Straipsnis apie herojų prasideda taip: „Oskaro Schindlerio ir Raoulo Wallenbergo vardai, – jie rizikavo savo pačių gyvybėmis ir likimais per Antrąjį pasaulinį karą, kad padėtų Europos žydams pabėgti nuo nacių jiems nešamos mirties, – tapo gerai žinomi ir įamžinti“.
O kaip su šveicarų diplomatu Carlu Lutzu? Pasak BBC neseniai atlikto karo dokumentų tyrimo, C. Lutzas 1942 m. atsirado Budapešte kaip neutralios Šveicarijos vicekonsulas Vengrijoje.
Ši šalis jau anksčiau tapo Vokietijos sąjungininke. Bet kai vokiečiai Vengriją okupavo 1944-ais m., jie pagreitino savo pastangas sunaikinti Vengrijos žydus, masiškai veždami juos į Aušvicą.
Naudodamasis savo diplomatiniais ištekliais, Lutzas ėmė žydams, kad juos išgelbėtų, išdavinėti Šveicarijos diplomatinės apsaugos laiškus. Naciai davė C. Lutzui leidimą išrašyti tik 8 tūkstančius tokių laiškų asmenims, tiesiogiai susijusiems su Vakarų galybėmis, tačiau jis sugebėjo laiškus duplikuoti, kad išgelbėtų ištisas šeimas.
Istorikų įvertinimu, C. Lutzo pastangų dėka išsigelbėjo 52 tūkstančiai žydų.
„Tai didžiausia pilietinė gelbėjimo operaciją per visą Antrąjį pasaulinį karą“, – sakė Holokausto ekspertė Charlotte Schallie.
Tačiau po karo C. Lutzas sulaukė iš savo vyriausybės papeikimo, kad viršijo savo įgaliojimus, o ne pagyrimo už savo žygdarbius gelbstint žmones. Taip buvo daugiausia dėl to, kad Šveicarija griežtai laikėsi savo neutralumo politikos.
Viename prieš savo mirtį 1978 m. duotame interviu jis teigė, jog jam grįžus į Šveicarijos sostinę Berną, niekas jam „nepadėkojo, o tik pasakė, kad man pasisekė per karą išlikti gyvam. Joks vyriausybės ministras man net nepaspaudė rankos“.
Kodėl Šveicarija elgėsi taip stačiokiškai? Pasak BBC, pirminė priežastis galėjo būti ta, kad rusai, 1944 m. pabaigoje užėmę Vengriiją, Budapešte areštavo kitus šveicarų diplomatus, ir Šveicarijos vyriausybės prioritetas karui baigiantis buvo juos išlaisvinti.
Kita priežastis, pasak istoriko Francois Wisard`o, yra šveicarų antipatija didvyrių šlovinimui.
„Šveicarijoje nemėgstamas asmenybės kultas. Kitose šalyse jo gali būti daugiau. Aš irgi manau, jog tai, ką darė Carlas Lutzas, yra kažkas nepaprasto, bet nebūčiau linkęs naudoti žodžio „herojiškas“, – sakė šveicaras istorikas.
„Paklauskite daugumą Šveicarijos žmonių apie Carlą Lutzą, ir jie atsakys: „O kas jis toks?“, – kalbėjo Holokausto specialistė Ch. Schallie.
Nuo savęs pridursiu, jog tarp žydų gelbėtojų, kurie galbūt truputį mažiau žinomi už vokietį Oskarą Schindlerį ir švedą Raoulą Wallenbergą, yra ne tik šveicaras C. Lutzas, bet ir Kaune darbavęsis Japonijos vicekonsulas Čijunė Sugihara (mums lietuviams, tiesa, gerai žinomas), taip pat ir Prancūzijos mieste Bordo kaip Portugalijos generalinis konsulas tarnavęs Aristides de Sousa Mendesas, išgelbėjęs, tarp daugybės kitų, ir mano filosofijos profesorių Sylvainą Brombergerį.
Gerų, net ir pasiaukojančių žmonių, matyt, yra, net jeigu kai kas ir nenori jų vadinti herojais.
