Poveikis smegenims

Kaip teigia Lietuvos priklausomybės ligų instituto valdybos pirmininkas, gydytojas psichiatras Jonas Fugalis, pirmą kartą terminas „priklausomybė nuo interneto“ buvo paminėtas 1995 metais. Svarbu pabrėžti, kad kol kas priklausomybė nuo interneto nėra oficialiai įtraukta tarp psichikos sutrikimų. Nepaisant to, ši tema sparčiai tyrinėjama.

Kol kas ligų ar būklių klasifikatoriuje nelabai atsispindi didelė priklausomybių grupė – elgesio priklausomybės. Prie jų priskiriama, pavyzdžiui, priklausomybė nuo azartinių lošimų, pornografijos, masturbacijos ir panašiai. Į šią grupę galėtų būti priskirta ir priklausomybė nuo interneto ar socialinių tinklų.

„Nors kol kas ši būklė nėra įtraukta prie psichikos sutrikimų, mokslininkai ir klinikinės praktikos atstovai pastebi, kad tai kuo toliau tuo tampa didesnė bėda, – teigia medikas. – Magnetinio rezonanso tyrimai rodo, kad naudojantis socialiniais tinklais ar internetu smegenyse vyksta panašūs procesai kaip ir tada, kai žmogus vartoja psichoaktyvias medžiagas – ar tai būtų nikotinas, ar alkoholis, ar narkotikai. Todėl kalbėti apie priklausomybę nuo interneto yra labai svarbu.“

Pasak J.Fugalio, priklausomybė nuo interneto yra labai plati sritis. Ją galima skirstyti į priklausomybę nuo mobiliųjų prietaisų ar socialinių tinklų. Šios sritys gali, žinoma, persidengti, ir jas išsigryninti labai sunku. Dėl to ir kalbama tiesiog apie priklausomybę nuo interneto.

Kokio masto tai problema? Psichiatro teigimu, įvairūs šaltiniai teigia skirtingai, kadangi dar nėra susitarta, ką mes vadiname priklausomybe nuo interneto, kokie jos kriterijai, požymiai. Manoma, kad šią priklausomybę gali turėti iki trečdalio žmonių. Tai tikrai didžiulis skaičius, todėl svarbu apie tai kalbėti.

Jonas Fugalis. Asmeninio arch.nuotr.

Kaip atsiranda priklausomybė

J.Fugalio teigimu, priklausomybė – tai liguistas potraukis, polinkis kartoti tą patį veiksmą ar vartoti kažkokią medžiagą, neriboti jos kiekio, veiksmą vis kartoti ir kartoti. Ir tas kartojimas galiausiai tampa trukdantis.

„Kad ir kokią medžiagą vartotume – ar tai būtų alkoholis, ar cigaretė, ar kažkoks narkotikas – jį pavartojus ar įsijungus internetą, sulaukus „like“ po kažkokia savo nuotrauka, smegenyse išsiskiria hormonas, kuris vadinamas dopaminu. Jis iš esmės atsakingas už malonumo pojūtį. Tad sulaukus patiktuko po „Facebook“ postu išsiskiria tam tikras kiekis dopamino ir galima jausti pasitenkinimą“, – aiškina medikas.

Pasak jo, problema ta, kad naudojantis socialiniais tinklais, internetu ar vartojant kažkokias medžiagas pirmą kartą vienoks kiekis teikia didžiausią malonumą. Tačiau tokio didelio malonumo nuo to paties kiekio medžiagos arba nuo tiek pat patiktukų antrą kartą nebebus. Žmogus prisimena tą jausmą, jog jam gera, jis norėtų tai pakartoti. Ir jeigu pirmą kartą užteko, kad keletas žmonių palaikintų nuotrauką, tai kitą sykį jau reikės surinkti dešimt arba penkiolika patiktikų. Jei veiksmas kartojamas daug kartų, prasideda nebe toks intensyvus smegenų atsakas, ir tada jau reikia didinti „dozę“. Priklausomybės nuo socialinių tinklų atveju reikia kelti vis daugiau nuotraukų, priklausomybės nuo alkoholio atveju – jau ne vieną taurę, o visą butelį vyno išgerti. Ir tas ratas yra linkęs užsisukti.

Tiesa, anot J.Fugalio, vieni žmonės genetiškai yra labiau linkę į priklausomybes, kiti – mažiau. Net jeigu žmogus ir neturi kažkokio polinkio šeimoje arba artimoje aplinkoje, bet jeigu, tarkim, pavartos tam tikrą kiekį alkoholio ilgus metus, neabejotinai susiformuos priklausomybė. Ar taip pat yra ir su internetu, dar kalbėti sunku, nes pats internetas yra ganėtinai naujas. Tačiau J.Fugalio praktikoje jau buvo atvejų, kai žmonės pasakojo apie šią problemą, prisipažino, jog jaučiasi tarsi įkalinti užburtame rate.

Magnetinio rezonanso tyrimai rodo, kad naudojantis socialiniais tinklais ar internetu smegenyse vyksta panašūs procesai kaip ir tada, kai žmogus vartoja psichoaktyvias medžiagas.

Svarbu atpažinti problemą

Kaip suprasti, ar interneto vartojimas jau yra išskyręs kažkokio dopamino praeityje ir reikia didesnės dozės pajausti tokį patį malonumą?

„Dozes aš miniu ne be reikalo – taip lengviau įsivaizduoti priklausomybę nuo interneto, lyginant ją su kitomis priklausomybėmis, – sako J.Fugalis. – Nėra tikslaus apibrėžimo, kas yra dažnas naudojimas internetu, bet kai kurie specialistai mano, kad tai – daugiau negu dvi valandos naudojimosi internetu per dieną. Ir čia specialistų nuomonės išsiskiria: vieni sako, kad žalinga yra daugiau dviejų valandų naudojimasis įtraukiant ir darbą, ir pramogas, o kiti – kad darbas neįsiskaičiuoja prie šitų dviejų valandų, tad žalingos būtų daugiau nei dvi valandos kažkokiais rekreaciniais arba nusiraminimo tikslais. Tas skaičius – dvi valandos – pripažinkim, skamba labai nerealistiškai, nes šiaip toks įprastas naršymo laikas, kurį matuoja telefonai, gali būti ir šešios valandos per dieną. O jeigu žmogus dar dirba aštuonias valandas su ekranu, natūralu, kad tas skaičius bus didesnis.“

Vienas iš požymių, kad jau po truputį gali darytis klampu, psichiatro teigimu, – kai pastebite, kad prisijungę prie interneto būnate ilgiau, negu planavote. Pavyzdžiui, grįžote namo, galvojate: gal 10 minučių paskaitysiu naujienas, po to jau eisiu valyti kambario arba ruoštis rytojaus darbams. Bet tos dešimt minučių nejučia išauga į pusvalandį, valandą, ir tai dar ne pabaiga, nes dar šiek tiek norisi. Tai galėtų būti pirmas mažas signalas, kad tampate priklausomi.

Kitas signalas galėtų būti tai, jei esate girdėję, kad jūsų artimieji, nesvarbu – pagrįstai ar nepagrįstai, jūsų nuomone, skundžiasi dėl jūsų internete praleisto laiko. Jeigu viskas priklausytų nuo daugumos tėvų, tai, pavyzdžiui, paaugliai niekada negalėtų sėdėti prie kompiuterio – tai irgi nėra realu. Reiktų vadovautos realybės kriterijumi. Ir jeigu tas jūsų naudojimasis internetu kažkam užkliūva, reiktų pagalvoti: ar čia mano asmeninės savybės užkliūva, ar jau realiai prie ekrano praleistas laikas tampa sunkiai kontroliuojamas.

Specialistas įvardija ir dar vieną požymį, galintį įspėti apie problemą. Pavyzdžiui, sakote ar galvojate: „dar šiek tiek“, „dar keletą minučių“. Jeigu ši frazė tampa kasdienybės palydovu, tada jau galima galvoti, kad tai ne vienkartinis atvejis.

Jeigu pastebite, kad internete praleidžiate daugiau laiko ir kyla noras truputėlį sumažinti, bet nepavyksta, – tai jau didesnis šauktukas. „Tai gali po truputį tapti bėda, – atkreipia dėmesį J.Fugalis. – Visos priklausomybės pasireiškia savęs apgaule: sau meluojame, kad problemos nėra. O aplinkiniai žmonės, natūralu, tai gali pastebėti truputėlį greičiau.“

Na, ir dar vienas požymis, kuris galėtų atskleisti, kad naudojimasis internetu darosi vis rimtesnė ir rimtesnė bėda, – slėpimas nuo kitų, kiek laiko praleidžiate naršydami internete. Jeigu kažkas paklausia: ką vakar veikei? Ai, šiek paskaičiau naujienas. Kiek laiko skaitei tas naujienas? Na, dešimt minučių. O iš tiesų – valandą ir dvi. Pasinėrus į socialinius tinklus galima prarasti laiko pojūtį, tad jeigu jau slepiame nuo kitų, meluojame sau – vertėtų sunerimti, tai neabejotinai gali turėti emocinių pasekmių.

Abstinencija ir tolerancija

Kaip dar gali pasireikšti priklausomybė nuo interneto? Vienas iš simptomų, būdingų ir kitoms priklausomybėms, – abstinencija.

Kas yra ta abstinencija? Pavyzdžiui, aiškina J.Fugalis, žmogus pusę metų vartoja priklausomybę galinčius sukelti raminančius vaistus, nes be jų neišsimiega. Ir kažkada gydytojas jų neišrašo, nes nemano, kad jie reikalingi, nori pasaugot žmogų. Neturint ir nepavartojus tablečių keletą dienų žmogui negerai: ima drebėti rankos, kilti nerimas. Arba jeigu nuo alkoholio priklausomas žmogus negauna išgerti, jis pradeda prakaituoti, kyla negeros, net paranojinės mintys. Taip kūnas reikalauja tam tikrų medžiagų.

Psichiatro teigimu, įvertinti elgesio priklausomybių abstinenciją gali būti labai sunku, nes tai nėra kažkokių biologinių medžiagų vartojimas. Tačiau specialistai, kurie domisi šia tema, sutaria, kad iš esmės galima įžvelgti tam tikrus signalus, kuriuos būtų galima pavadinti abstinencijos ženklais nesinaudojant internetu.

„Pateiksiu pavyzdį iš savo asmeninės patirties. Kažkada buvau išvykęs ir nebuvo galimybės prisijungti prie interneto. Po poros dienų jau pradėjo kilti mintys: ar ten viskas mano namiškiams gerai, ar kažkas naujo įvyko šaly, ar nieko blogo nenutiko? – pasakoja gydytojas. – Man kilo tokie pasvarstymai, bet gali kilti dirglumas, pyktis, įtampa. Galiausiai nedžiugina net aplinka, nes jeigu einu ir nufotografuoju kažkokį gražų pastatą, bet negaliu jo parodyti socialiniuose tinkluose ir sulaukti reakcijos, tai ir tas gražus pastatas nebedžiugina. Taip pat gali kilti nuobodulio jausmas, nervingumas, net nuotaikos svyravimai.“

Kalbant apie priklausomybę nuo psichoaktyvių medžiagų, minimas dar ir toks reiškinys kaip tolerancija. Pavyzdžiui, pirmą kartą pavartojus alkoholio, jo pakanka labai nedidelio kiekio, kad žmogus jaustųsi apsvaigęs. Vėliau to paties kiekio jau nebepakanka – reikia vis didesnio, kad pajustum tą apsvaigimo jausmą.

Panašiai yra ir esant priklausomybei nuo socialinių tinklų arba interneto – atsiranda noras prie interneto praleisti vis daugiau laiko. Dar vienas išaugusios tolerancijos požymis – jeigu žmogus domisi kompiuterine technika, tai jam norisi vis naujos. Turiu kažkokią įrangą pusę metų, viskas puikiai veikia, bet pagaminta nauja versija ir man jos labai reikia.

Neigiamos pasekmės – įvairios

Jeigu žmogus vartoja alkoholį ar narkotikus, neigiamos to pasekmės daugumai žinomos. O kokios neigiamos pasekmės gali būti prisijungus prie socialinių tinklų ar naudojant internetą?

„Pastebėta, kad žmogui įsitraukus į elgesio priklausomybes, gali atsitikti taip, jog jis nebeturi realių asmeninių santykių arba jie palaipsniui sunyksta, – teigia J.Fugalis. – Žmogus vietoj to, kad susitiktų pasikalbėti su savo pažįstamu, pradeda rašyti žinutes. Taip jis save apgauna, įsivaizduoja, kad santykiuose niekas nepasikeitė. Deja, santykiai pakito – jie tapo virtualūs.“

Šiomis pandemijos sąlygomis, anot gydytojo, tai nebūtinai blogai, nes internetas, socialiniai tinklai ir visokios programėlės gali padėti palaikyti ryšį, kai jo neįmanoma palaikyti kitaip. Tačiau įsivaizduokime, jeigu nebūtų tokio viruso ir žmonės be jokios objektyvios priežasties bendrautų tiktai virtualiai. Juk kiltų klausimas – kas čia vyksta?

Pasak specialisto, problema ta, kad stipriai į internetą įsitraukęs žmogus po truputį pradeda apleisti realius tarpasmeninius santykius. Internetiniai santykiai kurį laiką gali atstoti realų bendravimą, bet ilgesnėje perspektyvoje tai nėra tas pats. Žmonių tarpusavio ryšys nenusakomas tik raidėmis, garso žinute ar kažkokiu vaizdo pokalbiu. Sakoma, kad 90 proc. komunikacijos bendraujant vyksta net ne žodžiais: svarbus balso tonas, intonacija, nes tą patį galime pasakyti skirtingais būdais ir tai reikš visiškai skirtingus dalykus. Kitas dalykas – kūno kalba, kuri taip pat labai svarbi norint suprasti žmogų. Pašnekovo nematant ar matant tiktai zoominę galvą, natūralu, kad tą ryšį išlaikyti sunkiau: reikia daugiau komunikuoti, daugiau sakyti, daugiau mėginti paaiškinti. Tad ta „meta visata“, kad ir koks ji būtų geras pakaitalas, ji yra pakaitalas.

Virtualūs romanai paprastai vystosi greičiau nei realybėje ir tame dalyvaujantys gali patys nesuprasti, kur įsivėlė. O virtualus flirtas ar virtuali neištikimybė iš esmės yra ne kas kita, kaip partnerio apgaudinėjimas.

Dar viena pasekmė – tai, kad turintys interneto priklausomybę iš esmės daug laiko praleidžia prie kompiuterio ar telefono, todėl nukenčia moksleivių ar studentų pažymiai, suaugusiųjų pasiekimai darbe. Priklausomybei, kaip jau minėta, būdinga tai, kad vis daugiau laiko yra skiriama tai veiklai norint gauti tą patį pasitenkinimą ar tą patį efektą, o kitoms veikloms laiko lieka mažiau. Tad jeigu žmogus ieško gražių vietų pasaulyje laikas nuo laiko – šaunu. Tačiau jeigu jis vietoje to, kad eitų pasivaikščioti į gražų miškelį, sėdi internete – jau blogai.

„Faktas, kad priklausomybė nuo interneto ar socialinių tinklų kenkia mūsų emocinei sveikatai, komunikaciniams gebėjimams, socialiniams santykiams, – sako J.Fugalis. – Tačiau reikia suvokti, kad priklausomybė yra lėtinė biologinė smegenų liga, o ne valios neturėjimas. Priklausomybė niekada nesiformuoja iš gero gyvenimo, todėl aplinkiniai turėtų suvokti, kad tai atsitinka dėl kažko – žmogaus menkos savivertės, dėmesio stokos, vaikystėje patirtų traumų ar pan.“