Tačiau kas yra šių laikų simbolis ar koks jis galėtų būti? Lietuvos kultūros tyrimo institutas išleido knygą „Susimąstęs Kristus: nuo religinio atvaizdo iki tautos simbolio Rūpintojėlio“. Autorė dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė supažindina su Rūpintojėliu. Jis – vienas svarbiausių atvaizdų XX a. Lietuvoje. Liaudies meistrų išdrožtos Rūpintojėlio skulptūrėlės laikomos Lietuvos simboliu, dažniausia jos pasirenkamos norint oficialiai ar viešai reprezentuoti šalį. Vieniems lietuviams jis simbolizuoja tautos ar lietuvio charakterį, kitiems tėra liaudies meistro išdrožta skulptūrėlė, treti tvirtina, kad jis yra šeimos užtarėjas, globėjas, dar kiti – kad tai parimęs senelis, pagonių dievas. Tačiau pirmiausia, teigia autorė, tai yra religinis atvaizdas, išreiškiantis vieną iš Kristaus kančios epizodų. Tai ir tautos likimo simbolis.

XX a. 3–4 dešimtmečiais Rūpintojėlis buvo pasirenkamas reprezentuoti Lietuvos valstybę ir tapo tautos ikona. Jeigu kokiame kaime nebūdavo šios skulptūrėlės, tai laikyta trūkumu. Ją buvo galima pamatyti ir ant dažno patrioto rašomojo stalo.

Skaitant knygą apie susimąsčiusį Kristų, į akis krinta vieningos prieškario Lietuvos pastangos populiarinti vieną simbolį. 1937 m. Paryžiuje vykusioje tarptautinėje parodoje „Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame gyvenime“ eksponuota 3 metrų aukščio medinė skulptūra.

Filosofas Stasys Šalkauskis teigė, kad lietuviškasis Smūtkelis, arba Rūpintojėlis, yra begalinio skausmo ir kentėjimo išraiška. Tiktai „Kristus čia atvaizduotas kenčiančiu ne savo kryžiaus kančia, bet savo skausmingu susirūpinimu gyvenančiais žemėje žmonėmis, jų vargais, skausmais, ydomis, nusidėjimais. Tai Išganytojas, tęsiąs savo misiją tarp žmonių, kenčiąs drauge su jais.“

Tarpukariu Rūpintojėlio samprata papildyta dar vienu aspektu – jis suvoktas kaip moralinių vertybių saugotojas. Tai tapo ypač svarbu sovietiniu ir posovietiniu laikotarpiu, kai nuo sovietų valdžios nukentėjusiems lietuviams susimąstęs Kristus buvo paguodos, stiprybės ir pasipriešinimo šaltinis. Tačiau šių paminklų gausa ir pernelyg dažnas atvaizdo kartojimas lėmė simbolio desakralizaciją ir profanaciją.

Šiuolaikiniame pasaulyje joks simbolis negali tapti visuotinai pripažįstamas. Visada atsiras norinčiųjų jį pašiepti ar juo pasinaudoti. Toks veikimas vadinamas asmeninės arba žodžio laisvės raiška. Ryškus to pavyzdys – Nukryžiuotojo naudojimas priestočio restorano reklamai.

Tačiau sunku gyventi tautai ir valstybei, neturinčiai žmones siejančių simbolių, kuriuose būtų jaučiama ir šventumo dvasia. Stokodami jų, vis labiau gyvename savo pavienius gyvenimus, nebejausdami bendresnės lemties.

Trečiojo pagal dydį Rusijos miesto Novosibirsko centre vakar rinkosi lietuvių ir kitų bendruomenių tremtiniai. Jie pašventino tremtinių rūpintojėlį, skulptoriaus tautodailininko Adolfo Teresiaus drožtą pastarąsias dvi savaites.

Kedro skulptūrą lietuviai pastatė Novosibirsko katalikų bažnyčios katedros šventoriuje, varpinės nišoje. „Trijų metrų aukščio tremtinių rūpintojėlis išdrožtas iš Sibiro medžio – kedro. Jis ateinančius du ar tris šimtmečius galvos apie tremtį istoriškai labai svarbioje vietoje – keli šimtai metrų nuo geografinio carinės Rusijos centro. Jos sudėtyje Lietuva buvo 144 metus, nuo pirmojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo iki Pirmojo pasaulinio karo“, – primena projekto iniciatorius dr. kunigas Rimantas Gudelis.

Tremtinių rūpintojėlį šventino Novosibirsko katalikų arkivyskupijos generalvikaras Andrejus Duklevski, lietuvių ir kitų tautinių bendruomenių nariai atnešė gėlių. Katedroje su jais susitiko iš Lietuvos atvykę dr. kun. R. Gudelis, dievdirbys A. Teresius, žurnalistai Skirmantas Pabedinskas ir Zinaida Paškevičienė. Jie čia pradeda savaitės kelionę po tremtinių žemes ir likusias jų bendruomenes. Lietuviai aplankys Tomską, Irkutską, Ulan Ude ir kitus tremtinių gyvenamus miestus.

„Lietuvių bendruomenė Novosibirske, kurį nuo Vilniaus skiria 4,3 tūkst. kilometrų, mažutė, joje – vos kelios dešimtys žmonių. Todėl tokie atminties simboliai, kaip tremtinių rūpintojėlis, jiems būtinai reikalingi. Kaip ir lietuvių apsilankymai bei katalikiškos mišios su lietuviškais elementais. Jos vietinėje katalikų katedroje vyksta kas antrą sekmadienį, pamainomis su vokiečių bendruomenės pamaldomis“, – pasakojo dr. kun. R. Gudelis.

Tremtinių rūpintojėlis – Sibiro katalikų apaštalinio administratoriaus vyskupo Juozo Verto sumanymas. Tremtinių atminimu besirūpinantis J. Vertas pasirinko kenčiančio Dievo simbolį kaip lietuviškiausią ir labiausiai tinkantį tremties temai. Rūpintojėlis yra vienas populiariausių lietuvių vaizduojamojo meno bei tautodailės objektų, su juo lietuvių tauta turi stipriausius simbolinius ryšius, tapatindamasi savo tragiška istorija, gausia kentėjimų, nelaisvės ir priespaudos.