"Mano mama nugyveno 96 metus, buvo šviesaus proto ir turėjo humoro jausmą. Pamenu, sėdime virtuvėje prie stalo ir ji man sako: "Vaikeli, va šitiek metų sulaukiau, o viskas prabėgo baisiai greitai." Dabar ir aš labai panašiai galvoju – negali būti, kad prabėgo jau tiek metų", – jubiliejine nuotaika dalijosi L.Zorūbaitė.
– Jubiliejus žymi ir tai, kad jau 45 metus dirbate Kauno valstybiniame lėlių teatre. Esate gimusi toli nuo Kauno, studijavote sostinėje, tad kaip likimas atvedė į šį miestą ir būtent Lėlių teatrą?
– Dar kai mokiausi vidurinėje mokykloje Telšių rajone, Pavandenės miestelyje, labai mėgau skaityti poeziją. Šioje mokykloje puikiai paruošdavo lituanistus, ją yra baigusi ir profesorė Viktorija Daujotytė. Dalyvaudavau čia skaitovų konkursuose, esu laimėjusi pirmą vietą, o respublikiniame – antrą. Pamąsčiau, kad gal ir turiu gabumų, jeigu jau užimu prizines vietas, ir tai mane paskatino stoti į aktorystę.
1972 m. baigusi Vilniaus valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.) metus dirbau Rokiškio kultūros mokykloje. Nuo 1973 m. pradėjau dirbti Kauno lėlių teatre. Dar vėliau metams buvau pabėgusi ir į Šiaulių dramos teatrą. Mane ten priėmė režisierė Aurelija Ragauskaitė. Darbo turėjau, buvo daug gastrolių, bet grįžau į Kauną, nes ten jaučiausi labai vieniša. Nors ir čia nusivylimų būta sočiai, džiaugiuosi viskuo, ką teko patirti. Gerai, kad nebuvo didelės šlovės, didelių pinigų, nes, kas žino, gal tai būtų kiek sumaišę protą. Esu iš tų, kurie moka džiaugtis mažais dalykais. Nesu išlepinta. Troleibusas atvažiavo, nereikėjo laukti – ir puiku.
Ir čia visko reikia – talento, sėkmės. Prisijaukinau lėles ir suvokiau, kad tai mano dalia. Kas iš to, kad būčiau buvusi dramos teatre, bet būčiau neturėjusi darbo.
O lėlių teatrą ne visai pati pasirinkau, greičiau jis mane pasirinko. Kai baigiau studijas, nepapuoliau į dramos teatrą (daugiausia dėl fizinių duomenų), nors, žinoma, norėjau, ir taip likimas mane atvedė į lėlių teatro pasaulį. Iš pradžių buvau kiek nepatenkinta, kad ne dramos, bet greitai supratau, kad ir lėlių teatre vaidinti yra labai įdomu. Kitiems atrodo, kad paėmei lėlę, pasikraipei, ir viskas, bet iš tikrųjų tai yra labai sudėtingas dalykas. Ir čia visko reikia – talento, sėkmės. Prisijaukinau lėles ir suvokiau, kad tai mano dalia. Kas iš to, kad būčiau dirbusi dramos teatre, bet sėdėjusi be darbo. O čia turėjau gražių vaidmenų, net tokių, kurie buvo labai artimi mano širdžiai. O jų lėlių teatre pasitaiko ne tiek ir daug. Kaip mes, aktoriai, juokaujame, vaidini šeštą zuikį iš galo ir džiaugiesi. Ir vis tikiesi, kad ateis diena, kai teks vaidinti svarbesnį vaidmenį. Visi mano geriausi vaidmenys yra sukurti dirbant su režisieriumi Algimantu Stankevičiumi.
– Lėlių teatre esate suvaidinusi iš viso apie 60 vaidmenų. Bet pats svarbiausias, ko gero, yra didelio įvertinimo sulaukęs pagrindinis vaidmuo spektaklyje "Tigriukas Petrikas"?
– Taip, šis vaidmuo man labai ypatingas. Spektaklio premjera įvyko 1995 m. birželio 3 d. Jau nuo pačių pradžių jį lydėjo įdomios aplinkybės. Pamenu, buvo pavasaris, gegužės mėnuo, neturėjau vaidmenų, tad nusprendžiau važiuoti į gimtinę pasidarbuoti darže. Telefono ten nebuvo, nes mano tėvai gyveno vienkiemyje. Ir po dviejų dienų sulaukiau telegramos, kad esu skubiai kviečiama į teatrą. Aš labai supykau, nes mes gyvename toli nuo plento, kur galėjau įsėsti į Kaunan vežantį autobusą. O dar tą dieną pasitaikė liūtis ir sesuo buvo pasiėmusi lietsargį, kito nebuvo, tad, kol nuėjau iki autobuso, buvau visiškai permirkusi. Atvažiavau į Kauną, režisierius davė skaityti pjesę, bet matė, kad esu stipriai įsiutusi, tad stengėsi mane nuraminti, bet aš vis vien neatsileidau. Tačiau baigusi skaityti greitai supratau, kad galiu gauti labai įdomų vaidmenį ir labai apsidžiaugiau.
Labai retai pasitaiko, kad vaidmuo tau pačiam būtų labai artimas. Tigriukas Petrikas buvo vienas iš tų retų atvejų, man suteikęs labai daug džiaugsmo. Sulaukiau ir pagyrimų, ir apdovanojimų. Spektaklis rodomas iki šiol. Artimas tuo, kad Tigriukas yra bailiukas, visko baisiai bijo, bet kai suserga mamytė, jis visiškoje tamsoje eina pakviesti gydytojo. Spektaklyje nemažai komiškų situacijų, kai jis, nežinodamas, kas yra drąsa, eina jos ieškoti ir visi jį moko – vieni visai pro šalį. Jame susilieja ir vaikiškumas, ir nedidaktinis moralas. Spektaklyje – unikalios Vitalijaus Mazūro kurtos lėlės, Fausto Latėno muzika. Mums, aktoriams, būdavo labai smagu jame vaidinti.
Lėlių teatre santykis su vaidmeniu daug kuo priklauso ir nuo pačių lėlių. O jų būna visokių. Kartais lėlė būna techniškai tau nepatogi. Nerviniesi, pyksti, paskui jaukiniesi, surandi joje kažką tokio, kas leistų tau patikėti ja. Kartais lėlę pamilsti tiesiog iš pirmo žvilgsnio, net jei tai ir visai mažas vaidmuo. Pamenu, viename A.Stankevičiaus spektaklyje vaidinau ką tik gimusį arkliuką – tai buvo mažytis vaidmuo, bet labai artimas ir brangus.
Aktoriai mėgsta sakyti, kad jiems brangūs visi vaidmenys – lyg vaikai. Aš tuo nelabai tikiu, manau, kad jie meluoja. Todėl, kad yra tokių vaidmenų, kurie labiau prie širdies, ir tokių, kuriuos kurdamas tiesiog dirbi savo darbą. Bet kad galėtum pamilti absoliučiai visus netikiu.
– Pokalbio pradžioje užsiminėte apie baimę, kurios teko nemažai patirti vaidinant dramos teatre ir skaitant poeziją. O kaip su baime lėlių teatre – galbūt čia jos nebejaučiate?
– Tos baimės neįmanoma išvengti. Vieną sykį mačiau, kaip amžinatilsį Algimantas Masiulis nervinasi prieš spektaklį. Pamaniau, kad jeigu jau tokio lygio aktoriai jaudinasi, ką jau kalbėti apie kitus. Su ta baime kovojama labai įvairiai. Vienas daug kalba, kitas nori pabūti tyloje, kitas visą laiką juokiasi. Kiekvienas savaip. Pati baisiausia yra pati pradžia, o paskui tą baimę pamiršti.
Jeigu spektaklis senas, baimė nėra tokia stipri, bet šioks toks jaudulys vis vien išlieka. Jaudulys yra, nepaisant to, kad vaidinu jau tiek metų. Daug jau žinau, išmanau savo amatą, bet kiekvieną kartą jaudinuosi. Baisu, kad nenutiktų kas nors nenumatyto. Yra buvęs atvejis, kai vieno spektaklio metu atsiskyrė lėlės galva. Spektaklis pertraukos neturėjo, mane išmušė šaltas prakaitas, kolegos mirė iš juoko, o aš bandžiau kažkaip suktis.
Visada nori suvaidinti tobulai, bet ne visada pavyksta. Tokia jau ši profesija. Pamenu, statant vieną spektaklį tiesiog viskas nesisekė – ir režisieriui, ir aktoriams. Tada aš iš nevilties scenoje pradėjau kvailioti, ir viskas išėjo puikiai. Nėra tokios taisyklės, kad jeigu į viską žvelgi labai rimtai, išeis tikrai puikiai. Aktoriui scenoje reikia pasitikėti, to sieki, bet iš kitos pusės visą laiką jauti savęs graužimą, kad nesi tobulas. Išlaikyti vidurį yra labai sunku.
– Kokia svarbiausia aktorystės nuostata ir teatre apskritai jus visą tą laiką lydėjo ir tebelydi iki šiol?
– Spektaklis turi išjudinti ir protą, ir jausmus. Esu už tokį teatrą, kuris suteikia viltį būti žmogumi. Net ir juodžiausiuose dalykuose turi būti viltis, kad žmogus yra žmogus, ir jeigu scenoje pilasi vien blogis, aš nepriimu tokio teatro. Pati retai nueinu į teatrą, išgirstu iš draugų ir kolegų, kas kur vyksta. Man labiau norisi eiti į koncertą, ten pasisemti emocijų, nes jų teatre labai trūksta. Gyvenimas pilnas juodumos, tad nemanau, kad jos reikėtų ir teatre. Žmogų reikia paglostyti, suteikti jam vilties, kad jis galėtų išgyventi. Man tai yra labai svarbu.
Pamenu, kai buvome jauni, vykome gastrolių į buvusį Leningradą – išeidavome po spektaklio nesikalbėdami, nes būdavo begalė emocijų, ir tik naktį pradėdavome kalbėtis. Dabar dažnai spektaklį pažiūrėjai, išėjai ir pamiršai. Atsimeni tik trupinėlį žodžių. O kai tu esi pilnas emocijų, tau trūksta žodžių, tu atsimeni viską. Man nereikia, kad teatras banaliai linksmintų, aš to nepakenčiu, nes gyvenime banalybės ir taip yra daug. Teatras turi būti bent kažkiek priekyje, nepataikauti žiūrovui, nes jis yra visoks. Teatras turi lavinti.
Visi režisieriai nori pastatyti gerą spektaklį, bet būna, kad nepavyksta, ir dažniau nepavyksta, bet gal taip ir gerai, nes jeigu visą laiką lydės sėkmė, bus sunku suprasti, kas yra nesėkmė. Tas pats yra ir su aktoriumi. Nesiseka nesiseka, bet staiga imi ir gauni svarbesnį vaidmenį, nors iš to didelio noro padaryti gerai neretai nieko neišeina. Pamenu, kažkada kalbėjau su amžinatilsį dėstytoja profesore Alge Savickaite. "Kaip čia yra, kad kartais tiek stengiesi ir visiškai nieko neišeina, o kartais kvailioji iš nevilties ir pasiseka?" – paklausiau jos. Ji atsakė: "Paradoksas, bet tokia jau ta profesija."
– Labai norėtųsi iš jūsų lūpų išgirsti kokį nors palinkėjimą. Sau. Kitam.
– Kad ir kaip banaliai skambėtų, sau norėčiau palinkėti sveikatos. Šiandien aš jos dar turiu, bet rytoj gali viskas pasikeisti, viskas yra be galo trapu. Kai yra sveikatos, atsiranda ir pinigų, ir džiaugtis norisi, bet mes labai dažnai užmirštame tai. Mes visi daug kovojame dėl dalykų, be kurių galime apsieiti. Kuo daugiau metų man sukanka, tuo labiau suvokiu, kad visko turiu baisiai daug ir kad reikia tiek mažai. Visiems linkiu, kad sutartume su artimaisiais, kolegomis, kad nesipyktume, nesibartume, nes gyvenimas yra trumpas. Kad mokėtume pasidžiaugti ne tik savo darbais, bet ir kitų. Kai suvaldai savo paties ydas, būna labai smagu, bet ne visada tai pavyksta. Linkiu neprarasti vilties, nes ji labai reikalinga, kad išgyventume. Manau, kad yra labai svarbu sugebėti atleisti už tai, ką tau kažkas padarė negero. Tada ir tau atleis. Kai atleidi, labai palengvėja. Kiekvienas iš mūsų juk supykstame. Esame tik žmonės.
Labai paprasta būti dorovingam, kai niekas tavęs nevilioja, bet gyvenime pagundų yra daug ir atsilaikyti yra sunku.
Mane labai nudžiugino Kauno dramos teatro spektaklis "Natanas Išmintingasis". Nudžiugino tai, kad jo pasižiūrėti atėjo tiek daug jaunimo. Tokia rimta tema ir taip gražiai jie ją išklausė. Matau, kad šiandien žmonės yra pasiilgę gilių, šviesių dalykų, nes televizijos ekrane, spaudoje tiek daug juodumos. Manau, kad jauniems žmonėms dabar yra daug sunkiau gyventi, nei buvo mums, vyresniems. Mums daug ką draudė, daug ko neleido, bet dabar yra tokia laisvė, kad joje gali lengvai pasimesti – visi aplink pliurpia, ką tik nori. Tačiau džiaugiuosi, kad yra daug jaunų, gražių žmonių, kurie tikrai atskiria grūdus nuo pelų.
Labai paprasta būti dorovingam, kai niekas tavęs nevilioja, bet gyvenime pagundų yra daug ir atsilaikyti sunku. Šiuo metu vaidinu dar ir Kauno dramos teatro spektaklyje "Astrida", kuriame pakeičiau aktorę Doloresą Kazragytę. Ir kaip sako mano veikėja Astrida, "gyvenimas yra nenusakomai trumpas, bet reikia gerokai pavargti, kad jį nugyventum". Kai iškeliausi, juk nieko neišsineši. Deja. Tačiau kovojame dėl pinigų, šlovės, o iš tikrųjų reikia tiek nedaug. Linkiu to nepamiršti.
