„Kai mane išrinko seniūnaičiu, šis rajonas buvo tikrai labai apleistas: nenugenėti medžiai, duobėti kiemai, daug problemų buvo, tačiau niekas niekam jokių pretenzijų nekėlė. Tuomet ėmėme tvarkyti, rengti susitikimus su gyventojais, kviesti į juos verslo, uosto valdžios atstovus“, – prisiminė Ruslanas Šneideratas.
–Kaip bendruomenė su miesto valdžia ir uostu sugyveno prieš kelis dešimtmečius?
– Anksčiau žmonės neturėjo jokių pretenzijų nei dėl triukšmo, nei dėl dulkių, – visi buvo sutelkę dėmesį į savo aplinką. Kai tavo kieme viskas išdaužyta taip, kad net nėra kur mašinos pasistatyti, o laiptinėje gyvena benamiai, negi kreipsi dėmesį į kaimynystėje veikiančius verslus? Kai mums pasisekė aptvarkyti rajoną, kiemus, prisikviesti valdžios atstovus dalyvauti susirinkimuose, gyvenimas pagerėjo ir gyventojų žvilgsniai nukrypo į uostą. Natūralu, kad kai gyvenimo sąlygos ima gerėti, žmogus ima dairytis aplink plačiau, ieškoti problemų. – Kokios didžiausios rajono problemos?
– Visų pirma – geležinkelis. Geležinkelio atstovai dar prieš penkiolika metų turėjo pastatyti apsaugos sienelę.Traukiniai ne tik viršija greitį, bet ir signalizuoja naktimis, kelia dulkes. Antroji problema – naftos bendrovės. Jos puikiai žino, kad kai nuodija visą šiaurinę pusę, kenčia ne penki ar dešimt namų, kenčia visas senamiestis, Melnragė, Giruliai, Sportininkų gatvė, Mažvydo alėja. Savivaldybės, uosto direkcijos darbuotojai patys negali sėdėti kabinetuose – visi užsidaro langus, nežino, kur pasislėpti nuo tos smarvės. Nesakau, kad uosto veikla nekelia jokių rūpesčių, problemų yra, tačiau mes kalbamės ir stengiamės jas spręsti. – Kaip sekasi? – Mes kalbamės su KLASCO, ne per vieną dieną atsirado tylesni kranai, ne per dieną atsirado vandens patrankos, garso izoliacija, bet atsirado. Su KLASCO artimai bendradarbiaujame jau penkerius metus ir tos partnerystės dėka, tikrai galiu pasakyti, kad gerokai pagerėjo gyvenimo sąlygos rajone. Mūsų pagrindinis tikslas – gyventojų gerovė.
Ir būtent per dialogą randam visiems priimtinus sprendimus. Esame pavyzdys visam miestui. Bendruomenės į mus lygiuojasi, žiūri kaip mes ūkį tvarkome. Bet mes nelendame į eterį ir nedarome savireklamos prieš rinkimus. Jūs man parodykite švarią palangę pravažiavę visą Klaipėdą, arba Šilutės plentą – nerasite tokios. Man juokinga, kai vaikšto, filmuoja, čiupinėja palanges. Nepatenkintų žmonių visada atsiras, – užeikite į senamiestį ir paklauskite bet kurio gyventojo, ar jam viskas gerai? Garantuoju, kad kiekvienas jums turės ką pasakyti. Neatrasčiau senamiestyje nė vieno, kuris būtų viskuo patenkintas: arba baras trukdys, arba baikeriai, vaikų darželis po langais, švenčių triukšmas. – Bet juk tai yra labai žmogiška. – Kaltų iš tiesų nėra. Yra artėjantys rinkimai. Kalbėkime atvirai. Seimo nariai, būsimi kandidatai tarybų rinkimuose – visi stengiasi sukelti kuo didesnį triukšmą, kad gautų kuo daugiau dėmesio. Jie galvoja, kad jei jų pavardės matysis laikraščiuose, žmonės jas atsimins, jie turės daugiau galimybių gauti balsų per rinkimus.
Nesakau, kad uosto plėtra visada yra gerai, reikia viską labai gerai pasverti – žiūrėti sąnaudas, kokia nauda iš to bus. – Kai kurios bendruomenės uostui ieškiniais grasina, ką Jūs manote? – Mūsų bendruomenė turi teisininką, aš manau, kad ir kitos bendruomenės juos turi. Tad jie gali kreiptis į teismą, niekas tokios teisės neatima. Mūsų, kaip bendruomenės kelias – dialogas. Mes nepuolame į kraštutinumus. Jei gyventojus kažkas neramina, reikia kalbėtis su verslu ir tartis dėl protingų terminų tiems trūkumams pašalinti. Juk per dieną niekas neįrengs čia vandens patrankų ar kitų priemonių. Neseniai pasikeitė KLASCO direktorius, duosime jam laiko parodyti, ką gali. Jau buvome susitikę, jis pats pasikvietė mus, sutarėme, kad kai kurios krovos iš kelių krantinių bus perkeltos į kitą vietą, tačiau juk ne per savaitę tai įvykdoma, gyventojams reikia pakentėti, tačiau galų gale jie patys džiaugiasi rezultatais. – Uoste veikiantys verslai atsižvelgia į gyventojų nuomonę? – Mes tikrai žinome ir matome, kad uostas mus girdi ir supranta, ir keičiasi. Tai yra svarbiausia. Žinote, čia kaip šeimoje, jei esame susituokę, tai niekur nedingsi, reikia spręsti problemas. Taip mes savotiškai „susituokę“ su uostu, ir turime tvarkytis, spręsti iškilusius rūpesčius, o ne ieškoti pigaus populiarumo. Uostas turi gerbti gyventojus, bendruomenę, turi stengtis, kad uosto kaimynai gyventų gerai.
Kartais pastebime, kad kai kurie politikai, ypač prieš rinkimus, bando silpninti bendruomenes, kad galėtų tuo pasinaudoti kraudami sau politinį kapitalą, tačiau juk uostininkai nėra politikai, jų kiti tikslai. Kaip galima sakyti, kad reikėtų sustabdyti vieną ar kitą verslą? Jūs pagalvokite kiek tas verslas išlaiko žmonių, ištisų šeimų? Kiek žmonių neemigruoja dėl to, kad turi galimybę dirbti ir išlaikyti šeimas čia, Lietuvoje? – Jaučiate bendruomenių susiskaldymą? – Visi mes norime bendrauti, tačiau jaučiame, kad noras skaldyti bendruomenes, ypač prieš rinkimus, nepadeda. Man keista, kaip kitos bendruomenės sugeba taip sureikšminti vieną problemą, kai jų yra žymiai daugiau. Kur buvo tie žmonės, kurie dabar reiškia nepasitenkinimą, kai savivaldybė norėjo uždaryti vienintelę visoje Klaipėdoje vaistus gaminančią vaistinę? Kai reikėjo eiti į savivaldybės tarybą, stovėti tribūnoje ir kovoti, kad jos neuždarytų.
Kalbėkime atvirai. Seimo nariai, būsimi kandidatai tarybų rinkimuose – visi stengiasi sukelti kuo didesnį triukšmą, kad gautų kuo daugiau dėmesio. Vitės mokyklos stadionas nėra renovuotas nuo 1999 metų. Tie, kurie šaukia, kad uostas teršia, jiems po langais turėjo statyti keturių juostų magistralę. Nei vienas neatėjo į komitetą kovoti, kad ten keturių juostų greitkelio nestatytų, tik Vitės bendruomenė kovojo ir tik dėl to buvo pakeisti planai ir sumažintas greitkelis iki dviejų juostų.
Nori uždaryti „Žalgirio“ stadioną, po to, kai bus pastatytas kitas, atitinkantis tarptautinius standartus. Kodėl? Juk žmonės ir dabar jame žaidžia futbolą, ir naujam stadionui atsiradus, žais.
