Amerikiečiai sako: "Jei kažkas tau mestelėjo rūgščią citriną, tai išsispausk ją ir pasidaryk limonadą." Panašu, kad pats laikas realiai pasinaudoti šia patarle.

Pradėti reikėtų nuo mūsų vidinės nuostatos: neprogramuokime savęs nuobodžioms ar vienišoms šventėms, nebūkime irzlūs dėl laukiančių apribojimų, pasitikėkime savo galimybėmis. Juk nuotaiką gadina ir mus supykdo ne blogi nutikę dalykai, o požiūris į juos.

Jei tikrai esame suaugę žmonės, turėtume nustoti kaltinti neteisingą pasaulį, virusą, valdžią ir pan. ir nustoti laukti, kad kažkas turi būti už mus atsakingas bei mus linksminti. Geriau klauskime savęs, kokių siurprizų galime sugalvoti savo šeimai, draugams, galų gale – sau. Taip, reikės įdėti šiek tiek kūrybiškumo, nes juk turime išskirtinę situaciją, kurios niekad iki tol neturėjome.

Štai keletas idėjų: padarykite tai, apie ką galbūt svajojote nuo vaikystės, bet suaugus nebeužtekdavo laiko tuo užsiimti. Pasidovanokite sau nemokamų piešimo, grojimo gitara, lipdymo, siuvinėjimo ar mezgimo pamokų, kurių pilna internete. Jei rimtai ir su azartu tuo užsiimsite, šventinės dienos prabėgs ne tik labai greitai, bet ir patiriant mokymosi džiaugsmą.

Amerikiečiai sako: "Jei kažkas tau mestelėjo rūgščią citriną, tai išsispausk ją ir pasidaryk limonadą." Panašu, kad pats laikas realiai pasinaudoti šia patarle.

Dar viena idėja: galbūt dabar kaip tik gera proga su šeima išvykti į mišką ir papuošti morkomis eglę zuikiams bei stirnoms. Vaikams tai būtų neužmirštami įspūdžiai, kurie išlieka visą gyvenimą. Juk daugelis iš mūsų esame vaikystėje tai išbandę!

Jei nenorite judėti iš namų, suplanuokite šventinių "Skype", "Zoom", "Viber" ar pan. vakarėlių su seniai matytais bendramoksliais, tėvais, draugais. Beje, tai gali būti ne tik pokalbiai, bet ir, pvz., nuotolinis šventinis anūkų koncertas seneliams. Jei dar nesate įvaldę naujų technologijų, dabar būtų pats laikas paklausti išmanančių, kaip viso to galėtumėte išmokti ir jūs. Neturite kompiuterio? Tačiau bent jau išmanųjį telefoną turime daugelis!

Beje, jei tikrai norite patirti kuo daugiau įspūdžių, patariama šventines dienas susiplanuoti, kurią dieną ką džiugaus nuveiksite. Nes viską palikus savieigai šventės greitai gali paskęsti rutininiuose kasdienybės darbuose...

Keletas palinkėjimų vienišiems. Net ir tuomet, jei jūsų šventės žada būti kaip ir kasmet vienišos, verta pamąstyti, ar tikrai šis scenarijus negali būti pakeistas.

Neverta guosti savęs liūdna muzika, išsaugotais laiškais ar nostalgiškomis nuotraukomis. Geriau pagalvokite apie žmones, su kuriais norėtųsi atnaujinti nutrūkusius ryšius, ir jiems paskambinkite. Galbūt tai vaikystės, mokyklos draugas, galbūt – senų laikų bendradarbis. Nebijokite žengti pirmo žingsnio, ir galbūt pakeisite ne tik savo požiūrį į šventes, bet ir į greitai einantį gyvenimą.

Pamažu vis daugiau šios kartos atstovų įsilieja ir į darbo rinką. Ko jie tikisi iš darbdavių ir kokį savo vaidmenį įsivaizduoja? Kas juos motyvuoja ir kaip nori konstruoti karjerą? Kuo kitokia jų elgsena darbo rinkoje?

„Z kartai vienas svarbiausių motyvuojančių veiksnių yra veiklos įdomumas, t.y., veikla turi kelti susidomėjimą, dirbant jiems neturi būti nuobodu, be to,  jie turi matyti veiklos prasmingumą“, – tikina Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) profesorė, psichologė Rosita Lekavičienė.

Pastebima ir tai, kad jaunuolių įsitraukimas į darbo rinka tampa vis ankstesnis, dažniausiai dar studijuojant.

„Jaunuolių žingsniai darbo rinkoje prasideda dar studijų metu, kada studentai ne tik atlieka papildomąsias, privalomąsias praktikas, bet ir dalyvauja įvairiuose tarpdisciplininiuose projektuose, sprendžiant realias organizacijų problemas bei iššūkius“, – sako KTU Karjeros ugdymo skyriaus vadovė Julija Stanaitytė.

Ji pažymi, kad darbo rinka ir aukštosios mokyklos tapo pakankamai lanksčiomis, siekiant, kad studentai ne tik įgytų praktinių žinių, bet ir suvoktų platesnį darbo rinkos kontekstą.

„Pasikeitė ne vien tik studentų požiūris dėl ankstesnės integracijos į darbo rinką – ir pačios įmonės tampa atviros, organizuoja akademijas, stažuočių programas, tam, kad jaunuoliai įgytų papildomų kompetencijų nebūtinai juos įdarbinant“, – teigia J. Stanaitytė.

Julija Stanaitytė/KTU nuotr.

Labiausiai motyvuoja galimybė išmokti kažką naujo

Jaunieji darbo rinkos dalyviai dar prieš keletą metų didelį dėmesį kreipė į lankstumą, technologijas, inovacijas, lyderius ar vadovus, tačiau dabar naujosios kartos kriterijai yra kiek kitokie.

„Deloitte“ atlikto tarptautinio tyrimo „Pirmieji žingsniai darbo rinkoje“ rezultatai parodė, kad net 78 proc. jaunuolių darbe motyvuoja galimybė išmokti kažką naujo ir įgyti naujų žinių bei patirties, o 60 proc. – sąlygos plėsti ir tobulinti profesines žinias.

„Šią tendenciją pagrindžia ir 2018 m. mokymosi darbo vietoje ataskaita, kurioje atskleidžiama, jog  87 proc. naujosios kartos jaunimo teigia, kad mokymasis ir tobulėjimas yra labai svarbus procesas darbe. Galima sakyti, jog jaunajai kartai esant drąsiai, ryžtingai svarbūs tampa iššūkiai, galimybės realizuoti savo potencialą, mokytis“, – sako J. Stanaitytė.

Jos teigimu, apskritai jaunuosius darbuotojus motyvuoja  ne tik galimybė mokytis patiems, bet ir besimokančios organizacijos. „Ši karta darbą sieja su tobulėjimu. Taip pat verta paminėti, jog dažnai lietuviams svarbu žinoti ateities karjeros galimybes“, – tikina KTU Karjeros ugdymo skyriaus vadovė.

„Z kartą reikia labai aiškiai motyvuoti, iš anksto aptariant jų karjeros perspektyvas. Pavyzdžiui, reiktų išskirti kriterijus, pagal kuriuos po pusės metų darbo jie bus vertinami. Jei kriterijai bus įgyvendinti – suteikiamas tam tikras atlygis: pakeliamas darbo užmokestis, paaukštinama pareigose ir pan.“, – sako KTU SHMMF profesorė R. Lekavičienė.

Be to, jaunieji darbuotojai kaip privalumą išskiria ir darbą tarptautinėje organizacijoje: remiantis „Deloitte“ ataskaita, 46 proc. respondentų norėtų dirbti tarptautinėje organizacijoje, o 26 proc. darbe motyvuoja būtent galimybė dirbti tarptautinėje erdvėje.

Karjeros pradžia – nuo vadovaujančių pozicijų?

„Džiugu, kad jaunuoliai apie savo karjerą pradeda galvoti pakankamai anksti, pvz., antrakursiai jau ieškosi praktikos, stažuočių galimybių, projektų, kuriuose galėtų pasitelkti savo žinias ir įgyti naujų“, – sako J. Stanaitytė.

Nors darbo rinkoje dabar yra pakankamai didelė darbuotojų paklausa, ji tikina, kad jaunimas supranta, jog be įvairių patirčių, gerą poziciją norimoje įmonėje gauti pakankamai sunku.

„Tačiau jaunoji karta yra labai drąsi, todėl dažnai nebijo aplikuoti į aukštesnes pozicijas, reikalauti didesnių atlyginimų. Tokia elgsena ne visada yra pagrįsta jų turima patirtimi, bet negalima paneigti to, kad šiuolaikiniai jaunuoliai tikrai ryžtingi ir jei žmogus be visa ko yra ir motyvuotas, ir norintis mokytis, gali bandyti įsidarbinti aukštose pozicijose“, – pasakoja KTU Karjeros ugdymo skyriaus vadovė.

Pasak R. Lekavičienės, Z karta mėgsta greitą rezultatą ir žvelgia į artimiausius karjeros horizontus. „Jiems patinka matyti aiškius padarinius čia ir dabar, o ne susiplanuoti kažką ir laukti 30 metų“, – sako ji.

„Vis tik įdomūs „Deloitte“ tyrimo rezultatai: 47 proc. jaunimo savo karjerą sieja su buvimu savo srities ekspertu, nebūtinai vadovo pozicijose, o tik 23 proc. norėtų užimti vadovaujančias pareigas. Tai rodo, kad galbūt ši karta nebėra taip susikoncentravusi į vadovo poziciją, o veikiau į savirealizaciją ir atliktų darbų rezultatų įvertinimą“, – teigia J. Stanaitytė.

Darbo užmokesčio lūkesčiai itin dideli

Z kartos atstovai ne tik nori sėkmingos karjeros, bet ir atitinkamo darbo užmokesčio: Lietuvos respondentai tikisi, kad pradinis darbo užmokestis sieks net 951–1150 eurų, rašoma „Deloitte“ ataskaitoje. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje šiuo metu vidutinis atlyginimas atskaičius mokesčius siekia tik 700 eurų.

Tačiau vienas iš keturių apklaustųjų taip pat tikisi, kad darbo užmokestis bus ne mažesnis nei 750 eurų, kai tuo tarpu 8 proc. respondentų norėtų uždirbti 1500 eurų ir daugiau.

„Atlyginimų poreikį ateinantiems į rinką darbuotojams formuoja ir jaunimo turimos patirtys, kurių naujoji karta turi pakankamai nemažai. Jie turi daug galimybių įsitraukti, tobulėti, išvykti į užsienio šalis, o tai skatina jų tobulėjimą ir tarpusavio konkurencingumą“, – sako J. Stanaitytė.

Jos teigimu, darbo lūkesčiai rinkoje labai priklauso ir nuo srities bei veiklos sektoriaus, kadangi rinkoje yra pakankamai dideli skirtumai tarp įmonių ir viešojo sektoriaus mokamo atlygio. Be to, vis dar egzistuoja skirtumai tarp skirtingų lyčių darbo užmokesčio.

Vis tik „Deloitte“ tyrimo rezultatai rodo, kad lietuvių darbo užmokesčio lūkesčiai mažesni nei kitų Baltijos šalių jaunų darbuotojų: Estijoje vidutiniškai tikimasi uždirbti 1399 eurus, o Latvijoje – net 1591 eurą.

Tyrimas atskleidė, kad 80 proc. studentų per paskutinius metus jautė didelį nerimą, 75 proc. – stiprų stresą, 63 proc. – ilgai besitęsiančią blogą nuotaiką, 59 proc. – nemigą, o beveik pusė (46 proc.) – valgymo sutrikimus. 30 proc. respondentų teigė, kad per paskutinius metus patyrė depresiją.

LSS atlikto tyrimo duomenis galime papildyti kito tyrimo, atlikto pernai vasarą Baltijos šalyse, duomenimis. Tuomet buvo nustatyta, kad net 90 proc. lietuvių sakosi kasdien patiriantys stresą.

Ne ką mažesni rodikliai ir kitose Baltijos šalyse.

Latvijoje stresą patiria 86 proc., Estijoje – 84 proc. gyventojų. Beveik 57 proc. teigė patiriantys įtampą dėl didelių darbo krūvių ir santykių su kolegomis. 50 proc. Baltijos šalių gyventojų dėl streso turi miego sutrikimų („Sanofi-aventis“ ir „Rinkos tyrimų centro“ duomenys).

Tad akivaizdu, kad nuolatinis stresas ir nepageidautinos jo pasekmės nėra vien „studentiška problema“ – nuolatinį stresą patiria ir dėstytojai, ir pardavėjai, ir bedarbiai.

Reikėtų įvertinti ir tai, kad tie 90 proc. lietuvių bei 75 proc. studentų, nurodžiusių, kad kasdien patiria nemenką stresą, nėra psichologine prasme vienalytė grupė. Daliai šių žmonių jau gali būti reikalinga rimta individuali psichologinė pagalba ir be specialistų įsikišimo jiems ką nors pakeisti būtų sunku. 

Kita dalis apklaustųjų greičiausiai patys jau yra atradę būdų, kurie padeda tvarkytis su dažnomis stresinėmis situacijomis ir neleidžia stresui tapti chronišku. Beje, tų būdų yra labai įvairių – nuo relaksacinių technikų, fizinio aktyvumo iki išsikalbėjimo su artimaisiais ar tiesiog gero poilsio.

Plačiau norėčiau pakalbėti apie tuos nuolatinį stresą patiriančius žmones, kurie nemoka (o kartais – tiesiog nenori) iš aukos pozicijos pereiti į šeimininko poziciją.

Be abejo, pozicijos pakeitimui reikalingos pastangos ir noras, o jų irgi ne visada turime.

Tačiau susitaikę su nuolat patiriamu stresu rizikuojame rimtomis sveikatos problemomis ar tiesiog tapti nuolat inkščiančiais, nepatenkintais, nuolat dejuojančiais, bet nieko nekeičiančiais žmonėmis, kurie vargina šalia esančius ir nuo kurių tiesiog imama bėgti.

Jei nenorite patekti į šią kategoriją, pamąstymui pateiksiu keletą teiginių ir rekomendacijų, kurios galbūt duos postūmį jūsų asmeninei kaitai. 

Gyvenimas nėra sterilus, sunkių ir neapibrėžtų situacijų buvo ir bus, jų išvengti neįmanoma. Todėl vienintelis kelias – išmokti tinkamu būdu panaudoti stresinėse situacijose kylančią įtampą ir tiesiog siekti, kad ji taptų ne griaunančia, o kuriančia energija.

Pravartu prisiminti paprastą taisyklę: žmogų naikina ne tiek streso keliama įtampa ir nerimas, kiek žmogaus nepasiruošimas toms situacijoms, kurias pateikia gyvenimas.

Kitaip tariant, daugelis tiesiog neturime veiksmingos vidinės strategijos susidūrus su stipriais stresoriais.

Kiek tenka pastebėti, žmonės tokiose situacijose dažnai save gąsdina „man nepavyks“, „aš nieko nespėsiu“, „mane blogai įvertins“, „kas dabar bus?“ ir... nieko nedaro, kad situacija pasikeistų.

Negana to, dalis žmonių mėgsta racionalizuoti stresinę situaciją, t. y., rasti paaiškinimus, kurie gal ir panašūs į tiesą, bet toli gražu nebūtinai yra tiesa.

Pavyzdžiui: „net jei aš ir spėčiau padaryti šį darbą, vis tiek mane blogai įvertins, aš neįtiksiu, tad neverta net stengtis“ arba „aš tiesiai sakau, ką galvoju, todėl manęs nemėgsta ir už tai man rašo blogus pažymius, galiu net nesistengti“. 

Prisipažinkime sau: tai panašu į išsisukinėjimą, tiesa? Ir vėl nieko nedaroma, kad situacija keistųsi.

Tad kokie konkretūs žingsniai galėtų vesti situacijos šeimininko pozicijos link?

Panagrinėkime galimą studentišką situaciją.

Mažai tikėtina, kad jūsų aplinka visada bus vien pozityvi ir prisitaikys prie jūsų. Tai – abipusis procesas: ji veikia jus, jūs – aplinką. Aplinkinis pasaulis – tai jūsų pasaulis.

Todėl prisiimkite atsakomybę už tai, kas vyksta, nepermeskite to kitiems.

Pavyzdžiui, jei jūs pasirinkote būti studentu ir studijuoti tam tikrą dalyką, tai ko gero dėstytojai nėra kalti, kad naujos informacijos bus labai daug, o jūsų žinios – nuolat tikrinamos.

Antrasis žingsnis – kilus sudėtingai, neapibrėžtai, stresą keliančiai situacijai, pasikalbėkite su savimi. Tai reiškia, kad jūs turite nustoti save gąsdinti ar savęs gailėtis, o tiesiog balsu sau garsiai įsivardinti, kas konkrečiai kelia baimę, įtampą ar nerimą.

Taigi, negąsdinkite savęs („neįmanoma tiek išmokti“, „kas dabar bus?“, „nebegausiu stipendijos“, „ką tėvai pasakys“, „man nėra taip buvę“), o labai aiškiai sudėliokite, kas jums kelia didžiulę įtampą.

Pavyzdžiui: „iki egzamino liko 2 dienos, per tą laiką reikia perskaityti 4 storus vadovėlius, dar spėti atsiskaityti referatą, kitaip neleis laikyti egzamino“. Aiškus problemos įvardinimas mažina stresą, kadangi jūs bent jau turite aiškų planą, ką būtų galima pradėti daryti, nežiūrint situacijos beviltiškumo.

Trečia, pasikalbėkite su savimi ir apie tai, kas gali atsitikti blogiausio stresą keliančioje situacijoje. Netinka pasakymai, kad „bus labai blogai“, „aš to nepakelsiu“, „visi apie mane kalbės“ ir pan.

Mūsų aptariamu atveju blogiausias scenarijus galėtų būti toks: neišlaikytas egzaminas, todėl prasitęsusi sesija egzamino perlaikymui („vis tiek reikės išmokti, kai kiti jau atostogaus!“); ir negalėjimas išskristi į kelionę, nors bilietas jau nupirktas.

Blogiausio varianto įvardijimas turi dvi naudas – pirma, mobilizuojamės pradėti spręsti situaciją, kad neįvyktų blogiausia; antra, blogiausio varianto konkretizavimas neretai nuima įtampą, nes pamatome, kad nėra taip baisu, kaip save gąsdinome. Kartais net atveria naujas patirtis ar gyvenimo galimybes.

Labai aiškiai susiplanuokite laiką ir išnaudokite kilusią įtampą tikslui pasiekti. Tai yra, padarykite viską, kad per 2 dienas įveiktumėte 4 vadovėlius ir susitartumėte dėl referato atsiskaitymo. Nenuleiskite rankų ir padarykite viską, kad jūsų sąžinė būtų rami, kaip tai bepasibaigtų.

Tad linkiu nebijoti pripažinti, kad kiekviena stresinė situacija yra tarsi mūsų sufleris. Pasistenkite suprasti, ką ji sufleruoja ir ką jūs turite išmokti. Tik tuomet įtampą keliančių situacijų po truputį ims mažėti, dings ateities baimė ir nebesijausite auka. Leiskite įvykiams tekėti pagal kitą scenarijų!

Kauno technologijos universiteto (KTU) Filosofijos ir psichologijos katedros profesorė Rosita Lekavičienė pateikia kelis patarimus, kaip pasiruošti atostogoms ir tinkamai išnaudoti poilsio laiką.

Pasak profesorės, svarbu, kad atostogos prasidėtų kokybiškai, todėl pirmiausia būtina joms tinkamai pasiruošti. „Tam, kad žmogus galėtų atsipalaiduoti ir praleistų atostogas prasmingai, reikėtų pasidaryti tarsi įvadą į atostogas, t. y., nerekomenduočiau dirbti iki paskutinės minutės, būti apsivertusiam darbais, o jau kitą dieną išvykti“, – teigia ji.

R. Lekavičienė rekomenduoja likus bent savaitei iki atostogų pradėti joms ruoštis: jei kur nors planuojama išvykti, galima pradėti po truputį krautis lagaminą, pagalvoti, ką nuvažiavus ten bus galima nuveikti ir pamatyti. „Kiekvienam būtinas adaptacinis periodas, kad organizmui ir psichikai nebūtų sukeliama įtampa“, – sako R. Lekavičienė.

Stresas kyla dėl per didelio atsakomybės jausmo

„Dalis žmonių prieš atostogas patiria didesnį ar mažesnį stresą, bet neretai neatsako sau į klausimą, su kuo tai yra susiję. Tiesiog jaučiamės įsitempę, bet neduodame sau atsakymo. Tie atsakymai gali būti patys įvairiausi. Pavyzdžiui, verslo žmonėms, vadovams kyla nerimas, kas bus, kai liks krūva nepabaigtų darbų, ar darbuotojai susitvarkys, ar toliau viskas vyks gerai“, – sako psichologė.

Tyrimai rodo, kad apie 90 proc. verslo žmonių ir 70 proc. žmonių, dirbančių atsakingą, protinį darbą, prieš atostogas išgyvena įtampą. Jie baiminasi dėl to, kas už juos atliks paliktus darbus. Profesorės teigimu, netgi egzistuoja tokia vidinė nuostata: „jei išvažiuosiu, pasaulis gali sugriūti“. 80 proc. tokio tipo žmonės patvirtino, kad atostogų metu keliskart per dieną tikrina elektroninį paštą, 50 proc. patys skambinėja į darbą arba laukia skambučių iš darbo, o 10 proc. netgi nueina per atostogas į darbą, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Profesorė nurodo ir dar vieną svarbų aspektą, neleidžiantį atsipalaiduoti atostogų metu. „Kartais organizacija, kurioje žmogus dirba, neturi atostogų kultūros. Tai reiškia, kad dėl kiekvieno mažmožio skambina atostogaujančiam žmogui, rašo elektroninius laiškus, netgi kviečia į susirinkimus ir pan. Taip nereikėtų elgtis, jeigu nėra tikrai tokios didelės būtinybės. Greičiausiai apie tai turėti pamąstyti įmonių vadovai“, – tikina R. Lekavičienė.

Dėl šių priežasčių kitas profesorės patarimas – besiruošiant atostogoms pasibaigti svarbiausius darbus, o jeigu taip neišeina, bent perduoti juos kitiems atsakingiems asmenims. Tokiu būdu sumažinama galimo streso tikimybė atostogų metu, o žmogus gali nesukdamas galvos mėgautis poilsiu.

Atostogos – puikus laikas išbandyti kažką naujo

Profesorės teigimu, visi mes esame skirtingi, todėl vieno tinkamo recepto, kaip praleisti atostogas, negali būti. R. Lekavičienė mano, kad atostogaujant su draugais ar šeima labai svarbu suderinti atostogų lūkesčius, nes to nepadarius tarpusavyje gali kilti įtampa: kai vieni norės poilsiauti gulėdami ant jūros ar ežero kranto, o kiti – turistauti aktyviai. Tai sukelia papildomas neigiamas emocijas ir gadina atostogas.

Pasak R. Lekavičienės, atostogų esmė – leisti sau elgtis laisvai. Kadangi darbe to padaryti negalime, per atostogas turėtume elgtis taip, kaip norime mes, o ne vadovautis vien kažkieno kito norais. Arba pasistenkite ieškoti kompromiso, kad būtų atsižvelgta į visų poreikius. Be to, nerekomenduojama kiekvienais metais atostogauti toje pačioje vietoje, tame pačiame viešbutyje ir pan. Tiesa, toks prisirišimas greičiausiai tinka tiems, kurie visiškai nemėgsta eksperimentuoti, bijo nusivilti naujovėmis ar nepakelia nežinomybės streso. Vis tik  profesorė siūlo pasidomėti naujomis, dar nematytomis pasaulio vietomis ar užsiimti naujomis veiklomis.

„Prie atostogų kokybės prisideda ir atostogų praleidimo būdas. Reikia leisti sau išbandyti tai, ko nebuvote bandę, patirti daugiau teigiamų emocijų. Pavyzdžiui, žmonės dažnai žiūri į pramogaujančius vandens motociklais, tačiau patys neišdrįsta, neleidžia sau išbandyti tokios pramogos. Turime leisti sau patirti tai, kas nepatirta, nes tai duoda naujų įspūdžių, palieka puikius atsiminimus ir labai prisideda prie kokybiškų atostogų“, – pasakoja R. Lekavičienė.

Svarbus ne tik atostogų, bet ir grįžimo po atostogų planavimas

Labai svarbu ir tai, kad įtampos ir streso nesukeltų ir atostogų pabaiga ir grįžimas į darbą. Reikėtų apgalvoti, ką rasime grįžę į namus ir darbą. „Svarbu apmąstyti, kurie darbai galbūt bus padaryti kolegų, kas nepadaryta, ką mes rasime namie“, – sako profesorė.

„Net tokia smulkmena, kai grįžę atrakinam namų duris ir pamatom didžiulę betvarkę – nes išlėkdami atostogauti palikome suverstus namus, veikia labai neigiamai. Juk būname pavargę po kelionės, o čia dar reikės tvarkytis“.

Posakis, kad po atostogų reikia laiko pailsėti, pasak profesorės, išties turi pagrindą. Todėl, kaip ir išvykimas, taip ir grįžimas į darbą, R. Lekavičienės teigimu, nerekomenduojamas labai staigus, pvz., jau kitą dieną po kelionės. Net grįžus į darbą žmogui būtinas tam tikras adaptacinis periodas. Tyrimai rodo, kad šis periodas gali trukti 7–10 dienų.

„Tai priklauso nuo žmogaus, ir kaip kam pavyksta vėl įšokti į trasą. Neretai pirmomis dienomis dirbame savo darbą, o mintys sukasi apie atostogas, ypač jei jos buvo puikios. Ne veltui sakoma: jei turite svarbių klausimų, o vadovas ką tik iš atostogų grįžęs, neikite jų tvarkyti, nes jo mintys dar gali būti šiek tiek kitur“, – juokauja profesorė.

Pasak R. Lekavičienės, dažnai iš po atostogų nesinori grįžti į darbą, tačiau taip gali nutikti dėl įvairių priežasčių: galbūt žmogus apskritai nėra patenkintas savo darbu, gal jis jame blogai jaučiasi, o galbūt iš po ramaus poilsio sunku vėl įsitraukti ir sutelkti dėmesį, nes darbe reikalinga greita reakcija. Profesorė pataria analizuoti savo savijautą, suvokti, kodėl nenorim grįžti į darbą, o jei sunku tai suprasti – nebijoti pasikalbėti su draugais ar su psichologu, nes tai gali smarkiai pagerinti gyvenimo kokybę.

Tai teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) Filosofijos ir psichologijos katedros profesorė Rosita Lekavičienė, psichologijos vadovėlio „Bendravimo psichologija šiuolaikiškai“ redaktorė. Šis keturių KTU psichologijos srities tyrėjų leidinys, patekęs tarp 5 populiariausių Lietuvių autorių mokslinės literatūros knygų, pasak jo autorių, yra aktualus plačiam skaitytojų ratui.

Pagal LATGA (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros) knygų ir kitų leidinių panaudojimo Lietuvos bibliotekose ataskaitą, KTU Filosofijos ir psichologijos katedros tyrėjos yra tarp 5 populiariausiųjų lietuvių mokslinės literatūros autorių (iš viso į ataskaitą patenka 1337 Lietuvos autoriai). Populiariausiųjų mokslinės, dalykinės literatūros dešimtuke yra ir dar viena tų pačių autorių knyga – „Psichologija šiandien“.

„Žmonėms psichologija įdomi ir reikalinga – tą rodo ir mūsų knygų populiarumas. Pateikiame ne teorines žinias apie tai, kada koks mokslininkas gyveno ir kokias problemas sprendė, bet kaip tai pritaikoma šiandien“, – teigia Junona Almonaitienė, viena iš leidinio bendraautorių.

Vadovėlį „Bendravimo psichologija šiuolaikiškai“ kūrė KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) tyrėjos Zita Vasiliauskaitė, Rosita Lekavičienė, Junona Almonaitienė ir Dalia Antinienė. Tai – jau ketvirtas to paties autorių kolektyvo darbas.

Vieno žodžio galia

Psichologės teigia, jog nors „Bendravimo psichologija šiuolaikiškai“ yra ekspertų patvirtintas, turintis universiteto suteiktą vadovėlio žymą leidinys, ir yra plačiai naudojamas psichologijos studijose, tekstai ir temos suprantami ir prieinami bet kuriam skaitytojui.

„Knyga įdomi visiems, kuriems aktualūs bendravimo klausimai. Atsakome į klausimus, su kuriais kiekvienas susiduriame kone kasdien: kaip spręsti konfliktus, suprasti nežodinius ženklus ir taip toliau“, – teigia R. Lekavičienė.

Teorinės žinios iliustruojamos Lietuvos gyventojams aktualiais pavyzdžiais, pateikiant mūsų skaitytojui suprantamą kontekstą. „Pavyzdžiui, rašydama apie kalbėjimo psichologiją įdėjau pavyzdį apie tuometinio Vilniaus mero Artūro Zuoko pasiūlymą krizės metu savivaldybės darbuotojams atsisakyti žodžio „krizė“, jį keičiant žodžiu „iššūkis“ ir taip užkertant kelią dejavimams ir nuogąstavimams“, – prisimena R. Lekavičienė.

Ne visos „psichologinės“ knygos mokslinės

Knygų, kurios skelbiasi teikiančios psichologijos žinias, gausoje eiliniam skaitytojui susigaudyti sudėtinga. Populiariosios psichologijos knygų lentynose rikiuojasi pati įvairiausia literatūra – nuo įkvepiančių gyvenimiškų istorijų iki savigalbos (angl. self-help) instrukcijų, nuo mokslo populiarinimo knygų iki dvasinių vadovų. Kaip atsirinkti tai, ko reikia?

„Reikėtų rinktis pagal poreikį ir skonį – man, asmeniškai, nepatinka suliteratūrinti pasakojimai, kuriuose psichologijos žinias reikia rankioti kaip grybus ne sezono metu. Nuo tokių tekstų greitai pavargstu. Įdomesnės mokslo žinios, kurias gali pritaikyti, patinka aiški struktūra, kai, atsivertęs turinį, matai, kokios temos aptariamos“, – teigia R. Lekavičienė.

KTU Filosofijos ir psichologijos katedros profesorė teigia su malonumu skaitanti į lietuvių kalbą išverstas psichologijos mokslo populiarinimo knygas, tokias kaip Normano Doidge‘o „Save keičiančios smegenys“, Davido Eaglemano „Incognito. Slaptieji smegenų gyvenimai“, Jay‘aus Ingramo „Proto teatras. Sąmonės uždangą pakėlus“ ar Michio Kaku „Proto ateitis“.

Pasak J. Almonaitienės, savigalbos knygos nebūtinai remiasi moksliniais tyrimais, neretai joms parašyti užtenka patirties ir įtikėjimo, kuriais gali įkvėpti kitus. Kita vertus, geros mokslo populiarinimo knygos gebėjimu pasakoti istoriją dažnai nenusileidžia romanams: „Studentams rekomenduoju Malcolmo Gladwello „Mirksnį“. Šis autorius puikiai geba intriguoti skaitytoją, moka kurti konfliktą, „paklaidinti“ tarp prieštaringų faktų ir priversti mąstyti. Vertinga ir Nobelio premijos laureato Danielio Kahnemano knyga, kuri jau yra ir lietuvių kalba“.

Smalsūs žmonės ieško žinių

Paklaustos, kaip įsivaizduoja savo skaitytoją (vadinamąjį „paprastą“ žmogų, ne studentą), psichologės teigia, jog apskritai knygos – ir psichologinės, ir kitos – yra skirtos žinių ieškančiam, smalsiam žmogui.

„Tai gali būti žmogus, kurio profesija reikalauja psichologijos žinių – mokytojas, vadovas, arba tas, kurio gyvenimo situacija pasikeitė ir reikia prie jos adaptuotis naujai. Mūsų knyga turi aiškią struktūrą ir turinį – jį permetus akimis pasidaro aišku, kokių žinių galima gauti perskaičius“, – teigia R. Lekavičienė.

Pasak psichologės, net jeigu darbinė veikla to nereikalauja, psichologijos žinios praverčia visiems: „Kiekvienam akivaizdu, jog gyvenime galiausiai laimi tas, kuris turi daugiau žinių, yra linkęs keistis, nei tas, kuris mano, kad yra visada teisus, kad keistis turi kiti“.

Tiesa, ji sutinka, jog pasitaiko atvejų, kai psichologijos žiniomis „ginkluotas“ žmogus įžvelgia viskame daugiau poteksčių nei jų realiai yra.

Informacijos gausa klaidina

Moksliniais tyrimais nustatyta, jog šiuolaikinis žmogus kasdien gauna penkiskart daugiau informacijos nei 1986-aisiais, „pagamina“ teksto tiek, kiek tilptų į 6 laikraščius, o kompiuteryje laiko tiek informacijos, kiek yra 600 tūkst. knygų. Paradoksas: informacijos amžiuje aktualias ir patikimas žinias atsirinkti tampa vis sunkiau.

J. Almonaitienė teigia, jog vadovėlio žyma knygai apie bendravimo psichologiją suteikia garantiją, jog joje pateikiamos patikimos ir patikrintos žinios.

„Mokslinėms knygoms keliami kokybės reikalavimai. Internete tokius reikalavimus atitinkanti literatūra ne visada lengvai prieinama, ne visi žino kur jos ieškoti. Be to, vadovėliai taupo laiką: padeda susiorientuoti problematikoje, užveda ant aktualių autorių pavardžių ir mokslo tyrimų. Esu pastebėjusi, kad mokslo populiarinimo literatūra noriai naudojasi vaikus ugdantys pedagogai, žurnalistai, kiti, kurie jau mokslą populiarina „iš antrų rankų“, kūrybiškai pritaikydami tai, ką pasiūlė mokslininkai“, – teigia KTU Filosofijos ir psichologijos katedros tyrėja, knygos bendraautorė.

Lietuvos aktualijos suprantamesnės

Nors studentams mokomosios medžiagos šiandien netrūksta – nuo originalių lietuviškų, verstinių iki kitomis kalbomis leistų leidinių – mokslininkės akcentuoja Lietuvos autorių leidžiamos mokslinės ir dalykinės literatūros svarbą.

„Knygoje teorija iliustruojama pavyzdžiais iš Lietuvos gyvenimo, socialinėmis situacijomis, su kuriomis mūsų skaitytojas gali susisieti. Be to, pateikiame nuorodas į mūsų pačių ar kolegų iš kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų atliktus tyrimus, kurie, galbūt ne visiems žinomi ar pakankamai išpopuliarinti“, – teigia R. Lekavičienė.

Autorės pabrėžia ne tik šiuolaikišką vadovėlio struktūrą, pratimų, kuriuos skaitytojas gali išbandyti pats – pavyzdžiui, žiūrėti televizorių ar vaizdo įrašą be garso ir bandyti suprasti neverbalinę informaciją, gausą, bet ir aptariamos mūsų šalies gyventojams aktualios problemos.

„Rašome apie tai, kaip bendrauti su žmogumi, kuris kalba apie savižudybę, turi priklausomybių nuo alkoholio ar interneto. Mūsų kultūrai pritaikyta bendravimo psichologijos versija yra kitokia nei verstiniuose vadovėliuose“, – mano KTU profesorė.

Autorės sutinka, jog mokomosios literatūros leidinio rašymas sukelia nemenkų iššūkių – pradedant medžiagos bei ją iliustruojančių pavyzdžių surinkimu, baigiant redagavimu, tačiau viską atperka pati darbo specifika.

„Mums buvo įdomu rašyti pačioms, o emocinis įsitraukimas persiduoda į tekstą: kai autoriui smagu rašyti, skaitytojui smagu skaityti. Tokių „išvargtų“ knygų daug, bet populiariųjų sąraše jų nėra“, – teigia J. Almonaitienė.