Pokalbio metu Karo muziejuje Maidano revoliucijos liudininkas, politikos apžvalgininkas, buvęs Sąjūdžio dalyvis R. Bogdanas aptars prieš beveik dešimt metų Ukrainoje prasidėjusią šalies metamorfozę, o renginio svečias ats. plk. Saulius Guzevičius pasidalins įžvalgomis apie metus vykstantį karą Ukrainoje.

Pergale pasibaigusi Maidano revoliucija, klastinga Krymo aneksija bei karo rytų Ukrainoje pradžia – tai tik kelios 2013-2014 m. įvykių Ukrainoje temos, nagrinėjamos žurnalisto Ramūno Bogdano trilogijoje „Ukrainos tridantis“. Naujausios ir ką tik knygynus pasiekusios trečiosios knygos „Dūris“ pristatymo metu Karo muziejuje „Delfi“ apžvalgininkas, Sausio 13-osios medalininkas R. Bogdanas perkels klausytojus dešimt metų atgal ir išsamiau papasakos apie Ukrainos atgimimo metus, pergale pasibaigusią revoliuciją, tautos kovą už šalies narystę Europos Sąjungoje, taip pat apie demokratijos gynėjus, šiandien vis dar kovojančius mūšio lauke. Kartu su rašytoju R. Bogdanu savo įžvalgomis apie ukrainiečių narsą, jų kovą už laisvę dalinsis ir atsargos pulkininkas S. Guzevičius.

Knygos „Dūris“ pristatymo metu klausytojai turės galimybę ne tik išgirsti liūdnų bei žadą atimančių R. Bogdano pasakojimų iš Maidano revoliucijos, bet ir pasiklausyti dar niekur negirdėtų istorijų iš Sausio 13-osios įvykių Lietuvoje, jo atsiminimų dirbant Aukščiausios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko Vytauto Landsbergio patarėju užsienio politikos klausimais. Aktyvus Sąjūdžio dalyvis R. Bogdanas taip pat pasidalins įdomiomis istorijomis jam bendradarbiaujant su Ukrainos revoliucinių įvykių dalyviais bei jam tapus 13-os kartos čen stiliaus taidzi kovos meistru Kinijoje.

„Dūris“ – baigiamoji R. Bogdano romanų trilogijos „Ukrainos tridantis“, skirtos 2013–2014 m. įvykiams Ukrainoje, knyga. Dinamiškai, detaliai, tiksliai ir įtraukiai parašytame romane „Dūris“ aprašomi tikri Ukrainos įvykiai, perteikiant juos literatūrinį personažą – Kanados specialiųjų pajėgų karį Niką Fosa. 2018 m. pasirodė pirmas trilogijos romanas „Prie bedugnės“, o 2020 m. antrasis – „Juodas sniegas, raudonas dangus“.

Susitikimas su R. Bogdanu ir knygos „Dūris“ pristatymas Vytauto Didžiojo karo muziejuje vyks balandžio 4-ąją 17.30 valandą. Knygos pristatymo metu bus galima įsigyti rašytojo knygą ir gauti autografą.

Pasak R. Bogdano, rusų oligarchai turi interesą sustabdyti V. Putino veiksmus.

„Viskas priklauso nuo jų asmeninių savybių, ar jiems užteks tam drąsos. Aš dėl to nesu tikras. Bet kad jie turi interesą, tai tikrai, nes ši sistema buvo sukurta taip, kad jie pralobtų Rusijoje, o malonumais mėgautųsi tais, kuriuos gali teikti Vakarai: jachtos, vilos, geri vynai, skanus maistas, vaikų mokslas užsienyje. Buvo sukurta tokia sistema, kurią kaip stabilizatorius garantavo V. Putinas. Dabar V. Putinas ėmė ir sugriovė tą sistemą. Nemanau, kad jie dėl to labai džiūgauja, bet kiek jiems užteks drąsos jį stabdyti ir ar jie turi tokį svertą – kitas klausimas. Aš ten nebuvau ir nežinau“, – sakė R. Bogdanas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Tų žmonių vertybės matas yra pinigų maišas. Kuo pinigų maišas didesnis, tuo gyvenimas geresnis.

„Tų žmonių vertybės matas yra pinigų maišas. Kuo pinigų maišas didesnis, tuo gyvenimas geresnis. Jie lobo, lobo, lobo tiesiog iki beprotybės. O dabar situacija ėmė virsti aukštyn kojom, jie viso to pradeda netekti. Kyla klausimas: „kam aš čia 20 metų rėmiau V. Putiną? Kartu su juo sukome visokius reikalus, o dabar viskas užsidaro“. O svertų jie turi įvairiausių. Pavyzdžiui, vieno turtingiausių Rusijos žmonių Ališero Usmanovo žmona – gimnastikos trenerė. Ji išugdžiusi tokią gimnastę Aliną Kabajevą, kuri, kaip spėjama, yra keturių V. Putino vaikų mama ir šiuo metu slepiasi Šveicarijoje. Yra labai asmeniniai kontaktai, asmeniniai keliai link V. Putino. Bet aš abejoju, ar tą žmogų galima taip lengvai paveikti“, – kalbėjo apžvalgininkas.

Pasak jo, V. Putinas nėra racionalus politikas.

„Šio karo pradžia buvo visiškai iracionali, jo tęsimas kuo toliau, tuo iracionalesnis. Jis griauna pačią Rusiją tokiu būdu – ir ekonomiškai, ir morališkai. Žmones, kuriems jis vadovauja kaip prezidentas, verčia atstumtaisiais visame pasaulyje. Jie negali nei atostogauti skraidyti, nes lėktuvai nebeskraido. Labai greitai kasdieniame gyvenime jie pajus, ką reiškia nusipirkti vaistų, kurių pakaitalų Rusijoje nėra, o Rusijos rubliui riedant žemyn tie vaistai brangs ir brangs. Absoliučiai viskas brangs. Telefonai sens, naujų jie negalės įsitaisyti. Su kompiuteriais darosi tas pats. Laivai į daugumą pasaulio uostų įplaukti nebegali. Aš neįžvelgiu nieko racionalaus“, – teigė R. Bogdanas.

LRT teigia, kad paskelbti teiginiai buvo „nuomonė, išsakyta nepriklausomo politikos apžvalgininko“.

S. Skvernelis: tai negarbinga

Portalas lrt.lt ir LRT radijas pirmadienį skelbė apžvalgininko Ramūno Bogdano komentarą, kuriame autorius teigia, jog ministras pirmininkas Sausio 13-osios nakties įvykiuose nedalyvavo.

S. Skvernelis sako, kad Sausio 13-osios naktį buvo prie parlamento.

„Sausio 13-osios naktį kartu su tūkstančiais žmonių buvau prie parlamento. Tą vakarą atvažiavau į Vilnių iš Marijampolės autobusu, kuris buvo skirtas specialiai vežti žmones ginti mūsų valstybės. Mus atvežė kaip tik prie dabartinio Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Ten liko autobusas ir asmeniniai daiktai. Su draugu nuėjome prie Seimo, kur budėjome iki pat ryto. Autobusas su daiktais buvo panaudotas kaip barikada“, – feisbuke parašė premjeras.

Komentaro paskelbimą S. Skvernelis pavadino nacionalinio transliuotojo siekiu pažeminti jį asmeniškai, taip pat ir nemažą dalį Lietuvos žmonių „skaldant, trykštant neapykanta ir melu“.

„Tai – sunkiai suvokiama, negarbinga ir vargu ar daug ką turi bendro tiek su žurnalistine, tiek su žmogiškąja etika. Galiu tik apgailestauti, kad už šį šmeižtą susimokėjo kiekvienas Lietuvos mokesčių mokėtojas“, – rašė premjeras.

Tai – sunkiai suvokiama, negarbinga ir vargu ar daug ką turi bendro tiek su žurnalistine, tiek su žmogiškąja etika.

Pasak premjero atstovo Tomo Beržinsko, S. Skvernelis sprendžia, ar dėl LRT išplatintų faktų kreiptis į institucijas.

„Kol kas premjeras dar nėra priėmęs sprendimo dėl tolesnių veiksmų“, – BNS teigė premjero atstovas.

R. Bogdanas komentare teigė, kad S. Skvernelis ir sovietų agresijos metu, ir dabar rūpinasi tik savo asmenine ateitimi.

„Dabar valdžioje turime žaliavalstiečių partiją. Abu jos lyderiai buvo jauni vyrai tais lūžio prie Baltijos metais. Daugybė jų bendraamžių, ypač studentų, dalyvavo akcijose, savanoriavo, budėjo prie svarbių objektų įvairiose Lietuvos vietose, kad jų neužgrobtų pradėjusi siautėti okupacinė kariuomenė“, – teigė R. Bogdanas.

„Kiekvieno politiko biografiją papuoštų sakinys apie savo bent kokį indėlį atgimstančios Lietuvos labui. Kuklumas šiuo atveju netinka, kadangi reitingai politikus iškelia, ir reitingai juos pribaigia“, – sakė apžvalgininkas.

„Deja, premjeras S. Skvernelis tuo metu sprendė tik savo asmeninės ateities klausimą – iš, jo žodžiais, „sausų“ fizikos studijų pereidinėjo į daug labiau apčiuopiamus autoūkio mokslus. Man atrodo, kad ir šiandien jis tebelikęs toks pats žmogus, besirūpinantis tik savo asmenine ateitimi. Jei ponas Saulius sėdi norimose vežėčiose, nesvarbu, ar per atgimimą, ar per betvarkę rieda valstybė. Svarbu, kad jo kelias išasfaltuotas“, – tvirtino jis.

LRT: tai – apžvalgininko nuomonė

Nacionalinio transliuotojo LRT atstovė Jovita Bazevičiūtė teigė, kad komentarą parengė ne LRT žurnalistas, ir jį pavadino apžvalgininko nuomone.

„Visuomeninis transliuotojas LRT visada siekia pateikti nešališką, patikrintą informaciją ir savo žurnalistams kelia aukščiausius žurnalistinio darbo kokybės ir etikos standartus. Norime atkreipti dėmesį, kad minimas komentaras nėra parengtas LRT žurnalistų. Tai yra nuomonė, išsakyta nepriklausomo politikos apžvalgininko Ramūno Bogdano“, – BNS atsiųstame komentare teigė LRT atstovė.

Ji taip pat pridūrė, kad portale paskelbtas komentaras po premjero reakcijos socialiniame tinkle „Facebook“ buvo papildytas S. Skvernelio pozicija.

„Siekdami užtikrinti ir atspindėti nuomonių įvairovę, LRT nuolat skelbia įvairias politikų, politikos apžvalgininkų, visuomenininkų nuomones“, – teigė J. Bazevičiūtė.

Ji vėliau antradienį BNS pranešė, kad premjero S. Skvernelio viešai išsakytas skundas dėl R. Bogdano komentaro bus nagrinėjamas LRT etikos komisijoje.

Tuo metu komentaro autorius R. Bogdanas sako, kad apie premjero nedalyvavimą 1991-ųjų sausio įvykiuose darė prielaidą susipažinęs su oficialia S. Skvernelio biografija.

„Turint omenyje šio įvyko svarbą, kiekvienas politikas primintų rinkėjams savo indėlį šių įvykių metu. Kaip ir rašiau savo tekste, kuklumas čia nedera, nes normalus politiko elgesys būtų pasigirti (gražiąja prasme) savo jaunystės darbu“, – LRT perduotame komentare cituojamas R. Bogdanas.

„Tokią prielaidą padariau susipažinęs su oficialia premjero Sauliaus Skvernelio biografija ir su išsamiu premjero žiniasklaidai duotu interviu apie savo veiklą Lietuvos nepriklausomybės metais. Tokia yra mano nuomonė“, – teigė jis.

Tačiau JAV veikia brandi demokratija, pagrįsta vienas kitą kontroliuojančių svertų sistema. Šie metai patvirtino, kad vienas žmogus negali parrašyti JAV politikos pagal savo valią, net užimdamas aukščiausią postą valstybėje. Tam reikia bendro vyraujančio sutarimo, derinančio įvairias nuomones. Bet kurie buldozeriu priimami sprendimai didina įtampas šalyje ir tampa puolimo objektu, vos pasikeičia politinė situacija po rinkimų.

Taip įvyko su B. Obamos prastumta sveikatos draudimo reforma, kuri pabrangino medicinos paslaugas ir padidino valstybės įtaką sveikatos apsaugos sistemai. Per metus jau du kartus bandyta Kongreso balsavimu atšaukti Obamacare. Abu bandymai buvo nesėkmingi. Tačiau respublikonų daugumos balsais buvo panaikintas reikalavimas būtinai įsigyti sveikatos draudimą kiekvienam.

Nepavykusi draugystė su V. Putinu

Galvodamas esąs geriausias politikas, D. Trumpas aiškino, kaip jis susidraugaus su Vladimiru Putinu, ir priešpriešos neliks. Kėlė pagrįstą nerimą, jog kaina gali būti Ukrainos atidavimas Rusijos meškai ir Baltijos šalių pripažinimas pilkąja zona, kurioje Maskva elgsis kaip įsigeidusi. Realybė pasirodė esanti priešinga: Rusijos kišimąsi į JAV rinkimų procesą visos šalies politikai įvertino kaip pasikėsinimą į demokratinės santvarkos pamatus.

Šis pasipiktinimas atėmė bet kokią turgaus su Kremliumi galimybę D. Trumpui. Dar daugiau: kilęs triukšmas rezonavo su tarptautinės teisės pažeidimais užgrobiant Krymą ir kišantis į Rytų Ukrainą. Galiausiai jis virto tuo, apie ką šimtus kartų kalbėjo nužudytasis Borisas Nemcovas ir kiti opozicijos veikėjai: JAV finansų žvalgyba iki šio mėnesio pabaigos turi pateikti V. Putino klikos veikėjų sąrašą, kurie išpumpavo iš Rusijos apie trilijoną dolerių ir per dolerines sąskaitas paslėpė jį Vakaruose.

Skirtingai nuo B. Obamos laikų, Ukrainos taikos procese JAV dalyvauja tiesiogiai per specialų atstovą, o prezidentas pasirašė leidimą dėl gynybinių ginklų pardavimo Ukrainai, ko nedrįso B. Obama. Rytinis NATO sparnas, kuriame esame ir mes, stiprinamas sąjungininkų, įskaitant JAV, buvimu.

Laisvė verslui namie ir „Tomahawk“ priešams už jūrų

Per šiuos metus Šiaurės Korėja įvykdė apie 25 balistinių raketų bandymus. Dėl grasinimo JAV teritorijai Guamo salai D. Trumpas pažadėjo atsakyti „ugnimi ir įniršiu“. Neįprastas Vakarams karingumas, pasak pabėgusio į Japoniją aukšto Pchenjano kariškio, ypatingai neramina Kim Jong Uną. Matyt, jis patikėjo, jog iš D. Trumpo gali susilaukti visko, ir per Naujuosius Metus sušvelnino savo retoriką, pranešdamas apie Šiaurės Korėjos dalyvavimą žiemos olimpinėse žaidynėse Pietų Korėjoje.

Pačiose JAV pernai ekonomika augo toliau, bedarbystė sumažėjo iki rekordinių 4,2 proc. Atšaukti B. Obamos įvesti apribojimai vystyti energetikos sektorių daro JAV svarbiu žaidėju pasaulinėje naftos ir dujų rinkoje. Mažinamas verslo reguliavimas pagal principą, kad naują instituciją galima steigti tik uždarius dvi panašias. Žadėti importo muitai ir protekcionizmas nukeliavo į stalčių.

D. Trumpui pavyko įrodyti savo politinį svorį, kada abeji kongreso rūmai patvirtino didžiausią per 30 metų mokesčių reformą, kuri mažina mokesčius, bet didina valstybės biudžeto deficitą, kurį vėl turėtų mažinti palankesnių mokesčių paskatintas augantis verslas.

Į tuščią JAV Aukščiausiojo teismo teisėjo vietą buvo patvirtinta jo parinkta kandidatūra, išsaugojusi konservatyvių teisėjų daugumą „penki prieš keturis“.

Jis tęsėjo rinkiminį pažadą perkelti ambasadą į Jeruzalę, ko netesėdavo ankstesni prezidentai nuo Kongreso sprendimo 1995 m. Jis įsakė smogti Sirijoje „Tomahawkais“ –skirtingai nei B. Obama, kuris pasidavė V. Putino žaidimui ir atidavė šiam iniciatyvą Sirijoje po to, kai su cheminiu ginklu režimas peržengė paskelbtą raudoną liniją. Kariškiams Irake suteikė daug didesnę veikimo laisvę, ir šie sėkmingai tvarkėsi su Islamo valstybe, atsiradusia vakuume, kurį paliko JAV, skubotai pasitraukusios iš Irako B. Obamos nurodymu.

Baltieji rūmai – ne cirko palapinė

Nežiūrint to, per metus prezidento populiarumas JAV nuo 46 proc. krito iki 35 proc. Rinkėjai teisingai daro, nesiedami vienerių metų politiko su ekonomikos laimėjimais, nors paprastai būna priešingai.

Galbūt jų nuomonę lemia faktas, kad stiprėjant JAV kietajai galiai, jos minkštoji galia silpnėja dėl ne prezidentiškai pasaulio akyse besielgiančio prezidento. Valstybės autoritetą užtikrina ir solidus, pasitikėjimą keliantis valstybės vadovas.

Skaitančioji visuomenė jaučiasi pažeminta, turėdama klouniškomis manieromis garsėjančią valstybės galvą, todėl neregėtai išaugo kasdien D. Trumpą maišančių su žemėmis laikraščių „The New York Times“ ir „The Washington Post“ prenumerata. Dalis rinkėjų tikėjo, kad cirko numeriai skirti tik rinkimų kampanijai. Pasirodė, kad tokia yra pati esybė.

Patvirtinus didžiulę mokesčių reformą, kokios nebuvo nuo Ronaldo Reigano laikų, įtakingi respublikonai taip liaupsino D. Trumpą, kad man priminė pasiligojusio Leonido Brežnevo laikus. Narciziškam save įsimylėjusiam D. Trumpui pagyros niekada neatrodys per didelės, nes jam neduota suvokti padlaižūniško paveikslėlio komiškumo.

O jo atžvilgiu netylanti kritika D. Trumpui tik patvirtina, koks jis svarbus pasauliui. Vietoj įsiklausymo į patarimus ir perspėjimus jis atsišaudo trumpomis „Twitterio“ salvėmis: per pirmą pusmetį sugebėjo paleisti net 991 žinutę.

Jam pavyko savo veiksmais įsiūbuoti Vašingtono grietinėlės pelkę, kuri buvo tapusi kokti rinkėjams, tačiau purtydamas sistemą D. Trumpas nuolat sėja netikėjimą įrodomomis tiesomis, nes daugybė žmonių tenkinasi antraštėmis, „tweetais“ ir neskiria laiko įdėmesniam žvilgsniui. Formuojasi maišatis, kurioje nieko tikro, kurioje blogas yra ir geras, ir blogas.

Jei B. Obama žvelgė į tolimus horizontus, nesuprasdamas, kaip spręsti kasdienius iššūkius, tai D. Trumpas sėkmingai tvarkosi per ištiestą ranką, nesukdamas galvos, kas yra bent kiek toliau. Ilgoje perspektyvoje įsišaknijęs netikėjimas išmintimi gali atsisukti prieš patį jo skelbėją, kurio pirmieji metai Baltuosiuose rūmuose įrodė, jog JAV valdo ne asmenys, o institucijos.

Ramūno Bogdano komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

„Programoje LVŽS kalba apie profesionalų vyriausybę, bet jie savo etikete „pasistatė“ policininką, tad didysis jų profesionalas ir yra policininkas – ponas Skvernelis. Todėl programoje pastebiu daug policinių nuostatų“, – kalba R. Bogdanas.

Vienas svarbiausių Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) programos teiginių, kad bus siekiama mažinti alkoholio prieinamumą ir tabako patrauklumą. LVŽS žada ne tik didinti akcizus, bet ir alkoholio prekybą perkelti į valstybinį alkoholio prekybos monopolio tinklą.

Ekonomisto Žygimanto Maurico nuomone, šis tikslas yra gana ambicingas ir radikalus, bet bent jau artimiausiu metu vargu ar Lietuvoje pavyks jį įgyvendinti. Vis dėlto kad valstybinis monopolis gali būti efektyvus, priduria Ž. Mauricas, rodo Norvegijos pavyzdys: „Daug turistų važiuoja į Norvegiją nusipirkti pigaus alkoholio. Brangus alkoholis Norvegijoje yra pigiausias visoje ES, nes valstybinis monopolis tiek efektyvus, kad sugeba nusiderėti kainas, todėl  alkoholis pigesnis nei Prancūzijoje ar Ispanijoje, kur yra gaminamas.“

Tačiau, pabrėžia ekonomistas, būtina sąlyga alkoholio monopoliui – itin žemas arba praktiškai neegzistuojantis korupcijos lygis. Taigi Lietuvoje šis pasiūlymas, nors ir įgyvendinamas, šiek tiek ankstyvas, bent jau per šią kadenciją.

Politikos apžvalgininkas R. Bogdanas svarsto, ar apskritai alkoholio vartojimo problemą galima spręsti tokiomis drastiškomis priemonėmis. „Programoje LVŽS kalba apie profesionalų vyriausybę, bet jie savo etikete „pasistatė“ policininką, tad didysis jų profesionalas ir yra policininkas – ponas Skvernelis. Todėl programoje aš pastebiu daug policinių nuostatų“, – kalba R. Bogdanas.

Pavyzdžiui, sako jis, kovodami prieš alkoholizmą LVŽS įves netikruosius pirkėjus, kurie provokuos neteisėtai parduoti alkoholį, ir tada gaudys: „Atrodytų, viskas labai gražu, bet ką tai kuria? Kuria tai, kad valdžios institucijos ne konsultuos verslą, ne padės jam saugiai jaustis, bet gaudys jį. Ir visi sėdės ir drebės – gaudys ar negaudys.“

Politikos apžvalgininko nuomone, tokios drastiškos kovos su alkoholizmu policiniais metodais primena Čečėnijos diktatoriaus Ramzano Kadyrovo žodžius, kaip kovoti su narkomanais, – t. y. „šaudyti vietoje, ir problema išspręsta“.

Anot Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus Ramūno Vilpišausko, priemonės, kurių LVŽS ketina imtis sveikatos apsaugos srityje ar dėl alkoholio politikos, kertasi su tuo, kas programoje kalbama apie verslą.

„Pavyzdžiui, biurokratijos mažinimas, kaštų naudos analizės metodai, poveikio vertinimas – visa tai reiškia, kad bet koks reguliavimas, jų nuomone, turi būti proporcingas, nesukurti neigiamų šalutinių pasekmių, kurios būtų didesnės už gaunamą naudą. Kitaip sakant, reikia remtis įrodymais, kas ne kartą kartojama irgi programoje, ir gero reguliavimo principais, – primena profesorius. – Bet kaip tai dera su tokiomis drastiškomis idėjomis dėl ribojimų specifinėse srityse, yra klausimas. Ir, mano nuomone, tokių nesuderinamumų gana daug.“

Skubiai sušauktame Jungtinių Tautų (JT) Saugumo tarybos posėdyje JAV Rusijos veiksmus Sirijoje pavadino barbariškais, o Britanija apkaltino Rusiją vykdant karo nusikaltimus. Tuo metu Rusijos atstovas pareiškė, kad taika šiuo metu yra praktiškai neįmanoma. Apie visa tai, laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus pavaduotoja Margarita Šešelgyte ir DELFI.lt apžvalgininku Ramūnu Bogdanu.

– Kas čia vyksta? Koks Rusijos tikslas, ponia Šešelgyte?

– M. Šešelgytė: Pagrindinis Rusijos tikslas yra išsaugoti Basharą al Assadą valdžioje ir jį sustiprinti. Paliaubos nepavyko, jos nutrauktos. Kitas žingsnis – kuo labiau įsitvirtinti. Tuomet galbūt vėl galima derėtis, bet jau iš kitų pozicijų.

– Kokią žinią siunčia toks masiškas taikių civilių gyventojų naikinimas?

– M. Šešelgytė: Viena žinia siunčiama tiems gyventojams, kurie remia sukilėlius, kad jūsų parama sukilėliams jums patiems yra žalinga. Kuo daugiau juos remsite, tuo bus daugiau išpuolių prieš jus.

– Paliaubos nutrūko. Kaip manote kodėl, pone Bogdanai?

– R. Bagdonas: Jos buvo pasmerktos nutrūkti. Jos buvo labai sunkiai suklijuotos. Pagrindinis Vladimiro Putino tikslas nėra išgelbėti B. al Assadą. Tikslas yra atsisėsti su Baracku Obama prie vieno stalo ir dalintis tarpusavyje Artimuosius Rytus. Dabar jis prie to beveik priartėjo – Johnas Kerry su Sergėjumi Lavrovu tariasi. Jie pasirašė 5 slaptus protokolus, tai yra labai sena rusiška tradicija. Vienas iš tų 5, buvo nutekintas. Kaip tik jame ir kalbama, kad tikslas buvo sukurti demilitarizuotą zoną. Pagrindinis amerikiečių tikslas – kaip nors išvengti humanitarinės katastrofos, kuri jau prasidėjo Alepe. Tačiau per tas 5 dienas, nei vienas sunkvežimis nebuvo paleistas, kol naktį iš 17 į 18, Damaskas nurodė kelią ir laiką, kada ir kur gali važiuoti JT vilkstinė su humanitariniu kroviniu. Ta vilkstinė išvažiavo ir ją subombardavo du rusų SU-24.

– Tos giluminės bombos, kurios griauna namus iki pamatų, degančios bombos, keliančios didelius gaisrus, humanitarinio konvojaus, sandėlių bombardavimas. Visa tai atrodo, kaip karas prieš civilius gyventojus?

– M. Šešelgytė: Yra didelis noras ten įsitvirtinti bet kokiomis priemonėmis.

– Koks tikslas naikinti miestą?

– R. Bogdanas: Pats Alepas yra labai svarbus, didelis miestas. Kitas didelis miestas šiaurėje Idlibas, taip pat labai kenčia. Yra senas rusiškas paprotys visiškai nekreipti dėmesio į aukas, kiek reikia tiek žudyti. Taip jie galvoja tiek apie kitus, tiek apie save.

– M. Šešelgytė: Sugriovus miestą yra mažiau pasipriešinimo, mažiau galimybių kariauti tą karą, kurį gali kariauti sukilėliai.

– Ką šiuo atveju gali diplomatija, pone Bogdanai?

– R. Bogdanas: Man atrodo, kad diplomatijos galimybės šiame konflikte yra išsemtos. Šitos paskutinės paliaubos buvo šiaip ne taip pasiektos po 14 valandų derybų. Amerikiečiai peržengė per save ir sutiko su rusais, kad pripažins buvusią „Jabhat al-Nusra“, kuri dabar vadinasi „Jabhat Fatah al-Sham“. Jie pakeitė pavadinimą, jie restruktūrizavosi, oficialiai paskelbė, kad atsiskiria nuo „Al-Qaeda“ ir nebeturi su jais nieko bendro. Jie labai skiriasi nuo „Islamo valstybės“, nes ten yra vien tik sirai, jie kariauja vien Sirijos teritorijoje, nekalba apie teroristinius išpuolius. Jų taikiniai yra arba B. al Assado arba „Islamo valstybės“ kariuomenė.

– Jei diplomatija išsemta, tai B. al Assadas karą laimės? Nes rusai kariauja stipriau, nei kitos valstybės Sirijoje, ar ne? Ponia Šešelgyte?

– M. Šešelgytė: Manau, kad B. al Assadas šiuo metu sustiprės ir jei Alepas bus paimtas, B. al Assadas turės labai tvirtas pozicijas. Turėkime omenyje strateginę Alepo reikšmę. Vis dėlto reikėtų vertinti bendrą situaciją, žiūrėti, kokia situacija bus po JAV prezidento rinkimų, kas bus išrinktas, kokie bus padaryti sprendimai. Tiek Donaldas Trumpas, tiek Hillary Clinton gali turėti visokių motyvų įsitraukti. Ar bus sustiprinti sukilėliai, ar jiems kažkas padės? Kalbama net apie bendrą koaliciją su europiečiais, tiekti sukilėliams ginklus ir pan. Man atrodo, kad tuo istorija nesibaigs. Tačiau šiuo metu, jei B. Al Assadas paims Alepą, jis ženkliai sustiprės.

– Pone Bogdanai, ar sutinkate su nuomone, kad po Amerikos prezidento rinkimų JAV įsitrauks kur kas labiau?

– R. Bogdanas: Nenoriu spėlioti, kas bus, jei bus. Tiesiog siūlau pažiūrėti į dabartinę situaciją. Rusai buvo pasiekę fantastišką susitarimą, amerikiečiai sutiko su tuo, su kuo anksčiau nesutikdavo: jie kartu su rusais koordinuos ir vykdys skrydžius. Reiškia, bus sukurtas bendras koordinacinis centras. Amerikiečių kariškiai tuo buvo nepatenkinti. Bus per mažai laiko, kad pranešdamas informaciją gerai paslėptum savo šaltinius. Rusai, kurie nėra patikimi partneriai būtų galėję sužinoti, kaip amerikiečiai naudoja žvalgybinę informaciją oro antpuoliams rengti. Tuomet įvyko tas nelaimingas bombardavimas, kai amerikiečiai subombardavo B. al Assado pozicijas, daugiau kaip 60 žmonių žuvo. Jie iš karto politiškai atsiprašė, Pentagonas pradėjo tyrimą savo lygmenyje ir pranešė, kad apie tą savo antskrydį informavo rusus. Negali neinformuoti, nes kitaip gali tiesiog susidurti ore. Rusai žinojo, kur jie skrenda. Šalia skraidė ir bombardavo rusų lėktuvai. Viskas vyko kartu, rusams gal ir žinant, bet tylint.

Amerikiečiai atsiprašė. Reakcija buvo labai savotiška, nes amerikiečiai bombarduoja B. al Assadą, o šis kitą rytą ima bombarduoti Alepo gynėjus. B. al Assadui svarbu rusus įtraukti į tą karą, nes jo kariuomenė yra išsekusi ir be rusų nieko nepadarys. Jo didžioji svajonė vėl užvaldyti visą Sirijos teritoriją. Skaičiau ir tokį variantą, kad Rusijoje taip išsiplėtojęs kyšininkavimas, kad jis gali plėtotis ekspediciniuose daliniuose. B. al Assado žmonės galėtų suorganizuoti kokį nors konvojaus bombardavimą, kuris galiausiai sumaišė visas kortas. V. Putinas buvo pasiekęs savo tikslą, bet dabar amerikiečiai pasakė, kad jie turės labai rimtai pergalvoti bendradarbiavimo perspektyvas su Rusija. Tai mano akimis žiūrint, čia – pralaimėjimas.

– Ponia Šešelgyte, kokios perspektyvos po tokių retorinių pasisakymų?

– M. Šešelgytė: Artimiausia perspektyva yra rinkimai Amerikoje. Kol nebus naujo prezidento ar prezidentės, abejoju, kad kažkas pasikeis. Net jei ir bus grįžta prie derybų stalo, kuo aš abejoju, vargu, ar bus susitarta su senuoju prezidentu ir administracija. O toliau priklausys nuo to, kas bus išrinktas ir kokios politikos imsis, kokie bus vidiniai susitarimai, nes JAV partijose taip pat yra įvairių stovyklų, turinčių skirtingų tikslų. Klausimas, kuri stovykla bus stipriausia. Ar bus paremta idėja imtis ryžtingų veiksmų, ar vis dėl to sakys, kad JAV Sirijoje neturi tokių didelių interesų ir mes turime kitų problemų, kurias reikia spręsti, užuot siuntus savo pajėgas ten.

Antruoju atveju teigiame, kad žydai, būdami skirtingi nuo lietuvių, yra tos pačios Lietuvos dalis, – kaip ranka ir koja, būdamos skirtingos, yra to paties kūno dalys. Nors žydai gyveno savo ganėtinai uždaroje bendruomenėje, jų šimtametis buvimas ir darbas šalia pavertė juos Lietuvos dalimi. Atrodytų, paprasta tiesa, bet taip sunku ją priimti. Mat tada ateis metas aiškintis, kokia beprotybė buvo apėmusi Lietuvą, kad viena ranka kapojo kitą ir plėšė nuo jos stingstančių pirštų aukso žiedus.

Skausmingas, bet greičiausias būdas perprasti šią tiesą yra susitapatinti su Lietuvos žydais, kad negalvotume apie juos tik kaip apie žydus Lietuvoje, tik kaip apie buvusį atributą, dėl kurio sunaikinimo apgailestaujame. Žmonės susikalba tik todėl, kad sugeba jausti empatiją. Kitaip tariant, mes gebame įsivaizduoti, kaip bus reaguojama į vieną ar kitą mūsų poelgį ar žodį, ir todėl bendravimas tarp žmonių yra įmanomas.

Kas neturi empatijos, serga autizmu. Jis gali puikiai skaičiuoti, įsidėmėti, tačiau jo smegenys nesugeba vieno dalyko: tapatintis su kitais. Susižeidusiojo mums gaila tik todėl, kad suprantame, kaip mums skaudėtų, jei atsidurtume jo vietoje.

Kada rugpjūčio 29 d. ėjau kelis kilometrus nuo Molėtų centro iki žydų išžudymo vietos užmiesčio dauboje, drauge su tūkstančiais suvažiavusiųjų atkartojome pasmerktųjų kelią tą pačią vasaros pabaigos dieną prieš 75 metus. Jie ėjo, paskutiniu žvilgsniu atsisveikindami su savo namais, su medžiais, po kuriais užaugo, jų pavargusios akys slydo tomis pačiomis žaliuojančiomis kalvomis, kurias ir aš mačiau.

Juos tris paras be maisto ir vandens laikė užrakintus sinagogoje, kad nebeturėtų jėgų priešintis. Skirtingai nuo manęs, jie žinojo, kad jau nebematys, kaip pagelsta pakelės pievos, o vėliau pasidengia sniegu. Kalti vien todėl, kad gimė žydais.

Molėtuose tą dieną neliko dviejų trečdalių gyventojų. Aš galvojau, kaip jautėsi tie, kurie patyrė atsiradusią tuštumą. Neliko smuklės, neliko kepėjo, neliko parduotuvės. Tušti namai, kuriuos galima nebaudžiamai plėšti. Ausyse dar aidi penkias valandas trukęs šaudymas. Tiek truko dvidešimčiai vietos policininkų lietuvių, kad nužudytų kelis tūkstančius. Maždaug 50 metrų ilgio, 4 metrų pločio ir 4 metrų gylio duobę išvakarėse beveik parą laiko kasė apie 40 atvarytų vyrų žydų. Prieš šaudant aukoms liepta nusirengti. Vėliau tuos rūbus žudikai pardavė vietos gyventojams.

Šitas pragaras buvo atsivėręs per visą Lietuvą. Miesteliai ištuštėjo, ir Lietuva liko be ištiso sluoksnio visuomenėje, kuris jungė miestą su kaimu. Žydai, kuriems Europoje buvo draudžiama turėti žemės, ėmėsi to, kas leista, ir tapo prekybininkais, smuklininkais, bankininkais. Jie aprūpindavo vinimis iš miesto, silkėmis iš uosto, kredituodavo stambesnius ūkininkų pirkinius.

Molėtuose dabar apie 6000 gyventojų. Lietuviai geria kavą ir valgo picas ilgame raudonų plytų name, kuriame prieš karą gyveno ir prekiavo žydai. Tik nedidelė vietinių dalis įsijungė į eiseną, kurios daugumą sudarė ne vietiniai. Molėtiškiai, kaip ir prieš 75 metus, žiūrėjo pro langus ar net išėję ant slenksčio, nes šiandien tai nepavojinga. Kada jie žengs dar kelis žingsnius ir įsijungs į atminties upę, kuria tekėjo procesija?

Kai sunešime tiek akmenukų prie žydų žudynių vietų, kad jie pavirs aukštu kalnu, tik tada, stovėdami ant jo, galėsime pažvelgti atgal į gilią duobę, kurioje buvome ir kurioje amžiams liko dalis mūsų, kurie buvo žydai.

Išskirtinė A. Vaino ypatybė – jo moksliniai interesai. Išorėje nulaižytas iki pilkumo ir pedantiškas žmogelis, o tokiems dažnai galvoje triušiai triuškinasi iš baimės, kad pasaulis pernelyg spalvingas. Tokiems nesuvaldomą tikrovę reikia sukontroliuoti ir paversti paklusnia tarnaite. Rytojus privalo būti be netikėtumų.

Drauge su bendraautoriais ir vienas A. Vaino yra parašęs keletą straipsnių ir knygą apie ateities valdymą. Jie skelbiasi 2011 sukūrę naują prietaisą nooskopą, kuris leidžia nagrinėti kolektyvinę žmonijos sąmonę. Be to, jis nustatys ateities įvykius. „Nooskopo sensorinis tinklas nuo naujos kartos banko kortelių iki „protingų dulkių“ vienareikšmiškai identifikuoja įvykius erdvėje ir laike.“ Mąstytojo A. Vaino žodžiais, „saugumo pagalvė“ bus sukurta ne kaupiant praeities patirtį, o „kapitalizuojant ateitį“. Beje, nooskopo niekas nėra matęs.

Šalyse, kurias sisteminės klaidos stumia vis gilyn į krizę tiek valstybės viduje, tiek santykiuose su likusiu pasauliu, valdovai visada imdavo bodėtis nemalonia realybe ir nugrimzdavo į praeities prisiminimus arba pasistiebę žvelgdavo į ateitį. Paskutinį Rusijos carų dešimtmetį Nikolajaus II šeimą buvo užvaldęs mistines pranašystes skelbęs valstietis, vardu Grigorijus Rasputinas. Jo pasakojamos įžvalgos bei regėjimai atrodė teisingesni už liūdnos padėties analizę.

Galima būtų pasijuokti iš įmantrių A. Vaino svaičiojimų, jei jis dabar nestovėtų šalia pikto žmogaus, kurio rankose branduolinio ginklo lagaminėlis. Štai ką piešia naujasis administracijos vadovas: „Jei jūs esate nulio taške, smūgis bus trumpas, negailestingas ir, jei teisingai laikoma ranka, neatremiamas.“ Patekusiam į nuosmukį, arba nulinį tašką, tokie žodžiai – didelė paguoda. Kaip neprisiminus emocingo V. Putino pasakojimo apie mešką taigoje, kurią bando pagauti, nuplėšti nagus ir nulupti kailį. Džiugi žinia, baisi pagunda: smūgis priešams iš tokios padėties yra galingiausias.

A.Vaino atneša mistišką kaip G. Rasputinas ir žiaurų kaip Leninas paaiškinimą: „Priešakiniai transformacijos institutai trijų terpių – erdvės, laiko ir gyvenimo – paribio taške yra armija ir žvalgyba. Sukurtas inovacijas jos aprobuoja agresyvioje žvalgybinių operacijų ir karų terpėje.“

Pats V. Putinas su ateities regėjimu pakeliamas į antžmogišką išmatavimą, į amžinybės šviesą. Pagalvojus darosi baugu, kas jam tenai gali susirodyti. Nublanks ir Krymas, ir Donbasas, ir Sirija. Būčiau estas, dar labiau jaudinčiausi, kad tėvynainis A. Vaino nenukreiptų dieviško V. Putino sprendimo į savo protėvių žemę Estiją.

Dabartis Rusijoje griūva, o ateitį nupiešia A. Vaino: „Amžinybėje esančio pirminio įvaizdžio valdymą per realizaciją laike ir erdvėje koordinuoja elitas (superklasė), randanti optimalius sprendimus žaidimo pagalba ir versdama juos į socialinius ir biznio procesus.“

Carizmas savo finalinėje stadijoje antrame XX a. dešimtmetyje stvėrėsi G. Rasputino mistikos. Putinizmas, stverdamasis nooskopo kūrėjo, antrame XXI a. dešimtmetyje savaip žengia į savo finalinę stadiją. Taigi, „Why not Vaino?“