Neseniai Kulautuvoje jis pristatė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ finalinį renginį – kartu su kulautuviečiais kurtą spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“

Jį režisavęs aktorius sako, kad sulig finaliniu nusilenkimu spektaklis nesibaigė. Pusantrų metų trukęs kūrybinis procesas privertė pamąstyti ir apie tai, kuo skiriasi aktoriai – tie, kurie vaidybos mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir tie, kurie į sceną žengė iš savo kasdienybės, prie vaidybos prisilietė pirmą kartą.

Vien šiuo projektu neapsiribojo ir pokalbis su iš Kauno rajono Vilkijos kilusiu aktoriumi.

– Ar po šios premjeros nekilo minčių, kas yra profesionalus ir neprofesionalus aktorius, kokia tarp jų skirtis?

– Labai daug apie tai galvojau. Esu nemažai kalbėjęs su dėstytojais, kitais aktoriais, kurie statydavo operas ar miuziklus didžiuosiuose teatruose ir ne kartą iš jų girdėjau, kad sunkiausia dirbti su choru – dėl įvairių niuansų. Kulautuvos bendruomenės spektaklyje didžiulį vaidmenį atliko būtent choras. Buvau nustebęs dėl jų požiūrio į darbą, neišgirdau jokio nepasitenkinimo, jokių priekaištų, nebuvo jokio nesusikalbėjimo. Toks pat požiūris – ir visų, kurie vaidino spektaklyje ar dirbo užkulisiuose. Kartais profesionalūs aktoriai, pavargę nuo savo specialybės, sako: ai, kažkaip praeis. Čia to nebuvo. Manau, atsakymas, ar tu esi profesionalus, priklauso nuo požiūrio į savo darbą.

– Apie ką buvo spektaklis Kulautuvoje, kokia jo siužetinė linija?

– Iš karto klaidžiojome tarp klasikinių medžiagų, o apsistojome ties Kulautuvos legenda, kuri savotiškai turi tam tikrų klasikinės pjesės bruožų, struktūrą. Meilės tema, siužetinė meilės linija yra aktuali visais laikais, tik ji skirtinga. Mes šių dienų kontekste pasakojome Kulautuvos legendą – nesigręždami į praeitį, bet perkėlėme ją į dabartį.

Kulautuvos legenda baigėsi tragiškai, kai karalaitė buvo paversta akmeniu. Diskutuodami kalbėjome ir apie tai, kad daug senųjų mūsų legendų, pasakojimų yra liūdni, net tragiški. Išsigrynino mintis spektaklyje pakeisti legendos pabaigą, nes šiais laikais ji jau nesibaigtų tragiškai, mes pasuktume savo likimą į teigiamą pusę. Juk dabar žmonės yra laisvesni, džiaugiasi gyvenimu, o labai ilgą laiką mes buvome verkianti, dejuojanti, besiskundžianti tauta. Gal tai buvo užprogramuota nuo mažumės, girdint liūdnas pasakas?

Tad kuriant spektaklį išsigrynino ir žinutė, apie kurią iš karto negalvojome. Ji banali, tačiau šiais laikais labai svarbi – meilė yra didis dalykas ir ji turi nugalėti. Blogis gali užvaldyti, turint mintyse ir šalia mūsų vykstantį karą, bet jį turi nugalėti gėris. Ši žinutė tarsi užvedė, tonizavo mus pačius.

– Kiek vietos bendruomenės žmonių įsijungė į kūrybinį procesą, vaidino ar kitaip prisidėjo prie spektaklio?

– Ant scenos buvo daugiau nei 20 žmonių, bet daug jų buvo ir už scenos. Tai – kompozitorius, choreografė, daug kitų žmonių. Nuostabiai dirbo Kulautuvos seniūnijos komanda. Pavyzdžiui, mums nepavyko sprendimas su viena dekoracija, tad ieškojome kito sprendimo. Pamatėme gulinčią metalinę konstrukciją ir sugalvojome panaudoti ją. Tik problema, kad ji – didelė ir apversta beveik aukštyn kojomis. Kulautuvos seniūnija pasirūpino, kad būtų suvirintos papildomos dekoracijos dalys ir ji pastatyta. Kita situacija – ant pušų reikėjo pakabinti langus. Jie taip pat tai padarė. Tą dieną vyko ne tik spektaklis, tačiau ir šventė, kurioje savo pasirodymus surengė vietos žmonės, koncertavo mokyklos mokiniai. Manyčiau, kad renginyje – kaip dalyviai – buvo apie 100 žmonių.

Šių dienų kontekste pasakojome Kulautuvos legendą – nesigręždami į praeitį, bet perkėlėme ją į dabartį.

– Kaip jūs galvojate, kokių emocijų prisipildė patys žmonės?

– Dar prieš spektaklį guodėme vieni kitus, drąsinome – jei būsime nepatenkinti rezultatu, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet procesas juk buvo labai geras. Bet kai rezultatas pasiteisino, kai sulaukėme gerų atsiliepimų, – emocijų buvo daug. Šis spektaklis – tarsi vienkartinis projektas, bet mes norime jį dar kartą parodyti, negalime šio projekto numarinti. Apie tai, kur dar gali būti rodomas spektaklis, kalbėsime kartu su bendruomene.

– Kaip jums pačiam pavyko rasti kalbą su bendruomene?

– Jei nebūtų pavykę – nebūtų ir tokio rezultato. Mes vis kalbame, kaip nenutraukti ryšių ir dėl to labai džiugu. Taip, šis procesas galėjo nuvesti kitu keliu, galėjome, grieždami dantimis, suvaidinti finalinį spektaklį ir išeiti savo keliais. Likti nesusikalbėję. Bet mes susikalbėjome, žmonės tikėjo tuo, ką darome, mumis labai tikėjo ir šio projekto kuratorė.

– Minėjote, kad tai buvo pirmasis didelis darbas, prie kurio prisilietėte kaip režisierius. Koks pasirodė režisieriaus drabužis?

– Buvo momentų, kai naktį šokau iš lovos, išpiltas šalto prakaito. Susapnavau, kad jau premjera, o mes nebaigę darbo. Buvo momentų, kai norėjosi, kad greičiau būtų finišas. Galiu pasakyti, kad dabar kur kas geriau suprantu ir vertinu režisieriaus darbą. Pats, dirbdamas teatre ir ne pirmus metus būdamas scenoje, diskutuoju su režisieriais, drįstu paprieštarauti ir panašiai. Dabar puikiai supratau, ką reiškia būti režisieriaus kailyje, už kiek daug dalykų jis yra atsakingas. Ir kad šis darbas – tikrai ne kiekvienam.

– Kodėl svarbu kurti tokius renginius ne miestų centruose, o seniūnijose, kurios gana dažnai, kalbant apie kultūrą, tapatinamos su popkultūra?

– Nes reikia, nes svarbu įvairiapusiškumas. „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekte jame dalyvaujančios seniūnijos turėjo galimybę pasikviesti profesionalų menininką ir kurti kartu su juo. Toks žmogus tarsi sujaukia metus iš metų tekančią upę ir įneša naujų vėjų. Tai yra labai naudinga ir sveika.

Antra mintis, kodėl tai svarbu, man kilo važiuojant iš repeticijos Kulautuvoje ir klausantis LRT radijo. Pats gal būčiau to ir nesuvokęs, bet įstrigo vienas radijo interviu fragmentas, kai buvo kalbinamas iš savo šalies pabėgęs rusų žurnalistas. Jis sakė: jie visi juokiasi iš Putino mokyklos, juokiasi daugelį metų. Dabar žuvusieji kare Rusijos armijos vaikinai yra maždaug 28 metų amžiaus ir jaunesni. Tai yra ta Putino mokykla, kurioje Putinas prilyginamas Leninui, apie jį rašoma knygose, piešiami jo paveikslai, per televiziją rodoma, kaip jis joja ant meškos. Tačiau Rusijos provincija yra visiškai nualinta, žmonės neturi karšto vandens, tualeto ir taip toliau. Bet – svarbiausia – tai žmonės, užaugę absoliučiai be jokios kultūros.

Mes skatiname, prisidedame prie žmogaus ugdymo. Kad ir kokio amžiaus jis būtų. Tai gerai ir dėl to, kad taip mes tvirtiname savo tautą, kultūra daro mus stipresnius ir ne tokius demoniškus, kokia yra ta šalis.

Po vertinimo, iš 13 gautų anketų komisija išrinko 8 antrojo sezono seniūnijas. Į „Šiuolaikinių seniūnijų“ gretas patenka Kačerginės, Kulautuvos, Babtų, Domeikavos, Samylų, Raudondvario, Ežerėlio ir Lapių seniūnijos.

„Džiaugiamės, kad mūsų kvietimas susilaukė tokio aktyvumo. Labiausiai atsižvelgėme į dalyvių kūrybiškumą, motyvaciją ir norą dalyvauti, partnerių paiešką bei jų indėlio pagrindimą, atlikto tyrimo gilumą – surinktą medžiagą apie vietos tapatybę, istoriją, jos stiprybes. Taip pat labai svarbus buvo aiškiai ir motyvuotai įvardintas projektu siekiamas pokytis bendruomenėse. Džiaugiamės, kad kai kurios seniūnijos projektuose kūrybiškai siekia paliesti ir didesnei auditorijai aktualias temas“, – sako „Kaunas 2022“ regioninių partnerysčių koordinatorė Augustina Kinderytė.

Pasak jos, atrinktos seniūnijos projekte dalyvaus iki pat 2022-ųjų, bet svarbiausia, kad kartu su menininkais bendruomenių sukurti projektai būtų tęsiami ir toliau. „Prigijusios naujos tradicijos, įvairesnės kultūros formos, per kurias atskleidžiamas vietos identitetas ir išaugęs dalyvių skaičius renginiuose bei jų prisidėjimas kuriant kultūrą ir bus tie faktoriai, kuriais matuosime projekto sėkmę“ – sako A. Kinderytė.

Projekte dalyvausiančios seniūnijos siekia įprasminti ir išsaugoti savitą istorinę atmintį, remtis ja formuojant šiuolaikines miestelių tapatybes, kūrybingai panaudoti turimus išteklius. Didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduria beveik visos seniūnijos – didesnis kuo įvairesnių auditorijų, ypač jaunimo ar miestelių naujakurių, įtraukimas į naujos ir kūrybiškos veiklos ieškojimus, skatinimas didžiuotis gyvenamąja vieta ir siekis atnešti dalelę kultūros ir į savo kiemą.

Antrajame sezone galėjo dalyvauti 18 Kauno rajono seniūnijų, nedalyvavusių pirmaisiais projekto metais.

Praėjusiais metais projekte dalyvavo Akademijos, Garliavos apylinkių, Karmėlavos, Linksmakalnio, Ringaudų, Rokų ir Vilkijos seniūnijos. Jos pradėjo ilgą, kūrybišką, kupiną įvairių iššūkių kelionę link 2022-ųjų metų. Išvystyti įvairūs meniniai projektai, kuriuose dalyvavo užsienio ir Lietuvos menininkai, pradėtas dialogas apie vietos tapatybę, kurią menininkai siekė atskleisti kurdami kartu su vietos bendruomene. 2020-aisiais minėtos seniūnijos tęs savo pradėtą veiklą, toliau plėtos meninius projektus. Sėkmingai įgyvendinti projektai bus įtraukti į 2022-ųjų metų renginių programą.

Seniūnijose, kurios nepateko į šį projektą, planuojamos įvairios kūrybinės veiklos, menininkų rezidencijos, vyks pasiruošimas 2022-iesiems, planuojamos didžiųjų programinių „Kaunas 2022“ renginių dalys.

„Šiuolaikinės seniūnijos” yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto dalis, skirta Kauno rajono bendruomenėms bei kultūros sektoriui stiprinti.

Šis įvykis yra neatsitiktinis, o „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“, dalis.

Kelias į šiuolaikinę seniūniją

Visai šalia Kauno esančiame Akademijos miestelyje, XI, dar žinomo kaip Marvos, forto vartus apšvietė lazerių šviesos instaliacija. Ji veiks ištisus metus, tamsiuoju paros metu. Taip siekiama išsaugoti ir pakviesti sugrįžti į šią nepelnytai užmirštą, bet daugeliui gyventojų nostalgiškus jausmus keliančių vietą.

Kai buvo pasiūlyta dalyvauti projekto konkurse ir bandyti laimėti „Šiuolaikinės seniūnijos” vardą, Akademijos bendruomenė to ėmėsi iš peties. Buvo sukviesti aktyvūs bendruomenės nariai ir potencialūs projekto partneriai.

„Iš pradžių dauguma gan skeptiškai žiūrėjo į paraiškos pildymą, gal dėl to, kad nesitikėjome laimėti.  Bet vis dėl to leidomės į avantiūrą ir mums nusišypsojo sėkmė. Dabar, prabėgus beveik metams, galiu drąsiai įvardinti, kad šis „Šiuolaikinių seniūnijų“ projektas ne tik subūrė bendraminčius, bet ir daug išmokė, atvėrė akis, subrandino“ – apie tai, kaip kilo idėja kažką nuveikti bendruomenės labui sakė Akademijos miestelio bendruomenės pirmininkė Daiva Gavrilčikė.

Renginyje dalyvavę vietos gyventojai neslėpė, jog anksčiau bendruomeniškumo tikrai trūko, tačiau sudalyvavus kūrybinėse dirbtuvėse, susipažinus su kitais bendruomenės nariais, atsivėrė neaprėpiami klodai. Dabar žmonės linkę labiau bendrauti ir dalytis geriausiomis idėjomis, kurios padės Akademijai suburti žmones.

„Netyčia sudalyvavome dirbtuvėse, kuriose buvo kuriami medžiaginiai maišeliai. Su savo dukrele taip pat ant vieno piešėme. Buvo smagu, nes visi susibūrė naujai apstatytoje palapinėje. Reikalingi tokie susibūrimai, nes vienija bendruomenę, tada ne tokie visi susiskaldę“, – mintimis pasidalijo Povilas, šeštadienio vakarą su šeima atėjęs pasižiūrėti, ką bendruomenę sukūrė.

Reikalingi tokie susibūrimai, nes vienija bendruomenę, tada ne tokie visi susiskaldę.

Akademijos ašis

D. Gavrilčikė pasakojo, kad noras „išryškinti“ Marvos fortą kaip Akademijos tapatybės dalį, kilo iš pačių miestelio gyventojų.

„Prasidėjus projektui, išklausėme partnerių lūkesčius, dalyvavome kūrybinėse dirbtuvėse, mokymuose, rinkomės diskutuoti, bendrauti, kurti, aiškinomės socialines problemas, bendruomenės poreikius. Atlikus auditorijos apklausas paaiškėjo, kad svarbiausias Akademijos fizinis ženklas, kurį įvardijo dauguma gyventojų – XI-asis (Marvos) fortas. Ši vieta daugumai kelia nostalgiškus jausmus ir jie norėtų šią, nepelnytai užmirštą ir apleistą vietą, prikelti antram gyvenimui“, – teigė bendruomenės pirmininkė.

Bendruomenė surengė Kaimynų pikniką, o jo metu susirinkusieji dalinosi prisiminimais apie fortą. Kažkas čia išmoko plaukti, nes kadaise šioje vietoje veikė pliažas, kažkas ateidavo žemuogiauti, kol brolis žvejodavo, kažkas prisimenė šią vietą kaip romantišką pasivaikščiojimų erdvę. Daugelis čia ateidavo pabūti su draugais, paskaityti knygų ar pasimėgauti saulės spinduliais.

„Visa tai paskatino XI forte surengti šventę kartu su šviesos meno kūrėjais, šviesos srautą nukreipiant į forto vartus“, – kalbėjo D. Gavrilčikė.

Šviesų ir garso šokis

Meninę lazerių instaliaciją Marvos fortui apšviesti sukūrė pati Akademijos bendruomenė, pasitelkę menininkus Liną Ramanauską ir Liną Kutavičių, o instaliacijų atidarymo metu kompozitorius Paulius Kilbauskas atliko specialiai šiai progai sukurtą kūrinį.

„Šviesos srautą projektavome į Marvos fortą, o pagrindiniu akcentu tapo tiltelis, kuriuo vieninteliu galima patekti į salą. Taip pat apšvietėme visą salą“, – pasakojo L. Ramanauskas.

Meninė lazerių instaliacija džiugins miestelio gyventojus ir svečius ištisus metus, po kelias valandas, tamsiu paros metu. Tikimasi, kad šis meninis veiksmas kvies čia sugrįžti, prisiminti, kurti naujus prisiminimus ir naują vietovės istoriją.

Akademijos skoniai

Šeštadienį Marvos forte susirinkusi bendruomenė ne tik gėrėjosi lazerių šou, bet taip pat skanavo ir ypatingų užkandžių, pyragų bei džiovintų gėrybių. Jos rinktos iš aplinkinių gyventojų, kai kurie bendruomenės nariai per skonius leido susipažinti su šeimos tradiciniais patiekalais. Tokia bendra vakariene žmonės buvo ne tik supažindinti su apylinkėse augančio derliaus vaisiais, bet taip pat buvo skatinami viskuo su bendruomene pasidalyti.

„Matydama, kad kiekvieną rudenį šakos lūžta nuo derliaus pertekliaus, pievose matosi kriaušių, slyvų ir kitų gėrybių, kilo mintis pakviesti žmones pasidalyti derliumi. Organizavome talkas, kurios rinko tas gėrybes, jas rankomis tvarkė ir taip gimė Akademijos skoniai. Taip pat pakvietėme žmones dalytis receptais“, – paragauti Akademijos apylinkių gėrybių ir iš jų sukurtų produktų kvietė viena organizatorių Živilė.

Iš įvairių vaisių ir daržovių buvo sukurti džemai, padažai. Susirinkusieji galėjo paskanauti ir pyragais, kurie pagardinti vietiniais obuoliais. Patikusius produktus buvo siūloma įsigyti už simbolinę kainą ir taip prisidėti prie tolimesnių Akademijos bendruomenės renginių.