Keliasi penktą ir viską spėja
Samanta turi raktą nuo klausimų, kurie šiandien rūpi daugeliui. Kūrybiška, deganti noru iš gyvenimo susirinkti visas spalvas, maža to – tikra energijos bomba.
Sporto Samantos kasdienėje dienotvarkėje daugiau nei poilsio valandų. Nors studijos jau seniai baigtos, ji vis dar nori mokytis. Ir žaisti padėlį, ir lankyti teniso treniruotes, ir skambinti pianinu, ir tapyti paveikslus.
Samanta nevadina savęs profesionale, bet sako, kad visi išvardyti dalykai paįvairina jos dienos rutiną, padeda atitrūkti nuo sėdimo darbo prie kompiuterio.
„Kadangi su klientais dirbu iš namų, tai judesio man reikia kaip gryno oro, – sako finansų kompanijos skyriui vadovaujanti S. Gulevičiūtė. – Einu į kūno rengybos, teniso, bokso treniruotes. Neseniai pradėjau žaisti padėlį. Kiekvieną dieną sportuoju po du ar net tris kartus. Ir dėl bendros sveikatos, ir dėl geresnės fizinės išvaizdos“, – aiškina ji.
Ar belieka laiko tiesioginiam darbui? Žinoma. Mergina keliasi anksti ir jau 6.30 būna rytinėje treniruotėje, o paskui sportuoja vakare, po darbų.
„Kai nori – laiko treniruotėms gali rasti visada. Jei žmogus man sako, kad neturi laiko sportui, labai kreivai į tokį žiūriu. Aš keliuosi penktą ir viską suspėju“, – šypsosi žavioji pašnekovė.
Aktyviai: kelionės, sportas, iššūkiai – tai S. Gulevičiūtės kasdienybė. „Su niekuo nesilyginu – tik su savimi: žiūriu, kokia buvau ir kokia esu dabar“, – sako noriai į naujas veiklas nerianti mergina. / S. Gulevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.
Nori išbandyti kuo daugiau
Tapyti Samanta pradėjo neseniai. Iki tol galvojo, kad piešti išvis nesugeba. „Niekada jokių dailės būrelių nelankiau, šioje srityje savo gebėjimų nelavinau. Užtai ėjau į daug judrių būrelių, buvau labai aktyvi – lankiau ir gimnastiką, ir aerobiką, ir visokius šokius“, – vardija mėgtas veiklas.
Prieš kelis metus ji užsimanė išmokti skambinti pianinu. Susirado mokytoją ir šiuo metu toliau tobulina savo įgūdžius. „Nesu rimta pianistė, bet savo norą patenkinau. Toks jau mano būdas – noriu išbandyti kuo daugiau naujų dalykų gyvenime“, – šypsosi S. Gulevičiūtė, spalį švęsianti 34-ąjį gimtadienį.
Jai patinka siekti užsibrėžtų tikslų. Tai darant kryptingai, atsiranda motyvacija. O ar nekyla noras viską mesti, jei viršūnė pasirodo esanti labai toli?
„Oi, ne. Esu kantri. Turiu valios. Todėl, ką sugalvoju, tą ir darau. Per vėlu? Nesąmonė. Dabar mano aukso amžius. Jaučiuosi kaip aštuoniolikos – kupina idėjų, energijos, jėgų, noro kažką naujo išbandyti, atrasti“, – tikina pašnekovė.
Tokio įsitikinimo vedina Samanta prieš porą metų pradėjo mokytis prancūzų kalbos, nors mokykloje jos labai nemėgo. Prašydavo mokytojos parašyti kuo geresnį pažymį už kuo mažiau pastangų. „Kadangi labai myliu Paryžių, panorau išmokti ir kalbą, kuria šneka tikri paryžiečiai“, – atvirauja ji.
S. Gulevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.
Jei pasižadėjo – šventa
Paprašyta papasakoti, kokia jos įprasta diena, Samanta pradeda nuo žadintuvo, čirškiančio penktą valandą. 6.30 val. ji jau sporto klube. Grįžusi namo valgo sveikus pusryčius. Tuomet dirba iš namų. Per pietų pertrauką mėgsta pagroti pianinu ar paskaityti knygą. Po darbų – vėl sportas arba knyga.
„Visada laukiu žiemos ar bent vėlyvo rudens. Orui atšalus, labai smagu maudytis lediniame ežere, upėje. Pradėjau tai praktikuoti per karantiną, kai užsidarė sporto klubai, o man žūtbūt reikėjo rytinės veiklos. Smagiausia tą daryti, kai lauke bent jau koks minus dešimt“, – juokiasi S. Gulevičiūtė.
Sako, jog šaltis jai sukelia momentinį adrenaliną, kuris pakrauna kūną žvalumu, šviežumu, gera energija visai dienai.
Mergina džiaugiasi puikia charakterio savybe: jei sau pasakė – šventa, vadinasi, taip ir bus.
„Pasakiau sau per karantiną, kad maudysiuosi kasdien, bet kokiu oru, net ir prie minus 20 – pažadą tęsėjau, o paskui taip patiko, kad jau dabar laukiu atšalimo“, – aiškina ji ir prisimena, kaip ankstyvais žiemos rytais stebindavo žmones sėdėdama automobilyje vien su maudymosi kostiumėliu. „Lauke sniego iki kelių, visi važiuoja kailiniuoti į darbus, o Samanta lekia ieškoti eketės, kad galėtų pradėti dieną ledinėmis maudynėmis“, – šypsosi sveikuolė.
Šiais laikais populiaru būti nuomonės formuotoja. Gražiai atrodyti, sveikai maitintis, puoselėti kūną įvairiomis procedūromis, taip pat – ir lediniu vandeniu. Tačiau Samanta tvirtina nesanti influencerė. Nuotraukas į instagramą ji kelia labiau dėl savęs.
„Tai mano kelionių, iššūkių, kasdienių patirčių dienoraštis. Smagu pavartyti senus „storius“, pažiūrėti, kuo gyvenau anksčiau. Su niekuo nesilyginu – tik su savimi: žiūriu, kokia buvau ir kokia esu dabar“, – atvirauja ji.
S. Gulevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.
15 kelionių per metus
Ruduo Samantai – tarsi Naujieji metai. Kai kas mėgsta planuotis ir išsikelti sau naujų tikslų nuo sausio, tuo tarpu S. Gulevičiūtės atskaitos taškas – rugsėjo pirmoji.
„Spalį švenčiu savo gimtadienį. Artėjant šiai datai susigalvoju dar daugiau naujų tikslų, naujų veiklų. Ir kelionių“, – priduria ji. O keliauti, pasak merginos, pradėjo tada, kai suaugo ir užsidirbo pinigų šiam hobiui. „Kai tik atsirado galimybė pačiai užsidirbti, išsyk ėmiau atrasti pasaulį. Naujoms kelionėms, jų metu patirtoms emocijoms, įspūdžiams turbūt galėčiau atiduoti visus savo uždirbtus pinigus“, – juokiasi ji, per metus sau leidžianti nuo kelių iki keliolikos kelionių. Ne visos jos trunka po savaitę ar dvi, mat Samanta mėgsta ir trumpesnes, savaitgalio išvykas.
„Rekordas turbūt penkiolika kelionių per metus“, – skaičiuoja S. Gulevičiūtė, kiekvienoje šalyje didžiausią dėmesį kreipianti į gamtos objektus ir tai, ką juose galima nuveikti ekstremalaus. „Galbūt ten, kur aš būsiu, galėsiu šokti su guma? Arba bus proga panardyti su rykliais. Deja, tam Havajuose reikėjo naro licencijos“, – apgailestauja ji.
Svajonių miestas, be abejonės, Paryžius. Jį aplanko kelis kartus per metus. „Ten nuvykus man daugiau nieko nereikia – tik būti. Vaikštau Paryžiaus gatvėmis su plačia šypsena ir esu labai laiminga“, – dalijasi ten patiriama savijauta.
Esu kantri. Turiu valios. Todėl, ką sugalvoju, tą ir darau. Per vėlu? Nesąmonė. Dabar mano aukso amžius. Jaučiuosi kaip aštuoniolikos – kupina idėjų, energijos, jėgų, noro kažką naujo išbandyti, atrasti.
Kenija, Indija, Havajai, Balis – tai kraštai, labiausiai sužavėję Samantą. „Būtent Indijoje gavau kultūrinį šoką. Ten viskas buvo kitaip nei Europoje. Kai pirmąsyk pabuvojau toje šalyje, sakiau, kad niekada ten negrįšiu: atstūmė kvapas, nešvara, žmonių nepagarba gamtai. Keista, dabar ir vėl svajoju apie tą kitą pasaulį, kuriame žmonių gyvenimas visiškai kitoks“, – prisipažįsta keliautoja, iš tokių egzotiškų išvykų besisemianti peno apmąstymams, kūrybai.
Tapymas – kaip terapija
Ar būtent kelionės įkvėpė paimti į rankas teptuką? „Visai ne…“ – atvirauja Samanta ir ima pasakoti apie patį naujausią savo, kaip tapytojos, vaidmenį.
„Kažkada, dar pandemijos metu, sėdėjau prie stalo ir kažką paišinėjau bloknote. Paskui pamačiau, kad ta linijų raizgalynė labai primena balerinos siluetą. Kilo mintis nusipirkti dažų, molbertą ir pamėginti kažką nutapyti rimčiau“, – pasakoja apie netikėtą atradimą.
Naujai iškepta menininkė juokiasi, kad kai sugalvoja kažką naujo, pirmiausiai susiperka visas naujam hobiui reikalingas priemones. Taip buvo su sportais, panašiai atsitiko ir su menais. Kai jau namuose stovėjo molbertas, drobė, dažai, teptukai – ji ėmė bandyti.
Pradžioje rezultatas netenkino. Baigėsi karantinai – Samanta užsirašė į vieną tapybos studiją. Patiko. Mokytoja pagyrė jos talentą jausti spalvas, išmokė nustatyti objektų proporcijas. Įkvėpė pasitikėjimo.
„Tačiau daugiausia motyvacijos atnešė socialiniai tinklai. Būdavo, įkeliu į instagramą kokio nors ką tik nutapyto paveikslo nuotrauką – kažkas užsimano jį nupirkti. Tuomet manyje užverda toks geras sportinis azartas: aha, mąstau, jei kažkam patiko, vadinasi, nėra jau taip blogai... O ir užsidirbti iš malonios veiklos yra smagu“, – atvirauja Samanta, svajojanti apie personalinę tapybos darbų parodą (iki šiol yra dalyvavusi tik grupinėse) ir netgi apie nuosavą studiją.
Kokios tapybos temos ją domina? Įvairios. Populiarios yra abstrakcijos. Vaizdą jose kiekvienas supranta ir mato vis kitaip.
„Šiuo metu baigiu savo autoportretą. Tapau akrilu. Paveiksle aš sėdžiu savo mylimame Paryžiuje ir geriu vyną. Jei tema man neartima – tapyti būna sunkiau. Vis tik, jei žmogus pageidauja paveikslo, kuris galbūt nemano stiliaus, stengiuosi maksimaliai perteikti ant drobės kilusią idėją, o rezultatas dažnai pranoksta ne tik mano, bet ir kliento lūkesčius. Man tapymas yra tam tikra meditacija ir terapija, kuri padeda išreikšti save ir atitrūkti nuo pašalinių minčių“, – atvirauja kūrėja.
S. Gulevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.
Kūno piešinių istorijos
Samanta prisipažįsta, kad kažkuriuo gyvenimo etapu prisišnekėjo: sakė, kad niekada ant jos kūno nebus jokios tatuiruotės! Dabar jų – ne viena ir ne dvi.
„Pirmąją tatuiruotę – širdelę ant piršto – pasidariau kartu su viena savo drauge. Tai buvo tarsi mažytis draugystės ženklas. Paskui užsimaniau daugiau. Kai kurie piešiniai ant mano kūno yra tiesiog gražūs. Kiti turi gilesnę mintį. Pavyzdžiui, man labai patiko Henriko Radausko eilėraštis, tai išsitatuiravau vieną jo eilutę: „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu.“ Kitą sykį užsimaniau turėti grupės „Queen“ dainos „Love of my life“ žodžius, kuri man irgi be galo artima“, – dalijasi pašnekovė.
Kai piešinių ant kūno pradėjo daugėti, Samanta sulaukdavo ir komentarų socialiniuose tinkluose. Vienas dažnesnių buvo klausimas, ar ji nesigailinti? Atsakymas būtų „ne“, nes viena, kai tatuiruotę pasidaro paauglys, o visai kas kita, kai ji atsiranda pas jau subrendusį žmogų.
„Šiuo metu stengiuosi suimti save į rankas, laikytis, nes jei jų daryčiau, kiek noriu – turbūt nebebūtų laisvos vietos ant mano kūno“, – juokiasi ji.
Išbandė piligrimų kelią
Tarp gausybės Samantos nuotraukų instagramo paskyroje – Santjago de Kompostelos katedra. Jos fone – ir pati gražioji piligrimė su didoka kuprine ant pečių. Su kokia intencija ir kada ėjo Šv. Jokūbo keliu?
„Lygiai prieš metus. Spalį. Pirmai pradžiai pasirinkau apie 130 km. Nuėjau juos viena per penkias dienas. Kelyje sutikau daugybę puikių žmonių, su kuriais dienos pabaigoje ir vėl pasimatydavom alberguose – piligrimų nakvynės namuose. Kodėl ėjau? Pirma, norėjau išbandyti save fiziškai, psichologiškai. Antra, tuo metu jau galvojau apie skyrybas su vyru, todėl metas kelionei pasirodė labai tinkamas. Norėjau viena ramiai apgalvoti šį žingsnį“, – vardija į kelią pastūmėjusias priežastis.
Ekspromtu nusipirkusi bilietus į Madridą, mergina susikrovė 9 kg kuprinę ir išėjo į kelią. Įdomiausia šioje istorijoje turbūt būtų tai, kad iki tol keliaudama Samanta mėgo apsistoti geruose viešbučiuose.
„O čia viskas apsivertė aukštyn kojomis. Kelyje aš supratau, kad tos prabangos man visai nereikia. Pasirodo, kad galiu nakvoti pigiuose hosteliuose ir jaustis puikiai, – kalba ji. – Nors prieš kelionę draugai juokėsi, kad tikrai nemiegosiu su kitais žmonėmis bendruose kambariuose, o ieškosiu patogių viešbučių, aš paneigiau visų įsitikinimą, kad esu princesė ant žirnio.“
Už pirmąją nakvynę sumokėjusi tik penkis eurus, piligrimė buvo labai nustebusi. „Niekada nebuvau nakvojusi hostelyje. Bijojau palikti daiktus, kad kas nepavogtų. Tik paskui supratau, kad mano abejonės kvailos. Kam jau kam, bet piligrimams tikrai nešautų į galvą vagiliauti. Visi per tą kelionę sutikti žmonės buvo be galo nuoširdūs ir draugiški: dalijosi pleistrais, riešutukais, patarimais“, – užsidegusi beria pernykščius įspūdžius keliautoja.
Nors alberguose sutikti piligrimai daugiausia kalbėjo ispanų kalba, Samantai nereikėjo vertėjo. „Sėdėdavau vakarais su visiškai nepažįstamais, kelyje matytais žmonėmis ir jaučiausi su jais kaip su geriausiais draugais“, – pasakoja ir šiandien begalinį dėkingumą už kelyje sutiktus žmones, įgytas patirtis jaučianti mergina.
„Būdama toje kelionėje ir po jos supratau, jog žmogui, kad jis jaustųsi laimingas, užtenka vienos turistinės kuprinės ir savęs. Kai gerai sutari su savimi, kai nekankina blogos mintys, o širdyje jauti ramybę – ateina visiška pilnatvė“, – aiškina S. Gulevičiūtė, ateityje žadanti eiti Šv. Jokūbo keliu ir daugiau kilometrų.
S. Gulevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.
Atrado laimės receptą
Ar nebuvo baisu eiti vienai? Pasak Samantos, neramu buvo tik kartą, kai, išėjus anksti ryte, lijo, kelią gaubė rūkas ir net su telefono blykste nelabai matėsi, kur eiti.
„Štai tada prisiminiau visus kada nors matytus siaubo filmus“, – juokiasi ji. Prisipažįsta, kad ne sykį buvo pametusi rodykles, pasiklydusi. Bet žmonės geri – padėdavo.
„Pamenu, sakiau, jei pavyks praeiti šitą kelią vienai, daugiau savimi neabejosiu – tikėsiu, jog viską gyvenime galiu pasidaryti pati!“ – kalba Samanta, kelyje atsakiusi sau į daugybę galvoje kirbėjusių klausimų.
Esminis jų – kad laimė slypi pačiame žmoguje. Kad niekas kitas, tik pats žmogus, gali padaryti save laimingą.
„Supratau, kad turiu klausytis savo širdies balso, ką ir stengiuosi daryti iki šiol. Tarkime, vakar šeštą ryte bėgau eilinį krosą. Kilo saulė. Vaizdas buvo fantastiškas. Netikėtai suvokiau, kad aš bėgu, šypsausi ir ištiesusi į saulę rankas mintyse sau kartoju: „Blemba, kokia aš laiminga!“ – šypsena patvirtina žodžius S. Gulevičiūtė.
