Iššūkis – piliakalnių gausa
To nepavyko padaryti nė vienam kryžiuočiui ir vargu, ar kuris nors lietuvis yra tai padaręs – aplankęs visus Lietuvos piliakalnius! Mat dabartinėje Lietuvos teritorijoje žinoma daugiau kaip 900 kalvų, kurias galima vadinti piliakalniais. Jų tankumas Lietuvoje yra vienas didžiausių pasaulyje. Apie 80 proc. piliakalnių apaugę mišku. Daugelis jų yra atokiose vietovėse, todėl pasišovusiesiems lankyti piliakalnius iššūkių tikrai netrūko. Juolab kad neįmanoma per vienus metus aplankyti visų piliakalnių. Vis dėlto pernai daugybė tautiečių kepurnėjosi į tas kalvas, tokiu būdu atsiliepdami į Kauno marių regioninio parko direkcijos paskelbtą "Piliakalnių iššūkį", skirtą Piliakalnių metams.
Vieni pirmųjų lankyti, fotografuoti, gėrėtis piliakalniais išvyko Kauno marių regioninio parko vyriausioji specialistė Ramunė Mikitiejeva ir jos paslaptingas palydovas Kęstas, kurie pabuvojo Lopaičių etnomitologiniame komplekse, Apuolės ir Imbarės piliakalniuose, kurie yra Kuršių krašto pasididžiavimas, įveikė Molavėnų piliakalnių kompleksą, pavakarojo Indijos ir kituose piliakalniuose. Kas tas paslaptingas Ramunės palydovas Kęstas?
Radinys šventės dieną
"Kęstas – tai mano užaugintas pietinis purplelis. Iš tikrųjų, jei ne Kęstas, vargu ar būtų kilusi mintis suorganizuoti "Piliakalnių iššūkį" – būtent šio paukščio istorija įkvėpė tai padaryti. Šis pūkuotas, vos gyvas paukštukas pernai nukrito man, kaip sakoma, iš dangaus.
Tai atsitiko Mindaugo karūnavimo dieną Kęstučio gatvėje, Kaune. Paukštis nejudėdamas gulėjo tiesiog ant asfalto, prie kažkokios statybvietės. Valandėlę iš toliau stebėjau jį laukdama, ar nepamatysiu šito nelaimėlio tėvų, dairiausi, iš kur jis galėjo nukristi, tačiau nieko nepastebėjau. Paukštelis beveik nerodė jokių gyvybės ženklų, tačiau negalėjau jo taip paprastai palikti – jį tikrai būtų suradusios katės… Suprantu, natūrali atranka, tačiau nusprendžiau gelbėti tą nelaimingą padarėlį", – prisiminė Ramunė.
Apie paukščių pieną
Pasak pašnekovės, ji nelabai tikėjo, kad mažylis galėtų atsigauti, išgyventi. Bet nugalėjo tame išsekusiame kūnelyje rusenusi gyvybė. Tiesa, ne viskas buvo taip paprasta.
Reikėjo nemažai nuoširdžių Ramunės pastangų, kad sparnuotis ištrūktų iš mirties glėbio. Paukštelio gelbėtoja prisiminė, kad buvo ypač sunku rasti tinkamą būdą maitinti paukščiuką. Mat karveliai, kurių šeimai priklauso ir purpleliai, savo vaikus maitina vadinamuoju paukščių pienu – jų tėvai sulestus grūdus apvirškina, o po to vadinamąjį pienelį atryja į jauniklių snapus. Taip mažyliai maitinami 4–5 kartus per dieną.
Štai iš kur kilęs tikrasis paukščių pieno, kurį mes žinome saldainių pavidalu, pavadinimas.
Laisvės kodas
Ramunė ruošė grūdų mišinius, juos apdorodavo pasitelkusi specialią technologiją ir, pasidomėjusi balandžių augintojų patirtimi, išmoko pamaitinti purplelį. Jis godžiai priimdavo maistą ir kasdien tvirtėjo, augo, keitė savo išvaizdą. Pagaliau iš bjauraus ančiuko virto tikru apsiplunksnavusiu paukščiu.
Nuo pirmos dienos, kai nutariau jį globoti, pasižadėjau, kad užaugęs jis grįš atgal į laisvę.
"Nuo pirmos dienos, kai nutariau jį globoti, pasižadėjau, kad užaugęs jis grįš atgal į laisvę. Laisvės instinktas buvo užkoduotas ir jame, nes išmokęs skraidyti vieną rugsėjo dieną, kai abu išėjome laukan, jis pakėlė ryžtingai sparnus ir išskrido savarankiškai gyventi. Iki tol mes su juo buvome neišskiriamas tandemas", – pasakojo Ramunė.
Draugiškas tandemas
Augindama paukštį Ramunė nepalikdavo jo namuose, nes mažylį reikėjo dažnai maitinti. Todėl vežiodavosi jį visur su savimi. Ir į darbą, ir pas draugus, ir į tėviškę, esančią priešingoje, nei dabar gyvena, Lietuvos pusėje.
"Kelionių automobiliu metu Kęstas tupėdavo specialioje dėžutėje, o man vaikštant – ant mano peties, rankos, kartais – galvos. Mano darbovietėje Kęstas nutūpdavo ir ant kompiuterio ekrano, lauke – ant medžio šakų, nes pradžioje jis dar tik mokėsi skraidyti. Mudu esame važiavę į mano tėviškę Salantuose. Keliaudama į gimtinę visada rinkdavausi vis kitokį maršrutą, kad galėčiau pamatyti kuo daugiau Lietuvos. Tad sakau, kad į Salantus galima nuvažiuoti ir per Biržus, ir per Papilę. Žinoma, kelionė užtrunka, tačiau niekada nebūna nuobodi. Ypač su tokiu bendrakeleiviu kaip purplelis Kęstas", – tvirtino pašnekovė.
Kaip radosi šūkis
Vasarą lankydama piliakalnius ir juos fotografuodama Ramunė nusprendė atskirą albumą skirti nuotraukoms su Kęstu piliakalniuose ir jas paviešinti, kad daugiau žmonių susidomėtų išvykomis po šalį, į piliakalnius.
"Taip radosi šūkis "Jei gali Kęstas – ir tu gali", tapęs vienu iš efektyvių motyvų keliauti, pažinti gimtąjį kraštą, priimti "Piliakalnių iššūkį". Žodžiu, Kęstas – mažas gamtos stebuklas, kuris atsirado tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, kad mums, žmonėms, dar kartą primintų, jog kelionės suteikia sparnus – laisvę. Juk išvykų metu Kęstas išmoko skraidyti. Tad keliaukime po mūsų nuostabią šalį ir mėgaukimės laisve. Jei tai gali Kęstas – galime ir mes", – įsitikinusi Ramunė.
Geriausi "medžiotojai"
Belieka papasakoti apie Kęsto pasekėjus, atsiliepusius į "Piliakalnių iššūkį" ir tapusius konkurso, kas aplankys daugiau piliakalnių, nugalėtojais. Pirmūnu tapo vilnietis Leonas Litvinavičius (377 piliakalniai) ir ukmergiškiai Dalius Konstantinavičius ir Virginija Krunglevičienė (375), įkopę ir perkopę per 300 piliakalnių. Kuklesniu rezultatu galėjo pasidžiaugti kauniečiai Kristina Štaupaitė ir Tomas Kukis (76) bei Rimų šeimyna. Dalyviai iš Vilniaus, Klaipėdos, Kybartų ir kitų Lietuvos vietovių keliavo ir vieni, ir šeimomis, ir su draugais.
375 piliakalnius aplankę ir juos fotografavę Dalius Konstantinavičius ir Virginija Krunglevičienė sakė: "Jei iš pradžių atrodė, kad tai lengva užduotis, tai greit teko įsitikinti, kad tai yra tikras iššūkis – smagus, įtraukiantis, užkrečiantis, pavertęs savaitgalius piliakalnių medžiokle."
