"Apie šikšnosparnius būtų galima daug papasakoti, nes jie yra vieni įdomiausių, paslaptingiausių ir turbūt mažiausiai ištirtų žinduolių. Tačiau svarbiausias dalykas yra visuomenei žinoti, kad jie žmogui naudingi padarai, o ne kažkokie skraidantys kraują siurbiantys vampyrai iš siaubo pasakėlių. Nors ta juos gaubianti mistika irgi savotiškai žavi", – sako Kauno marių regioninio parko direkcijos vyriausioji specialistė Ramunė Mikitiejeva.

– Kur aptinkama šikšnosparnių?

– Tiek Kauno marių regioninio parko teritorijoje, tiek ir parkui priskirtuose draustiniuose šikšnosparnių aptinkama ištisus metus – čia jie ir žiemoja, ir apsistoja migruodami bei gyvena šiltuoju metų laiku. Šiltuoju laikotarpiu šikšnosparniai aptinkami miškingose vietovėse, parkuose, prie vandens telkinių. Kai kurios rūšys laikosi žmogaus kaimynystėje – vienkiemiuose ar net tankiai apgyvendintose teritorijose. Ramiomis šiltomis naktimis šiuos žvėrelius galima išvysti skraidančius beveik visur, o ypač ten, kur daugiau jų maisto – įvairių sutemose skraidančių vabzdžių.

– O kur jie žiemoja?

– Neabejotinai unikaliausios Kauno marių regioninio parko ir šio parko direkcijai priskirtų saugomų teritorijų šikšnosparnių buveinės – tai fortai, kurių šiame regione yra išlikę gana daug. Fortai yra svarbi šikšnosparnių žiemojimo vieta. Kauno fortuose žiemoja net 8 rūšių šikšnosparniai. Atskiruose fortuose jų gausa ir rūšinė sudėtis skiriasi. Reikėtų pastebėti, kad jų galima aptikti visuose fortuose, požemiuose ir kitose slėptuvėse, kur tinkamos sąlygos. Visgi tai nereiškia, kad kitur gyvenantys šikšnosparniai yra mažiau svarbūs, todėl, net jei teritorija neturi draustinio statuso, šikšnosparnių teisės į ramybę nesumažėja.

– Zoologiniu gamtos paveldo objektu pripažintas tik Aukštųjų Panerių geležinkelio tunelis. Ar Kaune šikšnosparnius kas nors saugo?

– Kauno fortai jau seniai pripažinti viena svarbiausių šikšnosparnių žiemaviečių Lietuvoje ir yra įtraukti į tarptautinės svarbos saugomų teritorijų tinklą "Natura 2000". Tai reiškia, kad Lietuva šias unikalias šikšnosparnių žiemavietes įsipareigojo tinkamai prižiūrėti ir išsaugoti. Be to, daugelis rūšių taip pat yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

– Specialistai perspėja, kad žmonės žiemą netrikdytų šikšnosparnių miego. Kodėl?

– Būtent šaltuoju metų laiku jie yra labiausiai pažeidžiami. Daug veiksnių lemia žiemojimo sėkmę. Be to, kiekviena rūšis turi ir skirtingų poreikių buveinei. Skirtingoms rūšims reikalingos skirtingos sąlygos. Kaip ir žmonėms – kažkam geriau gyventi name, kažkam – bute. Vienos šikšnosparnių rūšys renkasi šaltesnes žiemavietes, kitos, tokios kaip vandeninis pelėausis, mėgsta šiltesnes buveines, tačiau jose turi būti pakankamai drėgmės. Ne visi šikšnosparniai išrankūs – rudasis ausylis aptinkamas įvairiose žiemavietėse, o štai rudasis nakviša išskirtinai gali žiemoti tiesiog seno medžio uokse.

– Kaip elgtis jei žmogus netikėtai susidūrė su tokiu medyje miegančiu šikšnosparniu? Gal jį reikia gelbėti nuo šalčio?

Apskritai, geriausia pagalba šikšnosparniams – netrikdyti jų žiemojimo metu visiškai, nes bet koks trikdymas gali turėti poveikį šikšnosparnio aplinkai ir jį pažadinti iš gilaus žiemos miego.

– Aptikti drevėje žiemojantį šikšnosparnį nėra netikėtumas. Tokiu atveju tikrai nereikia gelbėti, tiesiog palikti jį ramybėje. Svarbiausia sąlyga visoms šikšnosparnių rūšims – ramybė. Apskritai, geriausia pagalba šikšnosparniams – netrikdyti jų žiemojimo metu visiškai, nes bet koks trikdymas gali turėti poveikį šikšnosparnio aplinkai ir jį pažadinti iš gilaus žiemos miego. Ne laiku pabudęs gyvūnėlis išeikvoja savo sukauptas energijos atsargas, neturi maitinimosi šaltinių ir paprastai žūsta nesulaukęs pavasario. Jų miegas yra ypatinga būsena, vadinama hibernacija, kai nukrinta kūno temperatūra, sulėtėja širdies darbas, kvėpavimas ir medžiagų apykaita. Tokioje būsenoje šie gyvūnai yra labai pažeidžiami – jiems reikalinga visiška ramybė.

– Kiekvienais metais specialistai stebi šikšnosparnius. Kokios tendencijos?

– Pastaruoju metu pastebime, kad šikšnosparnių gausa yra smarkiai sumažėjusi. Tokių gausių kolonijų, kokios būdavo fiksuojamos monitoringo metu prieš dešimtmečius jau nebėra. Didžiausią grėsmę žiemojantiems šikšnosparniams kelia jų trikdymas, nestabilios mikroklimato sąlygos, plėšrūnai. Net mažiausias oro srautų, temperatūros ar drėgmės pokytis, triukšmas veikia žiemojančių šikšnosparnių fiziologinę būklę, išgyvenimo galimybes. Net ir pavieniai smalsuoliai šikšnosparniams pridaro daug bėdos. Fortų statiniai dažnai tampa jaunimo susitikimų, žaidimų ir kitokių pramogų vieta, o tai nesiderina su žiemojančių šikšnosparnių apsaugos poreikiais. Todėl mes dabar turime daug vilčių, kad naujieji fortų šeimininkai – Kauno tvirtovės parkas – nepamirš šių žinduolių ir padės užtikrinti jų ramybę bei išsaugoti žiemavietes.

– Visi atsimename istoriją apie III forte išsiliejusius teršalus…

– Dažniausiai žmonės šikšnosparnius trikdo to nežinodami, dėl paprasčiausio neišmanymo, tačiau atsiranda ir tokių piktavalių, kurie požemiuose užkuria laužus ar sprogdina petardas. 2018 m. žiemą nuo vandalų nukentėjo III forte žiemoję šikšnosparniai. Žvėreliai, kaip manoma, tyčia buvo sumesti į išsiliejusius teršalus, jų gyvybių išgelbėti nepavyko, o kaltininkai surasti nebuvo. Fortuose veikiančių įgulų nariai taip pat pasakoja ne kartą radę vandalų apdegintų šikšnosparnių. Nors tokiais atvejais taip elgiasi visiškai degradavę asmenys, neretai iš pažiūros net toks nekaltas veiksmas kaip žmogaus stovėjimas šalia ir kvėpavimas bei ryškesnis šviesos ar garso šaltinis gali tapti rimta grėsme šikšnosparnio gyvybei.

Todėl labai prašome būti supratingiems ir saugoti šikšnosparnių ramybę – fortuose ir kitose šių gyvūnų žiemojimo vietose nesilankyti spalio–balandžio mėnesiais, o apie netinkamą elgesį pranešti gamtosaugos institucijoms ar policijai. Bet kokia žmogaus veikla šikšnosparnių žiemojimo patalpose žiemą šiems žvėreliams kelia tiesioginę grėsmę. Jeigu sakoma, kad smalsumas pražudė katę, šiuo atveju – neatsakingas ir savanaudiškas žmonių smalsumas gali pražudyti vienus rečiausių ir įdomiausių žinduolių. O šikšnosparniai yra tikrai ypatingi gyvūnai, pradedant išvaizda, unikaliu gebėjimu skraidyti ir orientuotis naudojant echolokaciją, baigiant prisitaikymu iškęsti žiemą pasinėrus į gilų miegą. Be to, nepamirškime, kiek naudos jie duoda žmonėms sunaikindami daug vabzdžių kenkėjų.

Prižadinti gali nebesulaukti pavasario

Iš Lietuvoje gyvenančių 16 šikšnosparnių rūšių saugomos yra 6. Paprasčiausias žmogaus smalsumas šikšnosparniams gali būti pražūtingas. Mat jie žiemoti pasirenka nuošalią kuo pastovesnės temperatūros vietą, kurioje nugrimzta į gilų įmygį ir savo kūno temperatūrą sumažina iki 5–10 laipsnių. Nesimaitindami ir taupiai naudodami sukauptas energijos atsargas, šikšnosparniai taip gali kyboti 5–7 mėnesius.

Tokioje vietoje apsilankęs žmogus ryškia šviesa, žingsnių aidu ar net savo kūno šiluma gali prižadinti šikšnosparnius. Prabudę jie bando išvengti trikdžių, skrenda į saugesnes vietas ir taip sunaudoja daug žiemos miegui sukauptos energijos. Priverstinai pabudęs žiemą, energijos atsargų papildyti neturi galimybių, tad dažnas per anksti žmogaus prižadintas šikšnosparnis gali nesulaukti pavasario.

Didžiausia šių gyvūnų žiemavietė Lietuvoje – Aukštųjų Panerių geležinkelio tunelis. Jis nuo 2009 m. yra valstybės saugomas zoologinis gamtos paveldo objektas, buveinių apsaugai svarbi teritorija.

Tūkstančiai šikšnosparnių taip pat žiemoja buvusios Vilniaus gynybinės sistemos bunkeriuose Antakalnyje, Kauno fortuose. Tačiau bet kuris po šias šikšnosparnių žiemavietes sumanęs pažioplinėti ir draudimų nepaisantis smalsuolis gali pridaryti didžiulės žalos gamtai.

Iššūkis – piliakalnių gausa

To nepavyko padaryti nė vienam kryžiuočiui ir vargu, ar kuris nors lietuvis yra tai padaręs – aplankęs visus Lietuvos piliakalnius! Mat dabartinėje Lietuvos teritorijoje žinoma daugiau kaip 900 kalvų, kurias galima vadinti piliakalniais. Jų tankumas Lietuvoje yra vienas didžiausių pasaulyje. Apie 80 proc. piliakalnių apaugę mišku. Daugelis jų yra atokiose vietovėse, todėl pasišovusiesiems lankyti piliakalnius iššūkių tikrai netrūko. Juolab kad neįmanoma per vienus metus aplankyti visų piliakalnių. Vis dėlto pernai daugybė tautiečių kepurnėjosi į tas kalvas, tokiu būdu atsiliepdami į Kauno marių regioninio parko direkcijos paskelbtą "Piliakalnių iššūkį", skirtą Piliakalnių metams.

Vieni pirmųjų lankyti, fotografuoti, gėrėtis piliakalniais išvyko Kauno marių regioninio parko vyriausioji specialistė Ramunė Mikitiejeva ir jos paslaptingas palydovas Kęstas, kurie pabuvojo Lopaičių etnomitologiniame komplekse, Apuolės ir Imbarės piliakalniuose, kurie yra Kuršių krašto pasididžiavimas, įveikė Molavėnų piliakalnių kompleksą, pavakarojo Indijos ir kituose piliakalniuose. Kas tas paslaptingas Ramunės palydovas Kęstas?

Radinys šventės dieną

"Kęstas – tai mano užaugintas pietinis purplelis. Iš tikrųjų, jei ne Kęstas, vargu ar būtų kilusi mintis suorganizuoti "Piliakalnių iššūkį" – būtent šio paukščio istorija įkvėpė tai padaryti. Šis pūkuotas, vos gyvas paukštukas pernai nukrito man, kaip sakoma, iš dangaus.

Tai atsitiko Mindaugo karūnavimo dieną Kęstučio gatvėje, Kaune. Paukštis nejudėdamas gulėjo tiesiog ant asfalto, prie kažkokios statybvietės. Valandėlę iš toliau stebėjau jį laukdama, ar nepamatysiu šito nelaimėlio tėvų, dairiausi, iš kur jis galėjo nukristi, tačiau nieko nepastebėjau. Paukštelis beveik nerodė jokių gyvybės ženklų, tačiau negalėjau jo taip paprastai palikti – jį tikrai būtų suradusios katės… Suprantu, natūrali atranka, tačiau nusprendžiau gelbėti tą nelaimingą padarėlį", – prisiminė Ramunė.

Apie paukščių pieną

Pasak pašnekovės, ji nelabai tikėjo, kad mažylis galėtų atsigauti, išgyventi. Bet nugalėjo tame išsekusiame kūnelyje rusenusi gyvybė. Tiesa, ne viskas buvo taip paprasta.

Reikėjo nemažai nuoširdžių Ramunės pastangų, kad sparnuotis ištrūktų iš mirties glėbio. Paukštelio gelbėtoja prisiminė, kad buvo ypač sunku rasti tinkamą būdą maitinti paukščiuką. Mat karveliai, kurių šeimai priklauso ir purpleliai, savo vaikus maitina vadinamuoju paukščių pienu – jų tėvai sulestus grūdus apvirškina, o po to vadinamąjį pienelį atryja į jauniklių snapus. Taip mažyliai maitinami 4–5 kartus per dieną.

Štai iš kur kilęs tikrasis paukščių pieno, kurį mes žinome saldainių pavidalu, pavadinimas.

Laisvės kodas

Ramunė ruošė grūdų mišinius, juos apdorodavo pasitelkusi specialią technologiją ir, pasidomėjusi balandžių augintojų patirtimi, išmoko pamaitinti purplelį. Jis godžiai priimdavo maistą ir kasdien tvirtėjo, augo, keitė savo išvaizdą. Pagaliau iš bjauraus ančiuko virto tikru apsiplunksnavusiu paukščiu.

Nuo pirmos dienos, kai nutariau jį globoti, pasižadėjau, kad užaugęs jis grįš atgal į laisvę.

"Nuo pirmos dienos, kai nutariau jį globoti, pasižadėjau, kad užaugęs jis grįš atgal į laisvę. Laisvės instinktas buvo užkoduotas ir jame, nes išmokęs skraidyti vieną rugsėjo dieną, kai abu išėjome laukan, jis pakėlė ryžtingai sparnus ir išskrido savarankiškai gyventi. Iki tol mes su juo buvome neišskiriamas tandemas", – pasakojo Ramunė.

Draugiškas tandemas

Augindama paukštį Ramunė nepalikdavo jo namuose, nes mažylį reikėjo dažnai maitinti. Todėl vežiodavosi jį visur su savimi. Ir į darbą, ir pas draugus, ir į tėviškę, esančią priešingoje, nei dabar gyvena, Lietuvos pusėje.

"Kelionių automobiliu metu Kęstas tupėdavo specialioje dėžutėje, o man vaikštant – ant mano peties, rankos, kartais – galvos. Mano darbovietėje Kęstas nutūpdavo ir ant kompiuterio ekrano, lauke – ant medžio šakų, nes pradžioje jis dar tik mokėsi skraidyti. Mudu esame važiavę į mano tėviškę Salantuose. Keliaudama į gimtinę visada rinkdavausi vis kitokį maršrutą, kad galėčiau pamatyti kuo daugiau Lietuvos. Tad sakau, kad į Salantus galima nuvažiuoti ir per Biržus, ir per Papilę. Žinoma, kelionė užtrunka, tačiau niekada nebūna nuobodi. Ypač su tokiu bendrakeleiviu kaip purplelis Kęstas", – tvirtino pašnekovė.

Kaip radosi šūkis

Vasarą lankydama piliakalnius ir juos fotografuodama Ramunė nusprendė atskirą albumą skirti nuotraukoms su Kęstu piliakalniuose ir jas paviešinti, kad daugiau žmonių susidomėtų išvykomis po šalį, į piliakalnius.

"Taip radosi šūkis "Jei gali Kęstas – ir tu gali", tapęs vienu iš efektyvių motyvų keliauti, pažinti gimtąjį kraštą, priimti "Piliakalnių iššūkį". Žodžiu, Kęstas – mažas gamtos stebuklas, kuris atsirado tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, kad mums, žmonėms, dar kartą primintų, jog kelionės suteikia sparnus – laisvę. Juk išvykų metu Kęstas išmoko skraidyti. Tad keliaukime po mūsų nuostabią šalį ir mėgaukimės laisve. Jei tai gali Kęstas – galime ir mes", – įsitikinusi Ramunė.

Geriausi "medžiotojai"

Belieka papasakoti apie Kęsto pasekėjus, atsiliepusius į "Piliakalnių iššūkį" ir tapusius konkurso, kas aplankys daugiau piliakalnių, nugalėtojais. Pirmūnu tapo vilnietis Leonas Litvinavičius (377 piliakalniai) ir ukmergiškiai Dalius Konstantinavičius ir Virginija Krunglevičienė (375), įkopę ir perkopę per 300 piliakalnių. Kuklesniu rezultatu galėjo pasidžiaugti kauniečiai Kristina Štaupaitė ir Tomas Kukis (76) bei Rimų šeimyna. Dalyviai iš Vilniaus, Klaipėdos, Kybartų ir kitų Lietuvos vietovių keliavo ir vieni, ir šeimomis, ir su draugais.

375 piliakalnius aplankę ir juos fotografavę Dalius Konstantinavičius ir Virginija Krunglevičienė sakė: "Jei iš pradžių atrodė, kad tai lengva užduotis, tai greit teko įsitikinti, kad tai yra tikras iššūkis – smagus, įtraukiantis, užkrečiantis, pavertęs savaitgalius piliakalnių medžiokle."