It nematomas žmogus
Pažaislio vienuolynas – vienas gražiausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės ir Rytų Europoje. Bažnyčios ir vienuolyno ansamblis pastatytas XVII–XVIII a. Fundatorius – LDK didysis kancleris Kristupas Zigmantas Pacas, dėl statybų kreipęsis į Kamaldulių ordino vadovybę Romoje. Todėl Pažaislio ansamblį kūrė žymiausi to meto Italijos menininkai: architektai Frediani Giambattista, Pjetras ir Karlas Puttini, skulptorius Giovanni Battista Merli, sukūręs bažnyčios fasado ir Didžiųjų vartų skulptūras, dailininkas Michele Arcangelo Palloni – freskų, paveikslų altoriams, portretų autorius ir bažnyčios kupolo freską sukūręs dailininkas Giuseppe Rossi.
Tačiau grožėtis ir didžiuotis šiuo baroko perlu negalėtume be vienos specialybės žmonių darbo – restauratorių. It pilkieji kardinolai, jie paaukoja savo gyvenimo didžiąją dalį be galo svarbiam darbui, tačiau taip ir lieka tarytum nematomi. Toks buvęs ir I.Stankus, Pažaislio, Soboro ir kitų architektūros objektų restauracijai padovanojęs daugybę savo gyvenimo valandų ir fizinės sveikatos.
Apie tokius žmones niekas nei rašo, nei kalba.
"Apie tokius žmones niekas nei rašo, nei kalba. Daug kur ėjau ieškodama informacijos, tačiau apie juos niekur nieko nerasi, niekas nėra užrašyta, net kas ką ir kur restauravo. Tik vienintelės Pažaislio vienuolyną tyrinėjančios profesorės Laimos Šinkūnaitės knygose yra minimi šio vienuolyno restauratoriai. Tai irgi paskatino surengti šią parodą ir kalbėti apie šiuos žmones", – patirtimi dalijosi parodos idėjos sumanytoja ir įgyvendintoja – restauratoriaus žmona Lorita Stankienė.
Maištas prieš sistemą
I.Stankus gimė tremtinių šeimoje Krasnojarsko krašto Abansko rajono Dekabrsko kaime. Būdamas septynerių kartu su šeima, kurioje dar augo brolis Albinas ir sesuo Albina, grįžo į Lietuvą. Baigęs vidurinę mokyklą įstojo į Vilniaus dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) Molbertinės tapybos fakultetą.
Mokslai sekėsi ir buvo gabus dailei, tačiau jis čia baigė tik du kursus. Taip pasielgė maištaudamas prieš sovietinio režimo sistemą, kurioje buvo privaloma studijuoti propagandos prisodrintus studijų dalykus ir kurti pagal nurodymus, atkeliavusius iš Maskvos. Jaunam tapytojui norėjosi laisvės – ir kūrybinės, ir tautinės. Kaip mena artimieji ir kolegos, jis buvo patriotas, labai domėjęsis tautos istorija ir tuomete šalies padėtimi.
Šis drąsus poelgis turėjo didelę įtaką tolesniam I.Stankaus gyvenimui – kaip dailininkui jam durys buvo uždarytos. Tačiau tai jį atvedė į restauratoriaus kelią. Padirbėjęs piešimo mokytoju Klaipėdos rajone, Ketvergų vidurinėje mokykloje, Klaipėdos celiuliozės ir kartono fabrike dažytoju apipavidalintoju, 1980 m. jis atvyko į Kauną – pradėjo dirbti dailininku restauratoriumi Kauno specialioje mokslinėje gamybinėje restauravimo įmonėje, dar vėliau – Kauno paminklų restauravimo institute menotyrininku ir restauratoriumi UAB "Statybos ir restauravimo darbai".
Per tą laiką restauravo dalį freskų Pažaislio refektoriume bažnyčioje ir jos kupolą, atnaujino sienų tapybinį dekorą Maironio lietuvių literatūros muziejuje, restauravo Soborą (Kauno Įgulos bažnyčią), Kauno centre esančioje Lietuvos saugios laivybos administracijos patalpose atliko lipdybos restauravimo darbus ir restauravo Lapių Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios centrinį ir šoninius altorius.
Mokslai – iš savo klaidų
Taip jau sutampa, kad, kalbant apie I.Stankaus biografiją, kartu galima kalbėti ir apie pirmuosius profesionalios sieninės tapybos restauracijos žingsnius Lietuvoje. Tiesa, pirmieji tokie darbai fiksuojami dar šeštojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau tai buvę negrabiai atliktos restauracijos, kai, neturėdami tinkamų žinių, dailininkai labai dažnai tiesiog sugadindavo sieninės tapybos paveldą šalies bažnyčiose, rūmuose. Kai kurie darbai net buvo stabdomi ir draudžiami.
Situacija kiek pasikeitė aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai Paminklų restauravimo valdyba įsteigė Dailės kūrinių restauravimo skyrių, kuriame dirbo trylika žmonių, iš kurių aštuoni buvo Vilniaus dailės instituto absolventai, siunčiami tobulintis į Maskvą, Čekoslovakiją, Lenkiją ar Rytų Vokietiją. Restauratoriams gelbėjo ir dailės istorikai bei chemikai.
Svarbus buvo ir Venecijoje vykęs tarptautinis paminklosaugininkų kongresas, atnešęs ir į mūsų šalį kitokį požiūrį į restauravimo darbus – būtina pagarba restauruojamam darbui, jo epochai, nesiekiant jo perkurti, interpretuoti, didelę svarbą skiriant konservavimui, taip siekiant išlaikyti jo autentišką sluoksnį. Be to, aštuntojo dešimtmečio pradžioje startavo ir studijų programa, ruošianti būtent restauratorius.
Nors šios krypties restauracijos specializacija šalyje mažais žingsniais ir žengė tolyn, situacija iš esmės buvo panaši visą sovietmetį – bandyta ieškoti atsakymo į klausimą, kas gi yra toji sienų tapybos restauracija. Kaip prisimena kartu su I.Stankumi Pažaislyje dirbęs vienas ryškiausių to meto dailininkų-restauratorių Kęstutis Andziulis (dabar – dailės darbų restauratorius M.Žilinsko dailės galerijoje), esminė priežastis buvo ta, kad valdžia neleisdavo važiuoti į Vakarus ir pasisemti taip reikalingos patirties bei parsivežti trūkstamų medžiagų.
"Dabar dirbti ateina akademijoje paruošti restauratoriai, kurie gali nuvažiuoti į Vakarus, turi reikiamų priemonių, o mums reikėjo daryti rekonstrukcijas nieko nemačius. Tuo metu tiesiog mokėmės. Net ir nesuprasdavome, ką blogai darėme. Tik po kiek laiko patys pamatydavome. Iš tų klaidų ir mokėmės. Be to, neturėjome tinkamų priemonių, ypač tinko tvirtinimui, – prisimena K.Andziulis. – Pažaislis, žvelgiant iš šios pozicijos, taip ir liko nepabaigtas, nes tinkas iki 1990 m. nebuvo tvirtinamas. Buvo metodai jį tvirtinti naudojant stiprius chemikalus, kurie jį išbalindavo, tad tekdavo jo atsisakyti. Jis giliai neįsiskverbia, lieka paviršiuje, bet to, labai kenkė sveikatai. Tų chemikalų priveždavo statinėmis. O dabar jau naudojama tiesiog paprasta natūrali priemonė – kalkių vanduo. Buvo ji ir tada, bet mes to nežinojome. Naudojome rusiškas technologijas ir nuodijomės. Viskas turėjo būti tik iš Maskvos – ir medžiagos, ir instrukcijos..."
Pažaislio sienų paslaptys
Tokiomis sąlygomis buvo restauruojamas ir Pažaislio vienuolyno kompleksas, laikomas vienu sėkmingiausių sovietmečiu atliktų restauracijos darbų pavyzdžių.
Restauracijos darbai truko ilgai – nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio iki nepriklausomybės. I.Stankus čia pradėjo dirbti 1980 m rugsėjį kartu su kitų restauratorių komanda: N.Būraite, A.Kundrotu, P.Paškevičiumi, G.Samuolyte, R.Čiurlioniu, D.Jakelaityte, D.Bieliene, R.Matulevičiene, E.Palubinskaite. Visam šiam būriui vadovavo minėtasis K.Andziulis.
I.Sankus išsiskyręs savo itin dideliu kruopštumu, didele kantrybe, fizine jėga ir estetine pajauta. K.Andziulis puikiai pamena tą dieną, kai I.Stankus atėjo į Pažaislį restauruoti freskų.
"Buvau antros kartos restauratorius, o jis – jau trečios. Papasakojau jam, kokie darbai atliekami, kaip kas, ir jis labai greitai viską perprato, daugiau aiškinti ir nereikėjo. Buvo aukštas, gražus, simpatiškas, ramaus būdo vyras. Atrodė labai rimtas. Toks ir buvo. Buvo labai geras restauratorius. Mes dirbome refektoriume – patalpoje, kur anksčiau buvo valgykla. Tai buvo labiausiai apsinešusi patalpa visame vienuolyne. Nuo jo ir pradėjome restauracijos darbus", – prisiminė K.Andziulis.
Sunkiausia buvę perprasti, kiek tiksliai reikia nuvalyti purvo, atskirti tikrus dažus nuo apnašų – viskas buvo apsinešę suodžiais, o dažai – minkšti, nesutvirtinti. Dirbo visi drauge: ir restauratoriai, ir lipdytojai, ir statybininkai.
"Vieni rūko, kiti uosto, visur kibirai, statinės... Apšvietimas labai prastas, viskas skendi prietemoje. O chemikalai per minutę išėsdavo pirštines. Moterys atsisakydavo su jais dirbti. Niekas nenorėjo to daryti, tad daugiausia su tais chemikalais ir dirbome dviese – aš ir Ignas", – tuometę darbo atmosferą prisimena restauratorius.
Paaukota sveikata
Soboro restauracijai, trukusiai trejus metus, kaip yra vėliau sakęs, paaukojo visą savo sveikatą.
K.Andziulis pamena restauracijos darbus ir Sobore. Ten kunigo pareigas ėjęs kunigas Ričardas Mikutavičius pasiūlė atlikti restauracijos darbus – nuspręsta, kad tam reikėtų penkių žmonių. Deja, tiek specialistų neatsiradę ir visus darbus už penkis žmones atliko vienas I.Stankus. Soboro restauracijai, trukusiai trejus metus, kaip yra vėliau sakęs, paaukojo visą savo sveikatą. Laipioti mediniais pastoliais buvę pavojinga, o jis aukštyn pats ir dažus užsinešdavęs. Bet viską atliko nepriekaištingai ir ši restauracija iki šiol žavi akį.
Kelis svarbius I.Stankaus restauracijos darbus galima pamatyti Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kauno senamiestyje. Dar Maironiui esant gyvam, jo namų svetainę dekoravo dailininkas Tadas Daugirdas, nupiešęs ten ir Vytį, ir mešką, kurie sovietmečiu buvo visiškai uždengti ir kuriuos vėliau po milimetrą vėl atidengė šio restauratoriaus rankos.
"Viskas buvo uždažyta, sienos – tiesiog baltos, reikėjo nuskusti ir atkurti piešinius. T.Daugirdas dekoravo apie 1913–1914 m. – 1910 m. nupirkus šį namą, jis buvo remontuotas, reikėjo dekoruoti svetainę. Kai aš čia atėjau, atsimenu, kad sienos buvo baltos. Restauruotą svetainę atidarė 1987 m. rudenį, Maironio gimtadienio proga", – prisiminimais dalijosi muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.
Tuomet restauratoriaus darbo atlyginimas buvo nedidelis, sudėtingos darbo sąlygos, mažai saviraiškos, tad neišvengta nuobodulio. I.Stankus dirbo iš idėjos, jis buvo gabus dailininkas, jį labai įkvėpdavusi restauruojamų objektų meninė aplinka ir pats mokėsi iš tų darbų.
Kaip pasakoja kolegos, restauratoriaus darbe reikia užmiršti tai, kad esi dailininkas. Restauracija reikalauja labai daug laiko, tačiau I.Stankus jo rasdavo ir tapybai. Ši paroda – unikali galimybė pamatyti jo tapybos darbus, niekam nerodytus ir nežinomus, nutapytus jam suradus laisvą minutę po sunkių restauracijos darbų. Parodos atidarymo metu įvadinį žodį tars Pažaislio paveldo tyrinėtoja menotyrininkė profesorė Laima Šinkūnaitė.
Kas: Paroda "Prisimenant Igną Stankų – Pažaislio vienuolyno restauratorių ir dailininką. Kūrinių ir objektų retrospekcija". Atidarymas.
Kada? Lapkričio 17 d. 17 val.
Kur? Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2), Meno leidinių skaitykloje, 406 kamb.
