„Norėtųsi tikėti, kad rugsėjo 1-oji įvyks, kad skiepijimosi procesas vis tiek turėtų duoti pozityvų rezultatą. Aš manau, kad turi būti besąlygiškai ieškoma įvairių būtų, kad mokiniai sugrįžtų į mokyklas, nes procesas jau tikrai užsitęsė ir užsitęsė gan grėsmingai. Manau, kad dauguma tikisi, kad pradėsime mokslo metus gyvai. Tačiau iš kitos pusės neramina, kokios bus tos sąlygos. Ar vėl bus įvairūs keisti apribojimai, kurie kažkokia prasme bus tiktai formalūs, ir vėl mokiniai sugrįš į mokyklas nenatūraliu būdu? Nenatūraliu būdu reiškia, kad juos izoliuoji tam tikrose zonose. Tai lyg ir pradeda priminti nebe mokyklą, o tam tikrą kitą įstaigą, kada kiekviena grupė turi  kažkokią zoną, kurioje būna. Nesinorėtų, kad būtų grįžta tokiu nenatūraliu būdu. Tai sukeltų kažkokį nenatūralaus proceso buvimą  mokykloje. Lygiai taip pat ir mokytojams atsiliepia“, – kalbėjo S. Jurkevičius.

Iš mokytojų pusės turėtų būti vienareikšmiškas supratimas. Jeigu to nėra, tai išties kelia abejonių buvimas toje sistemoje.

Vilniaus licėjuje, anot direktoriaus, iš esmės visi mokytojai – pasiskiepiję: „Galbūt keli dar nepasiskiepiję, bet aš manau, kad iki rugsėjo 1-osios bus pasiskiepiję. Aš manau, kad sveikas protas sako, kad dirbant švietimo įstaigoje skiepijimasis yra toks natūralus ir būtinas procesas, kuris turbūt neturėtų būti kvestionuojamas iš pedagogų pusės. Manyčiau, kad čia ne jų klausimas yra, čia yra mokinių klausimas. Iš mokytojų pusės turėtų būti vienareikšmiškas supratimas. Jeigu to nėra, tai išties kelia abejonių buvimas toje sistemoje, nes tai labai stipriai įpareigoja. Ne tavo čia sveikatos klausimas, o kitų sveikatos klausimas. Manau, į tai reikėtų būtent taip ir žiūrėti“.

Esą Latvijoje jau pateikta idėja atleisti iš darbo žmones, jeigu jie nepasiskiepiję. Vilniaus licėjaus direktorius tokiam sprendimui pritartų ir Lietuvoje: „Vienareikšmiškai reikėtų žiūrėti į šalis, kurios yra žingsniu priekyje negu mes. Latviai turbūt mus lenkia įvairiais aspektais – tiek sporte, tiek ir kituose sprendimuose. Manau, reikia žiūrėti į latvius. Savaime suprantama, sprendimai yra gerai apgalvoti ir palaikyčiau tai, ką sako latviai. Tai yra labai racionalu ir mažos tautos negali leisti sau tokių žaidimų, kurie gali sukelti sunkiai prognozuojamas pasekmes. Mes esam per daug maži, kad galėtume leisti sau įsivaizduoti kažkokius dalykus, kurie, kaip minėjau, gali sukelti blogas pasekmes“.

IT – ne dominuojanti priemonė

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorės dr. Daivos Jakavonytės-Staškuvienės, mokytojai pastebi, kad per pastarąjį pusmetį vaikai prarado elementarius savireguliacijos gebėjimus, savikontrolę, užmiršo tam tikras taisykles, pavyzdžiui, kad kalbėti per pamokas reikėtų tik pakėlus ranką ir mokytojui leidus. Kita problema – labai sulėtėjo vaikų veikla ir prie to spartesnio mąstymo, spartesnio tempo sudėtinga grįžti. Tokį šalutinį poveikį jau padarė nuotolinis mokymas.

"Pavasarį buvome įmesti į balą ir kas kaip mokėjome, taip plaukėme. Dabar jau turime vienokios ar kitokios patirties, tad ir mokymosi procesą turėtume organizuoti protingiau, atsakingiau", – teigia profesorė.

Kalbėdama apie nuotolinį mokymą, ji visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kiek laiko vaikai – ypač pradinių klasių moksleiviai – praleis prie kompiuterių. Mat laikas, praleistas prie kompiuterio, jokiu būdu negali būti tolygus pamokų trukmei.

Pasak D.Jakavonytės-Staškuvienės, pagal ES nutarimus, taip pat mokslo ir sveikatos specialistų rekomendacijas, maksimaliausias laikas, kurį pirmokai per dieną gali praleisti prie kompiuterio, – ne daugiau kaip 1,5 valandos, antros trečios klasės mokiniai – iki dviejų valandų, ketvirtos penktos klasės mokiniai – iki 2,5 valandos.

Į šį laiką įskaičiuojamos visos veiklos. Tarkime, jeigu vaikas dalyvauja nuotolinėse pamokose ir dar paskui kažkokioje platformoje atlieka užduotis, šis laikas taip pat įskaičiuojamos į prie ekrano praleistą laiką. O juk vaikai prie kompiuterio nori ne tik mokytis, bet dar ir užsiimi savais reikalais – žaisti, naršyti ir pan.

"Nei medikai, nei neuromokslininkai nerekomenduoja daug laiko praleisti prie informacinių technologijų (IT) įrenginių, nes niekas nežinome, kaip tai atsilieps ateityje fizinei ir psichinei sveikatai. Tad IT neturi būti dominuojanti mokymo priemonė, – sako specialistė. – Pavasarį, kai staiga turėjome pereiti prie nuotolinio mokymo, buvome visiškai neapibrėžę šio klausimo, tad buvo labai įvairių modelių. Kai kurie mokytojai dirbo nuotoliniu būdu vos ne taip pat, kaip klasėje, – tai viena žalos dedamoji, nes vaikai bene pusę dienos sėdėjo prie kompiuterio."

Atgalinio ryšio svarba

Kitas labai reikšmingas dalykas, kurį profesorė vėlgi grindžia Europos Komisijos rekomendacijomis, – su mokytoju nuotoliniu būdu bendraujančių mokinių grupės turėtų būti ne didesnes nei 6–8 vaikai, kad mokytojas su visais turėtų kontaktą, kitaip sakant, kad tas laikas prie ekrano būtų labai kokybiškas.

Dirbant vienu metu su visa klase, kurioje 25–28 mokiniai, kai kurie vaikai to atgalinio ryšio nesulaukdavo ir per visą prisijungimą, ir net ne vieną dieną. Kai nėra kontakto, negaunamas ir tas tikrasis efektas – vaikas jungiasi, laukia, kada jo kažko paklaus, o mokytojas net visų vaikų savo regos lauke nemato.

D.Jakavonytės-Staškuvienės teigimu, nereikia pamiršti ir to, kad Lietuvoje iki šiol neišspręstas kokybiškų nuotolinio mokymosi priemonių klausimas. Ar tikrai visi vaikai namuose turi tinkamas nuotoliniam darbui priemones? Nes jei vaikas turi tik išmanųjį telefoną – o tokių tikrai yra – jo nepakanka tikram darbui, tikram įsitraukimui. Rajonuose, kur interneto ryšys silpnesnis ar nekokybiškas, dažna prisijungimo prie sistemų problema, nes ne tik vaikai, bet ir tėvai nesugeba visų žingsnių atlikti taisyklingai, o apmokyti tiek tėvus, tiek vaikus, taip pat nėra kam. Šie klausimai būtinai turėjo būti išspręsti dar iki prasidedant nuotoliniam mokymui. "Aš labiausiai bijau, kad tas nuotolinis mokymas dar labiau nepadidintų atskirties", – sako pašnekovė.

Daiva Jakavonytė-Staškuvienė: pavasarį buvome įmesti į balą ir kas kaip mokėjome, taip plaukėme. Dabar jau turime vienokios ar kitokios patirties, tad ir mokymosi procesą turėtume organizuoti protingiau, atsakingiau.

Žalingiausias mokymo būdas

Ją neramina dar ir tas faktas, kad nuotoliniame mokyme dažnai einama pačiu lengviausiu keliu – skiriamos ir tikrinamos užduotys. Bet tai nėra ugdymas.

Per mažai tik tai daryti – vaikas paliekamas šiame procese visiškai vienas. Jeigu jis turi paramą ir priežiūrą namuose, gal jam ir neblogai sekasi, bet jeigu jis to neturi, tai neturi net į ką atsiremti. Tad yra baimės, kad vaikas liks neugdomas.

"Pedagogams rekomenduočiau pradinėse klasėse darbą organizuoti taip, kad nuotoliniu būdu jungtųsi vaikai mažesnėmis grupėmis, diferencijuoti užduotis, darbus ir veiklas pagal vaikų gebėjimus, pagal pagalbos poreikį, pagal žinių lygius, – pataria profesorė. – Vykstant nuotolinėms pamokoms, darbas turi būti apgalvotas. Turi būti daugiau aktyvios veiklos, kad nedominuotų tik frontalus mokytojo ir mokinio klausimų bei atsakymų variantas. Teorijos išdėstymo dalis galbūt turėtų būti pateikta vaizdo įrašais, kuriuos vaikas galėtų susistabdyti, peržiūrėti dar kartą, jeigu jam neaišku, kad vaikai turėtų atmintines, prie kurių galėtų bet kada grįžti, jeigu jiems reikia. Žalingiausias mokymo būdas – jeigu yra tik puslapiai, tik užduočių skaičiai, ir terminas, iki kada atsiųsti."

Įduoti vaikui raktą

Specialistės teigimu, IT sudaro neblogų sąlygų – yra gausybė programų ir skaityti, ir rašyti. Tik klausimas, kiek patys mokytojai tas programas įvaldę.

D.Jakavonytė-Staškuvienė tiek pedagogus, tiek tėvus ragina nuolat kelti klausimą: o kas vaikui iš to? Jei mokytojas skiria vaikui užduotį, jis turi suteikti ir priemones, kaip ją atlikti, pasakyti išmokimo kelią. Juk yra įvairūs būdai, metodikos, kaip ką galima padaryti. Jeigu mokytojas to neduoda, vaikas išmokti nesugeba – tai kas vaikui iš tokio mokymo?

"Pedagogika turėtų keistis, mokytojo darbas taip pat turėtų keistis. Turėtų būti pergalvotas ugdymo planas, teorija derinama su praktinėmis užduotimis, gal net užduotys būti individualizuotos. Ir labai svarbu – ką aš, mokytojas, darau, kad vaikas išmoktų, – sako pašnekovė. – Jeigu aš nieko nedarau, neduodu vaikui raktų, jam lieka mokytis bandymų ir klaidų keliu."

Būtina veiklų pusiausvyra

Ar turėtų tėvai padėti vaikams, jei jau tenka dirbti iš namų? Profesorės manymu, pradinukams tėvai turėtų padėti prisijungti, užsiregistruoti ten, kur reikia, sukurti erdves ir aplinkas, nes pradedančiųjų mokytis gebėjimai ir suvokimas ribotas. Kitas dalykas – reikėtų stebėti ir reguliariai analizuoti, ar tikrai vaikas daro prie kompiuterio tai, ką jis turėtų daryti, ar nėra kažkokioje kitoje aplinkoje.

Tačiau tėvai tikrai neturėtų daryti namų darbų už vaikus. Tėvai galėtų nebent paaiškinti, kaip kažką atlikti, ar atrasti priežastį, kodėl vaikas kažko nesupranta. Tėvai gali patikrinti, kaip pradinukas atliko užduotis, kartu su juo išanalizuoti, ar tinkamu keliu vaikas nuėjo, atrasti, kur jis kažką ne taip padarė.

D.Jakavonytė-Staškuvienė pastebi: norėdami, kad nuotolinis mokymas ir IT darytų vaikams kuo mažiau žalos, turėtume riboti tiek jų pramogas, tiek ir ugdymą prie ekrano. Vaiko dienotvarkėje turi likti laiko aktyviai praleisti laiką gryname ore, pasivaikščioti gamtoje, sportuoti.

"Jei norime, kad vaikas augtų sveikas, turime išlaikyti veiklų pusiausvyrą, – sako specialistė. – Vien tik buvimas ribotoje erdvėje ir už uždarų durų sukelia rimtų problemų. Jeigu vaikas mažai juda, riboti jo kontaktai, kils socialumo klausimų, jam bus sunku komunikuoti, sudėtinga grįžti į bet kokią kitą aplinką ar veiklą."

Ypač svarbi motyvacija

Vilniaus licėjuje nuotolinis mokymas jau vyksta nuo lapkričio pradžios. Licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus teigimu, toks mokymas – tai gana natūralus reiškinys, kuris parodė, kad ugdymo procesas tikrai gali vykti įvairiais būdais.

"Šis mokymo būdas turi ir tam tikrų privalumų – paskatina mokytoją daug ką pergalvoti: ugdymo turinį, metodus, veiklas. Į mokymo procesą, kaip į visumą, pasižiūrėti šiek tiek kitaip, – sako direktorius. – Tik vienas niuansas – visas šis procesas efektyviai ir kokybiškai gali vykti tik su motyvuotais vyresniais mokiniais – su nemotyvuotais ir jaunesniais tai sunkiai įgyvendinama. O didžiausia problema ta, kad tų motyvuotų, švelniai sakant, yra mažuma."

S.Jurkevičiaus manymu, jei mokytojai gerai įsisavina ir geba valdyti tam tikras platformas, mokymo procesas vyksta tinkamai, – kartais pakeisti ne nuotolinį mokymą nuotoliniu yra visai pravartu. Be to, jau yra pavasarį skelbto karantino patirtis, ir ji suteikia tam tikrų naujų supratimų tiek mokiniams, tiek mokytojams. Ir nors Vilniaus licėjuje tai nėra kažkoks labai didelis iššūkis, direktorius įsitikinęs, kad visuotinai Lietuvos švietimo sistemoje problemų kyla nemažai.

Iš esmės mokymuisi būtinos IT technologijos, pasak pašnekovo, – nešiojamas kompiuteris ir interneto ryšys. Šeimų, kurios šių dalykų neturi, nėra daug. Tačiau problemos kyla tada, kai šeimoje yra daugiau vaikų, kuriems reikia mokytis nuotoliniu būdu.

Kita problema – ugdymo turinys, kurį turi ir gali teikti mokytojai. Tai bene skaudžiausias visos Lietuvos klausimas, nes ugdymo turinys yra skurdus ir pritaikyti jį nuotolinio mokymo kontekstui gana sudėtinga. Tad mokytojams tenka savo jėgomis jį kažkaip sodrinti.

Klausimų kyla ir dėl akademinio sąžiningumo principų. Jei yra paviršutiniškas ugdymo turinys ir paviršutiniški mokymo kontaktai, savaime suprantama, kad nusirašyti nuotolinio ugdymo metu yra lengviau, o jei turinys labiau sufokusuotas ir viskas gerai organizuota – nusirašyti galimybių beveik nėra. Tad viskas remiasi į ugdymo turinį.

Tėvų įsijungimas skatintinas

Paprašytas patarti, ką daryti mokiniams, jei kažkas nesiseka, nepavyksta, kažko nesupranta, S.Jurkevičius pataria bendrauti su mokytoju, klausti, aiškintis. "Tam ir yra mokytojas bei gyvos vaizdinės pamokos, kai gali pakelti ranką ir paklausti mokytojo. Kertinis momentas – reikia aktyviai dalyvauti pamokoje, – sako pedagogas. – Tiesa, mūsų visuomenėje, kuri paremta ne atvirumu, o baimės jausmu, vaikai neretai bijo prisipažinti, kad kažko nesupranta. Mokytojai turėtų skatinti juos aktyviau įsijungti į pamokas, klausti, aiškintis. Deja, praktikoje vyksta kitaip."

Saulius Jurkevičius: mūsų visuomenėje, kuri paremta ne atvirumu, o baimės jausmu, vaikai neretai bijo prisipažinti, kad kažko nesupranta.

Tėvai, direktoriaus teigimu, turėtų domėtis, ar jų vaikai buvo prisijungę ir dalyvavo pamokose, ar išmoko, atsiskaitė, atliko užduotis. Ir tam visiškai nebūtina kvosti vaiką, demonstruojant nepasitikėjimą juo, – yra elektroninis dienynas, kur galima pasižiūrėti, klasės vadovas, su kuriuo galima susisiekti.

"Daug kas priklauso nuo paties vaiko. Jei jis motyvuotas – jis pats siekia visur dalyvauti ir gauti kuo daugiau žinių. Žinoma, situacija situacijai nelygi, mokykla mokyklai nelygi, tad kalbėti apibendrintai labai sudėtinga. Faktas, kad geriausiai savo vaikus žino tėvai – jie geriausiai žino, ar jų vaikui reikalinga kontrolė arba kažkokia tėvų pagalba. Mano manymu, sveikintina, jei tėvai domisi, ko mokoma mokykloje, kaip mokoma ir pan. Kartais tai labai pozityviai suveikia, pavyzdžiui, tėvai diagnozuoja absurdiškus dalykus, kurių pasitaiko vadovėliuose ar mokymo programose", – sako S.Jurkevičius.

Jo teigimu, vyresnių klasių moksleiviams tėvai toli gražu ne visur gali padėti. Tačiau tose srityse, kur gali padėti, Licėjaus direktorius ragina tai daryti, pavyzdžiui – pasikalbėti su vaikais apie istorinius įvykius, kuriuos daugelio moksleivių tėvai patys matė, išgyveno. Tai tik praturtins vaiko žinias ir paįvairins informaciją, kurią jis gali rasti mokomojoje medžiagoje.

Padeda įveikti technines problemas

• Paskelbus nuotolinį mokymą, daugybė moksleivių atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje, kai elementarios techninės problemos jiems užkirto kelią į kokybišką mokslą. Vieniems nepavyko prisijungti prie mokymo sistemų, kitiems – įkelti darbo, tretiems tiesiog neįsijungė kamera ar mikrofonas.

• Nuo šiol techninius nuotolinio mokslo iššūkius vaikams ir tėvams spręsti padės nuotolinio mokymo savanorių pagalbos centras "Padėsim prisijungti".

• "Mes daug dirbame su vaikais, kuriame ir TV projektus. Tenka girdėti, kad kyla daug problemų. Apie tai, kad su jomis susiduria vaikai, pasakoja ir mokytojai. Šiuo sudėtingu laikotarpiu svarbiausia, kad nė vienas vaikas neliktų be žinių, nesijaustų nuskriaustas. Elementarios techninės problemos sumažina vaikų pasitikėjimą savimi, kartais tai baigiasi patyčiomis. IT išprusimas juk nėra vienodas. Taip ir kilo mintis – padėti vaikams ir tėvams", – sako iniciatyvos autorius, televizijos laidos "Lietuvos tūkstantmečio vaikai" prodiuseris Laurynas Šeškus.

• Vieno jauniausių savanorių – vilniečio abituriento Luko Eigėlio teigimu, techninė pagalba pirmiausia svarbi moksleivių motyvacijai: "Vaikams nelengva įveikti sunkumus, rasti motyvacijos bandyti toliau, kai nesiseka. Jei vaikui sunku ne tik spręsti uždavinius, bet ir atsiųsti juos į kompiuterį, peržiūrėti – labai greitai mokymasis taps ir nepatrauklus, ir sunkiai įveikiamas. Mes turime suteikti kiekvienam vaikui galimybę visavertiškai dalyvauti švietimo procese."

• Iniciatyvos kūrėjai teigia, kad, vos paskelbus apie savanorių centro darbų pradžią, gerą valią išreiškė daugybė žmonių. "Savanorių pagalba vaikams – neįkainojama. Tikimės jų sulaukti dar daugiau, kad nė vienas skambutis neliktų neatsakytas. Mes tikime, kad visi vaikai privalo turėti galimybę mokytis, net jei šiuo metu tas mokymas vyksta neįprastai. Taip pat į pagalbos prašymą atsiliepė daugybė verslų ir žiniasklaidos priemonių. Jaučiame labai didelį visuomenės palaikymą", – sako L.Šeškus.

• Nuotolinio mokymo savanorių pagalbos centras "Padėsim prisijungti" skambučių laukia kiekvieną darbo dieną 7–21 val. Moksleiviai ar jų tėvai gali skambinti nemokamu pagalbos numeriu 8 677 22 222.

Pastatas rekonstruotas iš esmės – nuo stogo – iki kondicionierių klasėse ir terasos lauke. Licėjus sostinėje veikia nuo 1990-ųjų, ir iki šiol jis nebuvo nė karto remontuotas.

„Įveikėme didelius iššūkius rekonstruodami Licėjų. Pagaliau itin gabūs jaunieji vilniečiai galės siekti įspūdingų rezultatų bei garsinti tiek Vilniaus, tiek Lietuvos vardą šiuolaikiškam ugdymui pritaikytose patalpose. Ištisus dešimtmečius neremontuota mokykla visiškai atgimė tiek iš vidaus, tiek ir išorės“, – sakė sostinės mero pavaduotojas Vytautas Mitalas.

Visoje mokykloje pakeista grindų danga, durys, sumontuotos pakabinamos lubos, įrengti šviestuvai, perdažytos sienos, performuotos laiptų pakopos, pakeisti turėklai, pakeista elektros instaliacija, vamzdynai, radiatoriai, įrengtas liftas, performuotos durų angos, dėl saugumo įrengta įeigos kontrolė. Nuo šiol pastatas pritaikytas žmonėms su negalia. Suprojektuotas specialus keltuvas saugiai ir patogiai patekti į sporto salę, įrengtas specialus langas stebėti kas vyksta salėje.

„Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio išvakarėse Vilniaus licėjus pradėjo ugdymo procesą iš esmės atnaujintose patalpose. Šis licėjaus bendruomenei įsimintinas įvykis sutampa ir su licėjaus 30-mečio jubiliejumi. Esame tikrai laimingi, kad vasarą, pradėtas renovacijos procesas, baigėsi ypač sėkmingai ir galėsime šiuos mokslo metus užbaigti kokybiškai atnaujintame licėjuje. Taip pat smagu, kad Vilniaus miestas pasipuošė išskirtinai sutvarkyta mokykla. Dėkojame Vilniaus miesto savivaldybei už nuoširdų rūpestį, mokinių tėveliams už palaikymą, mokytojų kolektyvui ir mokiniams už supratimą bei susitelkimą. Tik bendromis pastangomis buvo galima pasiekti tokį puikų rezultatą, kuriuo visi kartu galime didžiuotis“, – kalbėjo Licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.

Mokykloje dirbti ir mokytis bus jaukiau ir šilčiau: atlikti fasado, cokolio, stogo šiltinimo darbai, pakeisti visi langai. Visose klasėse sumontuoti kondicionieriai, įrengtas mechaninis vėdinimas, projektoriai, mokytojai juos galės valdyti iš savo darbo vietos, padidintas rozečių skaičius, taip pat suremontuotos tualetų patalpos. Fizikos ir chemijos kabinetai buvo sutvarkyti pagal mokyklos pageidavimą, bus pritaikyti laboratoriniams bandymams, interaktyviosioms lentoms.

Atnaujinta ir sporto erdvė: suremontuota salė, pakeista grindų danga, perdažytos sienos, lubos, sumontuotas naujas apšvietimas, įrengtas mechaninis vėdinimas. Suremontuota ir aktų salė: pakeista grindų danga, perdažytos sienos, lubos, sumontuotas naujas apšvietimas, įrengtas mechaninis vėdinimas, naujai įrengta scena. Visiškai atnaujinta ir Licėjaus virtuvė.

Sutvarkyta ir įstaigos aplinka lauke – pakeistas ir suformuotas naujas šaligatvis, vidiniame kieme įrengta terasa, performuota veja, įrengta nuovaža neįgaliesiems, naujai įrengti suoliukai, atsiras ir dviračių stovai, apšvietimas.

Su būtinais papildomais darbais sostinės savivaldybei ši rekonstrukcija kainavo daugiau kaip 5 mln. eurų.

Tikimasi, kad jo remonto darbai prasidės jau šią vasarą, tačiau kada jie bus baigti, mokyklos vadovas kol kas neprognozuoja. Saulius Jurkevičius sako, kad ugdymo procesas dėl to nebus sutrikdytas.

„Planuojama iš esmės renovuoti mokyklą – ją apšiltinti, pertvarkyti vidaus instaliacijas, sutvarkyti vidų. Tai yra kapitalinis mokyklos remontas, kuris turėtų tą pastatą iš esmės pertvarkyti, nes jis dabar yra šiek tiek apleistas“, – BNS sakė Vilniaus Licėjaus direktorius S. Jurkevičius.

„Mes esam turbūt paskutinė mokykla, kuri atrodome taip gana prastokai iš išorės ir bendrame kitų mokyklų kontekste“, – pridūrė mokyklos direktorius.

Pasak jo, keičiantis Vilniaus valdžioms, buvo remontuojamos kitos mokyklos, o licėjus buvo pamirštas.

Mes esam turbūt paskutinė mokykla, kuri atrodome taip gana prastokai iš išorės ir bendrame kitų mokyklų kontekste.

„Keitėsi miesto valdžios ir jos turbūt labiau matė kitas mokyklas. Atrodo, kad licėjui visada visko užteko, ir taip jau gerai. Galiausiai likome primiršti. Jeigu būsime renovuoti, nelabai kas ir galės priekaištauti licėjui, nes jau eilėj esame paskutiniai“, – teigė S. Jurkevičius.

Pasak Vilniaus savivaldybės atstovės spaudai Neringos Kolkaitės, šiuo metu Vilniuje yra daugiau nerenovuotų mokyklų, tačiau jų skaičiaus ji negalėjo pasakyti.

S. Jurkevičiaus teigimu, licėjuje trūksta erdvės, todėl remonto metu bus siekiama optimizuoti erdves. Tačiau statyti priestato neplanuojama.

„Mes pageidaujame, kad iš tos renovacijos kai kurias erdves pertvarkytume, siekdami laimėti papildomų erdvių“, – BNS sakė S. Jurkevičius.

S. Jurkevičius neprognozavo, kaip remontas paveiks mokymo procesą – anot jo, pastato vidaus darbai  galėtų būti atliekami vasarą, o išorės – rudenį. Anot jo, toks turėtų būti reikalavimas rangovui.

„Praktiškai kitaip užtikrinti ugdymo procesą būtų neįmanoma“, – pabrėžė S. Jurkevičius.

Licėjaus direktorius tikisi, kad darbai bus pradėti jau šią vasarą, o jei nepavyktų, jie tikriausiai nusikels į kitų metų vasarą. 

Savivaldybės valdoma Vilniaus vystymo kompanija licėjaus atnaujinimo rangovo konkursą paskelbė šią savaitę. Už daugiau nei 1,9 mln. eurų planuojama iš esmės rekonstruoti pastatą, o darbai turėtų trukti 6 mėnesius.

Paskutinį kartą Vilniaus licėjus buvo remontuotas 2006 metais – tuomet buvo pakeisti pastato langai, sutvarkyta šildymo sistema, apšiltintas stogas.

Iki 1990 metų licėjaus pastate veikė gamybinio mokymo kombinatas.

Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius paaiškino: "Nueita labai ydingu keliu, diskredituojant mokytojo asmenybę, ardant patį mokyklos darbą. Žemina ir menkina mokytojo savivertę."

Nuomonės nedomino

Vilniaus licėjus – viena prestižiškiausių sostinės mokymo įstaigų, jau ne vienerius metus parengianti bene daugiausia šimtukininkų. Nors visi dalykai čia dėstomi sustiprintai ir mokiniams tenka gerokai pasistengti, norint gauti kuo geresnius įvertinimus, norinčių mokytis licėjuje kiekvienais metais būna gerokai daugiau, nei įstaiga pajėgi priimti. Dar pretendentams tenka laikyti stojamuosius egzaminus.

Kaip "Vilniaus dienai" teigė Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, pedagogų streikai organizuojami ne darbdavio iniciatyva – tai sprendžia įstaigos profesinė sąjunga. Pavasarį vykusiame streike licėjaus pedagogai dalyvavo ir tokiu būdu savo poziciją išreiškė. Dėl dalyvavimo šiuo metu vykstančiame streike įstaigos vadovas profesinės sąjungos atstovų pranešimo dar negavo. Vis dėlto, vertindamas šalies švietimo sistemoje susidariusią situaciją, direktorius teigė nenustebsiantis, jeigu įstaigos pedagogai nuspręs prie streikuojančiųjų prisijungti, nes tam tikrai yra pagrindo.

"Jeigu žmonės streikuoja ir tai vyksta įvairiose mokyklose, manau, tikrai yra susikaupę problemų, kurios kelia nerimą mokytojams, – sakė Vilniaus licėjaus direktorius. – Ši etatinio apmokėjimo reforma, manyčiau, yra didelė nesėkmė. Akivaizdžiai matosi, kad ji planuoto rezultato nedavė – tik suaudrino žmones. Mano nuomonės politikai neklausė, bet aš savo pilietinę poziciją šiuo klausimu ne kartą išreiškiau – kalbėjau, rašiau, įspėjau. Bene pirmą kartą taip nuoširdžiai reiškiausi visur, kur tik buvo įmanoma. Į tuos mano pasakymus nebuvo reaguojama, net nekreipiama dėmesio. Buvau lygiai taip pat ignoruojamas, kaip ignoruojama ir didelė dalis pedagoginės bendruomenės. Ir visos tos reformos stūmimas vyko negirdint jokių oponentų, jokių argumentų – neįdomu buvo. Net nebandoma reaguoti į išsakytas kritines pastabas ir abejones, nors tikrai buvo daug ženklų, kad tai prie gero neprives."

Ši etatinio apmokėjimo reforma, manyčiau, yra didelė nesėkmė. Akivaizdžiai matosi, kad ji planuoto rezultato nedavė – tik suaudrino žmones.

Nieko nepasiekta

S.Jurkevičiaus teigimu, nė viena švietimo reforma Lietuvoje nesukėlė tokios sumaišties ir tokio didelio nepasitenkinimo kaip mokytojų etatinio darbo užmokesčio sistemos įvedimas. Šiandien akivaizdžiai galima matyti, kad reformai nebuvo gerai pasiruošta, ji priimta netinkamu laiku, o jos deklaruoti siekiai neatnešė jokios apčiuopiamos naudos mokyklų bendruomenėms.

"To daryti tikrai nereikėjo, o padarius tikrai negavome to, ko dalis mokytojų tikėjosi, juos tiesiog supainiojo, – sakė pedagogas. – Galima tik konstatuoti, kad mokytojų atlyginimai nepadidėjo, jaunų pedagogų pritraukti į mokyklas nepavyko, o paleista lozunginė tezė, kad "už viską bus apmokėta", kuri visą laiką buvo "eksponuojama", netapo realybe, nes dabar net neaišku, kas tas "viskas" yra. Politikai, matyt, net nelabai žino, už ką reikia mokėti mokytojui darbe."

Galiausiai paaiškėjo, kad didžiajai daliai Lietuvos mokytojų negali būti suformuoti etatai pagal kūrėjų įsivaizduojamą modelį. Tad mokyklų bendruomenės buvo įklampintos į ilgalaikį ir smulkmenišką pedagoginio darbo specifikos aiškinimąsi, kurį visi supranta labai skirtingai. Anot S.Jurkevičiaus, net sunku buvo įsivaizduoti, į kokį beprasmišką procesą pateks mokyklos, bandydamos išsiaiškinti, atrodytų, savaime suprantamus dalykus.

Tenka skaičiuoti minutes

"Reformavus" mokytojai gavo ne etatinį, bet kontraktinį apmokėjimą. Jiems teko pereiti į smulkmenišką valandinį savo veiklos skaičiavimą, kuris iš esmės žaloja žmogaus savigarbą. Mokyklų vadovai buvo įtraukti  įgyvendinti sistemą, kuri atnešė papildomos įtampos ir sukėlė priešiškumą mokytojų kolektyvuose. Tokia padėtis mokytojams negarantuoja nei stabilumo, nei geros savijautos. Priešingai – visa ši apmokėjimo tvarka griauna mokytojo profesijos patrauklumą, jos prestižą ir žemina mokytojo orumą.

"Nesugebėję tinkamai sutvarkyti mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos, dar kartą pastatėme juos į nepavydėtiną situaciją ir diskreditavome mokytojo darbą kitų profesijų kontekste", – sakė direktorius.

Anot jo, anksčiau egzistavusi mokytojų darbo apmokėjimo tvarka buvo ydinga, tačiau bent jau rėmėsi tam tikrais racionaliais principais. Dabar mokytojai savo veiklas priversti skirstyti į pasiruošimą pamokoms, sąsiuvinių taisymą, trumpalaikes ir ilgalaikes konsultacijas, tėvų informavimą, profesinį tobulėjimą, bendradarbiavimą su mokyklos socialiniais partneriais, vadovavimą klasei ar grupei ir t. t. Visos šios veiklos iš esmės negali būti tiksliai apskaičiuojamos.

"Faktas, kad tas minučių skaičiavimas įgauna groteskišką pavidalą ir veda mokytojus į susipriešinimą ir nuolatinį nepasitenkinimą, – sakė Vilniaus licėjaus vadovas. – Jeigu tokiu keliu bandytų eiti medikai, policininkai ar kitų profesijų atstovai, ir pradėtų savo etatą sudarinėti iš nedidelių ir trumpalaikių darbelių, greičiausiai jie nesugebėtų tinkamai atlikti savo pareigų. Iš mokytojų kažkodėl to reikalaujama."

Žala – ilgalaikė

Pasak S.Jurkevičiaus, prieš vykdant reformą buvo išsakyta daug nuogąstavimų dėl galimo šalutinio jos poveikio. Jau tuomet buvo matyti, kad tai yra neracionalus valstybės lėšų panaudojimas, kuris neatneš pageidaujamo rezultato, o tik dar labiau iškreips visą švietimo sistemą. Tačiau šį kartą buvo užsimota iš peties, nesiskaitant nei su valstybės lėšomis, kurios dar kartą leidžiamos vėjais, nei su priemonėmis, aiškinant reformos privalumus. Galiausiai turime tipinį lietuviškos reformos pavyzdį, kaip paprastus dalykus paversti sudėtingais, kaip nespręsti esminių problemų ir imituoti reformas.

Akivaizdus šios reformos rezultatas – daug nepatenkintų, tik vieni priima situaciją dantis sukandę ir gyvena, prisitaiko, kiti išreiškia savo poziciją streikuodami.

"Visa tai, kas buvo daroma, buvo tikrai gerai neapgalvota, gerai nesuprasta, manyčiau, net nesuvokta reali situacija mokykloje, kaip iš tiesų reikėtų daryti. Tiesiog buvo nueita labai ydingu keliu, diskredituojant mokytojo asmenybę, ardant patį mokyklos darbą. Visa tai tiesiogiai ir netiesiogiai žemina ir menkina mokytojo savivertę, – sakė pedagogas. – Manyčiau, yra padaryta ilgalaikė žala visai švietimo sistemai, ta žala matoma jau dabar. Priimant neprotingus sprendimus, liaudiškai tariant, gavosi jovalas. Jis gali būti didesnis, gali būti mažesnis. Bet kai tas jovalas įsismelkia į žmogaus vidų, jį iškuopti yra labai sudėtinga. Ir čia jau reikėtų saliamoniško sprendimo, kad kažkas galėtų išvesti iš viso to chaoso, į kurį švietimo sistema įklimpo. O jeigu tuo keliu bus toliau einama, bus tik giliau klimpstama."

Šiemet abiturientų, išlaikiusių egzaminus vien šimtukais arba keliais šimtukais, yra daugiau nei 2014 m., o bendras šimtukų už egzaminus skaičius visoje šalyje – 1678. Pernai jų buvo vos daugiau nei vienas tūkstantis. Rekordu maksimalių balų už egzaminus šiemet džiaugiasi viena geriausių Lietuvos mokyklų – Vilniaus licėjus.

Nacionalinio egzaminų centro duomenimis, septyni Lietuvos abiturientai sugebėjo gauti po 100 balų iš visų penkių laikytų egzaminų, 27 abiturientai šimtukus gavo už keturis laikytus egzaminus, daugiau nei du šimtai abiturientų baigė mokyklas, pelnydami po tris šimtukus, o likusieji džiaugiasi dviem arba vienu šimtuku.

Vilniaus licėjaus abiturientai už egzaminus susižėrė 212 šimtukų. Tai sudarytų 12,6 proc. visos Lietuvos šimtukų. Iš 120 šiemet šios mokyklos duris užversiančių abiturientų tik 16 už egzaminus negavo šimtukų.

„Šių metų mokyklos egzaminų rezultatai – tiesiog nerealūs. Ir anksčiau nemenkas mūsų abiturientų būrys pelnydavo nemažai šimtukų, tačiau tiek dar nėra buvę,“ – džiaugsmo ir pasididžiavimo neslėpė Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.

Pasak jo, pelnyti šimtukus už egzaminus nėra sunku, tereikia vieno dalyko – stengtis mokytis: „Kita vertus, Lietuvoje yra nemažai abiturientų, kurie egzaminų iš viso neišlaikė. Todėl  bendras egzaminų rezultatų visoje šalyje lygis –  pakankamai žemas, o tai jau grėsminga visomis prasmėmis“.

Paklaustas, kokių tikslų ar motyvacijos vedami mokiniai ateina į Vilniaus licėjų, kad jų egzaminų rezultatai kasmet džiugina, S. Jurkevičius pabrėžė, jog šioje mokykloje nesimokyti yra paprasčiausiai neįmanoma: „Kai visi mokosi, naujokai irgi kito pasirinkimo tiesiog negali turėti. Argi įmanoma situacija kokioje nors darbovietėje, kai visi dirba, o vienas arba keli darbuotojai nieko nedaro?“

S. Jurkevičius ir jo suburtas mokytojų kolektyvas laikosi nuostatos, kad svarbiausia mokyklos misija – mokyti vaikus, o tai leidžia sukurti ir tam tikras tolesnio gyvenimo vertybes.

„Be rimto mokymosi vertybės sunkiai formuojasi arba beveik nesiformuoja,“ – įsitikinęs Vilniaus licėjaus vadovas.

Kiekvienais metais studijuoti į užsienio aukštąsias mokyklas išvyksta maždaug 35 proc. šią mokyklą baigusių moksleivių.

Šiemet vienas iš jų – Dovydas Strimaitis, prieš ketverius metus atvykęs mokytis į Vilniaus licėjų iš Alytaus rajone esančio Daugų miestelio. Jis iš visų keturių laikytų egzaminų gavo šimtukus.

„Dar negaliu atsitokėti. Tokie rezultatai – netikėti ir man pačiam. Gal juos lėmė tai, kad laikiau egzaminus, nesijaudindamas ir negalvodamas, kiek už juos gausiu, nes balai man jau nebeturi jokios prasmės. Dar pavasarį įstojau mokytis į Roterdamo šokio akademiją,“ –  apie savo pasiekimus LRT.lt kalbėjo D. Strimaitis.

Jis puikiai išlaikė lietuvių kalbos, matematikos, istorijos ir anglų kalbos egzaminus. Šokio studijas jis pasirinko tik paskutinėje klasėje, nors šoko nuo pat vaikystės, o Vilniuje klasikinio ir šiuolaikinio šokio sugebėjimus privačiai tobulino pas žinomus pedagogus.

„Studijuoti ne Lietuvoje mane paskatino mokytojai, to norėjau ir pats, nes manau, kad, studijas baigus užsienyje, darbą susirasti bus kur kas lengviau,“ – sakė D. Strimaitis.

Jis taip pat pasidžiaugė, kad mokymasis ir aplinka Vilniaus licėjuje jam padėjo subręsti bei apmąstyti ir suprasti, kokį gyvenimo kelią pasirinkti: „Nors apie mano pasirinktą profesiją daug kas sako, kad, vertinant jos perspektyvas, ji – sunki ar net pavojinga, mokytojai licėjuje mane skatino nepasiduoti dvejonėms ir visokeriopai palaikė“.

Miglė Kalinauskaitė iš Vilniaus licėjaus taip pat išsineš visus šimtukus už keturis išlaikytus egzaminus ir yra tvirtai pasiryžusi Vilniaus universitete įstoti studijuoti medicinos: „Manau, kad medicina – garbingiausia profesija ir garbingiausias gyvenimo tikslas. Be to, kad ir kokia būtų situacija pasaulyje, šios profesijos specialistai visada bus reikalingi“.

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos abiturientai į jos aruodą sužėrė 34 šimtukus. Tris iš jų pelnė Paulius Švagždys.

Vaikinas prisipažino specialiai šimtukų nesiekęs, nors gerai mokytis stengėsi per visus ketverius gimnazijos mokslo metus.

„Tikiuosi, kad  egzaminų rezultatai man leis labiau pasitikėti savimi renkantis profesijas Vilniaus arba Kauno universitete, kur ketinu rinktis su inžinerija arba naujosiomis technologijomis susijusias studijas“, – svarstė P. Švagždys, studijų Lietuvoje metu planuojantis pasinaudoti ir mainų su užsienio aukštosiomis mokyklomis programų galimybėmis.