komiteto ir liaudies deputatų tarybos, o nepriklausomas miesto laikraštis. Miesto valdžia buvo išvesta iš pusiausvyros. „Kauno tiesa“ 1992 m. birželio 17-ąją tapo „Kauno diena“.

Aktyvumo priežastys

Kauno rajone gyvenantis Donatas Grybauskas, senokai peržengęs gyvenimo 90-metį, savo prisiminimus apie LPKTS ir Kauno skyriaus įkūrimą pradėjo iš toli – nuo 1948 m., kai jis tapo partizanu, kai žuvo jo brolis ir bendražygiai, išduoti Antano Misiūno iš Laukiškių kaimo.

Laimingas atsitiktinumas išgelbėjo Donatą nuo žūties. Tačiau ne nuo tremties. Mat jį, savo noru slapčia išvykusį į tremtį pas savo tėvus ir brolius, suėmė Sibire už partizanavimą Lietuvoje, pargabeno atgal, žiauriai tardė saugumo rūmuose ir išsiuntė dešimčiai metų kalėti į Mordovijos mažamečių lagerį. Iš ten į Lietuvą jis grįžo 1957 m. Sulaukęs LPS įkūrimo, tapo aktyviu jo ir tremtinių judėjimo nariu.

„Vienas iš pirmųjų svarbių klubo „Tremtinys“ veiklos rezultatų – tremtinių palaikų pervežimas iš tremties vietų Sibire į Lietuvą. 120 palaikų pervežimą iš Igarkos organizavome drauge su Vytautu Putna ir A. Butkevičiumi. Šiai ekspedicijai į Igarką vadovavo V. Putna. Palaikai karstuose buvo atgabenti kariniu transporto lėktuvu į Kėdainių karinį aerodromą 1989 m. liepos 28-ąją. Atsimenu, buvo pavakarys. Skambant Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios varpams – šv. Mišias laikė jaunas kunigas Vytautas Grigaravičius – aerodromo link judėjo daugiatūkstantinė minia su gedulo kaspinais perrištomis trispalvėmis, bažnytinėmis vėliavomis, žvakėmis ir gėlėmis. Aerodromo vadai įsileido minią – tai anuomet atrodė kaip stebuklas“, – prisiminė Donatas ir apgailestavo, kad sovietų nusikaltimai iki šiol nesulaukė tokio griežto Europos ir pasaulio pasmerkimo kaip nacizmas.

Pirmeivis: D. Grybauskas 1990 m. vasarą tapo pirmuoju „Tremtinio“ klubo Kauno skyriaus pirmininku. / V. Skučaitės nuotr.

Kaitos kaleidoskopas

1989 m. spalio 13-ąją antrajame suvažiavime „Tremtinio“ klubas tapo Lietuvos tremtinių sąjunga (LTS), o jos prezidentu išrinktas Balys Gajauskas. 1990 m. gegužės 19 d. LTS valdybos ir skyrių pirmininkų konferencijoje buvo patenkintas LTS tarybos pirmininko A. Butkevičiaus prašymas atleisti jį iš tų pareigų dėl jo tiesioginio darbo Aukščiausiojoje Taryboje ir Lietuvos krašto apsaugos departamente. Į jo vietą taryboje buvo išrinktas Antanas Lukša.

1990 m. spalio 13 d. sąjungos pavadinimas pakeistas į 76 tūkst. narių vienijančią organizaciją LPKTS. Naująjį pavadinimą klubui, priėmusiam į savo gretas politinius kalinius, pasiūlė A. Lukša, vėliau stojęs prie LPKTS vairo. LPKTS ilgamečiu vadovu buvo ir Povilas Jakučionis. Dabar pirmininkauja Gvidas Rutkauskas.

Pasak D. Grybausko, Tremtinių sąjungos Kauno skyrius buvo įkurtas 1990 m. liepą. Spalio 3-iąją skyriaus nariai išrinko tarybą, kuri pirmininku pasirinko Donatą. Dabar skyriui vadovauja Vladas Sungaila.

Vienas iš pirmųjų svarbių klubo „Tremtinys“ veiklos rezultatų – tremtinių palaikų pervežimas iš tremties vietų Sibire į Lietuvą.

Klubo savaitraštis

Pirmasis keturių puslapių biuletinio tipo leidinys „Tremtinys“ (jo leidybą inicijavo ir organizavo A. Lukša, vėliau daugybę metų vadovavęs LPKTS) – dabartinio savaitraščio pirmtakas – savo skaitytojus pasiekė 1988 m. spalio 28 d. Tai buvo keturi A4 formato biuletenio puslapiai, kuriuose tekstai buvo atspausdinti spausdinimo mašinėle ir padauginti, greičiausiai, anuomet populiariu ERA dauginimo aparatu. Biuletenio pirmasis redaktorius buvo Jaroslovas Banevičius, dailininkas – Jonas Lukšė. Dabartinio savaitraščio pirmtakas buvo platinamas „Tremtinio“ klubo būstinėje – K. Donelaičio g. 70B. Taip pat šis leidinys patekdavo ir į įvairius Lietuvos rajonus, kur tremtiniai būrėsi į „Tremtinio“ klubo filialus.

Priminsime, kad pirmajame „Tremtinio“ numeryje A. Butkevičius tremtinių ir politkalinių vardu reikalavo stalinizmą paskelbti nusikaltimu žmonijai ir lietuvių tautai, o stalinizmo vykdytojus teisti kaip karinius nusikaltėlius, siūlė prieškario ir pokario kovas Lietuvoje vadinti rezistencija. A. Bukevičius informavo skaitytojus apie pradėtą kaupti medžiagą būsimam stalinizmo nusikaltimų muziejui, rašė apie būsimą ekspediciją į tremties vietas kapams tvarkyti, paminklams statyti, atsiminimams apie lietuvius tremtinius rinkti, jų palaikams parvežti.

Laikraštyje buvo pranešta apie Lietuvos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaką „Dėl asmenų, iškeldintų 1941–1952 m., reabilitavimo“, apie „Tremtinio“ klubo filialus Igarkoje, Vorkutoje, apie Rusijos šviesuolių įkurtą, o dabar Vladimiro Putino sunaikintą „Memorialą“.

Simbolis: karstų su palaikais sutikimo momentas. 1998 m. liepos 28 d. / R. Požerskio nuotr.

Istorinė atmintis

Pasak dabartinės savaitraščio redaktorės Audronės Kaminskienės, šiuo metu „Tremtinio“ tiražas yra 950 egz. Nuo 1988 m. spalio 28 d. išleista daugiau kaip 1 540 numerių. „Skaudu, kad prenumeratorių gretos retėja ne tik dėl vis mažėjančio tremtinių, politinių kalinių, partizanų skaičiaus, bet ir dėl pašto darbo pertvarkos“, – apgailestavo A. Kaminskienė.

Priminsime, kad 1991 m. A. Lukšos iniciatyva LPKTS pradėjo leisti istorinį žurnalą „Laisvės kovų archyvas“. Jam vadovauti buvo pakviesta IX forte dirbusi Dalia Kuodytė, vėliau tapusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadove, Seimo nare. Jai rengiant žurnalą talkino Birutė Oksaitė, vėliau dirbusi „Kauno dienoje“, ir kt.

LPKTS būstinėje jos 35-mečio proga šiomis dienomis duris atvėrė interaktyvi muziejinė ekspozicija Laisvės kovų istorijai atminti.

Vienas Lietuvos nepriklausomybės kalvių Vytautas Landsbergis yra pasakęs, kad apie laisvę reikia kalbėti ir už ją kovoti kasdien, o ne vien tik šventiniuose minėjimuose, per rinkimus.

"Tai šventa tiesa", – pastebi signataras Povilas Varanauskas.

– Vėlų 1990-ųjų kovo 11-osios vakarą Aukščiausiojoje Taryboje buvo pasirašytas aktas "Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo". Kokias to įvykio aplinkybes laikote itin svarbiomis?

– Kaip sakė Romualdas Ozolas, Kovo 11-oji yra Vasario 16-osios vaikas. Jo gimimo vakarą mums, Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatams, buvo išdalyti biuleteniai, kuriuose sava ranka turėjome įrašyti Akto pavadinimą, savo vardus, pavardes ir pasirašyti verdiktą – esame už ar prieš Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Balsavimui pasibaigus, Vytautas Landsbergis, siekdamas išvengti galimų nesusipratimų, garsiai skaitė visų pasisakiusiųjų pavardes, priimtą sprendimą, o pasirašiusieji turėjo tai patvirtinti, atsistodami ir pasakydami "taip".

– Kodėl šis dokumentas buvo priimtas būtent Kovo 11-ąją?

– Kitą dieną Maskvoje turėjo vykti SSRS deputatų suvažiavimas – jame turėjo būti pasirašytas dokumentas, pagal kurį norinčios išstoti iš SSRS respublikos privalėjo gauti visų kitų respublikų sutikimą. Žodžiu, išlindome iš SSRS pro adatos skylutę.

Po balsavimo buvo nuspręsta Kovo 11-osios akto dublikatą su Vytauto Landsbergio ir Liudviko Sabučio parašais ir jo priedą, išverstus į rusų kalbą, išsiųsti į Maskvą Michailui Gorbačiovui ir Ministrų Tarybos vadovui Nikolajui Ryžkovui. Šią istorinę misiją atliko Egidijus Bičkauskas, kovo 12-osios paryčiais išskridęs į Maskvą ir įteikęs minėtus dokumentus SSRS II deputatų suvažiavimui pirmininkavusiam M.Gorbačiovui.

Maskva vis ragino mus atšaukti Kovo 11-osios aktą. Kadangi nekreipėme į tai dėmesio, Lietuvai buvo paskelbta ekonominė blokada, bet mūsų šalis atlaikė šį milžinišką spaudimą.

(Nuotraukoje  – Povilas Varanauskas) Elijaus Kniežausko nuotr.

– Grįžkime prie Kovo 11-osios akto. Sakėte, kad į Maskvą šis dokumentas buvo išvežtas su dviem parašais, bet plačiau yra žinomas Aktas su visų signatarų parašais. Kuris iš tų dokumentų yra svarbiausias ir kur jie saugomi?

– Pagrindinis dokumentas – tai Aktas su dviem parašais, su AT kanceliarijos antspaudu. Tą patį vakarą Virgilijus Čepaitis pasiūlė visiems deputatams pasirašyti Kovo 11-osios aktą. Kol buvo parengtas akto teksto dublikatas ant didesnio popieriaus lapo, nes reikėjo vietos 124 signatarų parašams, kai kurių deputatų jau nebeliko salėje, trys buvo Maskvoje. Tad Aktą pasirašė tik tuo vėlyvu metu buvusieji parlamente. Kiti pasirašė kitu laiku. Abu variantai buvo nufotografuoti.

Beje, kiek žinau, per tragiškus 1991 m. sausio įvykius Kazimieras Motieka su Mečiu Laurinkumi vežė tą dokumentą į Kauną naktį, paslėpę automobilyje, po degalų baku. Dokumentas buvo nuvežti pas kardinolą Vincentą Sladkevičių.

Beje, prieš 1992 m. rinkimus į Seimą tyčia buvo paskleista žinia, neva V.Landsbergis pavogė Nepriklausomybės Aktą, nors šis dokumentas visą laiką gulėjo pas kardinolą V.Sladkevičių. Kai A.Brazauskas tapo valstybės vadovu ir sužinojo, kur tas dokumentas, pats nuvyko pas kardinolą jo atsiimti. Dabar Kovo 11-osios akto originalas su V.Landsbergio ir L.Sabučio parašais yra saugomas Seimo archyve, o su visų deputatų parašais – Lietuvos valstybės naujajame archyve.

Žvelgdami atgal mes, signatarai, turėtume pripažinti, kad anuomet turėjome labiau mylėti, gerbti vieni kitus.

– Jūs anuomet labai išgarsėjote savo rašinių ciklu "Voratinklis", kuriame atskleidėte dešiniųjų ir kairiųjų Akščiausiosios Tarybos deputatų sąsajas su KGB. Kam reikėjo tokių skandalingų publikacijų?

– Žvelgdami atgal mes, signatarai, turėtume pripažinti, kad anuomet turėjome labiau mylėti, gerbti vieni kitus. Matote, anuomet Aukščiausiojoje Taryboje sklandžiusi idėjai "Užmirškime praeitį ir žvelkime į ateitį" trukdė kairiųjų ir dešiniųjų deputatų tarpusavio nepasitikėjimas ir siekis pirma laiko išvaryti vieniems kitus iš AT.

Priminsiu, kad jau 1990 m. kovo 27-ąją AT priėmė pareiškimą, siekdama sumažinti ir visuomenėje kilusią įtampą dėl viešumoje pasklidusios informacijos apie kai kurių deputatų bendradarbiavimą su KGB. Tame nutarime buvo sakoma, kad teigiamai bus vertinamas kiekvieno piliečio prisipažinimas bendradarbiavus su KGB, tačiau tokio prisipažinimo nebus reikalaujama ir juolab kaip nors baudžiama už tai. Deja, aistros tarp deputatų tik kaito. Ypač po publikacijos spaudoje apie Virgilijaus Čepaičio sąsajas su KGB.

Imta vis garsiau kalbėti apie įstatymo, reikalaujančio kituose rinkimuose kandidatams prisipažinti bendradarbiavus su KGB, reikalingumą. Atsimenu, Bronislovas Genzelis griežtai pasisakė už tai, kad tokių deputatų AT neliktų, ir 1991 m. gruodžio 17-ąją AT vis tik priėmė įstatymą "Dėl deputatų, įtariamų sąmoningai bendradarbiavus su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis mandatų patikrinimo". Ir pridursiu – atleidimo iš AT. Aš su Algirdu Patacku ir Liudviku Sabučiu buvome prieš šio įstatymo priėmimą, bet jį priimant balsavome "už", nes matėme, kad taip elgsis net ir susijusieji su minėtomis tarnybomis.

Manau, kad svarbiausias to įstatymo tikslas buvo susidoroti su Virgilijumi Čepaičiu – tuo ypač džiaugėsi Kazimiera Prunskienė, bet ir jai pačiai, ir Jokūbui Minkevičiui, ir Eduardui Vilkui ir kitiems deputatams tas įstatymas vėliau smarkiai kišo koją.

Anuomet sakiau, kad mes per maža tauta, kad kreiptume dėmesį į bendradarbiavimą su KGB. Nepaisant to, buvau pakviestas į AT Komisiją, kuri rengė tą įstatymą dėl to bendradarbiavimo. Aš siekiau Komisijoje vertinti kiekvieno deputato visas bendradarbiavimo ir sąsajų su KGB aplinkybes, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Tada išėjau iš tos Komisijos, parengiau rašinių ciklą "Voratinklis", kuris buvo spausdinamas laikraštyje "Lietuvos aidas". Pateikiau net keturiolika straipsnių apie į KGB voratinklį įsipainiojusius AT deputatus – jie buvo ir iš kairiųjų, ir iš dešiniųjų partijų. Tokiu būdu siekiau sustabdyti planuojamą "raganų medžioklę" AT, padėti brūkšnį po praeitimi ir pradėti dirbti viešai apsivalius nuo praeities. Tačiau to neįvyko.

– Ar anuomet nebijojote, kad ir jums teks aiškintis dėl iškilusių viešumon sąsajų su didžiausiu Lietuvoje laikomu partizanų išdaviku prof. Juozu Markuliu-Ereliu?

– Sukeltas triukšmas dėl mano sąsajų su J.Markuliu – tai kerštas už "Voratinklį". Mane daužė už tuos rašinius ir iš kairės, ir iš dešinės, o apie mano "nusikalstamą" ryšį su J.Markuliu pasistengė paskleisti Aloyzas Sakalas. Atsimenu, Romualda Hofertienė dėl to stengėsi sugėdyti jo stovyklą, bet ši retoriškai atsakė: "O ką jis su mumis išdarinėja?"

Tai štai – apie profesoriaus Juozo Markulio išdavikišką veiklą sužinojau tik Sąjūdžio pradžioje. Man tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Į J.Markulio namus pokariu patekau per mamos seserį mokytoją Stasę Milčiūtę. Tai buvo J.Markulio trijų kambarių būstas, kurio šeimininką KGB išsiuntė į Leningradą rašyti mokslinį darbą, o iš tiesų taip siekė apsaugoti savo agentą nuo partizanų karo lauko teismo mirties nuosprendžio. Kambarį mano tetai išnuomojo J.Markulio giminaitė, prižiūrėjusi jo paliktą turtą.

Aš atvažiuodavau aplankyti savo tetos vienas, nes gyvenau pakaunėje pas gimines, be tėvų, buvusių Sibire. Lankiausi pas tetą Vilniuje, kol J.Markulio šeima grįžo iš Leningrado. Buvojau ten ir truputį vėliau. Tad man iš tiesų teko šiek tiek bendrauti su J.Markuliu, apie kurio slaptą veiklą anuomet nieko nežinojau. Deja, po mano "Voratinklio" ciklo 1992 m. buvo skleidžiamas gandas, kad aš esąs J.Markulio sūnėnas ar augintinis, ir net abejojama, ar iš tiesų galėjau būti Sibire, turėdamas tokį dėdę.

Aš po kiekvienų laisvų rinkimų prašau Dievą laiminti Lietuvą ir jos naudai dirbančią tautos išsirinktą valdžią.

– Ar dabar, prabėgus daugiau nei ketvirčiui amžiaus nuo Kovo 11-osios, manote, kad Lietuvoje sumažėjo priešprieša, išnyko KGB šmėkla?

– Nemanau. Pastebiu dar vieną skaudžią vietą valstybėje – pilietiškumo stoką, o jei ir randasi kokia pilietinė iniciatyva, tai jos organizatoriai panaudoja ją savanaudiškiems tikslams. Tačiau džiugina pasirinkimo laisvė – gali kiekvienas rinktis, pavyzdžiui, už ką balsuoti. Aš po kiekvienų laisvų rinkimų prašau Dievą laiminti Lietuvą ir jos naudai dirbančią tautos išsirinktą valdžią.

Kai kurių signatarų iš Kauno likimai

Pirmiausia priminsime, kad Birutė Nedzinskienė, Algirdas Vaclovas Patackas, Vytautas Paliūnas, Liudvikas Simutis, Antanas Karoblis, Kazimieras Uoka jau iškeliavo Anapilin.

Kauno Sąjūdžio šešiolika atstovų – būsimų signatarų kandidatavo į AT Kaune, dar aštuoneri – Kauno rajone, kitose rinkimų apygardose. Pasidomėjome, ką dabar veikia kai kurie iš jų.

Rolandas Paulauskas: signataras, žurnalistas, politinis ir visuomenės veikėjas, kompozitorius, ypač išgarsėjęs, kai parašė muziką Kęstučio Genio eilėraščiui "Pabudome ir kelkimės", kuri tapo Sąjūdžio himnu; vienas iš Tautos pažangos partijos atkūrėjų, pirmasis Sąjūdžio TV laidų iš Kauno rengėjas, 1993–1996 m. rengė ir vedė LTV laidas "Kas geresnio, premjere?", 2009–2014 m. – radijo stoties "Laisvoji banga" politinių diskusijų laidą "Naktigonė". Pastaruoju metu jam metami kaltinimai radikalizmu, prorusiškomis pažiūromis. "Aš esu tautininkas ir noriu, kad ir po 100 metų Lietuvoje būtų lietuvių kalba ginčijamasi, kaip geriau susitvarkyti savoje šalyje", – su metamais kaltinimais nesitinka R.Paulauskas.

Algirdas Saudargas – septyniose Lietuvos Respublikos vyriausybėse dirbęs užsienio reikalų ministru, nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi prie Šventojo Sosto ir Maltos Ordinui, nuo 2009 m. – Europos Parlamento (EP) narys. Anot A.Saudargo, jis ėmėsi iniciatyvos atkreipti visuomenės dėmesį į kibernetinį saugumą Lietuvoje. Signataro EP biuras drauge su Lietuvos mokslų akademija parengė, išleido ir išdalijo Lietuvos mokykloms, bibliotekoms specialų leidinį minėta tema. Šiuo metu signataras laukia kitos savo svarbios iniciatyvos Europos Parlamente rezultatų – mokslininkų parengtos ir verčiamos į lietuvių kalbą 150 puslapių studijos kalbos technologijų klausimais, kurie dar labai siaurai suprantami visuomenėje. Ši studija kartu yra ir lietuvių kalbos likimo informacinėje erdvėje klausimai.

Povilas Varanauskas – šis technikos mokslų daktaras, išradėjas, KPI (dabar KTU) docentas, garsios KTU "Vibrotechnikos" Mokslinio tyrimo sektoriaus laboratorijos vedėjas, po darbo Seime dirbo dėstytoju ir, stebėdamas politinį šalies gyvenimą, rašė ir teberašo poleminius straipsnius į spaudą, tačiau jokiu būdu nelaiko savęs politologu.

Audrius Butkevičius – gydytojas, 1989 m. įkūręs Kaune klubą "Tremtinys", tapo aktyviu Kauno sąjūdžio nariu, 1990 m. – Krašto apsaugos departamento generaliniu direktoriumi. 1991-ųjų sausį organizavo parlamento gynybą, 1991 m. rudenį tapo pirmuoju krašto apsaugos ministru, po metų pasirašė Lietuvos ir Rusijos sutartį dėl kariuomenės išvedimo ir prižiūrėjo sutarties įgyvendinimą. 1993 m. vykstant pakaunės savanorių maištui atsistatydino iš ministro pareigų. Būdamas 1996–2000 m. kadencijos Seimo nariu, 1997 m. rudenį buvo apkaltintas pasikėsinimu sukčiauti. Nors buvo įkalintas, išlaikė Seimo nario mandatą. Išėjęs į laisvę, Gruzijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje patarinėjo politinių technologijų klausimais, įsteigė individualią įmonę, o 2007 m. buvo išrinktas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą. Dabar, anot paties A.Butkevičiaus, užsiima tuo, ką geriausiai išmano, – konsultuoja politinių technologijų klausimais.

Česlovas Vytautas Stankevičius – didžiuojasi esąs vienas iš Kovo 11-osios akto kūrėjų, jį pristatęs Aukščiausiojoje Taryboje kolegoms deputatams, dešimtims ten buvusių iš viso pasaulio žurnalistų, o svarbiausia – Lietuvos visuomenei. Daugybę metų skyrė krašto apsaugai ir jai vadovavo, būdamas ministru, dirbo diplomatu. Iš darbo Seime pasitraukė būdamas 75 metų, atsisakęs kandidatuoti 2012 m. rinkimuose, o po metų išėjo jo parašyta knyga apie derybas su Maskva svarbiausiais Lietuvos valstybės klausimais. Nuo 1994 m. gyvena Vilniuje, retsykiais lankosi Kaune.

„Aktą dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo jau nuo senų senovės kardu ir savo pralietu krauju buvo pasirašiusi visa Lietuva. Kiekviena mūsų karta vis sukildavo: vieni būdavo nuslopinami, tada atgimdavo kiti ir taip diena iš dienos kovėmės dėl savo tėvynės laisvės. Kovo 11-ąją mes tik pasirašėme dokumentą, kuris buvo protėvių ir visų mūsų sunkiai iškovotas jau daug anksčiau“, – kalbėjo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo seimo narys, Kauno technologijos universiteto (KTU) emeritas Povilas Varanauskas.

Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras, Ilgametis KTU Vibrotechnikos laboratorijos vyresnysis mokslinis bendradarbis ir docentas P. Varanauskas 1990-ųjų metų Kovo 11-ąją prisimena lyg vakar dieną: nerimas, baimė sumišę su džiaugsmu ir viltimi bei neapsakoma tėvynės mylėtojų drąsa Lietuvą pakylėjo iki nepriklausomos demokratinės valstybės.

Šiemet garbingą 75-erių metų jubiliejų pažymėjęs signataras su nostalgija papasakojo, kokius sunkumus teko išgyventi, norint būti nepriklausomiems, kaip vyko Nepriklausomybės akto pasirašymo procesas bei kas pasikeitė per 26-erius metus Lietuvoje.

– Papasakokite, kas vyko 1990-ųjų Kovo 11-ąją Aukščiausioje Taryboje?, – paprašėme P. Varanausko.

– Kaip dabar atsimenu, kai tą dieną minioje mačiau stovinčią labai seną moterį su plakatu rankose: „Dieve, duok Aukščiausios Tarybos deputatams drąsos priimti nepriklausomybę“. Visa tauta Kovo 11-ąją mus stebėjo ir laukė šio įvykio.

Tuo tarpu mums, deputatams, Aukščiausioje Taryboje buvo išdalinti biuleteniai, kuriuose sava ranka turėjome įrašyti savo vardus, pavardes ir parašus bei verdiktą – esam už ar prieš Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą. Balsavimui pasibaigus, Vytautas Landsbergis garsiai skaitė visų pasisakiusiųjų pavardes ir balsus, kad būtų išvengta nesusipratimų.

Viešas balsavimas vyko tam, kad kiekvienas galėtų atsakyti už save. Jeigu viskas būtų vykęs slaptai, galbūt rezultatai būtų kiti ir šios dienos dabar dar nereikėtų minėti.

– Kokios aplinkybės tuomet padėjo įvykiams susiklostyti būtent Lietuvai palankia linkme?

– Mums pasisekė, jog Tarybų Sąjunga, būdama pati galingiausia pagal gamtos išteklius, ėmė ir bankrutavo ekonomiškai. Ten buvo remiamasi katorginiu darbu, kai tuo tarpu visas likęs pasaulis keliavo techninio progreso kryptimi.

Iš vienos pusės, tuometinėje Rusijoje vyko ir milžiniškos inovacijos, pavyzdžiui, kelionė į kosmosą, bet iš kitos – žmogus buvo nustumtas nuo visų jam priimtinų gėrybių. Gyvavo tik idėja, jog socializmas nugalėjo visiems laikams.

Patys sovietų ideologai, pavyzdžiui Aleksandras Jakobliovas, suprato, jog negalima visada gyventi tik taip, kaip kažkas liepia. Jo ir kitų aktyvistų idėjos „imperiją“ privedė prie pertvarkos, kurios pasėkoje ir mes atgavome savo nepriklausomybę. Prieš Kovo 11-ąją kilo įvykiai ir Baku bei Tbilisyje, kuriame desantininkai kapojo žmones su kastuvėliais, tūkstantiniai žuvusiųjų skaičiai buvo prilyginami nuliui, o mums to pavyko išvengti.

– Ar tikėjote, kad po Kovo 11-osios Lietuvai pavyks įtvirtinti ir išsaugoti savo nepriklausomybę?

– Pamenu, jog kai kurie signatarai net verkė iš džiaugsmo po akto pasirašymo. Man  pačiam atrodė, jog kūną iki debesų pakėlė džiaugsmingi širdies dūžiai, bet giliai viduje vis tik buvo neramu, juk niekas negalėjo žinoti, kas mūsų tautos laukia rytoj. Turėsim savo laisvę ar ne, man tikrai tą dieną buvo neaišku. Nors tada abejojau, šiandien džiaugiuosi, jog turime tvirtą ir nepajudinamą nepriklausomybę.

Anuomet ūpą palaikė tik mintis, jog jeigu mes ir vėl būsime nublokšti priešų priespaudos, jau būsime įrodę savo tautiečiams, kad už laisvę būtina kovoti. Tie, kurie ateis po mūsų irgi turės didžiausią pavyzdį, jog Lietuvoje buvo daug žmonių, kurie neišsigando ir siekė savo tikslo.

– Ar išoriniai agresoriai netrukdė atstatyti šalies nepriklausomybės?

– Sovietai nuolatos ragino atšaukti Kovo 11-osios Nepriklausomybės aktą, o kadangi niekas nesiruošė to padaryti, mums buvo paskelbta blokada. Nutraukė benzino, maisto, reikalingiausių prekių tiekimą bei naftos pumpavimą. Kaip bebūtų, rusams su blokadomis itin nesisekė: pas pačius okupantus kareivius pirkdavome benziną bei reikalingiausias prekes.

Anksčiau, kai vykdavo partizaniniai karai, kraujas tekėdavo upeliais, bet susigerdavo į žemę ir jo nesimatydavo. Kai šalyje buvo užtiesta balta demokratijos staltiesė – matėsi kiekvienas kraujo lašas. Būtent dėl to Sovietų sąjunga bandė be ginklų, bet mūsų pačių rankomis, diplomatiškai priversti atsiimti savo sprendimą žaisdami įvairius politinius žaidimus.

– Kokioje situacijoje šiandien būtų Lietuva, jeigu Kovo 11-ąją nebūtų įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė?

– Nuomonių buvo įvairių, bet iš tikro visi nujautė, jog jeigu šita Taryba nebūtų priėmusi nepriklausomybės, atėjus rinkimų metui, būtų išrinkti demokratiškesni valdantieji, kurie tikrai pasirašytų Nepriklausomybės aktą.

Jeigu visgi būtume likę priespaudoje, nežinia kokį gyvenimą mums dabar tektų turėti. Juk istorija neatsako į klausimą „kas būtų, jeigu būtų?“.

– Praėjo jau 26 metai nuo nepriklausomybės atkūrimo. Kas Lietuvoje pasikeitė per tą laiką?

– Normalu, kad žmonės visada nori gyventi vis geriau ir geriau, bet niekada nesupratau tų, kurie sako: „prie ruso buvo geriau“. Gyvenome kreivųjų veidrodžių karalystėje: okupantai buvo vadinami broliais, o tuo metiniai priešai teigė, jog savo priespauda mums neša laisvę. Kas tuo metu buvo bent trupučiu geriau, nei yra dabar?

Anuomet būdavo didelė nuodėmė ką nors pavogti net ir tada, kai žmonės dirbo mašinoms, ne sau, o ilgiausiose eilėse turėdavome laukti, kad įsigytume būtiniausių produktų. Dabar visuomenė patys bando pasipelnyti iš visų galimų situacijų ir tai yra itin didelis moralinis nuosmukis. Iš kitos pusės, dabar turime visko, ko norime: automobilius, maistą, rūbus ir esame visiškai nepriklausomi.

Anksčiau niekas net neįsivaizdavo, kad nedirbantys žmonės gali gauti pašalpas, o benamiai ir neturintys jokių pragyvenimo šaltinių gali gerti ir rūkyti, o kiti žmonės dar juos ir šelpia arba kažką perka. Iš esmės pasikeitė visi santykiai tarp žmonių jau tada, kai atsirado pinigai, o kartu su jais ir „vergovė“. Akmens amžiuje žmonės nudobdavo žvėrį ir visi kartu linksmindavosi, kol jį suvalgydavo. Dabar dirbama vieni kitiems, atsirado pinigų perteklius ir nepriteklius. Kai pagalvoju, per 26-erius metus labai daug kas pasikeitė.

– Kaip manote, ar po šitiek metų ši šventė išlaiko savo autentiškumą ir svarbą?

– Šiuolaikinis jaunimas nežino, ką reiškia gyventi priespaudoje. Žmonės pamiršta, ką reiškia negalėti kažko nusipirkti, negalėti kažkur eiti. Visiems nepriklausomybė dabar atrodo savaime suprantamas dalykas. Pas mus, Lietuvoje, patriotiškumas pasidarė iš vis nebemadingas.

Kaip bebūtų, tiek Kaune, tiek Vilniuje buriuojasi žmonės, vyksta įvairiausios eisenos, visuomenė nepamiršta savo šaknų ir perleidžia jas iš kartos į kartą.

Ypatingų tradicijų švęsti šią dieną neturiu. Šiais metais keliausiu į iškilmingą Kovo 11-osios minėjimą Aukščiausioje Taryboje, dabartiniame Lietuvos Respublikos seime.