Bėgame nuo savo šaknų

Vilniaus universiteto (VU) Šiaulių akademijos direktorė prof. Renata Bilbokaitė tikina, kad Vėlinių šventė yra labai svarbi lietuvių senosios kultūros dalis. Tai kultūrinis reiškinys, kurį paveldime iš savo protėvių.

Kartu profesorė primena, kad Mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena buvo švenčiama dar pagonybės laikais. Tuomet ši šventė buvo vadinama Ilgėmis. Vėliau, jau krikščionybės laikais, ši diena buvo pavadinta Vėlinėmis, o greta jų pradėta švęsti dar ir Visų šventųjų dieną. Tačiau abiem atvejais esmė liko ta pati – pagerbti mirusiuosius, juos prisiminti.

„Mirusieji yra mūsų tapatybės dalis – išėjęs žmogus širdyje ir prisiminimuose nemiršta. Mūsų protėviai tam suteikė daug reikšmės ir netapatino vien su liūdesio atspalviais – tai nebuvo vien liūdesio šventė, kaip mėginama stereotipiškai pateikti dabar. Šiuo metu dauguma mūsų tarsi bėga nuo savęs, nuo savo praeities, mums tarsi gėda švęsti senoviškai, nes šiek tiek liūdna, šiek tiek ilgu, labai jautru, norisi parodyti meilę tiems, kurių gyvųjų pasaulyje nebėra. Kadangi norai nesipildo – atsiranda iliuzija, kad jei tradiciškai nešvęsi, išvengsi to ilgesio. Todėl atrodo, kad svetimos kultūros šventės, pvz., Helovynas, tokią dieną gali paskatinti kitokių emocijų – pokštauti, kvailioti, linksmintis ir taip išvengti to, kas glūdi mumyse, ir savo praeities – šeimos, regiono, šalies. Tai tiesiog bėgimas nuo savo šaknų. Gyvųjų santykis su mirusiaisiais turi būti harmoningas ir darnus, o ne grįstas mums nieko nesakančiais ritualais ir dirbtiniu džiugesiu, padedančiu užmiršti išėjusius į dausas. Tai grėsmė kultūrai ir asmens vidinei brandai – brandus žmogus nebėga nuo atsakomybės ir praeities, o ją priima ir kuria vertę savo darbais“, – sako prof. R. Bilbokaitė.

Prigijo: nors He­lo­vy­nas nė­ra mūsų kul­tū­ros da­lis, ta­čiau jo ne­pa­vyks iš­stum­ti. To­dėl yra bū­ti­na šią šven­tę pri­tai­ky­ti, ne­nus­tu­miant mū­sų šak­nų – Vė­li­nių. / Organizatorių nuotr.

Diena, kai galima sustoti

Anksčiau per Vėlines buvo lankomi kapai, jose buvo deginami laužai. Žmonės būrėsi prie laužų, šildėsi, dalijosi prisiminimais apie išėjusius artimuosius, bendravo, valgė maistą, gėrė arbatą, vaišindavo neturtinguosius – visi drauge dalijosi tuo, ką turi, atminties savaitę.

„Kultūriškai mūsų tradicija yra giluminės prasmės suteikimas mirusiesiems – nenubraukti brūkšnio tarp fiziškai gyvų ir fiziškai negyvų, bet išlaikyti ryšį pasikeitus žmogaus buvimui šiame pasaulyje, – pabrėžia profesorė. – Mums tai yra natūralu ir organiška – lyg kultūriškai įtvirtintas santykis su tais žmonėmis, kuriuos mylėjome, ir net tais, kuriuos mylėjome mažiau, nes prieš mirtį visi yra lygūs, todėl vienodai visiems linkime ramybės. Lietuviai stengėsi apmąstyti mirusiųjų išėjimą, įprasminti tai per ramybę, susikaupimą, meilę artimiesiems. Akivaizdu, kad Vėlinės nebuvo vien liūdesio diena. Tai buvo artumo, šilumos diena.“

Mirusieji yra mūsų tapatybės dalis – išėjęs žmogus širdyje ir prisiminimuose nemiršta. Mūsų protėviai tam suteikė daug reikšmės ir netapatino vien su liūdesio atspalviais.

L. Bilbokaitė tikina, kad šiuolaikinis žmogus turėtų dar labiau vertinti Vėlines, nes tai diena, kai galima sustoti. Sulėtinti greitą gyvenimo tempą, skirti laiko išėjusiems brangiems žmonėms prisiminti, atrasti ramybę, atleisti, prisiminti. Svarbu kapuose ne mechaniškai uždegti žvakutę, o skirti laiko apmąstymams. Taip, kaip tai darė senovės lietuviai. Nors mes nebegalime, kaip senovėje, kūrenti laužų kapinėse, bet mąstyti, mylėti, atleisti, suprasti ir neužmiršti galime ir prie žvakių.

Amerikietiškos kultūros dalis

Nors lietuviai turi gražią ir gilią tradiciją minėti Visų šventųjų dieną, tačiau pastarąjį dešimtmetį itin populiarėja Helovynas. Triukšminga persirengėlių, juokų, pokštų ir degančių moliūgų šventė minima Visų šventųjų išvakarėse – spalio 31-ąją. Ši itin JAV populiari šventė mėgstama jaunimo – vaikų ir paauglių.

„Helovynas nėra mūsų kultūros dalis. Tai Amerikos kultūros dalis, hibridas. Jį mielai švenčia vaikai, nes tai asocijuojasi su geromis emocijomis, žaismingumu, kvailiojimu, persikūnijimu į kažką kitą dėl smagumo. Toks šventimo būdas rodo, kad vengiama mūsų protėvių perduoto ryšio su išėjusiais iš mūsų gyvenimo. Ir čia yra didžiausias pavojus, kad tokios svetimos, paviršutiniškos, pokštus skatinančios šventės turinys prigis, nes yra artimesnės vaikų amžiui būdingiems poreikiams realizuoti. Juk vaikai dažniausiai patyrę mažiau netekčių, todėl jiems nekyla noro prisiminti artimuosius, jų ilgėtis ar išsaugoti jų atminimą skiriant tam laiko“, – aiškina profesorė.

Prof. R. Bilbokaitė teigia, kad labai svarbu, jog suaugusieji, nesvarbu, mokytojai ar tėvai, formuotų vaikams teisingą suvokimą apie Vėlines.

„Lietuviai nuo seno tikėjo, kad siela yra nemirtinga. Turime mokyti skirti laiko širdyje ir dienotvarkėje, kad galėtume prisiminti, mokyti kantrybės, ramumo ir susikaupimo. Mirtį būtina apmąstyti per susikaupimą, ramybę, atleidimą išėjusiems, nes jie savo išėjimu sukėlė mums skausmo, meilės išsaugojimą – kai pagalvoji apie mirusįjį, širdyje turėtų būti šviesu ir gera“, – ragina pašnekovė.

Svarbu: pro­f. R. Bil­bo­kai­tė pa­brė­žia, kad iš­lai­ky­ti se­ną­sias tra­di­ci­jas yra la­bai svar­bu vi­suo­me­nės iden­ti­te­tui. / E. Sas­naus­kai­tės nuo­tr.

Suderinti dvi šventes

Profesorė mano, kad nors Helovynas nėra mūsų kultūros dalis, tačiau globalizacijos laikais jo nepavyks visiškai išstumti iš mūsų visuomenės. Todėl būtina šią šventę pritaikyti, bet kartu į antrą planą nenustumti mūsų šaknų – Vėlinių.

„Linkėčiau mokytojams ir tėvams suderinti šias dvi šventes ir nepateikti Vėlinių tik kaip liūdesio šventės. Būtina šią dieną akcentuoti kaip galimybę atsiskleisti meilei, pabūti su artimaisiais, prisiminti išėjusius, rasti šilumą ir ramybę. Globalizacijos kontekste mums nepavyks užsidaryti savo šalies kultūroje, nes kitų šalių priimtinos tradicijos bus adaptuojamos mūsų kraštuose. Svarbu vaikus mokyti susieti taurius dalykus su mūsų tradicijomis. Juk moliūgas ir žvakutės gali derėti ir vertybiškai, ir estetiškai, ir kultūriškai. Toks derinys gali padėti vaikams susitelkti, susikaupti, šiuolaikiškiau ir pasaulietiškiau paminėti išėjusių atminimą emociškai lengvesniu ir linksmesniu turiniu“, – apie švenčių derinimą pasakoja prof. R. Bilbokaitė.

Tradicijas kuria žmonės

VU Šiaulių akademijos direktorė prof. R. Bilbokaitė sako, kad išlaikyti senąsias tradicijas yra labai svarbus visai visuomenei, jos identitetui. Anot jos, būtent žmonės yra gyvi paminklai mirusiųjų atminimui. Vadinasi, ritualai per Vėlines yra labai svarbūs – tai gali būti ir žvakelių deginimas, susibūrimai, dalijimasis prisiminimais apie mirusiuosius, jaukus buvimas kartu.

Pasauliui panašėjant, vykstant tarptautinei migracijai, glaudžiai bendraujant skirtingų kultūrų žmonėms gali būti sudėtinga išsaugoti senąją kultūrą, tačiau tradicijas išlaikyti būtina – kitaip tapsime visi vienodi, lyg be savo šaknų. Ką pasakysime ateities kartoms – kad mes tiesiog save ir savo praeitį pamiršome?

„Tradicijas ir norimus pokyčius jose kuria žmonės. Ne knygos, ne Biblija ir kiti raštai, o būtent žmonės, visuomenė. Jei visi matys to prasmę, jie gali labai daug dalykų pakeisti, sukurti, adaptuoti. Jau ir dabar atsiranda iniciatyvios grupės žmonių, kurie savo gražiu pavyzdžiu skatina susitelkti per Vėlines, degti laužus, žvakeles, susitelkti ties mūsų kultūros šaknimis. To ir norėčiau – kad mūsų šalies žmonės įvertintų senąsias tradicijas ir jų nesigėdytų, puoselėtų jas ir skatintų jų išsaugojimą, to mokydami vaikus“, – sako prof. R. Bilbokaitė.

Veiklų pasirinkimas

Vasaros atostogų metu vertėtų užsiimti įvairaus pobūdžio veikla. Prof. R. Bilbokaitės teigimu, būtų itin naudinga vaikams suplanuoti įvairios kūrybiškos veiklos, kuri leistų patirti gerų emocijų, išbandyti naujų dalykų ir plėsti akiratį.

„Kūrybiška veikla yra įvairiausi žaidimai, kai skatiname vaikus fantazuoti, kurti, perdaryti ir kitaip įveiklinti vaizduotę. Labai svarbu, kad būtų kuo aktyviau įsitraukiama į procesą. Svarbiausias patarimas – keisti aplinką, kad vaikai mokytųsi tai daryti nuo mažų dienų ir suaugę gebėtų priimti pokyčius ir jų nebijotų. Keičiant aplinką, patarčiau pasinaudoti nemokamomis paslaugomis – daug patirčių galima įgyti lankantis muziejuose, galerijose, bibliotekose, varžybose, koncertuose – ten, kur įėjimas yra nemokamas. Mūsų ir kitos valstybės skatina šias veiklas ir ypač kultūrinei edukacijai skiria itin daug dėmesio, kad visi vaikai turėtų galimybę patirti kultūros dvasią, nes ji svarbi asmenybės formavimuisi, savo tapatybės paieškai ir pasaulio pažinimui“, – sako prof. R. Bilbokaitė.

Šiltuoju metų laiku svarbu daugiau laiko praleisti gryname ore. Lietuva vasarą gali pasigirti sužaliavusiais miškais, pražydusiomis gėlėmis, įspūdingomis upėmis ir ežerais. Veiklos gamtoje yra labai naudingos augančiai asmenybei.

„Gamtoje atkuriame jėgas, savo pusiausvyrą, pailsime ir pažįstame aplinką, kurios miestuose lieka vis mažiau. Taigi, buvimas gamtoje net be išankstinio scenarijaus visuomet yra gera ir naudinga atostogų veikla“, – sako VU Šiaulių akademijos direktorė.

Profesorė primena, kad kelionės ir išvykos gamtoje nereikalauja didelių išlaidų, jas lengva suplanuoti. Svarbiausia, kad tėvai pasirūpintų tinkama vaikų apranga, leidžiančia džiaugtis žaidimais bet kokiu oru. Tai yra labai svarbu, nes mokymasis prisitaikyti ir gyventi visavertiškai įsitraukiant ugdo laimingą asmenybę.

Daugeliui mūsų nieko neveikimas atrodo nepriimtinas, nes tai – lyg laiko švaistymas. Tačiau jis yra būtinas.

 

Kaip suderinti norus?

Net ir per atostogas vaikams reikia kokybiško laiko su savo šeima. Tėvų dėmesys ir artumas stiprina ryšį su vaiku – jis jaučiasi saugus, gali laisvai išreikšti jausmus ir emocijas. Emocinis ir fizinis saugumas, kurį suteikia mylintys tėvai, yra vaikų emocinio brandumo ir tikslo siekimo pamatas ateityje.

„Kokybiškas laikas – visos bendros veiklos su vaiku, kai patiriamas nepertraukiamas tėvų dėmesys. Prie jų priskirčiau bendras tolimas ir artimas keliones, renginių ir muziejų, įvairių edukacijų lankymą, buvimą gamtoje, sode ar namuose ir kt. Dažniausiai vaikams patinka žaidybinės formos veiklos ir įvairios edukacijos, kurios dabar labai populiarios tiek kelionėse, tiek vietinėse kultūros institucijose. Svarbu išlaikyti pusiausvyrą, nes vaikai galėtų žaisti visą dieną. Verta prisiminti, kad per atostogas vaikas neturėtų derintis tik prie tėvų poreikių, nes tokiu būdu skatiname vaiką per anksti suaugti. Idealu, kai yra randama pusiausvyra tarp to, ką nori veikti tėvai (pvz., vaikščioti kelias valandas pajūriu) ir vaikai (pvz., žaisti konkretų žaidimą pajūryje)“, – pabrėžia prof. R. Bilbokaitė.

Netikėta nauda

Dažnai tėvai baiminasi, kad neužtikrins nepertraukiamos veiklų dienotvarkės savo vaikams. Tačiau profesorė tikina, kad nieko neveikti, neturėti plano per atostogas gali būti naudinga. Tai padeda pailsėti nuo įprastos ikimokyklinės ar mokyklinės įstaigos rutinos ir papildomų veiklų.

„Rytų išmintis sako: mokykis nieko neveikti. Daugumai mūsų nieko neveikimas atrodo nepriimtinas, nes tai – lyg laiko švaistymas. Tačiau jis yra būtinas. Atkreipkime dėmesį į gamtos ciklus – medis suauga ir pražysta, rudenį meta lapus, žiemą tarsi nieko nevyksta – sąstingis. Iš šono žiūrint, jis atrodo nereikalingas, bet gamtoje gyvybė pailsi, išsivalo nuo nereikalingos naštos, seno rūbo ir pavasarį atgimsta, pradeda naują gyvybės formą. Nieko neveikti – vadinasi, pailsėti ir veikti neplanuojant, spontaniškai, nesilaikant rutinos, daryti tai, kas tuo metu domina, ką tuo metu norisi daryti, o ne siekti konkrečių rezultatų“, – sako mokslininkė.

Profesorė pabrėžia, kad nieko neveikti galima kūrybiškai, leidžiant įvairias veiklas atrasti savaime. Gavęs žaidimų ir žaislų įvairovę, vaikas pats neplanuotai pasirinks tai, kas jam tuo metu patinka.

„Labai svarbu, kad vaikas kuo daugiau atrastų neplanuotai. Švietime tai vadiname savaiminiu mokymusi, kai nėra aiškaus plano, ką ir kaip reikia išmokti ar patirti, tačiau pažinimas įvyksta tarsi netyčia. Pavyzdžiui, užtenka turėti galimybę namuose piešti ar tapyti, naudojant dažus ir skirtingas technikas, tačiau vaiko to nemokant – jei bus poreikis, vaikas pats atras spalvų, technikų ir emocijų išraiškos įvairovę“, – paaiškina prof. R. Bilbokaitė.