Bet, kaip dera tikram krikštatėviui, jis pasirūpino mergaite, kad ši saugiai, turėdama patikimą legendą (tėvynėje gresia persekiojimas, gal net ilgi metai belangėje be visų madingų ir prabangių patogumų), rastų patikimą užuovėją.

Kad ir koks niekšas būtum, kaip gali nepadėti mergaitei, kuri tiek metų taip nuoširdžiai viešumoje atliko tamados (puotos tvarkdarės ir tostų skelbėjos) vaidmenį, tiesa, daugiausia pagal iškvietimą (atspėkite, kieno?).

Ar ne ji atliko taip reikalingą paslaugą pastaruosiuose prezidento rinkimuose prieš ketverius metus? Gal tai kiek ir priminė realybės šou, o ji pati – popierinę kandidatę, bet demokratiško perrinkimo regimybė vis tiek buvo sudaryta. O ar ja kas patikėjo, dabar jau nebesvarbu.

Apmaudu tik rusams, neturintiems tokio patrono, ir jie virtualioje erdvėje neslėpdami apmaudo pelnytai piktinosi: "Ar RF piliečiams vis dėlto galima atvykti į Lietuvą? Ar tik kai kuriems? O gal ji gelbstisi nuo režimo?"

Atsakymas: krikštaduktė į Lietuvą įžengė ne su RF, o su Izraelio pasu. Tiesa, jį taip pat neigė, kaip ir krikštatėvio egzistavimą. O lėktuvas į Tel Avivą išskrido dar tą pačią popietę.

Taigi, nevarkite, neieškokite, nerasite. Vien jau sienos kirtimo vaizdo įrašo atsiradimo istorija ko verta. Atsitraukimo planą juk rengė pats papulkininkis. Buvęs-nebuvęs.

Beje, kiek daugiau nei po dviejų savaičių krikštaduktės pirmagimiui, sūnui iš pirmosios santuokos (ne tos, kai susirašyti važiavo katafalku), sukaks šešeri. Tad jau yra du klausimai: ne tik kur dingo mergaitė, bet ir kur yra berniukas?

Pagal migracijos departamento pateiktą statistiką, nuo 2012 m. pažymėjimų, įrodančių lietuvišką kilmę, Rusijos Federacijos piliečiams išduota 235.

„Tokių asmenų atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją dar nefiksavome. Artimiausiu metu jų turbūt bus. Patikrinus dokumentus, šie Rusijos piliečiai bus įleidžiami į Lietuvą“, – sakė Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadas Rustamas Liubajevas.

Pagal valstybės sienos apsaugos duomenis, asmenų, kurie turi šį dokumentą tėra apie 3 tūkst. Daugelis tokių rusų gyvena Kaliningrado srityje.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Tikrinimo postuose, norint patekti į Lietuvos teritoriją, tokia pati patikros tvarka galioja visiems Rusijos Federacijos piliečiams. Tačiau tie, kurie turi minėtą dokumentą, privalės pateikti jį pasieniečiams. Patikrinus autentiškumą, priimamas sprendimas dėl asmenų įleidimo į Lietuvą.

Tačiau pasieniečiai gali atlikti papildomą vertinimą, mat galimybe gali bandyti pasinaudoti Kremliaus užverbuoti asmenys.

„Pasieniečiai galės užduoti vieną ar kitą klausimą, siekiant išsiaiškinti žmogaus poziciją Rusijos Federacijos agresijos atžvilgiu. Arba bendrą klausimą apie Rusijos vykdomą politiką“, – aiškino R. Liubajevas.

Rekordiškai mažai

Jei srautas taptų itin didelis, jokių laikino apgyvendinimo galimybių siūloma nebus.

„Viskas priklausys nuo to, kokie šių asmenų planai, intencijos. Dar priklauso nuo to, kokį statusą sieks įgyti atvykę Rusijos Federacijos piliečiai, bet galutinai spręs migracijos departamentas“, – pasakojo R. Liubajevas.

Vėlesnių patikrinimų, pravažiavus VSAT postus, nebus.

Kartais žmonės bando aiškinti, įrodyti, kad nepritaria V. Putino vykdomai politikai

„Jei kažkokie papildomi tikrinimai ir vyktų, juos atliktų kitos institucijos, jau Lietuvos Respublikos teritorijoje“, – aiškino R. Liubajevas.

Pastarąją parą VSAT pranešė rekordiškai mažą skaičių Rusijos piliečių, kurie bandė patekti į Lietuvos teritoriją. Nuo rugsėjo 19 d. prognozuoti mažėjantys srautai, nes pasklido informacija apie Lietuvos sprendimą riboti iš Rusijos atvykstančių piliečių skaičių.

„Apie tai žino nemažai asmenų, žinutė keliauja ir atitinkamai srautai mažėja“, – darė išvadas R. Liubajevas.

Rugsėjo 29 d. į Lietuvą atvyko apie 960 asmenų, o nuo rugsėjo 19 d. į Lietuvą neįleisti 244 žmonės.

Kol kas nefiksuota aktyvių pasipriešinimo atvejų, kuomet prieštaraujama pasienio pareigūnų sprendimui, tačiau pasitaiko įvairių situacijų.

„Kartais žmonės bando aiškinti, įrodyti, kad nepritaria V. Putino vykdomai politikai“, – dalijosi R. Liubajevas.

Kaimyninėse valstybėse iš Rusijos atvykstančių piliečių srautai didesni. Latvijoje per draudimo laikotarpį neįleista 117 Rusijos piliečių, Estijoje apgręžti 287 Rusijos piliečiai.

Lietuvoje nuo rugsėjo 19 d. atvyko apie 15 tūkst. Rusijos piliečių.

Tiesa, išimties tvarka į Lietuvą gali patekti žmonės, kuriems reikalinga humanitarinė, medicininė pagalba. Tokį sprendimą priima VSAT pareigūnai.

Vieni įsikūrė dabartinio Irano valstybės žemėse, kiti patraukė dar toliau, į kraštus, kuriuose stūksojo Harapos ir Mohendžo Daro miestai. Atvykę į dabartinių Pakistano ir Indijos valstybių valdas, šie žmonės atsinešė savo technologijas ir pasaulėžiūrą.

Manoma, kad kultūriškai ir biologiškai susimaišydami su vietiniais, jie svariai prisidėjo prie hinduizmo religijos ir socialinės kastų sistemos formavimosi. Po kelių tūkstančių metų šie žmonės buvo praminti arijais, o kiek vėliau Vokietijoje iškilusi nacionalinio socializmo doktrina titulavo juos aukščiausiu kultūrinio, politinio ir biologinio tyrumo standartu.

Naujoji žmonių rasė tapo nacionalsocializmo proletariatu, kuriam, anot Trečiojo reicho valdžios, turėjo priklausyti pasaulio ateitis. 1933 m. kovo 23 d. priimtu įstatymu kanclerio pareigas einančiam Adolfui Hitleriui (1889–1945) buvo suteikta absoliuti galia, leidžianti valdyti Vokietiją dekretų leidimu.

Tų pačių metų liepos 14 d. Trečiojo reicho valdžia priėmė vadinamąjį Paveldimų ligų prevencijos įstatymą, leidusį prievarta sterilizuoti asmenis, kuriems pasireiškė maniakinės depresijos, epilepsijos, šizofrenijos simptomai, taip pat tuos, kurie jau gimė turėdami protinę ar fizinę negalią (pvz., aklumą ar kurtumą).

Teigiama, kad eugenikos arba biologinės higienos idėjomis A.Hitleris susidomėjo sėdėdamas Landsbergo kalėjime. Eugenikos šalininkai tvirtino, kad galima pagerinti visuomenės kokybę, eliminuojant tam tikrų asmenų (pvz., valkatų) reprodukcijos galimybes.

Jungtinėse Amerikos Valstijose šios idėjos išpopuliarėjo dar tada, kai apie nacizmą Vokietijoje niekas nė svajoti nedrįso. Naujajame Pasaulyje eugenikos šalininkų judėjimas buvo itin aktyvus ir neretai sulaukdavo dotacijų iš turtingų rėmėjų (pvz., Rockefellerių šeimos fondo).

Priverstinio sterilizavimo aukomis JAV žemėse tapdavo ne tik neįgalieji, socialiniai marginalai, bet ir spalvotųjų bendruomenių nariai (juodaodžiai, lotynų kilmės amerikiečiai, indėnai). Ši praktika buvo itin populiari Kalifornijos valstijoje, kuri mūsų dienomis puoselėja tolerantiško, progresyvaus ir įvairovę skatinančio krašto įvaizdį.

Paveldimos dvasios ir kūno ligos bei pikti gamtos pokštai nebuvo vienintelė kliūtis, trukdanti A.Hitleriui sukurti naują utopinę santvarką. Savo romane "Mano kova" ("Mein Kampf," 1925) būsimasis fiureris puoselėjo mintį, kad vienas didžiausių arijų rasės priešų – žydai. Anot Adolfo, žydai piktnaudžiauja kitų tautų sukurta gerove ir trukdo vykti natūraliai atrankai, kuri leistų arijų rasei užgožti kitas rases ir tapti vyraujančia žmonijos rūšimi.

Šiuo metu nėra žinoma, ar ankstyvosiomis nacių diktatūros dienomis A.Hitleris ir jo bendraminčiai puoselėjo visiškos žydų tautos sunaikinimo idėją, tačiau nėra jokių abejonių, kad Trečiojo reicho valdžia siekė išstumti semitų kilmės žmones iš Vokietijos politinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo bei paskatinti juos emigracijai.

1935 m. rugsėjo 15 d. paskelbtuose Niurnbergo įstatymuose buvo visiškai uždraustos vedybos ir lytiniai santykiai tarp žydų bei vokiečių kilmės žmonių. Tai buvo tik vienas iš daugelio nuo 1933 m. balandžio 7 d. išleistų diskriminuojančių įstatymų, kurie vis labiau apribojo Vokietijoje gyvenusių žydų pilietines teises.

Kartu su 1935 m. rugsėjo 15 d. paskelbtais įstatymais buvo įteisinta ir naujoji Vokietijos nacionalinė vėliava. Svarbiausiu valstybės simboliu tapo juodas, pasviręs kryžius į viršų stačiu kampu užlenktais galais, kurį supo baltas fonas raudoname rėme.

Šis svastika vadinamas simbolis aptinkamas daugelyje pasaulio kultūrų – nuo Indijos iki Europos. Skirtingose tautose jam dažniausiai būdavo suteikiama vis kitokia, bet labai panaši prasmė.

Indijoje svastika simbolizavo saulę, sėkmę. Šiaurės Europos gentys ją siejo su griaustiniu ir žaibu bei juos globojusiomis dievybėmis (pvz., skandinavų ir germanų dievaičiu Toru), kurios neretai būdavo siejamos su derliaus nuėmimu.

Galima kelti prielaidą, kad svastika dažniausiai būdavo tapatinama su reiškiniais ir objektais, kurie, judėdami savotiškais ciklo ratais, vis apsireikšdavo žmogaus egzistencijoje bei vaidindavo svarbų vaidmenį to meto buityje.

Hinduizmo, budizmo ir daugelio kitų Rytų Azijos religijų atstovai iki šiol tiki, kad žmogaus sielos egzistencija taip pat juda ratu. Mirus žmogui, jame gyvenusi siela nemiršta – ji atgimsta naujame kūne. Jeigu žmogus buvo doras ir teisingai laikėsi religinių papročių, jis gali tikėtis papildomo kapitalo kitame gyvenime, pvz., jis gali atgimti turtingoje šeimoje, apdovanotas išmintimi, protu, talentais ir (arba) fizine išvaizda.

Jeigu žmogus gyveno amoraliai, jis gali atgimti žemesniame socialiniame sluoksnyje (kastoje). Jo išvaizda nebus patraukli, jis stokos įgūdžių ir talentų. Panašus požiūris veikiausiai ilgą laiką dominavo ir Europoje gyvenusių pagonių bendruomenėse.

Įsivyravus judaizmo giminaitei krikščionybei, Europos žmonių sąmonėje pradėjo tvirtintis kitokia, visiškai priešinga gyvenimo tėkmės interpretacija. Pradėta manyti, kad kiekvieno žmogaus siela yra unikali – ji esą gyvena tik kartą. Žmonijos egzistencija nejuda ratu. Ji keliauja tiese – nuo Pasaulio sukūrimo iki Paskutiniojo Teismo dienos, o patys žmonės, tiek turtingi, tiek vargšai, tiek protingi, tiek kvaili, tiek gražūs, tiek bjaurūs, yra visi vienodai lygūs prieš Dievą.

Nors dauguma nacionalsocializmo šulų buvo auginami krikščionimis, o mitas apie Jėzų Nazarietį pražudžiusius žydus daug prisidėjo prie antisemitinių viduramžių pogromų, kurdami savo stilių ir įvaizdį, naciai daugelį elementų paėmė iš europietiškos pagonybės. Nacionalsocializmas turėjo tapti naująja Europos religija, o A.Hitleris – naujosios pasaulio tvarkos Mesijumi.

Pasirodo, išties trečiųjų šalių žvalgybos tarnybos aktyviai ieško būdų paveikti Lietuvos vidaus politiką ir kitus valstybėje vykstančius procesus.

Generalinis prokuroras E.Pašilis tik patvirtino, jog sulaikyti Rusijos Federacijos žvalgybininkų užduotis vykdę asmenys yra susiję su politinėmis partijomis. Tiesa, tai nebuvo konservatoriai, kad ir kaip to kai kam norėjosi.

Bet dalykai vis tiek labai rimti. Ir čia jau ne "Maskvos namų" – būsimo "kultūros ir verslo centro" projektas, kuris, beje, irgi pripažintas Kremliaus propagandos įrankiu, keliančiu grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Taigi į daboklę prieš pat šventes uždarytas J.Stalino aistruolis, kadaise prieš Lietuvą visokiomis bjaurastimis garsėjusios ir jau išsikvėpusios organizacijos "Jedinstvo" siela ˜– Rusijos Federacijos pilietis V.Ivanovas. Galės dabar melstis savo ikonai, vis tiek Kalėdų nešvenčia.

Sako, gyvendamas Lietuvoje pilietis V.Ivanovas čia šnipinėjęs savo istorinės tėvynės naudai. Ar ką nors tai nustebino? O kam jis dar turėjo šnipinėti – Kinijai? O gal Mozambikui? Žmogus turi savo dievus ir jais tiki. Kol nekenkia kitiems, turi pasirinkimo laisvę. Kai ima kenkti, nebeturi. Tokios net ir demokratinės valstybės taisyklės.

Po to, kai V.Ivanovas atsidūrė už grotų, paaiškėjo, kad ten jo bendrų yra ir daugiau. Belangėje jau nuo rudens raudonuosius memuarus, kaip koks V.Leninas Šušenskojės kaime, keverzoja A.Paleckis. Tas pats nūnai asociacija tapusios partijos "Socialistinis liaudies frontas" vadas.

Tad dabar šnipų fronto linija kuriam laikui persikelia į tardymo izoliatorių. Karas prieš ne tokią Lietuvą, kokios jie geidautų, bus tęsiamas ten.