Ryškios spalvos, vis išmanesni prietaisai ir lengviau įkandamos programavimo užduotys. Dirbtinis intelektas pamažu skverbiasi visur. Ne išimtis ir psichologinės konsultacijos.

„Mes dar su juo labai pažindinamės, bet jis jau gali ir yra naudingas. Žinau kolegų, kurie naudoja balso atpažinimo technikas, technologijas, dirbtinis intelektas padeda jiems įvertinti, pavyzdžiui, kiek pacientas šiuo metu patiria nerimo arba streso“, – kalbėjo psichologė Ugnė Juodytė.

„Kitas dalykas, tai gali būti tie tokie „mini ChatBot“, kur galima kalbėtis. Net jeigu pasižiūrėjus į patį pirmą „ChatGPT“, galima jo paklausti, aš skundžiuosi tuo ir tuo, ką man daryti“, – teigė psichoterapeutas Dainius Jakučionis.

Vis garsiau kalbama, kad dirbtinis intelektas gali pakeisti ir pačius psichologus. Per studijas patiriamas stresas pas juos nuveda ir ne vieną studentą. Vilnietė Dovilė svarstė, kas būtų, jei vietoje žmogaus konsultaciją vestų dirbtinis intelektas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Kalbant apie psichologą, tai yra privatu ir yra konfidencialumas. Manau, ta informacija yra išsaugoma daugeliu atveju, o su dirbtiniu intelektu yra rizikos, nes tikrai gali nutekėti informacija, negali žinoti“, – šnekėjo Dovilė.

Dovilė dalijosi draugų patirtimi. Sakė, kad psichologą keisti teko ne kartą. Tačiau konsultacijų su dirbtiniu intelektu nenorėtų nei ji pati, nei jos draugai.

„Tu gali paklausti, kaip tavo diena, kaip kažkas. Tau nepasakys rimtų dalykų ir nematys kaip tu jautiesi. Čia, manau, yra labai svarbu palaikyti tą žmogišką ryšį, kas su dirbtiniu intelektu nelabai išeitų. Labiau būtų tokie paviršutiniai dalykai“, – sakė Dovilė.

Tačiau specialistai tikina, kad bent kol kas dirbtinis intelektas žmogaus nepakeis. Mat, kai kuriuos pacientų simptomus atpažinti ne taip lengva, o neretai vien žodžių nepakanka.

„Psichologai savo darbe labai remiasi ir kūno kalba. Kartais žmogus sako vienus dalykus žodžiais, o jo visas kūnas, visa kūno kalba sako, kad yra kitaip“, – nurodė VU Docentas, psichologas Jonas Eimontas.

„Yra daug signalų. Nėra taip, kad tekstas priimamas tiesiog taip, kaip parašytas. Galbūt jis parašytas vienaip, bet jo reikšmė yra kitokia. Žmogus kitokią reikšmę buvo uždėjęs ir tada tas kalbos modelis bando spėlioti“, – tikino psichoterapeutas.

Baiminamasi ir dėl emocijų trūkumo. Mat nenumatytiems atvejams, dirbtiniam intelektui pritrūktų plano B.

Kalbant apie psichologą, tai yra privatu ir yra konfidencialumas. Manau, ta informacija yra išsaugoma daugeliu atveju, o su dirbtiniu intelektu yra rizikos, nes tikrai gali nutekėti informacija, negali žinoti.

„Dirbtinis intelektas neturi tokio moralinio kompaso. Jam galima nustatyti tokias taisykles, kurių jis turi laikytis, bet moralinio kompaso jis neturi“, – šnekėjo J. Eimontas.

„Kažkokio individualizuoto emocijos atpažinimo nelabai galime tikėtis. Nebent turėsime labai daug pavyzdžių. Jeigu tikrai tuos pacientus galėtume rikiuoti į stereotipines grupes, tai turbūt teoriškai galima padaryt ir tokį algoritmą“, – aiškino „Vilnius Tech“ profesorius Artūras Serackis.

Klausimų kelia ir paciento pateikti duomenys. Kas užtikrins jų saugumą, o duomenims nutekėjus, prisiims atsakomybę?

„Dirbtinis intelektas nelabai prisiima atsakomybę už tai, ką jis rašo. Tuomet, kas gali paneigti, kad turėdami blogų ketinimų, galime apmokyti dirbtinį intelektą su kita medžiaga“, – pabrėžė A. Serackis.

„Visada įmonės pačios stengiasi užtikrinti kokybę. Turbūt vienas svarbesnių dalykų, reiktų nepamiršti, kad ta atsakomybė neišnyksta tiesiog atsiradus naujai technologijai“, – aiškino Lietuvos dirbtinio intelekto asociacijos valdybos narys Ruslanas Abdrachimovas.

Visgi, ekspertai sako, kad nors rizikų ir yra, dirbtinis intelektas padėti gali.

„Dabar rizika yra klaidos, tiesiog, paprastos klaidos, bet, manau, kad čia labai geras tandemas. Jeigu dirbtinis intelektas ir žmogus susijungia, manau, kad pacientas iš to gali labai daug laimėti“, – sakė U. Juodytė.

„Tikrai galėtų pakeisti, kad ir atsakinėti į skambučius psichologui nereikėtų, paskirstyti psichologų darbo krūvį. Tokių sistemų jau dabar būtų galima turėti“, – nurodė Lietuvos dirbtinio intelekto asociacijos valdybos narys.

2024 metais daugiausiai inovacijų tikimasi vaizdo ir video kūrimo srityje. Prieš savaitę pasirodė naujas dirbtinio intelekto modelis. Vaizdo įrašus jis kuria pagal žmogaus pateiktą scenarijų.

Vilnietis Jurijus dirbdamas nuolat bendrauja ir stebi žmones.

„Dirbu parduotuvėje ir matau, kad pirkėjai – labai pikti“, – teigė Jurijus.

Keiksmai, apsistumdymai. Būna tenka konfiskuoti ir pavojingus daiktus, didžiulius peilius, tad prielaida viena – žmonėms stipriai pašlijo nervai.

„Vairavimo manieros dabar yra ties maždaug 2006–2007-ųjų metais, kai buvo agresyvus vairavimas, užlindimas, važiavimas per raudoną. Parduotuvėje yra pikčiai su kasininke ar tarpusavyje. Visi labai suerzinti“, – dėstė Žirmūnų psichikos sveikatos centro psichiatras Kęstutis Kuzmickas.

Psichiatras sako, pacientų padaugėjo, tad ir eilės tįsta. Privačioje klinikoje pagalbos tenka laukti mėnesį ir daugiau, o paskambinę žmonės skundžiasi nebepakeliamu nerimu, vietos neradimu. Žmonės sako nebegalintys eiti į darbus, nebeatsikeliantys iš lovos.

Kai kurie mano pacientai pradėjo kastis bunkerius, statyti slėptuves ir gyvena vien tik šitomis mintimis.

„Besikreipiantys į psichiatrą turbūt yra aukštesnio intelekto žmonės, ypač vyrų tarpe, nes anksčiau vyrai nesikreipdavo ir užsiimdavo savigyda – dažniausiai alkoholiu“, – tvirtino K. Kuzmickas.

Alkoholis ir dabar vis dar liejasi kartu su emocijomis.

„Karas Ukrainoje, kai visą laiką kalbama apie Suvalkų koridorių, tikrai sukėlė baimę ir net tokią, kad kai kurie mano pacientai pradėjo kastis bunkerius, statyti slėptuves ir gyvena vien tik šitomis mintimis“, – kalbėjo K. Kuzmickas.

Ne tik baimė dėl saugumo – dalis atėjusių kalba ir apie beprasmybę.

„Vyrų, kurie turėjo verslą su Rusija, karo Ukrainoje metu verslai pradėjo žlugti. Dauguma nesusitaiko su tuo, kad jų socialinis laiptelis nusileidžia žemiau, pajamos sumažėja“, – teigė psichiatras.

Dalis tokių verslo pasaulio atstovų atsidūrė duobėje, jiems tenka gydytis vaistais.

„Pas kai ką būna savižudiškų, apie gyvenimo beprasmiškumą minčių, o kai kurie sako „aš gulėsiu ir nieko nedarysiu“, nes viskas subyrėjo“, – sakė K. Kuzmickas.

Verslo pasaulio žmonės – tik dalis kenčiančių. Depresija profesijos nesirenka, tik kartais žmonės depresijos neskiria nuo liūdesio. Anot specialistų, tam gali būti atliekami testai, kurių galima rasti ir internete.

Kalbėdamas apie bendrą visuomenės būklę psichiatras sako, kad žmonės dabar sujautrinti, sudirginti, paskendę nežinomybėje, spaudžiami iš visų pusių, o kur dar augančios kainos.

„Tiesiog neduoda atsikvėpti. Tai aišku, kad žmonės yra siaubingai įsitempę. Aš ir pati tą nerimą jaučiu“, – atviravo praeivė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Puodas verda, o pagalbos ne visi linkę ieškoti. Vilnietė sako – jeigu blogai, verkia viena arba kaimynei ant peties.

Pirmose pozicijose išlieka skambučiai, kuomet vaikai ir paaugliai dalinasi mintimis apie savižudybę.

„Bijau psichologo. Daug kas neina, nes bijo, kad kažką ne taip pripasakos ir jiems pasakys, kad jie yra psichiniai ligoniai. Šitas dalykas labai trukdo mums gyventi“, – samprotavo vilnietė.

„Visų pirma suaugusiam yra sunku ateiti ir sakyti „man reikia pagalbos“, tai kol prisiruošia...“ – sakė „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.

O jei prisiruošia, tai suaugę išgirsta, kas ir paauglių galvose šiuo metu dedasi.

„Iki šiol pirmose pozicijose išlieka skambučiai, kreipimaisi, kuomet vaikai ir paaugliai dalinasi ypatingai sunkiais jausmais ir mintimis apie savižudybę. O prieš penketą metų tai buvo penktoje–šeštoje pozicijoje pagal temų dažnumą“, – teigė J. S. Jasiulionė.

Anot specialistės, dabar ir ieškantiems pagalbos ji prieinama sunkiai – tęstinių psichologo konsultacijų reikia laukti ne vieną ir ne du mėnesius.

„Mano žiniomis, apie pusę metų tenka praktiškai visur palaukti“, – sakė J. S. Jasiulionė.

„Iš vienos pusės yra paradoksas – mes turime labai daug psichosveikatos centrų, bet, kai reikia gauti konkrečią paslaugą konkrečiai situacijai, šito dalyko nėra“, – kalbėjo sveikatos reikalų komiteto narys Linas Slušnys.

Valdžia žada pokyčius kartu su medicinos reforma. Psichikos sveikatai bus skiriamas toks dėmesys, kokio Lietuvoje iki šiol nebuvo.

„Asmens psichikos sveikatai yra numatyti 38 mln. eurų. Atsiras daugiau dienos stacionaro paslaugų, nauji regioniniai centrai vaikų ir paauglių psichinei sveikatai, ypatingai sudėtingiems atvejams spręsti“, – tvirtino sveikatos apsaugos ministro patarėja Simona Beliūnė.

„Išsivysčiusiose šalyse taip ir yra, net ir šeimos turi savo psichologus ir tai yra normalu. O pas mus, kiek žinau, specialistų dar net ir trūksta. Aš už tai, kad jų būtų daugiau ir žmonėms padėtų“, – kalbėjo panevėžietis.

Planuojama pastatyti naujus koncentruotus centrus, kad laukti pagalbos netruktų amžinybę. Tai planuojama įgyvendinti per artimiausius penkerius metus.

Gydosi paviršutiniškai

Šakių rajone gyvenanti Danutė visas ekstremalias ir stresines situacijas gyvenime sprendžia raminamaisiais ir migdomaisiais vaistais. Į psichologą moteris niekada nesikreipė ir vien išgirdusi tokią alternatyvą moja ranka: „Nežinau ir nesidomiu. Kad visas kaimas paskui apie mano problemas kalbėtų? Turiu vaistus, kurie padeda, to ir gana“, – net į kalbas nesileido šakiškė. O jos kaimynė Jurgita džiaugiasi atradusi jogą ir tvirtina, kad tai – geriausias būdas nusiraminti. „Iš treniruotės grįžtu kaip naujai gimusi, nereikia jokių raminamųjų“, – sakė ji, bet Danutės tai neįtikina. „Kai nėra rimtų problemų, galima užsiimti visokiomis jogomis. Jei man joga sunkiais atvejais padėtų, vaistų ir negerčiau“, – paaiškino Danutė.

Psichotropinių vaistų vartojimo trukmė ir dozės mūsų šalyje didesnės, nei rekomenduojama, o ilgainiui šie medikamentai sukelia sunkią priklausomybę.

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Visuomenės sveikatos departamento Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas teigia, kad nors Lietuvoje psichotropinių vaistų vartojimo rodikliai per pastaruosius metus kiek sumažėjo, jie išlieka vieni didžiausių išsivysčiusiose šalyse.

„Mūsų šalyje palyginti mažas antidepresantų vartojimas, kas rodo, kad depresija gydoma ne pasitelkiant antidepresantus, o renkantis psichotropinius vaistus. Tai yra gydoma simptomiškai ir paviršutiniškai. Psichotropinių vaistų vartojimo trukmė ir dozės mūsų šalyje didesnės, nei rekomenduojama, o ilgainiui šie medikamentai sukelia sunkią priklausomybę“, – atkreipė dėmesį I. Rubikas.

Šakietė Danutė prisipažino, kad per pandemiją netekusi darbo raminamųjų tablečių turėjo griebtis kur kas dažniau ir net pasidalino jomis su panašias problemas išgyvenančia drauge. „Ji bandė ramintis arbatėlėmis, tačiau pasakiau, kad nereikia savęs apgaudinėti. Reikia bijoti ne tablečių, o blogai jaustis“, – nuomonę dėstė pašnekovė.

Depresija ir fiziniai simptomai

Psichologiniai sunkumai per pandemiją – ne naujiena. COVID-19 jau kuris laikas įgavo ir „koronoviruso depresijos pandemijos“ vardą, mat pagausino tiek nerimo sutrikimų, tiek klinikinės depresijos, kuri neretai užklumpa virusu persirgusius asmenis.

Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad iki 50 proc. depresijos ar kitų nerimo būsenų apskritai lieka negydyti, nuo jų kenčia kas ketvirtas Europos Sąjungos gyventojas. Depresijos metu kamuoja liūdesys, susiaurėjęs interesų ratas, trūksta energijos.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorė Sigita Lesinskienė teigia, kad depresijai būdingi ir fiziologiniai simptomai: sutrikęs miegas, sumažėjęs apetitas, svorio pokyčiai. Gali atsirasti įvairūs kūno skausmų simptomai, sutrikti vidaus organų veikla.

„Nuo depresijos kenčiantys asmenys jaučia nuovargį net ir po nedidelių pastangų ką nors veikti“, – pastebėjo S. Lesinskienė. Nagrinėjant klinikinių tyrimų duomenis, nustatytas somatinių nusiskundimų ir psichikos sutrikimų ryšys. Kadangi depresija itin dažnai būna susijusi su kitais sutrikimais, tampa nebeaišku, kas yra priežastis, o kas – padarinys. Todėl iki šiol tęsiasi mokslinės ir klinikinės diskusijos nuotaikos sutrikimų diagnostikos klausimais.

S. Lesinskienė įspėja, kad į emocinius, kūno savijautos pasikeitimus reikėtų reaguoti atidžiai: jei liguista būsena per kelias savaites nepagerėja, kreiptis į specialistus. Svarbu suklusti, jei savijauta trukdo adaptuotis sociokultūrinėje aplinkoje pagal savo amžių.

„Šiuo metu manoma, kad depresija nėra viena aiškiai apibrėžiama liga, o greičiau nevienalytis depresinių būsenų ir sutrikimų spektras, – žiniomis dalijosi S. Lesinskienė ir pridūrė, kad vien iš užpildytos depresijos skalės rezultatų negalima teigti, kad žmogus serga depresija. – Aukšti depresijos klausimyno įverčiai rodytų, kad emocinė savijauta, nuotaika yra sutrikusi ir reikėtų būtinai kreiptis į psichikos sveikatos specialistus išsamesnių tyrimų ir konsultacijų patikslinti priežastis bei rasti sprendimų būdus.“

Ėmėsi plano

I. Rubikas teigia, kad depresijos gydymas psichotropiniais vaistais – nėra geras sprendimas. Todėl norėdama sumažinti psichotropinių vaistų vartojimą SAM ėmėsi veiksmų plano pasitelkdama tiek šviečiamąsias, tiek reguliacines priemones.

Jau nuo užpraėjusių metų lapkričio šeimos gydytojai buvo supažindinti su antidepresantų ir psichotropinių vaistų skyrimo rekomendacijomis, pateiktas nuoseklus nutraukimo planas prie šių vaistų įpratusiems asmenims. „Tiesa, metodika leidžia daryti išimtis vyresnio amžiaus, lėtinėmis ligomis sergantiems asmenims ir kai minėtų preparatų atsisakymas galėtų būti žalingesnis, nei jų vartojimas. Tai yra kompromisas“, – sakė I. Rubikas.

Teisingo psichotropinių vaistų skyrimo šiemet bus apmokyta jau 600 šeimos gydytojų ir kitų gydytojų specialistų dažnai išrašančių benzodiazepinus, per 2020–2021 m. jau apmokyta pusantro tūkstančio. Antra kovos forma su besaikiu psichotropinių vaistų vartojimu yra popierinių, arba vadinamųjų „rožinių“ receptų draudimas. Asmenys, nenorintys, kad jautrūs duomenys atsirastų e. sveikatoje gali šiuos vaistus gauti per specialius receptų blankus, kuriuos turi kiekviena gydymo įstaiga.

„Tenka konstatuoti faktą, kad rinkoje cirkuliavo nemažai padirbtų receptų: 2020 m. 36 tokie atvejai registruoti policijoje, dar dėl 300 kreipėsi vaistininkai. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė, nes daug atvejų neregistruota. Įsigaliojus naujai tvarkai, e. receptų skaičius padidėjo nežymiai, o popierinių receptų sumažėjo“, – pasakojo I. Rubikas.

SAM numatė ir nemedikamentinio gydymo plėtrą kovai su lengvu nerimu, nesunkiomis depresijos, nemigos formomis. „Tokiais atvejais veiksminga psichoterapija, psichologo konsultacijos. Šiuo metu planuojamas ambulatorinio psichoterapijos įkainio didinimas apie 33 proc.“, – informavo skyriaus vedėjas.

Kaip prisitaikyti?

Sugebėjimas prisitaikyti padeda išvengti perdegimo, bet prisitaikymo reikia išmokti.

Psichoterapeutas doc. dr. Eugenijus Laurinaitis atkreipė dėmesį, kad psichotropikų vartojimas per dažnas tarp medikų. Tai lemia šių vaistų prieinamumo minėtos specialybės žmonėms. Dažnai psichotropikais medikai bando gesinti perdegimą, kurio atvejų dar prieš pandemiją tarp gydytojų fiksuota 52 proc.

Dr. E. Laurinaitis teigia, kad tarp perdegimo sindromo veiksnių yra ir organizacijos kultūra. „Tai rodo, kad daugiau kaip pusė medikų buvo perdegę, kai nebuvo jokios pandemijos ir karo. Labai daug perdegimo atvejų tarp teisininkų, kurie apie darbo laiką ironizuoja: „dirbame nuo aštuonių iki... galo“. Tos profesijos, kur dirbama su žmonėmis, neretai irgi yra perdegimo veiksnys. Tai – mokytojai, gydytojai, pardavėjai... Trečia – asmeniniai bruožai. Sugebėjimas prisitaikyti padeda išvengti perdegimo, bet prisitaikymo reikia išmokti“, – pabrėžė E. Laurinaitis.

Anot jo, daugiau tokio pasaulio, koks buvo iki 2020 nebus, ir tai reikia išgedėti. „Pirmiausiai prasidėjo pandemija, o po to – karas Ukrainoje, Europos viduryje. Turime priprasti gyventi kitokiame pasaulyje“, – tvirtino jis ir pridūrė, kad psichologiškai padeda ne emocijų slopinimas, o gebėjimas rasti išeitį. „Štai žmogus, supratęs, kad nebus, kas pasirūpina naminiais gyvūnais karo metu, nuvarė į Kijevą vilkiką jiems maisto. Tokios išeitys padeda jaustis geriau“, – sakė E. Laurinaitis ir tvirtino, kad kiekvienas esamoje situacijoje gali rasti jam prieinamus būdus reaguoti pozityviai bei prisidėti prie jos sprendimo.

E. Laurinaitis teigė, kad kaip neturėjome patirties tvarkytis su pandemija, taip neturime patirties tvarkytis ir su jos pasekmėmis: „Tai bus iššūkis kūrybingumui – reikės stebėti, kas vyksta, ir priimti sprendimus.“

Antradienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Bus visko“ parodytas atviras vienos įtakingiausių nuomonės formuotojų interviu apie neseniai išsipildžiusią jos didžiąją svajonę, nuosavą būstą pačioje sostinės širdyje, visos Lietuvos aptarinėjamą konfliktą su kaimynu, po kurio moteris viešai prabilo apie savo išgyvenimus, kamuojančius jau daug metų ir apie tai, kaip ji ryžosi psichoterapijai, kurios, pasak Agnės, šiandien reikia labai daug žmonių. 

„Labai liūdna apie tai kalbėti per adventą, bet dabar, žiūrėk, – vyras nušovė moterį automobilyje, tada žmogus peršovė parduotuvės darbuotoją už tai, kad jis pasiūlė užsidėti kaukę. Prieš kelias dienas sudegino eglutę. Jeigu jums vis dar atrodo, kad visuomenė neserga, tai arba jūs gyvenate su rožiniais akiniais arba bunkeryje, nes nematyti, kaip stipriai dabar sergame visi kartu, yra tiesiog naivu“, – sakė Agnė.

Moteris prabilo ir apie tai, kiek pinigų išleidžia savo tobulėjimui. „Šiandien suskaičiavau, kad mums su sūnumi psichoterapijai mėnesiui išeina 840 eurų, mano psichoterapija šiandien pabrango 25 eurais ir yra 75 už valandą, o vaiko – 65 eurai. Bet tu turi rinktis, ar gali savo jėgomis šitoje visuomenėje išgyventi, ar nebegali“, – pasakojo ji.

Moteris prabilo ir apie pozityvius rezultatus bei pasikeitusias savo pačios reakcijas į konfliktines situacijas: „Pakeičiau savo darbo įpročius, pakeičiau savo bendravimo su vaiku įpročius, pakeičiau savo socialinius įpročius, pradėjau kitaip vertinti konfliktines situacijas, pavyzdžiui, vakar parašiau berniuko, su kuriuo Leonui sunkiau sekasi bendrauti, mamai ir pakviečiau tą berniuką picos ir pažaisti. Sakau, gal norite tiesiog ateiti į svečius? Ta mama, žinoma, sutiko. Ir tai yra nuostabus problemos sprendimas. O buvo galima tiesiog aiškintis ir sakyti – gal apraminkite savo vaiką, ko jis lenda prie manojo? Nors aš suprantu, kad ir maniškis lenda prie jo. Reikia pripažinti, kad nebūna visko į vienus vartus“. 

Laidoje Agnė kalbėjo ir apie naująjį būstą bei išaugusias remontų kainas. „Pats skaudžiausias momentas, kad nebeturiu pinigų. Nėra taip, kad neturiu pinigų sumokėti už vaiko mokslus, pirkti maistą ar nusipirkti batus, kai šalta, bet santaupų, kurių turėjau jau apčiuopiamą sumą, visai nebeturiu. Dabar manęs laukia mokėjimas už rekuperacijos sistemą, už grindis, už santechniką ir kai šituos visus dalykus padarys, bute...  niekas nepasikeis. Jis toliau atrodys sugriautas, o aš tik dar būsiu įlindusi į skolas“, – apie kasdienius remonto rūpesčius šypsodamasi atvirai kalbėjo A. Jagelavičiūtė.

Spalvinga asmenybė

Įdomus ar įdomi – taip mes dažniausiai vadiname novatorius, pionierius, kurie siekia įgyvendinti naujas, o neretai ir beprotiškas idėjas. Jie nebijo klysti, o suklydę nusijuokti, tuo tik dar labiau traukdami aplinkinius. Įdomiais ar įdomiomis vadiname dar ir tuos, kurie, vykdami į verslo susitikimą, renkasi ne klasikinį kostiumą, o gėlėtus marškinius, kairę galvos pusę nuskutę plikai, dešinės pusės plaukus ištepa rožiniais dažais. Kai tolumoje pamačiau ryškiai žalio palto, raudonų lūpų, plačiakraštės skrybėlės ansamblį ir iš po apvalių akinių pasaulį vertinantį aštrų žvilgsnį, supratau, kad žodis "įdomi" labai tinka Rasai.

Po keliolikos minučių su charizmatiška moterimi savo nuomonės nepakeičiau ir akimirką net pagalvojau, kad būdama garsia režisiere istorinėje kino juostoje šiai moteriai skirčiau Egipto faraonės ar kurios nors Anglijos karalienės vaidmenį. O gal priešingai – visuomenės normoms nepaklūstančios maištininkės. Stebėdama, kaip laisvai jaučiasi prieš dienraščio fotografo objektyvą, neabejojau, kad su užduotimi Rasa puikiai susidorotų, kaip ir su visais kitais iššūkiais, kuriuos kėlė pati sau, ar tais, kuriuos siuntė gyvenimas. Pradedant orgonitų kūrybai reikalingų piramidžių formų paieškomis, baigiant netikėta liga, kai ką atėmusia, bet labai daug davusia. Tik apie viską nuo pradžių.

Rasa Andrikienė. Vilmanto Raupelio nuotr.

Šilkas – tarsi terapija

"Pagalvoju, kad kiekvienas vaikas man kažką atnešė. Su pirmuoju sūnumi baigiau magistrą, su antruoju į mano gyvenimą atėjo geštalto terapija, su dukra – šilko tapyba", – R.Andrikienė skaičiavo, kad teptukas jos rankoje tiek pat metų, kiek ir šeimos mažylei – lygiai septynerius. – Nuo ko viskas prasidėjo? Vartydama "Žmonių" žurnalą pamačiau tapybos ant šilko nuotraukas. Užsimaniau čia ir dabar! Nusipirkau dažų, šilko, o vyro paprašiau, kad jis man sukaltų skirtingų dydžių rėmus. Pasistačiau prie lovos ir pradėjau tapyti."

Pagalvoju, kad kiekvienas vaikas man kažką atnešė.

Psichoterapinį darbą dirbančiai moteriai ši veikla padėjo atsikratyti nereikalingų minčių, o vėliau dar ir ėmė duoti pelno. Dabar Rasos namuose apstu skirtingų dydžių skarų ir šalikėlių, retsykiais virstančių vėjyje plazdančiomis valiūkiškomis suknelėmis. Kaip vyksta kūrybos procesas? Išliejusi spalvas ant medžiagos, Rasa leidžia joms išdžiūti. Tada piešinį sutvirtina karštu lygintuvu. Skareles išskalbusi rankomis, po kurio laiko Rasa jas ir vėl išlygina, o tada perleidžia naujosioms šeimininkėms.

"Tapyti ant šilko labai smagu, nes tu jo negali sugadinti", – vis dėlto išimčių, anot kūrėjos, būna.

Ne mažiau nei ryškias spalvas, menininkė mėgsta įsimintinus ir prasmingus užrašus ant audinio, tačiau kai viena akis stebi po namus lakstančius tris vaikus, o kita įsmeigta į televizorių, pasitaiko klaidų. Dažais beraitydama žodį "gražiausiai" ranka praleidžia vieną raidę, todėl "gražiausia" skarelė gula į kūrėjos brokuotų gaminių skrynelę.

"Vieną dieną supratau, kad sau palieku tik tokias skareles. Žmonėms, kurie ateina į mano terapijos seansus, kalbu apie meilę sau, o ką tokiu pavyzdžiu rodau pati?" – vieną dieną kūrėja nusprendė, kad jos kaklas vertas ne tik skarelių su pabėgusiomis raidėmis.

Rasa Andrikienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Surenka blogą energiją

Prisijaukinus šilką, Rasą paviliojo derva. Taip po kelių bandymų jos rankose gimė nuostabios orgonito piramidės. Mintimis versdama Jurgos Ivanauskaitės knygą "Kelionių alchemija", Rasa pacitavo kelias ištraukas, puikiai nusakančias tokių piramidžių paskirtį.

"Viena piramidė reikalinga virtuvėje. Mat joje esantis maistas šviežias išliks ilgiau nei duoninėje, šaldytuve ar plastikiniuose maišeliuose. Antrosios prireiks miegamajame. Ji kaipmat įveiks net įsisenėjusią nemigą, išvaikys košmarus, suteiks saldžiausią poilsį ir apdovanos aiškiaregiškais sapnais. Tokią galią turės net mažytė piramidžiukė, pastatyta galvūgalyje, – trečią piramidę, anot R.Andrikienės, J.Ivanauskaitė patarė statyti savo darbo vietoje. – Ji padės susikaupti, nuolat aprūpins naujausiomis idėjomis ir neleis pervargti. Jei esate irzlus ir nervingas – apramins. Jei tingus ir apsnūdęs – atgaivins geriau nei dešimt puodelių kavos. Jei depresuojate – pralinksmins. O, jei visus aplink kamuojate kvailais juokeliais ir įgrisusiais anekdotais – suteiks deramą rimtį."

Orgonitų gamybai Rasa naudoja kristalus ir įvairių rūšių metalą. Šis į save sutraukia visą negatyvią energiją, kurią kristalai transformuoja į pozityvią. Moteris pasakojo, kad kūrybos procesas neapsiriboja vien kambario perimetru ir netikėtais radiniais stalčių kampučiuose. Metalo paieškos esą neretai veda į sendaikčių turgų.

"Ten randų įvairių niekučių ir piramidžių gamybai, ir sau. Taip vieni papuošalai keliauja į dėžutę kiti – į orgonitus", – R.Andrikienė džiaugėsi, kad jos prisilietimai lūžusius žiedus ir trūkusias grandinėles prikelia antram gyvenimui ir kilniai misijai.

Rasa Andrikienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kelyje – nauja knyga

Prieš susitikdama su Rasa, kaip ir su bet kuriuo kitu pašnekovu, ruošiausi mudviejų pokalbiui. Tam pasitelkiau virtualiąją erdvę, o "Google" paieškos laukelyje suvedusi raktinius žodžius "Rasa Andrikienė" nustebau, kad pašnekovė – ta pati moteris, kurios rašytą knygą "Iš kur atsiranda vaikai" prieš kelerius metus mano vyresnėlė gavo dovanų.

"Norėjau vaikams papasakoti apie jų kūną ir atsakyti į ramybės neduodantį klausimą. Kitų knygų neradau, žinojau tik vieną seną, sovietinę, kurią vaikystėje draugės tėvai slapstė visur", – nusprendusi savo atžalų nekimšti istorijomis apie vaikus nešančius gandrus ar kopūstų lapus, kuriuose neva tai randami naujagimiai, R.Andrikienė, pagal išsilavinimą edukologė, ėmė rašyti knygą. Tiesa, dabar ją moteris vadina lankstinuku, mat leidinys vos dvylikos puslapių.

"Vėliau, po maniškės, pasirodė dar kokios dvi ar trys panašios knygos. Tik jos buvo iliustruotos geriau. Turbūt nereikėjo man pačiai imtis ir rašymo, ir piešimo", – pašnekovė prasitarė, kad netolimoje ateityje skaitytojų laukia kur kas rimtesnė ir storesnė knyga.

Pastaroji, beje, taip pat apie kūną, tačiau ne fizinį, o dvasinį. Po antrojo vaiko gimimo atradusi geštalto psichoterapiją, Rasa, kaip pati pasakojo, išsivalė širdį ir sielą, o dabar tai padeda daryti kitiems.

"Tai bus psichoterapijos knyga, paremta tikromis istorijomis. Viena jų – mano", – nuo galvos nusiėmusi elegantišką skrybėlę, moteris pliku pakaušiu sveikino jai besišypsančią saulę. Man papasakojo tai, kuo pastaruoju metu nori dalytis vis daugiau.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ėmė slinkti plaukai

Dar prieš pusmetį dirstelėję į Rasos plaukus, veikiausiai būtumėte pasakę, kad tuo metu, kai Dievas juos dalijo, moteris stovėjo arčiausiai. Panašu, kad davęs, po kurio laiko Aukščiausiasis persigalvojo, o gal, priešingai, apsaugojo nuo kitų, kur kas didesnių netekčių.

Vasario viduryje draugės dukros gimtadienyje besidžiaugusi vešlia šukuosena, vos po kelių dienų moteris ėmė skaičiuoti krentančius plaukus. Pradžioje maniusi, kad pavasarinį slinkimą pristabdys įvairios, tam skirtos priemonės, galiausiai Rasa suprato, kad visos pastangos bergždžios – plaukai ėmė slinkti tiesiog kuokštais.

"Pamenu, po vienos psichoterapijos konsultacijos pasižiūriu į veidrodį, o ant pečių – iškritusios sruogos! Nežinau, ką tuo metu galvojo mano klientas, – moteris prisiminė, kad ilgi ir stori plaukai nuo galvos dingo per kelias savaites, viršugalvyje palikdami tik nežymų pėdsaką. – Atrodžiau kaip lėlė Barbė. Viršuje yra plaukų linija, o ją pakėlus – plika."

Apsilankiusi pas gydytoją Rasa išgirdo alopecijos diagnozę. Tiesa, pradžioje skambėjusi kaip baisiausias nuosprendis, dabar liga menininkei neatrodo tokia baisi.

"Iš visų autoimuninių ligų, kurios pradeda naikinti organizmą, maniškė yra geriausia, nes atima tik plaukus", – R.Andrikienė neslėpė, kad atsisveikinti su pastaraisiais nebuvo lengva, tačiau esamas vaizdas veidrodyje kur kas slogesnis, todėl vieną dieną ji nusiskuto plikai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Priims visas dovanas

Dauguma žmonių, išvydę pliką galvą, pirmiausiai galvoja apie vėžį, todėl jausmiškai tai buvo labai stiprus išgyvenimas.

Tada sekė peruko paieškos ir gan sėkmingas pasirinkimas. Žvelgdami į Rasą, vieni žmonės gyrė naująją šukuoseną, kiti teiravosi, ar nebuvo gaila nukirpti tokių ilgų plaukų. Po kelių savaičių apsimetinėjimo, Rasa nusprendė tam padaryti galą. Apnuoginusi galvą ji atsikratė nemalonių pojūčių, tokių kaip prakaitavimas po svetimkūniu ar odos niežulys, ir išlaisvino savo sielą.

"Dauguma žmonių, išvydę pliką galvą, pirmiausiai galvoja apie vėžį, todėl jausmiškai tai buvo labai stiprus išgyvenimas. Vis dėlto mano klientai labai džiaugiasi manimi ir sako, kad aš sugebėjau parodyti viešai negražiausią ligos momentą, ir tai įkvepia kitus", – savo potyriais dalijosi pašnekovė.

Tiesa, namuose dar kurį laiką trijų vaikų mama vaikščiojo su kepure. Kartą iš dukros išgirdusi frazę, esą be plaukų ji atrodo negražiai, Rasa pasisiūlė pliką galvą pridengti.

"Dukra visiškai nepagalvodama taip pasakė. Žinoma, man buvo skaudu. Kitą rytą ji pabudo raudonomis, užtinusiomis akimis. Matyt, pasireiškė nerimas dėl manęs. Tada paklausiau, ar ji jaustųsi geriau, jei būčiau su kepure. Mažoji atsakė, kad taip", – R.Andrikienė pasakojo, po poros savaičių kepurę nusiėmusi – dukra susitaikė su naujuoju mamos įvaizdžiu.

Kitokią nei anksčiau save iš naujo pamilo ir pati Rasa. Dabar savo garderobą ji deriną prie plikos galvos, renkasi masyvesnius papuošalus, ryškesnį makiažą ir džiaugiasi, kad nors ir retesnės, bet blakstienos vis dar savo vietoje.

"Beje, viena draugė padovanojo antakius! Pradžioje dvejojau sutikti su tokia dovana ar ne, bet tada pagalvojau, jei jau gyvenimas iš manęs paėmė plaukus, imsiu visas dovanas, kurias man žmonės siūlys, – R.Andrikienė vylėsi, kad dovaną vieną dieną jai pateiks ir pats likimas. – Būna, kad plaukai ir atauga…"

Visgi, siekiant išvengti koronaviruso infekcijos (COVID-19) plitimo, gaunamų medicininės reabilitacijos paslaugų saugumui užtikrinti galioja tie patys reikalavimai kaip ir kitoms poliklinikoje teikiamoms paslaugoms.

SAM primena, kad kiekviena poliklinika savo ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo plane turi pagal savo infrastruktūrą apskaičiuoti maksimalų galimą priimti pacientų skaičių per dieną reabilitacijos procedūroms atlikti, numatyti reabilitacijai skirtų patalpų užimtumo ir dezinfekcijos tvarką. Įstaigos vadovas privalo užtikrinti, kad būtų vykdoma pacientų srauto stebėsena, vertinama epidemiologinė situacija, o jai keičiantis – koreguojamas ir maksimalus priimamų pacientų skaičius.

Poliklinikos yra atsakingos už pacientų srautų valdymą, kad nesusidarytų fizinių pacientų laukimo eilių įstaigos viduje. Tai reiškia, kad paslaugos turi būti teikiamos griežtai joms paskirtu laiku. Pacientai įleidžiami likus ne daugiau nei 10 min. iki paskirto vizito laiko. Atsižvelgiant į tai, kad reabilitacijos procedūros dažnai vienu metu atliekamos daugiau nei vienam žmogui, laukiantys pacientai privalo laikytis saugaus 1 metro atstumo. Pacientai procedūrų metu nedėvi asmens apsaugos priemonių, tačiau jos reikalingos laukiant užsiėmimo.

Pacientai procedūrų metu nedėvi asmens apsaugos priemonių, tačiau jos reikalingos laukiant užsiėmimo.

Prieš pradedant reabilitacijos procedūras, pacientams rekomenduojama pamatuoti temperatūrą. Karščiuojantieji turėtų būti nukreipiami pas šeimos gydytoją ar priėmimo ir skubios pagalbos skyrių.

Numatoma, kad gydymo paslaugas turi teikti minimalus, būtinas paslaugai suteikti specialistų skaičius. Keliose gydymo įstaigose dirbantiems medikams rekomenduojama dirbti ciklais, t.y. susidėlioti savo grafiką taip, kad medikas pradžioje jam numatytas mėnesio darbo valandas išdirbtų vienoje gydymo įstaigoje, o vėliau – kitoje. Darbuotojai taip pat privalo naudoti asmeninės apsaugos priemones.

Suteikus reabilitacijos paslaugas, būtina išvėdinti patalpas, dezinfekuoti liečiamus paviršius. Jei tam tikros procedūros (pavyzdžiui, fizioterapijos) atliekamos tuo pačiu metu specialiose kabinose, paslaugos turi būti teikiamos tik kas antroje kabinoje, o po procedūros kabinos dezinfekuojamos. Vėliau kitiems pacientams procedūros turi būti atliekamos prieš tai buvusiose tuščiose kabinose.

SAM primena, kad šeimos gydytojo siuntimą medicininės reabilitacijos paslaugoms pacientai gali gauti nuotoliniu būdu. Šeimos gydytojas turi išrašyti pacientui siuntimą medicininei reabilitacijai, vadovaudamasis fizinės medicinos ir reabilitacijos (FMR) gydytojo rekomendacija.

Tai, kaip tikisi Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), sustiprins teikiamos pagalbos kokybę bei padės užtikrinti, kad, kai įmanoma, pacientai būtų gydomi taikant psichologines intervencijas, o ne vaistus.

Naujovės ypač svarbios šiuo laikmečiu, kai dėl intensyvaus gyvenimo tempo, patiriamos įtampos psichikos sutrikimai tampa dažnesni. Tad gausinamas PSDF biudžeto lėšomis apmokamų nemedikamentinių paslaugų ir jas galinčių teikti specialistų skaičius atvers galimybes kokybišką pagalbą gauti daugiau žmonių, teigiama SAM pranešime.

Taip siekiama užtikrinti, kad kiekvienas vaikas, paauglys ar suaugęs žmogus, susidūręs su psichikos ligomis, neliktų kovoti su jomis vienas, kad žinotų, jog yra kvalifikuoti specialistai, apmokamos paslaugos. Tuo tikslu jau nuo Naujųjų metų vietoje 24 psichoterapijos seansų per metus pacientas galės gauti 30. Tai leis užtikrinti efektyvesnę, ilgalaikę pagalbą ir geresnius gydymo rezultatus, pažymi SAM.

Tuo metu specialistų, galinčių taikyti psichoterapijos metodą, sąrašo išplėtimas užtikrins geresnį šių paslaugų prieinamumą, padės siekiant, kad pacientų problemos būtų sprendžiamos kuo anksčiau.

Nuo sausio 1-osios psichoterapijos metodą galės taikyti ne tik gydytojas psichoterapeutas, bet ir, pavyzdžiui, bet kurios profesinės kvalifikacijos gydytojas, slaugytojas, akušeris ar medicinos psichologas. Tiesa, visi jie turės būti baigę nustatytos trukmės mokymo programą ir įgiję atitinkamas kvalifikacijas. Tad pacientams baimintis dėl specialistų kvalifikacijos nereikėtų – ir toliau didelis dėmesys bus skiriamas paslaugos kokybės užtikrinimui.

Numatyta, kad nuo Naujųjų metų PSDF lėšomis bus apmokama už 30 individualios arba grupinės psichoterapijos seansų vienam pacientui per kalendorinius metus. Taip pat apibrėžta, kad, įvertinus paciento sveikatos būklę, gydytojo sprendimu dar galės būti skiriama papildomai iki 10 individualių arba šeimos psichoterapijos seansų. Reglamentuota, kad vieno individualios ar šeimos psichoterapijos seanso trukmė – 1 valanda.

Šiuo metu ne visos Europos Sąjungos (ES) šalys užtikrina psichoterapijos paslaugų apmokėjimą biudžeto lėšomis. Kai kuriose iš jų tokios paslaugos valstybės apmokamos iš dalies, kai kuriose – už šias jas moka patys pacientai. Lietuvoje, lyginant 2016 m. ir 2018 m., PSDF lėšomis apmokamų psichoterapijos konsultacijų skaičius išaugo beveik dvigubai.

Už naujos redakcijos įstatymą penktadienį balsavo 77 Seimo nariai, prieš buvo trys ir susilaikė aštuoni parlamentarai. Numatyta, kad jis įsigalios nuo gegužės.

Įstatymo nepalaikę Seimo nariai teigė, jog jis suvaržo žmogaus laisves, nes suvienodinant terminus dėl priverstinio gydymo be teismo leidimo pasirinktas ilgesnis – trys darbo dienos.

Priverstinė psichikos sutrikimų turinčio paciento hospitalizacija bus galima ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš jo elgesio matyti, kad yra reali grėsmė paties asmens ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui.

Šiuo metu Civilinis kodeksas priverstinį gydymą be teismo sprendimo leidžia tris dienas, tačiau Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme įrašytas dviejų parų terminas.

„Psichikos sveikatos įstaigose gydytojai dirba visą parą, ir darbo dienomis, ir nedarbo, todėl tikrai nebūtina palikti tokią nuostatą, kuri atveria kelią žmogaus teisių pažeidimams. Tai labai Rusiją ir netgi Sovietų sąjungą primenanti nuostata. Aš nesuprantu, kodėl mes 2019 metais turim tokio pobūdžio diskusiją Lietuvos parlamente“, – prieš trijų darbo dienų terminą pasisakė Aušrinė Armonaitė.

Konservatorius Mykolas Majauskas pažymėjo, kad su trijų darbo dienų terminu priverstinis gydymas be teismo sprendimo gali užsitęsti beveik iki savaitės.

Jam oponavęs konservatorius Antanas Matulas teigė, jog įstatymas „tikrai nekvepia socializmu“, ir yra atvejų, kai medikai nespėja kreiptis į teismą, turi išleisti pacientą, o dėl jo agresijos kenčia šeima.

„Mes iš esmės nieko nekeičiam, reikia apsispręsti, ar pasirinkti tris dienas, kaip Civiliniame kodekse, ar dvi paras, kaip įstatyme. Yra tikri daug atvejų, kai medikai nespėja apsispręsti, mato, kad negali išleisti, bet neturi galimybės kreiptis į teismą, išleidžia, žmonės kenčia“, – sakė A. Matulas.

Įstatymas nustato, kad tuo atveju, kai pacientui nereikia skubaus gydymo vaistais ar invazinių procedūrų, pirmiausiai turės būti taikomos nemedikamentinės priemonės – psichologinis konsultavimas, psichoterapija, o jei jų nepakanka – gydymas vaistais.

Naują įstatymo redakciją parengusi Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pažymi, kad šiuo metu Lietuvoje dėl netinkamos įstatyminės bazės, ribotų žmogiškųjų išteklių lengvi psichikos sutrikimai gydomi nesilaikant minimalios intervencijos principo.

Ministerijos teigimu, įstatymą reikėjo keisti ir dėl kitų priežasčių – dabartiniuose teisės aktuose vartojama nevienoda, pasenusi terminija, ji diskriminuoja psichikos ir elgesio sutrikimų turinčius asmenis, skirtingai nustatoma darbo su psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis tvarka.

„Psichikos sveikatos priežiūros ir Narkologinės priežiūros įstatymai yra priimti prieš du dešimtmečius, todėl juose nemažai pasenusių, dubliuojančių kitus įstatymus nuostatų. Kai kurios nuostatos yra labai abstrakčios, todėl jos neleidžia reformuoti psichikos sveikatos priežiūros sistemos“, – aiškinamajame rašte teigia ministerija.

Įstatymu įtvirtintas ir įtraukties principas, jis reiškia, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems pacientams būtų siekiama sudaryti galimybę gyventi šeimoje ir bendruomenėje, išsaugoti bei skatinti jų savarankiškumą.

Naujasis įstatymas taip pat reglamentuoja, kaip ir kokie gali būti taikomi psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų judėjimo laisvės ribojimai, taikant fizinio suvaržymo priemones.

Kaip pažymi ministerija, iki šiol Lietuvoje nebuvo nustatyta fizinio suvaržymo priemonių taikymo tvarka, o kiekviena sveikatos priežiūros įstaiga jas taiko pagal savo taisykles.

Įstatymu nustatyta, kad fizinis suvaržymas galėtų būti taikomas rankomis (žmogaus kūno jėga), specialiomis priemonėmis ar izoliuojant psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą atskiroje patalpoje.

Nustatoma, kad fizinio suvaržymo priemones skiria tik gydytojas psichiatras, išskyrus atvejus, kai fizinio suvaržymo priemones būtina taikyti nedelsiant, kol asmuo bus pristatytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, kad gydytojas psichiatras įvertintų jo psichikos būklę.

Taip pat nustatoma, kad fizinio suvaržymo priemonių taikymo metu turi būti periodiškai, bet ne rečiau kaip kas 1,5 valandos vertinamas jų būtinumas ir jų taikymas nutraukiamas nustačius, kad nebėra jų taikymo pagrindų. Šiuo metu tokie terminai iš viso nenustatyti.

SAM aiškinamajame rašte pateikiama statistika, kad Lietuvoje asmenų, sergančių psichikos sutrikimais, skaičius nuolat didėja, kaip ir visoje Europoje. 2007 metais šalyje ligotumas psichikos ir elgesio sutrikimais sudarė 55,59 atvejų tūkstančiui gyventojų, o 2016 metais – 73,41 atvejų tūkstančiui gyventojų.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, depresiniai sutrikimai yra didžiulė ekonominė našta visuomenei ir užima ketvirtą vietą tarp visų ligų, sukeliančių didžiausią naštą.

Anot rašto, jei išliks dabartinės demografinės–epidemiologinės tendencijos, iki 2020 metų depresijos našta, atsižvelgiant į visų ligų naštą, padidės iki 5,7 proc. ir bus antroji (po išeminės širdies ligos) iš ligų, dėl kurių prarandami sveiki gyvenimo metai ir trumpėja gyvenimas.

"Psichikos problemos gali pasireikšti bet kokio amžiaus žmonėms – ir darželinukams, ir moksleiviams, ir studentams. Gali ištikti darbe. Tačiau jų nepažįstame, kol nesusiduriame asmeniškai. Įvairių psichikos sutrikimų visuomet buvo ir yra", – sako psichiatrė Jūratė Lažinskienė, su kuria analizuojame šią problemą.

– Psichologas jau tapo įprastu patarėju, tačiau pas psichiatrą retas ateina savo noru. Kada žmogui jau reikėtų psichiatro pagalbos?

– Į psichiatrą kreipiamasi, kai atsiranda psichikos sutrikimų: nerimas, depresija ir kai jų simptomai pradeda trukdyti kasdieninei veiklai. Kaip ir dėl bet kurios kitos ligos. Jeigu, pavyzdžiui, žmogaus kraujospūdis aukštas, jis pas gydytoją neskuba, bet kai dėl to pradeda blogai jaustis, nebegali dirbti, ilsėtis, tada eina į polikliniką. Taip yra ir su nerimu, depresija bei kitais sutrikimais. Žmogus gali kovoti su liga, bandyti dirbti, tikėdamasis, kad kažkaip pavyks susikaupti. Kai susitvarkyti nepavyksta arba kančia tampa per sunki, tada reikia kreiptis pagalbos.

– Kas gali išprovokuoti psichikos sutrikimus?

– Ligos kyla dėl įvairių priežasčių. Sunkios ligos – šizofrenija, bipolinis sutrikimas turi genetinį pagrindą, bet jas dažnai išprovokuoja išoriniai įvykiai. Šizofrenija iš viso yra jaunų žmonių liga, ja serga dažniausiai 16–35 metų amžiaus žmonės. Dažniausiai pirmą kartą suserga jaunuoliai ir tai būna labai netikėta. Kai tai atsitinka paauglystėje, būna sunku atskirti, ar tai tiesiog yra paaugliškas maištas, ar tai gerokai daugiau.

Kai kurie vaistai gali sustiprinti nerimą, sukelti liūdesį, verksmingumą. Tačiau tai nieko blogo, nes jie išlaisvina emocijas.

Lengvesni nerimo ar nuotaikos sutrikimai dažniau susiję su tarpasmeniniais santykiais, su požiūriu į save ir kitus žmones bei aplinkinį pasaulį. Tam tikros nuostatos susiformuoja anksti kūdikystėje: priklauso nuo santykių su mama, tėčiu ar globėju. Jau kūdikystėje susiformuoja saugumas arba nesaugumas. Tas, kuris jaučiasi nesaugiai, galbūt yra labiau pažeidžiamas gyvenime.

Santykis taip pat ir gydo. Pagrindiniai saugaus santykio aspektai yra pastovumas, reguliarumas, nuspėjamumas ir empatija. Empatiją dar galima suprasti kaip pagarbą ir pastangas suprasti kitą žmogų kaip atskirą, kitokį negu aš arba kaip gebėjimą atsistoti į kito vietą ir pagalvoti, kaip jis ar ji jaučiasi.

Kiek žmonės patys sugeba susikurti saugumo, ritmingumo, aiškumo gyvenime, tiek ir turės. Tie, kurie ieško saugumo, iš tų chaotiškų situacijų išeis. Manau, kad dabar yra labai daug  klaidingo laisvės interpretavimo. Galvojama, kad laisvė yra chaosas, galimybė daryti, ką nori: linksmintis per naktį, miegoti per dieną, rūkyti žolę ir panašiai. O paskui vartoti stimuliatorius, kad galėtum laiku įveikti beprotiškus darbo krūvius. Kai gyvenime nėra tvarkos, vyrauja chaosas, kurio pažeidžiamų žmonių psichika neatlaiko. Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems yra būtinas  pastovumas, reguliarumas, nuspėjamumas.

– Tai nuo to ir reikia pradėti?

– Taip. Manau, kad yra svarbu laikytis tam tikros gyvenimo tvarkos. Dabar daug kalbama apie sveiką gyvenimo būdą, tačiau dažniausiai minima mityba ir sportas. Psichologinė higiena taip pat yra labai svarbi. Manau, kad žmonės turėtų būti dėmesingesni savo ir kitų psichologiniams poreikiams, tokiems, kaip ryšio palaikymas, nuoširdus dėmesys, pagarba bei savigarba, kūrybiniai bei estetiniai poreikiai.

Jūratė Lažinskienė/Vilmanto Raupelio nuotr.

Šiuolaikinis pasaulis labai orientuotas į sėkmę ir materialinius dalykus. Komercija labai skatina nuolatinį lenktyniavimą, siekiant pirmavimo. Tokiame pasaulyje labai mažai vietos individualumui ir saviraiškai. Žmonės tampa labai priklausomi nuo aplinkinių vertinimo. Toks požiūris sukelia nuolatinę įtampą ir nerimą.

Kai vidiniai ištekliai išsenka, gali prasidėti nerimo sutrikimai. Vieni iš tokių yra panikos priepuoliai. Prasidėjus sutrikimams reikėtų kreiptis į psichiatrą ar psichoterapeutą. Kartais tokiems sutrikimams gydyti užtenka psichologinės pagalbos, tai yra psichoterapijos. Kitais atvejais, kai simptomai labai vargina ir trukdo gyventi, greičiau galima padėti su vaistais. Tačiau vaistai tik palengvina simptomus, nepašalindami jų priežasties. Todėl net ir praėjus simptomams psichoterapija yra naudinga.

– Kaip pasireiškia panikos priepuoliai?

– Panikos priepuolis yra visai kito lygio nerimo sutrikimas, nieko bendro neturintis su žodžiu psichas. Panikos priepuolis ištinka staiga, netikėtai, esant bet kokiai situacijai. Gali ištikti bet kokio amžiaus vyrus ir moteris, bet kokio intelekto ir išsilavinimo žmones.

Šie priepuoliai nepavojingi, žmonės tikrai nenumiršta ir neišprotėja. Jie nenukrenta, neapalpsta. Greta esantieji priepuolio net nepastebėtų, jei pats jo ištiktasis apie tai nepapasakotų.

Tai staiga be jokios priežasties užplūdęs labai sunkiai iškenčiamas nerimas. Žmogus jaučiasi taip, lyg tuoj pat mirs arba išprotės, praras kontrolę ar nežinia, kas tuoj atsitiks. Dažniausiai priepuolis trunka nuo kelių iki keliolikos minučių, ilgiausiai iki pusvalandžio. Praeina savaime ir be jokių padarinių.

Šie priepuoliai nepavojingi, žmonės tikrai nenumiršta ir neišprotėja. Jie nenukrenta, neapalpsta. Greta esantieji priepuolio net nepastebėtų, jei pats jo ištiktasis apie tai nepapasakotų. Tai labai nemaloni ir gąsdinanti patirtis, ypač kai ištinka pirmą kartą.

Ligoniui tenka nueiti ilgą kelią, kol išsiaiškina tikrąją diagnozę. Neretai kviečiamasi greitoji medicinos pagalba, kurios medikai nuveža į ligoninės priėmimo skyrių. Liūdniausia, kai ten patikina, kad žmogus sveikas ir jį išleidžia namo. Po kelių dienų ar savaitės vėl ištinka panikos priepuolis.

– Ar šiuolaikiniai vaistai yra saugūs vartoti?

– Bet kokius vaistus yra saugu vartoti tik prižiūrint gydytojui. Visi vaistai gali turėti nepageidautinų šalutinių reiškinių, tačiau vartojame juos dėl gydančio poveikio. Labai svarbus bendradarbiavimas su gydytoju. Nerimą mažinantys vaistai ar antidepresantai kiekvieną žmogų gali veikti skirtingai, todėl bendradarbiaujant atrandamas tam žmogui reikalingas vaistas ir tinkamos jo dozės.

Yra daug nepagrįstų mitų ir legendų apie antidepresantus ar kitus psichiką veikiančius vaistus. Reikėtų su gydytoju aptarti visas savo baimes ir abejones, individualiai vertinti vaistų naudą ir rizikas.

Kai kurie vaistai gali sustiprinti nerimą, sukelti liūdesį, verksmingumą. Tačiau tai nieko blogo, nes jie išlaisvina emocijas. Nerimas, ypač panika, yra gynybinė reakcija nukreipti dėmesį nuo kažko, ko nenori matyti. Kaip, pavyzdžiui, lupant svogūną nuėmus vieną sluoksnį pamatai kitą. Vaistai leidžia pamatyti, kas slepiasi po ta gynybine siena – laimingo žmogaus kauke, su kuria dabar vaikšto visi jauni ir sėkmės lydimi žmonės. Ir kai kaukę nuimi, visko randi.

– Vadinasi, pradėjus vartoti vaistus galima tapti dar nelaimingesniam?

– Lygiai taip pat pradėjus taikyti psichoterapiją žmogus iš pradžių pasijunta nelaimingas. Panikos priepuoliai yra signalas, kad kažkas blogai, bet nenorima to matyti ir žinoti. Kurį laiką žmogui tai pavyksta, bet viskas kaupiasi, kol galiausiai pramuša saugikliai. Net ir tada neretai galvojama, kad kažkas blogai su širdimi, su plaučiais, gal insultas. Psichoterapija padeda atskleisti tai, ko žmogus nenori matyti.

– Tačiau psichoterapijai reikia skirti ne vienus metus?

– Tai yra dar viena baimių: jei psichoterapija truks ilgai, tai taps gyvenimo būdu. Kaip ir baimė dėl vaistų. Tačiau liga prasideda nuo santykio. Žmogus gana anksti vaikystėje išmoksta tam tikrų santykių modelių. Pavyzdžiui, sužino, kad turi būti geras, rūpintis kitais, nebūti egoistu. Ir jis eina per gyvenimą, užslopindamas savo norus, neigdamas juos. Tai kaupiasi ir prasiveržia liga.

Kai vaikystėje neleidžiama priešintis, pavyzdžiui, privaloma suvalgyti dešrą su lašiniais, nors tai vaikui yra šlykštu, taikoma prievarta, vaikas išmoksta nieko nejausti. Kai mokiniui sakoma, kad pažymys yra svarbiausia, nevalia mėgti menų, nes dabar madinga studijuoti finansus ar programavimą, kad žmogus, norėdamas sulaukti sėkmės, turi dirbti po dvylika valandų ir nepavargti, jis taip ir daro. Be to, dar turi nueiti į vakarėlį, nes negali jaustis pavargęs, negali atsisakyti – kitaip bus apšauktas nuobodžiu. Tokio savo poreikių ignoravimo padariniai – nerimas ir depresija. Kai tai ištinka, būtina išmokti pakeisti įpročius. O juos bei nuostatas keisti ne taip lengva ir tai užtrunka.

– Turbūt nėra žmogus, kuris gyvenime nebūtų patyręs tokio spaudimo, tačiau ne visi susergame?

– Vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu daug kas išgyvena krizes. Vieni per jas sustiprėja ir bręsta, kitiems sunkiau sekasi jas išspręsti. Manau, tai priklauso nuo to, kiek esame dėmesingi sau, kiek mokame bendrauti su kitu žmogumi.

– Tai jeigu vaikai labai priešinasi tėvų spaudimui, jiems bus lengviau gyvenime?

– Iš dalies taip. Priešintis ir kovoti yra daug sveikesnis elgesys, nors tėvams dėl to labai sunku. Norėtųsi paklusnių vaikų, tačiau tie paklusnūs pirmūnai neretai gyvenime turi nerimo ir depresijos problemų.