JAV meteorologijos valdyba NOAA ir kosmoso agentūra NASA praneša, kad 5G tinklų plėtra gali smarkiai sumažinti orų prognozavimo galimybes. Pasaulinis 5G tinklo signalų siųstuvų paplitimas tiesiogiai paveiks meteorologinės įrangos darbą. Ekspertų vertinimu, tai gali sumažinti prognozių tikslumą 30 % ir daugiau.

Kaip sako patys meteorologai – teks grįžti prie praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio orų analizės metodų. Pažangesnės technologijos taps nepatikimos dėl totalaus eterio užteršimo 5G tinklo signalais. Platus šios ryšio sistemos paplitimas (5G siųstuvų veikimo nuotolis nedidelis — red. past.) tiesiogiai proporcingas daiktų interneto paplitimo mastui. Tai yra, bent jau dideliuose miestuose ir jų apylinkėse bus itin apsunkinamas meteorologų darbas.

Kabliukas – 23,8 GHz dažnio radijo signalas. Šiuo dažniu registruojamas vandens garų spinduliavimas atmosferoje. Jis labai silpnas, tačiau mokslininkai išmoko jį matuoti ir pokyčių dinamiką naudoti atmosferos būklės prognozavimui — kartu ir orų. Bėda ta, kad 5G veikia 24 GHz dažniu, ir visame pasaulyje vyksta teisių dirbti šiame diapazone aukcionai, tad meteorologams teks konkuruoti su ryšio operatoriais. Šiose rungtynėse veikia dideli pinigai, tad jų nugalėtojas akivaizdus.

O kuo gresia orų prognozės tikslumo sumažėjimas? Dabar – klimato modelio kaitos epocha, ir uraganai, potvyniai ir tornadai tampa norma, tačiau dėl padėties su su 5G pranešimai apie pavojų bus skelbiami 2-3 valandomis vėliau. Kas dar blogiau, vystantis ryšių sistemoms, grėsmė kils ir kitiems svarbiems dažniams: sniego ir lietaus aptikimo (36–37 GHz), oro temperatūros matavimo (50,2–50,4 GHz) ir ledo bei debesų aktyvumo nustatymui naudojami dažniai (80–90 GHz).

Radijo signalai atrodo sklindantys iš Ross 128, raudonosios nykštukės, kuri maždaug 2800 kartų blausesnė už Saulę, ir nežinoma, ar apie ją skrieja planetos. Abelis Méndezas, Puerto Riko universiteto Arecibe astrobiologas, sakė, kad žvaigždė stebėta 10 minučių ir per tą laiką užfiksuoti signalai buvo „beveik periodiški“.

A. Méndezas sakė, kad labai menkai tikėtina, jog tuos signalus skleidžia protinga nežemiška gyvybė, bet tokios galimybės atmesti kol kas negalima. „SETI [Search for Extraterrestrial Intelligence] grupės žino apie signalą“, – parašė jis e. laiške „Business Insider“.

„Labai įdomaus“ signalo paaiškinimai

Nors Arecibo pagarsėjęs savo vaidmeniu ieškant ateivių signalų, jis taip pat puikiai tinka tolimų galaktikų ir šalia Žemės esančių asteroidų sekimui.

A. Méndezas mano, kad labiau tikėtina, jog signalas atsklido iš kokio nors žmonių sukurto šaltinio, gal palydovo, praskriejusio tūkstančių kilometrų aukštyje. „[Arecibo] apžvalgos laukas yra ganėtinai platus, tad gali būti, kad signalai atsklido ne iš žvaigždės, bet kito objekto, esančio apžvalgos linijoje“, – svarstė A. Méndezas ir pridūrė, kad „kai kurie komunikacijų palydovai transliuoja mūsų stebėtais dažniais.“

Tačiau liepos 12-ąją tinklaraščio įraše apie Ross 128 paslaptį jis parašė, kad „niekada nesame regėję tokius pliūpsnius skleidžiančių palydovų“, ir pavadino signalus „itin keistais“.

Kitas galimas paaiškinimas – žvaigždės žybsnis, energijos pliūpsnis nuo žvaigždės paviršiaus. Nuo Saulės tokie žybsniai sklinda šviesos greičiu, spinduliuoja galingus radiosignalus, ir gali sutrikdyti palydovų darbą bei komunikacijas Žemėje, taip pat sukelti pavojų astronautams.

Įkandin Saulės žybsnių gali atsklisti lėtesni, tačiau energingesni vainikiniai masės išsiveržimai: Saulės dalelių antplūdis, galintis iškreipti planetos magnetinį lauką, sukelti geomagnetines audras, sugadinti elektros tiekimo linijas ir iškepti elektroniką.

Atidesnis žvilgsnis į Ross 128

Siekiant patikrinti, ar signalas vis dar ten, Arecibo stebės Ross 128 ir jo apylinkes dar daug kartų, sakė A. Méndezas. „Sėkmė bus, jei išvystume signalą vėl“, sklindantį iš žvaigždės, o ne aplinkinių krypčių, sakė jis. Jei signalo nebus, paslaptis tik pagilės.

Savo tinklaraštyje A. Méndezas parašė, kad kitų radioteleskopų jautrumo gali nepakakti signalo užfiksavimui, pažymėdamas vieną išimtį: Kinijos gigantišką 500 metrų apertūros sferinį radioteleskopą (Five-hundred-meter Aperture Spherical radio Telescope) FAST. Bet FAST dabar neveikia, nes yra kalibruojamas, ir nežinia, kada vėl pradės veikti.

Sethas Shostakas, SETI instituto vyr. tyrėjas, patvirtino, kad grupė gerai žino apie signalus ir gali panaudoti savo galingą Kalifornijoje įrengtą „Allen“ teleskopo masyvą jiems patikrinti.

„Iš tiesų, didelė tikimybė, kad tai žemiški trikdžiai. Lig šiol taip būdavo visada“, – atsakė S. Shostakas el. paštu „Business Insider“. Kol kas tėra vienintelis įdomus signalas iš kosmoso, kuris galėtų būti nuo nežemiškų civilizacijų: „WOW signalas. Jis tebėra gan keistas“, – sakė S. Shostakas.

Antžeminis radijo teleskopas "Parkes Telescope" Naujajame Pietų Velse (Australija) tiesiogiai užfiksavo paslaptingą kosminį radijo signalą, praneša NewScientist.com. Netrukus į blicaro (būtent taip vadinamas toks radijo signalas) regioną Vandenio žvaigždyne buvo nukreipti ir kiti antžeminiai radijo teleskopai.

Radijo signalo būta labai trumpo, tačiau nepaprastai galingo. Realiuoju laiku toks signalas užfiksuotas pirmą kartą per visą stebėjimų istoriją – iki šiol apie tokio pobūdžio radijo žybsnius žinota tik iš duomenų archyvų. Kas yra šio signalo šaltinis, mokslininkai nežino, tačiau viliasi, kad tiesioginis signalo užfiksavimas padės tą šaltinį nustatyti.

Pirmą kartą tiesiogiai toks greitasis radijo žybsnis, vadinamasis blicaras, stebėtas Svinburno universitete (Melburnas, Australija). Tokie radijo signalai trunka apie milisekundę, tačiau energijos tokių trumpučių žybsnių metu išspinduliuojama tiek, kiek Saulė išspinduliuotų per milijonus metų.

Nors naujausio blicaro šaltinis mokslui kol kas nėra žinomas, Emilis Petroffas iš Svinburno universiteto NewScientist.com komentavo, kad jį galėjo sukelti kolosalaus masto katastrofa maždaug už 5,5 mlrd. šviesmečių. Galbūt tai yra didžiulės neutroninės žvaigždės žybsnis, įvykęs tos žvaigždės susitraukimo akimirką. Kita versija – magnetaru vadinamos neutroninės žvaigždės su ypač galingu magnetiniu lauku žybsnis.

Iš viso nuo 2007 m., kai buvo užregistruotas pirmas toks radijo žybsnis, radijo teleskopai užfiksavo 9 blicarus. Tiesa, visi jie duomenų archyvuose buvo pastebėti po užregistravimo praėjus kelioms savaitėms ar net keleriems metams.

„Šis atradimas prilygsta proveržiui“, – įsitikinęs Vakarų Virdžinijos universiteto astronomas Duncanas Lorimeris, kuris buvo pirmąjį blicarą atradusio mokslininkų kolektyvo sudėtyje.

Į dangaus tašką Vandenio žvaigždyno apylinkėse netrukus septynioms valandoms savo antenas nukreipė ir kitų pasaulio radijo observatorijų darbuotojai. Jokio liekamojo švytėjimo ar aido užfiksuoti nepavyko. O tai, pastarąjį blicarą pastebėjusio E. Petroffo teigimu, irgi labai įdomu, mat atmeta kai kuriuos pretendentus į blicaro šaltinio vardą, pvz., ilgalaikius gama žybsnius ar supernovas.

„Niekas nežino, kas skleidžia tokius signalus, – pripažino Ausralijos nacionalinės mokslo agentūros CSIRO atstovas Keithas Bannisteris. – Visos versijos ir idėjos labai egzotiškos, tad kol kas jos tik svarstomos.“

Viliamasi, kad astronomams galbūt netrukus pavyks blicarą tiesiogiai užregistruoti ir kito dažnio bangų diapazone, kas leistų konkretizuoti šaltinio dislokacijos vietą – galaktiką, jos regioną, o gal tarpgalaktinės erdvės regioną.