Liepos pabaigoje dirigentų L. Škarnulytės (Vokietija) ir Danielio Leiningerio (Prancūzija) vadovaujamas jungtinis choras atvyksta į Lietuvą. Sakralinius koncertus jis surengs trijų miestų – Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus – bažnyčiose. Šis Lauros ir Danielio projektas jau pradžiugino Strasbūro lietuvius, susirinkusius Strasbūro Šv. Petro Naujojoje (Saint-Pierre-le-Jeune) protestantų bažnyčioje pasiklausyti J. S. Bacho, G. Faure, G. Rossini, M. Regerio, F. Mendelssohno-Bartholdy, K. Jenkinso, V. Miškinio, D. Zakaro ir kitų kompozitorių kūrinių. „Tokie gražūs tarptautiniai projektai gimsta entuziastingų žmonių dėka. Ačiū už charizmą ir profesionalumą“, – dėkojo Prancūzijoje gyvenantys lietuviai, linkėdami šiai iniciatyvai sėkmės ir Lietuvoje.
– Smagu, kad esate šio gražaus tarptautinio projekto bendraautorė. Papasakokite, kaip atsidūrėte Vokietijoje.
– Gimiau ir augau Kaune, baigiau Juozo Naujalio muzikos gimnaziją. Devynerius metus mokiausi smuiko klasėje, o baigiau chorinį dirigavimą. Tuomet išvykau į Vilnių, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau chorinį dirigavimą. 1998-aisiais, baigusi bakalauro studijas pas profesorių Tadą Šumską, gavau stipendiją ir šešerius metus tęsiau muzikines studijas Vokietijoje, Heidelbergo aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje. Gavau bažnytinės muzikos bakalauro diplomą, išmokau vargonuoti. Beje, teko perprasti ir vokišką dirigavimo mokyklą, todėl pirmaisiais metais dirigavimo paskaitas turėjau lankyti ir su pirmakursiais, ir su magistrantais. Po magistrantūros įstojau ir į choro dirigavimo aspirantūrą pas profesorių Berndą Stegmanną. Turbūt jau supratote, kad labai mėgstu mokytis…
Dovana: „Man labai svarbu savo galimybėmis ir darbais, atliekant ir populiarinant lietuvių kompozitorių kūrinius, garsinti Lietuvą“, – sako Vokietijoje gyvenanti dirigentė L. Škarnulytė. / L. Škarnulytės asmeninio archyvo nuotr.
– Šiuo metu gyvenate Vokietijoje ir dirbate kantore? Kas įeina į jūsų pareigas?
– Kantorius – asmuo, atsakingas už visą muziką bažnyčioje. Šiuo metu esu Badeno krašto kantorė, dirbu Freiburgo kantorate. Mano žinioje – penkios parapijos, kuriose yra vienuolika muzikantų, choro vadovų, vargonininkų. Dar turiu vokalinį ansamblį, kamerinį chorą, penkis vaikų chorus. Dėstau dirigavimą. Ši veikla sudaro maždaug 60 proc. viso mano darbo. Dar 20 proc. tenka administraciniam ir iš dalies teisiniam darbui aukščiausioje bažnyčios įstaigoje Karlsrūhės mieste. Beje, dirbdama kantore, dar dvejus metus studijavau Trosingeno muzikos akademijoje populiariąją muziką.
– Veiklų ir pareigų turite neįtikėtinai daug…
– Šiuo metu vėl mokausi (juokiasi). Įstatymų ir paragrafų mokslą. Tai tikrai neįprasta muzikantams. Iš pradžių dėsčiau populiariosios muzikos dirigavimą Badeno krašte. Paskui neakivaizdiniu būdu baigiau intensyvius lyderystės kursus pagal Ruth Cohn metodą, gavau sertifikatą. Šiuo metu su kolega atstovaujame daugiau nei 600 bažnyčios darbuotojų iš Vokietijos Badeno krašto – dalijamės perpus pirmininko vietą. Ne mažiau nei nauji mokslai man patinka iššūkiai. Mėgstu vadovautis posakiu, kad žmogaus tobulumui ribų nėra.
– Tai kada miegate?
– Anksti keliuosi, vėlai guluosi. Tačiau gyvenimas per daug įdomus, kad daug miegotum (juokiasi). Man tobula diena, kai viską, ką suplanavau, pasiseka nuveikti. Ar darau sąrašiuką? Nereikia. Kadangi kasdien važinėju į darbus po 60, 80 km, turiu pakankamai laiko viską apmąstyti kelyje. Darbų planams išnaudoju visą kelionę, todėl grįžusi namo galiu atsipūsti ir atsiduoti šeimai.
– Ištekėjote Vokietijoje?
– Taip, turiu vyrą ir du vaikus: Mantui – keturiolika, Miglei – vienuolika. Ar jie muzikantai? Jei šito paklaustumėte jų pačių, tikrai atsakytų, kad muzikuoja dėl to, kad mama nori. Abu lanko muzikos mokyklą, tik Mantas groja trimitu, o Miglė – smuiku.
L. Škarnulytės asmeninio archyvo nuotr.
– Sakote, mama nori?
– Kai buvo mažesni – patys prisiprašė. Mantas, būdamas trejų su puse, jau pūtė plastikinį trimitą. Dabar jiems paauglystė. Kiek žinau iš savo pačios prisiminimų, paauglystėje nenorėti groti – labai normali ir dažnai vėliau be padarinių praeinanti fazė.
– Ar ir jums taip buvo?
– Aš muzikante tapau atsitiktinai. Vieną dieną tėvai nuvedė į Juozo Naujalio muzikos mokyklą, smuiko klasę. Matote, mano diedukas Stanislovas Mitkus buvo kaimų kapelų šventės-varžytuvių „Grok, Jurgeli“ muzikantas. Mama nuėjo pas mokyklos direktorių ir paminėjo jo vardą. Žodžiu, dieduko noru tapau muzikante ir šiandien jam už tai esu labai dėkinga. Tiesą sakant, mokslo metų pradžioje nelabai ir supratau, kad atsidūriau tokioje „nenormalioje“ mokymo įstaigoje (juokiasi). Tik antroje klasėje susivokiau, kad mano pusseserei po pamokų groti nereikia, o man – reikia. Ar tuomet bandžiau bėgti? Oi, ne. Man viskas ten patiko. Ir šiandien su didžiuliu dėkingumu pamenu savo pirmuosius mokytojus, suteikusius puikų bendrą muzikinį išsilavinimą. Nors dabar smuikas kiek pamirštas, bet mokėjimas juo groti labai padeda dirbant su įvairiais orkestrais. Ypač tada, kai Freiburge tenka muzikuoti su Freiburgo barokinio orkestro muzikantais. Ten pirmu smuiku griežia Gottfriedas von der Goltzas, kuris yra baigęs prestižinę Niujorko Juilliardo mokyklą.
– Minėjote, kad jūsų vaikai ne tik gabūs muzikantai, bet dar ir labai balsingi?
– Čia jau, ko gero, jiems duota nuo prosenelių: mūsų giminėje nebūdavo balių be šokių ir dainų. Babytė Elena Mitkienė namuose visada dainuodavo! Todėl mano sūnus ir dukra nuo mažumės dainuoja. Džiaugiuosi, kad jie mielai dalyvauja ir mano vadovaujamoje Badeno krašto vaikų dainavimo savaitėje.
– Dainavimo savaitė? Įdomu…
– Kartą per metus suburiame vaikus nuo 8 iki 13 metų ir per šešias dienas su jais pastatome valandos trukmės miuziklą – su dainomis, vaidyba, scenografija, kostiumais. Dukros gimnazijoje pasiruošimas tokiam renginiui trunka ištisus metus, o mes spėjame mažiau nei per savaitę! Aišku, prie šio projekto dirbu ne viena – prisideda visa kūrybinė komanda: scenografai, teatro ir sporto pedagogai, kostiumų dizaineriai ir kt. Pernai sulaukėme septynių ukrainiečių, kurie iš Kyjivo vaikų namų pateko pas mus į Freiburgą ir taip pat dalyvavo miuzikle. Beje, tuose miuzikluose mano Miglė labai drąsiai imasi solinių vaidmenų.
– Ar jūsų vyras taip pat susijęs su muzika?
– Mano vyras Geraldas Kochas Spezialausbildung muzikinio išsilavinimo neturi, bet labai gerai groja gitara ir kontrabosu. Kurį laiką jaunystėje net dalyvavo grupės veikloje. Ir dainuoti moka.
– Ar ilgai gyvenate Vokietijoje?
– Nuo 1998-ųjų, jau 25-erius metus. Tačiau per tą laiką Lietuvos nepamiršau. Mano Tėvynė man labai svarbi! Aš esu Lietuvos pilietė. Mano vaikų vardai irgi lietuviški, beje, kaip ir mano pavardė. Iki pandemijos su šeima grįždavome beveik per visas vokiečių vaikų atostogas. Vyras noriai važiuoja į Lietuvą, vaikai – ypač. Mantas ir Miglė kuo puikiausiai kalba lietuviškai, čia turi draugų. Mano nuomone, gerai integruotis kitame krašte gali tik tada, kai lieki ištikimas savo kilmei, kraštui ir kalbai. Todėl man labai svarbu savo galimybėmis ir darbais garsinti Lietuvą, atliekant ir populiarinant lietuvių kompozitorių kūrinius.
– Ar niekada nekilo mintis grįžti gyventi į Lietuvą?
– Kilo klausimas, kaip galėčiau sumažinti atstumą tarp Vokietijos ir Lietuvos. Būtų šaunu. Ko labiausiai ilgiuosi Lietuvoje? Aišku, kad artimųjų – šeimos, draugų. Kai grįžtame į Lietuvą, stengiamės su saviškiais tą ryšį puoselėti, neprarasti. Ne mažiau svarbios man ir Lietuvoje vykstančios „Vasaros akademijos“, kasmet pritraukiančios daugybę chorinio žanro entuziastų: dirigentų, pedagogų, muzikos mokytojų, kompozitorių, choristų. Juose susitinku su buvusiais kolegomis, mokytojais, profesoriais, kurie kadaise mane įkvėpė ir atvėrė kelius į aukštąją muziką – kitaip sakant, užkrėtė mane šia meno aukštumų siekimo bacila.
– Kokie jūsų šeimos vasaros savaitgaliai Vokietijoje?
– Jei vieną dieną mama koncertuoja, tėtis, kai tik gali, atvažiuoja pasiklausyti. Kitą dieną nuo pat ryto stengiamės būti visi kartu – einame su vaikais pasivaikščioti, važiuojame kur nors maudytis, žodžiu, veikiame ką nors malonaus drauge.
– Norėdami Freiburgo žmones artimiau supažindinti su bažnytine muzika, sugalvojote labai įdomų projektą…
– Turite omenyje pamaldas tramvajuje? Su savo studentų dirigentų grupe paruošėme gražių giesmių, išsinuomojome tramvajų, ant staliukų išdėliojome truputį vaišių ir važinėjome juo visą dieną po miestą, sustodami stotelėse. Jose įlipę žmonės galėjo drauge su mumis pagiedoti ir pamedituoti. Šita šauni idėja (tikrai ne vienintelė) priklauso ne man, o mano studentams.
– Ar galėtų bažnytinę muziką studijuoti žmogus, netikintis Dievo?
– Studijuoti galima viską, bet klausimas, ar suprasi? Pati esu tikinti, todėl ir pasirinkau bažnytinės muzikos studijas. Man labai svarbi ši Johanno Sebastiano Bacho citata: „Kur bažnytinė muzika paliečia sielą, ten visada yra Dievas ir jo malonė.“
– Grįžkime prie jūsų viešnagės gimtinėje. Liepos 28-ąją Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje koncertuos specialiai kelionei į Lietuvą suburtas vokiečių ir prancūzų choras. Ar tai dovana mūsų kraštiečiams?
– Nuo praeitų metų atstovauju Vokietijos Badeno krašto evangelikų bažnyčiai Europinėje evangeliškos muzikos konferencijoje. Šįmet susitikimas vyks Islandijoje. Žinau, kad bus ir atstovė iš Lietuvos. Nekantrauju su ja susitikti. Kaip kilo mintis surengti jungtinio choro koncertus Lietuvoje? Konferencijos metu. Iš pradžių sugalvojau su dainininkais iš Badeno krašto keliauti į Lietuvą. Tada šia idėja pasidalijau su dirigentu D. Leiningeriu, su kuriuo susipažinau būtent konferencijoje Budapešte. Nusprendėme drauge suburti tokį jungtinį chorą koncertams Prancūzijoje ir Lietuvoje…
– Sakralinės muzikos koncertą pavadinote „Šviesa pro erškėtį“. Ką turėjote omenyje?
– Čia yra daug prasmių. Esminė – tikėjimas suteikia žmogui vilties, kad prisikėlęs Jėzus Kristus laukia žmogaus, kad mūsų gyvenimas šioje žemėje – dar ne pabaiga. Tačiau repertuare yra ir meilės tematikos dainų. Vyrų ir moterų santykiai kloti ne tik rožių žiedlapiais, bet ir erškėčiais... Dar skambės kūrinių, skirtų taikai visame pasaulyje, ypač – Ukrainoje. Žodžiu, pavadinimas sufleruoja, kad mūsų muzikinė programa bus kupina vilties. Netgi atliksime vieną dainą lietuviškai. Įsivaizduokite, choras, kuriame nėra nė vieno lietuvio, dainuos lietuviškai! Repetuojant šią dainą jautriausia eilutė man buvo: „Tėvynei aukoju aš savo dainas.“ Koncerto programa – labai plataus diapazono. Jį ves aktorė Virginija Kochanskytė, mano teta, o vargonuos Dalia Jatautaitė. Peno savo sielai čia turėtų rasti visi – ir tie, kaurie mėgsta romantinę muziką, ir tie, kuriems labiau prie širdies barokinė, modernioji ar bažnytinė muzika. Po koncerto neskubėsime skirstytis, kviesime žiūrovus pabendrauti, padiskutuoti. Tai jau išbandėme Strasbūre. Susirinko daug ir labai įdomių žmonių. Tikimės gražios bendrystės ir Lietuvoje.
