Siužeto mistika
Romano veiksmas vyksta 1913 m. Gerbersdorfo kurorte (dabar – Sokolovsko miestas Žemutinėje Silezijoje). Būtent čia, kalnų papėdėje, veikia viena pirmųjų pasaulyje ir garsiausia Europoje specializuota sanatorija, skirta krūtinės ląstos ir gerklės ligoms gydyti.
Kūrinyje svarbų vaidmenį vaidina dvi vietos: svečių namai „Opitza“ ir atvira kurorto erdvė, akcentuojamas kontrastas tarp miestelio kultūros ir Gerbersdorfo gamtos, kuri romane tampa lygiaverte veikėja.
Į SPA centrą iš Lvivo atvyksta studentas Mečislovas Voiničius. Jaunuolis tikisi, kad naujoviški metodai ir krištolo skaidrumo oras sustabdys jį kankinančios tuberkuliozės progresavimą.
Vyrų pensione M. Voiničius susitinka su kitais pacientais – ligoniais iš Vienos, Karaliaučiaus, Breslaujos ir Berlyno. Vyrai pasineria į gydančios gamtos apžavus: ne tik į pažeistus plaučius traukia gryną Gerbersdorfo orą, bet ir naudojasi gamtos vaisiais – nuo ryto iki vakaro gurkšnoja vietinės gamybos grybų tinktūrą. Gurkšnis po gurkšnio – ir tampa nebeaišku, ar pacientai dar suvokia tikrovę, ar jau panyra į savas fantazijas, tačiau kilnodami taureles jie nenuilsdami aptarinėja svarbiausius pasaulio reikalus. Ar Europai gresia karas? Ar joje įsigali monarchija, ar demokratija? Ar egzistuoja demonai? Ar skaitant knygas galima pasakyti, kieno ranka parašytas tekstas: vyro ar moters?
Pasak literatūros kritikų, skaitant „Empūsijų“ galima atsekti, kaip brendo rašytojos požiūris minėtais klausimais.
Tačiau herojams rūpi ne tik šie klausimai. M. Voiničius klausosi siaubingų istorijų apie tragiškus įvykius kalnuotose sanatorijos apylinkėse. Viešnagės pradžioje nusižudo svečių namų šeimininko žmona. Pasirodo, staigios mirtys dažnos Gerbersdorfe – paslaptingos nelaimės čia nutinka kasmet.
M. Voiničių vis labiau žavi baimę keliančių nelaimingų atsitikimų paslaptys, tačiau jis ir pats dar nežino, kad jį jau užvaldė tamsiosios jėgos. Mistinę romano atmosferą sustiprina tai, kad pasakojama dviem balsais – trečiuoju asmeniu ir visažiniu daugiskaitos pirmojo asmens balsu.
Atpažįstamos paralelės
Kritikai pastebi, kad iš pirmo žvilgsnio O. Tokarczuk kūrinys primena vokiečių rašytojo Nobelio literatūros premijos laureato Thomo Manno „Užburtą kalną“. Tačiau pasigilinus matyti, kad „Empūsijuje“ esama aliuzijų ne tik į garsius Europos literatūros kūrinius, bet ir į ankstesnes šios autorės knygas.
Romane susikerta lyčių lygybės, moteriškumo, vyriškumo, kūno išaukštinimo ir paniekinimo, ekologijos, efemeriško tikrovės suvokimo ir paslaptingų laiko dimensijų temos. Pasak literatūros kritikų, skaitant „Empūsijų“ galima atsekti, kaip brendo rašytojos požiūris minėtais klausimais.
Mitologinės ir kitokios paralelės prasideda jau nuo romano pavadinimo. Autorė čia į vieną žodį sujungė dvi antikines sąvokas. Tai mitologinė pabaisa empūsė, naktimis palikdavusi Hadą ir, įgavusi įvairių formų, imdavusi vilioti keliautojus, kad vėliau nužudytų, ir draugiškas pasisėdėjimą su alkoholiu ‒ simposija. Antikinėse filosofų puotose su maistu, gėrimais ir pokalbiais moterys, net laisvosios pilietės, negalėjo dalyvauti diskusijose lygiomis teisėmis su vyrais – jos galėjo tik linksminti vyrus.
Priešnuodis mizoginijai
O. Tokarczuk šiame romane atskleidžia skaitytojams tiesą apie pasaulį, kurio mes arba nepastebime, arba nenorime pripažinti, kad jis egzistuoja. Šis romanas turi daugybę sluoksnių, tačiau net ir atidžiai skaitant juos visus iš karto sunku pamatyti. Svarbiausia knygoje rasti ką nors sau, apmąstyti sudominusią mintį, pritaikyti ją sau ir taip žvilgtelėti į save modernybės veidrodyje.
„Įsiskaitę į „Empūsiją“ pamatysite, kad yra tekstų, rimtų, spausdintų, perleidžiamų, kurie mums gerai išaiškina, kodėl moterys nefilosofuoja, nes jos, matote, turinčios mažesnes smegenis, esančios atsilikusios arba tik tam tikra žmogaus imitacija ir t. t. Kai pandemijos metu likusi viena kaime sėdau rašyti „Empūsiją“, būdama brandi moteris, atradau, kaip visi kultūros tekstai yra persunkti mizoginijos (t. y. neapykantos moterims) ir kaip mes visiškai nepastebime, kokių nuodingų tekstų duodame skaityti savo vaikams“, – pristatydama savo knygą sako O. Tokarczuk.
Pasak autorės, romane daug pykčio, keršto, baisių ir juokingų personažų, komiškų situacijų. „Juokitės iš „Empūsijaus“, labai prašom! Knyga siūlo ir tam tikrų sprendimų, bet daugiau nieko negaliu atskleisti“, – sako feministinėmis pažiūromis pagarsėjusi žodžio meistrė.
Rašytoja prisimena, kaip paauglystėje ji pradėjo skaityti, tiesiog pašėlusiai, ir knygose nerado to veidrodžio, kuriame galėtų pamatyti savo, gimusios biologine moterimi, žmogiškąją tapatybę. Todėl turėjusi formuotis savitu būdu, perskaitytose knygose rasdama svarbius sau dalykus.
„Ši knyga yra parašyta iš to pirmavaizdžio – uždavinio, kurį kelia paauglei mergaitei visa klasikinė literatūra. T. Manno „Užburtas kalnas“ man yra atspirties knyga, suteikusi didžiulį malonumą. Tačiau neinterpretuoju jos tiesmukai. Noriu parodyti visą moters ar mergaitės, skaitančios „Užburtą kalną“, psichologiją, nes į didžiulį literatūros pasaulį įžengiančios paauglės laukia milžiniška intelektualinė ir psichologinė pastanga – įeiti į pasaulį, kuris yra žodžiais užrašyta žmonių rūšies atmintis“, – sako O. Tokarczuk.
