Jos duomenimis, 91 proc. 18 metų ir vyresni Lietuvos gyventojai mano, kad toks registras Lietuvoje turėtų atsirasti. 58,4 proc. su tokio registro atsiradimu visiškai sutinka ir 32,9 proc. greičiausiai sutinka.

4 proc. apklaustų šalies gyventojų – 1 proc. visiškai nesutinka ir 3 proc. greičiau nesutinka, kad tokio registro reikia Lietuvoje. Nuomonės šiuo klausimu neturėjo 5 proc. apklaustų gyventojų.

Kaip rodo tyrimas, už registro atsiradimą pasisakė 94 proc. didmiesčių gyventojų, mažiausiai – 89 proc. – palaikė mažesnių miestų gyventojai.

Gegužę grupė Seimo narių registravo seksualinių nusikaltimų registro įstatymo projektą. Jo tikslas – nustatyti asmenų įtariamų ar nuteistų už seksualinius nusikaltimus kontroles priemones, siekiant užkardyti naujas nusikalstamas veikas.

Anot projekto, tokį registrą sudarytų ribotos prieigos ir viešasis registrai.

Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą LRT užsakymu birželio 14-29 dienomis atliko rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“. Tyrimo metu apklausta 1020 Lietuvos gyventojų, rezultatų paklaida neviršija 3,1 procentinio punkto.

Vėl prisimintas net keletą metų Seimo stalčiuose gulėjęs seksualinių nusikaltėlių registro projektas. Kas nors pasikeitė, o gal tik žinomos pavardės paskatino drąsiau kalbėti?

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2020 m. Lietuvoje buvo užfiksuota 50 nusikaltimų, susijusių su artimoje aplinkoje patirta seksualine prievarta, o 2021 m. – 47. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. veiklos ataskaitos duomenimis, užfiksuoti 239 galimai seksualinį smurtą patyrusių vaikų atvejai. Praėjusiais metais registruoti 247 tokie nusikaltimai, nukentėjo 236 vaikai.

„Kalbant apie pačią nusikaltimų gausą, nemanau, kad 2023-ieji kažkuo skiriasi nuo kitų metų. Gal tik tuo, kad išplaukė į paviršių žinomesnės pavardės. Kažkodėl visuomenę labiau jaudina, jei sužinoma, kad atsakomybėn patrauktas koks nors politikas, prokuroras ar kunigas, tačiau mūsų komanda jau seniai nemato skirtumo tarp šių veikėjų ir kokio vienkiemio gyventojo, bedarbio ar eilinio inžinieriaus sadistiško elgesio su savo ar svetimais vaikais. Na, gal vis dėlto pasitaisysiu, tas skirtumas – ne nusikaltimo pobūdis, bet kas atsitinka, kai paslaptys iškyla į viešumą. Sutikite, tikrai nesame girdėję, kad koks aukštas pareigas užimantis dvasininkas, duodamas interviu būriui šalies žurnalistų, su rūpesčiu atsilieptų apie niekam nežinomo vaikų prievartautojo dvasinę būseną – „jis labai prislėgtas, sutrikęs, bendrauju su juo žinutėmis“. Ne, taip jis sakys tik apie saviškį“, – sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu  centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė.

Esu už tai, kad visuomenė žinotų viską. Daug nesusikalbėjimo, įvairiausio plauko sąmokslo teorijų kyla dėl to, kad valdantieji nusprendžia, jog visuomenei nereikia žinoti, ji nesupras.

Ji atkreipė dėmesį, kad kai kurie pastarieji skandalai kilo tik dėl žurnalistų atliktų tyrimų, nes būtent su jais susisiekė aukos ar jų artimieji ir papasakojo apie savo patirtis.

„Taip vyksta visame pasaulyje, Lietuva – ne išimtis. Nors, žinoma, be galo liūdna, kad teisėsauga, esu įsitikinusi, valdanti beveik visą informaciją, nemato reikalo apie tai informuoti visuomenės, laiko visuomenės domėjimąsi ir interesą nesvarbiais, trukdančiais tyrimams. Pavyzdžiui, pabandykite sužinoti, kiek per pastaruosius penkerius metus Kauno apskrityje buvo pateikta kaltinimų dėl vaikų prievartavimo ar tvirkinimo kad ir tiems patiems dvasininkams ir jų bendradarbiams. Nereikia pavardžių, bylų detalių, užtenka skaičiaus. Esu įsitikinusi – to jūs nesužinosite“, – pastebėjo K. Mišinienė.

Požiūris: anot K. Mišinienės, visuomenę labiau jaudina, kai atsakomybėn patraukiamas žinomas asmuo. Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Prievartos atpažinimas

Į Kauno apygardos prokuratūros 1-ąjį baudžiamojo persekiojimo skyrių suplaukia visi vaikų seksualinės prievartos tyrimai Kauno regione. Skyriui vadovaujanti prokurorė Auksė Lipkevičienė pokalbį pradėjo nuo naujausios statistikos.

„12 val. duomenimis, atliekame 65 ikiteisminius tyrimus nuo šių metų pradžios, 25 ikiteisminiai tyrimai nutraukti, šešiolika tyrimų perduota į teismą. Tai gana didelis skaičius“, – pauzę, pasakiusi skaičius, padarė prokurorė ir įvardijo priežastis.

„Manau, kad pradėta labai daug kalbėti apie vaikų seksualinę prievartą, nes balandis buvo mėnuo prieš vaikų seksualinę prievartą, bylos gal ne taip išsamiai nušviečiamos, bet apie jas netylima. Prokuratūros tinklalapyje, neatskleisdami duomenų, skelbiame apie pabaigtus ikiteisminius tyrimus. Tai padėjo – žmonės pradėjo atpažinti seksualinę prievartą“, – nuomone dalijosi prokurorė.

A. Lipkevičienė neatmetė prielaidos, kad kartais policija ir prokuratūra yra stigmatizuojama – ai, vis tiek nieko neišsiaiškins. Tačiau matydami, kad tyrimai vyksta, skelbiami apkaltinamieji nuosprendžiai, žmonės drąsiau kreipiasi.

„Kitas momentas – labai paplitę nusikaltimai elektroninėje erdvėje. Tai mūsų skaudžiausia rykštė. Farmacininkai sako, kad vaistą nuo nuodo skiria tik dozė. Ta pati situacija dėl interneto. Jis yra gėris renkant duomenis, susipažįstant su reikalingais dalykais, plečiant akiratį, bendraujant, bet mes, teisėsaugos atstovai, matome kitą pusę. Per susirašinėjimo platformas plaukia srautas pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojami vaikai. Tai irgi didina nusikalstamų veikų skaičių“, – šokiruojančią statistiką aiškino prokurorė.

Liūdniausia, kad nusikalstamos veikos elektroninėje erdvėje padaromos iš nežinojimo. Pavyzdžiui, prokuratūra gauna pranešimą iš JAV centro, kuris registruoja ir stebi, kad nebūtų platinama vaikų pornografija. Tarkime, Rugiagėlių kaime yra abonentas, kuris įkėlė į savo paskyrą vaikų pornografijos. Prokurorai pradeda ikiteisminį tyrimą, vyksta pas paskyros naudotoją. Ateina garbaus amžiaus žmogus.

„Mes jam rodome jutube vaizdą su minima pornografija. Klausiame, kas tai? Žmogus sutrikęs sako: „O Dieve, juk čia mūsų Jurgelis šoka nuogas.“ Vadinasi, vaikai, paveikti socialinių tinklų, platformų „TikTok“ ir pan., kartoja, ką mato, filmuoja save nuogi ir nežinodami, kaip tinkamai ir saugiai elgtis internete, platina tą savo nusifilmuotą vaizdelį“, – kasdienybės grimasomis dalijosi prokurorė.

A. Lipkevičienė įsitikinusi, kad būtina vaikus laiku šviesti. Vaikai nuo mažų dienų turi žinoti, kas yra internetas, kur jo gėris ir blogis, ką galima daryti ir ko ne.

Tyrimų atomazgos

Remiantis prokurorės pateikta statistika, nuo šių metų pradžios kas savaitę nutraukta po vieną ikiteisminį tyrimą dėl galimos vaikų seksualinės prievartos. Anot A. Lipkevičienės, nutrauktas ikiteisminis tyrimas nėra blogis.

„Nutrauktas tyrimas reiškia, kad nusikaltimas neįvyko, tai irgi yra gerai. Tai nereiškia, kad mes nesurinkome duomenų, tai reiškia, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog buvo toks faktas. Dar ir dėl to pradėtų ikiteisminių tyrimų skaičius didėja“, – aiškino prokurorė A. Lipkevičienė.

Švietimas: prokurorė A. Lipkevičienė įsitikinusi, kad vaikai nuo mažų dienų turi žinoti, kas, kiek ir kur gali prie jų liestis, tai pat ir interneto juodąsias paslaptis. Regimanto Zakšensko nuotr.

KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė kiek kitaip vertino tyrimų nutraukimą. „Centre mes visada labai jautriai reaguojame į nutrauktus ikiteisminius tyrimus, ypač dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš vaikus. Galbūt prokurorams su tyrėjais tai atrodo eilinė situacija, na, nepavyko surinkti įrodymų, kažkas kažko nepatvirtino, tikrai neisime į teismą su tokiais įrodymais. Tačiau aukos atžvilgiu tai yra didelė drama, neretai lydinti vaiką ilgus metus: tu sakei netiesą, viską išsigalvojai. Jeigu skriaudėjas gyvena šalia, įsivaizduojate šio triumfą ir ką reiškia toliau būti kartu?“ – kitą medalio pusę minėjo K. Mišinienė.

Seksualinis vaiko skriaudėjas dažnu atveju – ne iš tarpuvartės iššokęs prievartautojas, dažniausiai seksualinė prievarta vyksta artimoje erdvėje. K. Mišinienė pastebėjo, kad, deja, vis dar nėra gerai veikiančių procedūrų, kai liudijanti auka yra nedelsiant perkeliama iš tos aplinkos, apsaugoma nuo likusių šeimos narių, neretai ir paties smurtautojo poveikio.

„Ar gali būti didesnis sukrėtimas vaikelio gyvenime, nei patirti seksualinį smurtą iš artimo žmogaus? O jeigu dar tai trunka ne vienus metus? Tie atvejai, prie kurių dirbame, lydime aukas viso teisinio proceso metu, organizuojame reikalingas paslaugas, yra sukrečiantys, kartais net verčiantys abejoti mūsų visuomenės ateitimi – kaip galima, pavyzdžiui, niekam nepastebėti trejus metus prievartaujamų vienoje šeimoje vaikų, kai visi gyvena ankštame daugiabutyje? Vaikai lanko darželius ir mokyklas, jie nuolat serga, yra nelaimingi. Deja, tyli ir vaikų motina, ilgus metus pati kentėjusi sutuoktinio smurtą. Teisme ji tvirtino nieko nežinojusi, ką šis išdarinėjęs su juodviejų vaikais, kai ji išeidavusi į darbą“, – pasakojo K. Mišinienė.

Teisė žinoti

Vis dėlto akivaizdu, kad dalies visuomenės požiūris į seksualinius nusikaltimus prieš vaikus keičiasi. Savo nepakantumą visuomenė pademonstravo degalinėje pastebėjusi galimą pedofilą, apsupusi įtarimų sukėlusio asmens namą reikalavo pareigūnų rasti galimą auką.

Prieš kelis dešimtmečius visuomenei padedant buvo išaiškinti garsaus pedofilo Ervydo Čekanavičiaus nusikaltimai. Kaimynai rūsyje rado fotojuostelių, kuriose E. Čekanavičius fiksavo apsvaigintus berniukus ir savo žaidimus su jais.

Šiandienos įstatymai griežti, saugant nukentėjusiųjų tapatybes seksualinės prievartos bylos teismuose nagrinėjamos už uždarų durų, o pranešimuose apsiribojama tik faktu apie priimtą sprendimą. Visuomenės nepasiekia seksualinio vaikų išnaudotojo priemonių arsenalas, sukauptas patirčių lobynas, todėl dažnas sunkiai įsivaizduoja pedofilo vilionių lipnumą.

„Esu už tai, kad visuomenė žinotų viską. Daug nesusikalbėjimo, įvairiausio plauko sąmokslo teorijų kyla dėl to, kad valdantieji nusprendžia, jog visuomenei nereikia žinoti, ji nesupras, žinojimas tik sukels sumaištį ir pan. Neretai susiduriame su kategorišku nenoru dalytis informacija dar ir tada, kai siekiama paslėpti savo klaidas, kad ir tų pačių apklausų metodus, galimą korupciją, nagrinėjimo vilkinimą“, – įsitikinusi KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė.

Prokurorė A. Lipkevičienė kalba apie dvi medalio puses. Kai visuomenė nežino įvykio detalių, regis, nėra kaip apsisaugoti, nežinai, kaip veikia nusikaltėlis.

„Pasakiusi, kad Lietuva labai maža, neatrasiu Amerikos. Jei mes pradėsime viešinti detales, labai didelė tikimybė, kad kažkas kažką identifikuos, atseks vietovę; jei nusikaltimas įvykdytas kaime, kuriame kokie penki namai, nurodysime, kiek šeimoje vaikų, gali identifikuoti vaiką. Ar tai gerai? Manau, kad ne“, – pastebėjo prokurorė.

A. Lipkevičienė prisiminė Kaune įvykusį plėšimą. Buvo patekta į garažą ir pavogtas automobilis, tačiau nusikaltimas įvykdytas identiškai, kaip buvo rodyta seriale „Komisaras Reksas“. Ar, viešindami detales, neįteiksime dovanėlės nusikaltėliui?

„Net nežinau, bet turbūt kaltinimas vaiko seksualine prievarta yra baisesnis nei kito žmogaus gyvybės atėmimu, nes, tarkime, nužudymo atveju gali galvoti apie kažkokią situaciją – gal gynėsi, dar kažką, o čia nusikaltimas padaromas tyčia, t. y. žmogus suvokia, ką jis daro, ir siekia to, – pastebėjo prokurorė. – O jei įtarimai nepasitvirtins? Galime kalbėti apie to žmogaus, dėl kurio įtarimai nepasitvirtino, gyvenimą ir padarinius.“

Anot prokurorės, visur turi būti pusiausvyra, visi turi dirbti savo darbą ir labai atsakingai žiūrėti, kokia žinią skleidžia. Turėtų būti akcentuojama, kad tokie nusikaltimai išaiškinami, todėl nukentėjusieji neturėtų bijoti kreiptis į teisėsaugą.

Apsaugoti nuo išgyvenimų

Labai svarbus vaidmuo minimuose nusikaltimuose tenka teismui. Apkaltinamasis nuosprendis aukas veikia kone kaip terapija. Po teismo priimto verdikto, regis, būtų galima plačiau papasakoti seksualinio nusikaltėlio veikimo planą, tačiau Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Judita Sungailaitė pažvelgė dar iš kitos pusės.

Nuomonė: teisėja J. Sungailaitė sutinka, kad seksualinių nusikaltėlių registras reikalingas, tačiau abejonių kelia viešumo galimybės. Kauno apygardos teismo nuotr.

„Nusikaltimų aukų teisių direktyva įpareigoja visas institucijas aukas apsaugoti nuo pakartotinių neigiamų išgyvenimų. Kaip ir šių bylų specifika, taip ir jose esantys nukentėję asmenys ypač jautriai reaguoja į bet kokius įvykius, susijusius su patirtu smurtu. Įsivaizduokime situaciją, kad, pavyzdžiui, teismas pateikia detalesnę informaciją žiniasklaidai, aišku, be nukentėjusiojo asmens identifikacinių duomenų, ir ši situacija vėliau paskleidžiama viešai. Ar turėtų kilti abejonių, kokius jausmus turės išgyventi nukentėjusysis ar jo šeimos nariai, žiūrėdami reportažą per žinių laidą arba skaitydami apie tai populiariame tinklalapyje? Akivaizdu, kad, net ir nenurodant identifikacinių duomenų, nukentėjusiajam, jo šeimos nariams atrodys, kad visi tikrai suprato, jog čia kalbama apie jį. Taigi bet koks aplinkybių atskleidimas, viešinimas, yra pakartotinis nukentėjusio asmens neigiamų emocijų išgyvenimas, nuo ko esame įsipareigoję saugoti nukentėjusius asmenis“, – aiškino J. Sungailaitė.

Taigi bet koks aplinkybių atskleidimas, viešinimas yra pakartotinis nukentėjusio asmens neigiamų emocijų išgyvenimas, nuo ko esame įsipareigoję saugoti nukentėjusius asmenis.

Teisėja tvirtino gerbianti visuomenės norą žinoti, tačiau tokiose situacijose prioritetas teikiamas nukentėjusiems asmenims, jų privatumui ir saugumui. Kalbant apie galimus išsamesnės informacijos sklaidos būdus, sunku surasti visų interesus užtikrinantį būdą.

Duomenų patikimumas

Priimant sprendimą labai svarbus duomenų pakankamumas, ypač vertinant tai, kad nukentėjusysis gali būti ir mažametis, nepilnametis, kurių parodymai neretai būna nedrąsūs, nenuoseklūs, nes vaikas pasakoja, kaip dažniausiai pasitaiko, apie jį nuskriaudusį artimą žmogų.

„Labai svarbu užfiksuoti tų asmenų, kuriems pirmiausia tapo žinoma informacija apie nusikaltimą, parodymus. Tiksliai užfiksuoti, kokiais žodžiais ar veiksmais nukentėjęs asmuo apibūdino smurtą. Nepilnamečiai nukentėjusieji, tam tikrais atvejais ir pilnamečiai, proceso metu yra apklausiami padedant psichologams, apklausos vyksta specialiai įrengtuose kambariuose, kur užtikrinama, kad nukentėję asmenys nesusitiktų su kaltininkais, jiems nereikėtų tiesiogiai atsakyti į jų klausimus. Atlikus apklausas, proceso metu paprastai į pagalbą pasitelkiami ekspertai psichologai, psichiatrai, kurie, atlikę tyrimą, gali nustatyti, ar nukentėjusio, parodymai yra išgyventi, ar jis nefantazuoja, ar neturi polinkio meluoti ir pan. Tokios ekspertų išvados ypač padeda teisėjams vertinant įrodymų patikimumą. Taigi, nors įrodymų rinkimas atrodo sudėtingas, tačiau, renkant kiekvieną trupinėlį, vaizdas galiausiai susidaro labai aiškus, nenuginčijamas ir tai padeda priimti teisingus sprendimus“, – sakė Kauno apygardos teismo teisėja.

Didžioji dalis tokio pobūdžio nusikaltimų vyksta šeimoje. Vaikas nukenčia nuo pačių artimiausių, kurie natūraliai turėtų juos saugoti, ginti. Automatiškai vaikas kartais net nesuvokia, kad tai, ką su juo daro jo artimas žmogus, yra blogai. Negi kažką blogo gali padaryti tėtis, mama, dėdė, teta ar senelis?

„Šeimos kaltininkas turi besąlygišką vaiko pasitikėjimą. Jam sunkiau sugundyti svetimą vaiką, turėti vietą, kur galėtų rodyti pornografinio turinio dalykus arba būti vienam su juo. Tai sudėtinga ir tokių atvejų labai reta. Jei jau jie būna, jie paskelbiami ir žinomi visuomenei. Kai esi šeimoje, natūraliai su vaiku gali likti vienas, prisikalbinti aiškindamas, kad tai yra normalu arba tai bus mūsų paslaptis. Vaikams turi būti sakoma, aiškinama, kad yra tam tikrų dalykų, kurių negali daryti niekas. Jau geriau bus melagingas pranešimas ar perdėtai sureaguota, bet geriau reaguoti, nei nereaguoti“, – akcentus dėliojo A. Lipkevičienė.

Bausmės dalis

Prieš keletą metų sukritikuotas seksualinių nusikaltėlių registro projektas prisimintas ir pateiktas Seimui gegužę. Ar žinojimas apie grėsmę būti įtrauktam į tokį registrą atgrasytų nuo noro nuskriausti vaiką ir apsaugotų juos nuo visam gyvenimui luošinančios patirties?

„Asmens, nuteisto dėl seksualinių nusikaltimų prieš vaikus, įrašymas į registrą būtų bausmės dalis – ją ir jos trukmę numatytų teismas. Dėl linčo? Galbūt daliai visuomenės tektų mokytis kitaip reaguoti, laikytis teisės keliamų mums visiems reikalavimų. Jei atvirai, nemanau, kad susidorojimo ar persekiojimo grėsmės čia didesnės nei dabar, kai tokio registro nėra“, – sakė KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė.

Anot jos, registro reikia pirmiausiai dėl to, kad norime apsaugoti naujas aukas nuo asmenų, kurie nevaldo savo seksualinio potraukio vaikams ir nepilnamečiams, nuo jau padariusių sunkius nusikaltimus asmenų, pavojingų ir linkusių savo veiksmus kartoti.

„Nesu sutikusi aukų artimųjų, kurių nedegintų šis kartėlis, skausmas, kartais net neapykanta. Neapsimetinėkime, kad suprantame juos arba kad mes jų vietoje galėtume geriau valdytis. Aukų artimiesiems reikalinga didelė pagalba, palaikymas, reikia, kad atsirastų, kas juos išklauso, eina kartu link susitaikymo su faktais ir jų priėmimo. Dažniausiai, laikui bėgant, pradedama reaguoti nuosaikiau, ne tokie aštrūs tampa skausmas ir kaltė“, – emocinę pusę atskleidė K. Mišinienė.

Abejoja dėl viešumo

Prokurorė A. Lipkevičienė atsargiau vertino tokio registro veikimą. Ji pabrėžė, kad registro kūrimo procese turi būti įvertinta labai daug aspektų: ir žmogaus teisės, ir vaikų teisių užtikrinimas, kad nesukeltume perdėto jautrumo, gal net baimių.

„Negaliu kalbėti už visą mūsų instituciją. Turiu argumentų už ir prieš. Grįžkime prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Ar  nesukelsime neadekvačių poelgių, ieškojimo, tikrinimo, pranešinėjimo, neapykantos kurstymo visuomenėje? Juk puikiai žinome, kad gali būti neadekvačių reakcijų į tokius žmones. Negalima įsteigti ir pasižiūrėti, kaip veiks registras. Tai labai jautru. Galima net suskaldyti visuomenę ir turėti labai skaudžių padarinių“, – svarstė A. Lipkevičienė.

Pasak prokurorės, jei turėtume seksualinių nusikaltėlių registrą, kaip tada būtų dėl nužudymų? Ar atimta gyvybė mažiau vertinga nei seksualinė prievarta vaiko atžvilgiu? Pagal Baudžiamojo kodekso vertinimą, nusikaltimai žmogaus gyvybei yra aukščiau už seksualinius nusikaltimus.

Teisėjos J. Sungailaitės nuomone, toks registras turėtų būti naudingas ir ypač aktualus darbdaviams, kurie priima darbuotojus dirbti su nepilnamečiais. „Visiems mums sunku išgirsti žinią, kad su vaikais dirbantys asmenys, prisidengdami atliekamu darbu, rado lengvesnį priėjimą prie nepilnamečių savo nusikalstamoms veikoms įvykdyti. Ir tokie veiksmai kartojasi. Šios situacijos liūdina ir sukrečia, tad seksualinių nusikaltėlių registro egzistavimas apribotų į šiuos nusikaltimus linkusių asmenų galimybes“, – sakė teisėja.

Tačiau ji abejojo dėl galimybės viešai skelbti asmens vardą, pavardę ir vietovę. „Tikriausiai suprantama, kad tokiais duomenimis remtis visapusiškai negalima, jų patikimumas abejotinas, nes vardas ir pavardė gali būti tiesiog sutapimas, tad ar tikrai tikslinga visuomenę šviesti nepatikimais duomenimis? Tikriausiai nė vienas nenorėtume šiame registre pamatyti savo vardą ir pavardę, net jei tai tik sutapimas, ir jausti nepatiklius kaimynų žvilgsnius. Todėl šio viešo registro nauda galima suabejoti“, – pastebėjo teisėja.

Apie seksualinių nusikaltėlių registro projektą

Seimui pateiktas prieš kelerius metus sukritikuoto seksualinių nusikaltėlių registro projektas. Jame numatoma, kad registrą sudarytų dvi duomenų bazės – dalis duomenų būtų prieinama viešai, dalis būtų ribotos prieigos.

Įstatymo projekte nurodoma, kad įstatymas būtų taikomas seksualinių nusikalstamų veikų atveju, įskaitant nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, taip pat išžaginimo, jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo atvejais, vaiko išnaudojimo pornografijai, taip pat tuomet, kai pelnomasi iš kito žmogaus prostitucijos, į ją įtraukiama ir disponuojama pornografiniu turiniu.

Ribotos prieigos duomenų bazėje būtų kaupiami duomenys apie už anksčiau paminėtus nusikaltimus teistus asmenis, taip pat apie tuos, kurių atžvilgiu tyrimas buvo nutrauktas ar buvo pritaikytos apsaugos priemonės, apie nepilnamečius, kuriems paskirtos auklėjamojo pobūdžio, pataisos ar gydymo priemonės.

Ribotos prieigos registre būtų pateikiama žmogaus pavardė, vardas, lytis, gimimo data ir vieta, gimimo šalis, tėvų vardai, pilietybė, motinos mergautinė pavardė, gyvenamoji vieta. Taip pat būtų informacija apie nusikalstamos veikos padarymo datą ir vietą, nukentėjusiojo nepilnamečio amžių.

Viešajame registre būtų pateikti duomenys apie nusikaltimą padariusio asmens gimimo šalį, jo vardas, pavardė, vietoj gyvenamosios vietos adreso būtų paskelbtas tik vietovės, kurioje jis gyvena, pavadinimas.

Informacija, esanti ribotos prieigos registre, būtų prieinama ne visiems – teisę ją gauti turėtų teismai, prokurorai ir kiti teisėsaugos organai, policijos pareigūnai, valstybės administracijos ir teritorinės savivaldos organai ir kiti organai, vykdantys viešąsias užduotis.

Informacija apie nusikaltimą būtų pasiekiama darbdaviams ar fiziniams ir juridiniams asmenims, kai darbas susijęs su nepilnamečių auklėjimu, švietimu, poilsiu, gydymu ar jų priežiūra. Tokiais atvejais būtų suteikiama teisė gauti informaciją, ar registre renkami to asmens duomenys.

„Dar kartą visiems nukentėjusiesiems sakau, kad man labai gėda, kad liūdžiu ir nuoširdžiai prašau atleidimo“, – laiške rašė 94 metų popiežius emeritas.

„Katalikų Bažnyčioje man teko didelė atsakomybė. Juo labiau liūdžiu dėl išnaudojimų ir klaidų, įvykusių tuo metu ir ten, kur man buvo patikėta vadovavimo atsakomybė. Kiekvienas seksualinio smurto atvejis yra baisus ir neatitaisomas. Prievartos aukoms reiškiu gilią užuojautą ir apgailestauju dėl kiekvieno atvejo“, – Vatikano paskelbtame laiške rašė jis.

2013-aisiais pareigų atsisakiusio Benedikto XVI padėjėjai antradienį paneigė įtarimus, kad jis žinojo padėtį ir tyčia nesiėmė veiksmų keturiems kunigams, kaltinamiems vaikų lytiniu išnaudojimu Miunchene 9-ajame dešimtmetyje, sustabdyti.

„Ekspertų ataskaitoje nėra jokių... netinkamo elgesio ar sąmokslo ką nors dangstant įrodymų. Kaip arkivyskupas, kardinolas [Josephas] Ratzingeris (Jozefas Racingeris, Benediktas XVI) nedangstė jokių išnaudojimo atvejų“, – sakoma jo vardu parengtame padėjėjų atsakyme į praėjusį mėnesį paskelbtą vokiečių tyrimo ataskaitą.

Šią ataskaitą Miuncheno ir Freizingo arkivyskupijos užsakymu parengė teisės firma „Westpfahl Spilker Wastl“ (WSW). Ataskaitos rengėjai aiškinosi, kaip Bažnyčia reagavo į vaikų lytinio išnaudojimo atvejus 1945–2019 metais.

Buvęs popiežius Benediktas XVI nuo 1977 iki 1982 metų ėjo Miuncheno ir Freizingo arkivyskupo pareigas.

Vienoje iš bylų figūruojantis liūdnai pagarsėjęs kunigas pedofilas Peteris Hullermannas (Pėteris Hūlermanas) buvo perkeltas į Miuncheną iš Vokietijos vakaruose esančio Eseno, kur buvo apkaltintas lytiškai išnaudojęs 11-metį berniuką.

P. Hullermannui buvo leista tęsti ganytojišką darbą ir jis dar daug metų tęsė savo nusikaltimus.

Benedikto XVII komanda jau pripažino netyčia pateikusi ataskaitos autoriams neteisingą informaciją, kad J. Ratzingeris nedalyvavo viename 1980 metais įvykusiame vyskupijos vadovybės posėdyje dėl P. Hullermanno.

Tačiau komanda paneigė, kad per tą susitikimą buvo priimtas koks nors sprendimas dėl šio kunigo tolesnio ganytojiško darbo, o antradienį nurodė, kad išnaudojimas nebuvo aptarinėjamas.

„Jokiu iš atvejų, analizuojamų šioje ekspertų ataskaitoje, Josephas Ratzingeris nežinojo apie vykdytą lytinį išnaudojimą ar įtarimus dėl kunigų vykdyto lytinio išnaudojimo. Ekspertų ataskaitoje nepateikiama įrodymų, kad buvo priešingai“, – sakoma pareiškime.

„Dėl daug ko bijoti“

Savo laiške Benediktas XVI apgailestavo dėl nesusipratimų sukėlusios klaidos, susijusios su jo dalyvavimu minėtame vyskupijos posėdyje, ir sakė, jog ji nebuvo tyčinė, dėl to jį „labai įskaudino“, kad tas apsirikimas buvo „panaudotas siekiant sukelti abejonių jo gera valia ir netgi jį apkaltinti melagyste“.

Benediktas XVI, dabar gyvenantis buvusio vienuolyno patalpose Vatikano teritorijoje, taip pat padėkojo jį pakeitusiam popiežiui Pranciškui už paramą po pareikšto įtarimo, kad būdamas Miuncheno arkivyskupas jis nesiėmė veiksmų prieš kunigus pedofilus.

Laiške atsakydamas į minėtą ataskaitą, Benediktas XVI, kuris griežtai neigia įtarimus, kad melavo ataskaitos autoriams, rašo: „Esu ypatingai dėkingas už pasitikėjimą, paramą ir maldas, kurių sulaukiau iš popiežiaus Pranciškaus.“

Vatikanas praėjusį mėnesį ėmėsi ginti popiežių emeritą ir teigė, kad jis „kovojo“ su lytiniu išnaudojimu, bet Pranciškus viešai nieko nesakė.

Prieš tai, kai buvo išrinktas popiežiumi, Benediktas XVI vadovavo Vatikano Tikėjimo doktrinos kongregacijai (TDK), atsakingai už Bažnyčios doktrinos priežiūrą ir kažkada vadintai Romos inkvizicija. Šiame poste J. Ratzingeris turėjo aukščiausius įgaliojimus tirti išnaudojimo bylas.

Laiške, kuriame nurodyta vasario 6-osios data, jis aiškiai užsimena apie savo prastėjančią sveikatą ir sako: „Jau greit man teks stoti prieš didįjį mano gyvenimo teisėją.“

„Nors, žvelgdamas į savo ilgą gyvenimą, dėl daug ko turiu bijoti, vis dėlto esu laimingas, nes tvirtai tikiu, kad Viešpats yra ne tik teisingas teisėjas, bet ir draugas bei brolis, kuris jau kentėjo dėl mano trūkumų... Būdamas krikščionis... žinau, kad jis yra mano bičiulis, ir galiu drąsiai žengti pro tamsias mirties duris“, – rašė jis.

Kristaus legionierių kongregacijos įkūrėjas Marcialas Macielis per savo gyvenimą išnaudojo net 60 vaikų. Dar 33 kunigai ir diakonai pripažino savo nuo 1941 metų įvykdytus seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius, kurių dauguma – berniukai.

Ataskaitoje teigiama, kad 18 iš 33 nusikaltusių dvasininkų tebepriklauso kongregacijai, bet buvo nušalinti nuo pareigų, kurias vykdant reikėtų tiesiogiai kontaktuoti su visuomene ar nepilnamečiais.

Net 14 iš 33 dvasininkų patys praeityje yra tapę Kristaus legionierių aukomis. Ataskaitoje pabrėžiama, kad egzistuoja „užburtas prievartos ratas“, kai kongregacijos auka ilgainiui pati virsta agresoriumi.

Šiuo metu su 45 kunigų aukomis vykdomas „skriaudos atitaisymo ir susitaikymo“ procesas.

Kongregacijos įkūrėjui M. Macieliui, kuris mirė 2008 metais, tuometinis popiežius Benediktas XVI 2006 metais liepė pasitraukti iš pareigų ir likusį gyvenimą paskirti maldai bei atgailai. Jau tuomet jis ilgus metus buvo įtariamas seksualiai išnaudojęs berniukus ir jaunuolius.

Šį pažadą jis paskelbė katalikiškoje Lenkijoje pasirodžius šokiruojančiam dokumentiniam filmui apie lenkų kunigų pedofiliją.

„Tie, kam buvo patikėta rūpintis vaikais, bus itin griežtai baudžiami (už lytinę prievartą). Tai, žinoma, taikytina kunigams ir visiems, įskaitant... gerai žinomas garsenybes“, – sakė įtakingiausiu Lenkijos politiku laikomas Jaroslawas Kaczynskis (Jaroslavas Kačynskis), kurį cituoja šalies žiniasklaida.  

PiS lyderis nepatikslino, kokias garsenybes turi galvoje.

Dabartiniai šalies įstatymai už seksualinę prievartą prieš jaunesnius nei 15 metų asmenis numato iki 12 metų laisvės atėmimo. 

J. Kaczynskis sakė, kad asmenims, teismo pripažintiems kaltais dėl lytinės prievartos prieš vaikus, turėtų grėsti iki 30 metų kalėjimo.

PiS lyderis kalbėjo viename iš gegužės 26 dieną vyksiančių rinkimų į Europos Parlamentą kampanijos mitingų. PiS savo kampanijos metu aršiai pasisako prieš LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) teises ir kaltina oponentus nepagrįstai puolant Katalikų Bažnyčią.

Šeštadienį interneto platformoje „YouTube“ pasirodė nepriklausomo lenkų žurnalisto Tomaszo Sekielskio (Tomašo Sekelskio) dokumentinė juosta apie dvasininkų seksualinę prievartą prieš vaikus Lenkijoje „Tik niekam nesakyk“ (Tylko nie mow nikomu). Per parą šis filmas buvo peržiūrėtas daugiau nei 4 mln. kartų. 

Dviejų valandų trukmės juostoje esama paslėpta kamera filmuotų vaizdų, kaip seksualinę prievartą vaikystėje patyrę dabar jau suaugę žmonės stoja akis į akį su juos išnaudojusiais kunigais ir primena šiems, ką dėl jų teko iškęsti. 

Keli iš kunigų prisipažįsta dėl prievartos, atsiprašo ir užsimena apie galimą piniginę kompensaciją.

Juostoje taip pat pasakojama, kaip dvasininkai, apkaltinti seksualine prievarta prieš mažamečius ar netgi už tai nuteisti, buvo perkeliami į kitas parapijas, kur galėjo toliau eiti savo pareigas ir dirbti su vaikais.

„Atsiprašau už visas žaizdas, padarytas Bažnyčios žmonių“, – sakoma Lenkijos primo, arkivyskupo Wojciecho Polako (Voicecho Poliako) išplatintame pareiškime.  

W. Polakas pažadėjo padaryti viską, kad nukentėję žmonės sulauktų pagalbos.

Liberalios opozicijos lyderis Grzegorzas Schetyna (Gžegožas Schetyna) sveikino šį arkivyskupo pažadą, tačiau pabrėžė, jog „akivaizdu“, kad Bažnyčia nesugebėjo pažaboti kunigų pedofilijos ir „tik valstybė galės užtikrinti veiksmingumą“.     

Viešosios nuomonės apklausos rodo, kad PiS ir G. Schetynos plati liberalcentristų Europos koalicija prieš EP rinkimus turi beveik vienodą palaikymą.

Dokumentiniame filme „Tik niekam nesakyk“ daroma išvada, kad Lenkijoje gimęs popiežius Jonas Paulius II, paskelbtas šventuoju, ignoravo dvasininkų pedofiliją tuo laikotarpiu, kai komunistinis režimas stengėsi sužlugdyti Bažnyčią, buvusią vienintele nepriklausoma šalies institucija.  

Dabartinis pontifikas Pranciškus ketvirtadienį paskelbė dokumentą, kuriuo nustatomos naujos informavimo apie seksualinio išnaudojimo atvejus ir vyskupų atskaitomybės normos.

Jos įpareigoja visus dvasininkus ir vienuolius, žinančius apie lytinio išnaudojimo atvejus Katalikų Bažnyčioje, nedelsiant informuoti apie tai savo vadovus.

Garsioji pokalbių šou vedėja Oprah Winfrey viena pirmųjų pasidalijo savo emocijomis iškart po filmo pareikšdama, kad tai visiems laikams pakeitė suvokimą apie pop karalių. „Man šis momentas pakeitė viską apie M. Jacksoną. Tai, kas buvo parodyta yra aukščiau už bet kokį žmogų. Filmas atvėrė akis, kokia didelė vis tik gali būti socialinė korupcija“, – neslėpė savo šoko O. Winfrey.

Garsios moters reakciją dar labiau pakursto tai, kad ji pati kadaise patyrė seksualinį išnaudojimą ir savo laidose ne kartą siekė atkreipti dėmesį į šią jautrią problemą. „Aš nufilmavau 217 laidų, kuriose kalbėjau apie seksualinę prievartą, tačiau man nepavyko visko perteikti taip taikliai ir aiškiai, kaip tai savo pasakojimais ir liudijimais padarė šie du vyrai“, – sakė Oprah, komentuodama „Leaving Neverland“ filmo herojų Wade Robson ir James Safechuc papasakotus šokiruojančius prisiminimus.

Abu vyrai skandalingoje juostoje mini, kad M. Jacksono paslaptingoje viloje lankydavosi ir žymusis „Vienas namuose“ aktorius - mažasis Macaulay Culkin. Tuomet jam tebuvo devyneri. Tačiau garsusis aktorius visuomet neigė bet kokius kaltinimus M. Jacksonui ir vadino juos absurdu. „Suprantu, kad kitiems mūsų bendravimas gali atrodyti keistai, tačiau nieko keisto nebuvo. Viskas buvo labai logiška. Mes buvome draugai“, – sakė filmo „Vienas namuose“ žvaigždė. 

Jis išliko atkaklus pop karaliaus gynėjas net tuomet, kai teismuose M. Jacksono vilos prižiūrėtojas bei tarnaitė pripažino vis tik savo akimis matę, kaip garsusis dainininkas seksualiai priekabiavo prie tuomet mažamečio M. Culkin. „Aš nesuprantu, kaip tie žmonės gali sakyti tokius dalykus ir dar blogiau – galvoti, kad aš galėjau visame tame dalyvauti“, – bet kokius kaltinimus neigė aktorius.

Tuo tarpu M. Džeksono sesuo La Toya dar prieš keliasdešimt metų spaudai garsiai išrėžė neabejojanti, jog jos brolis tvirkina vaikus ir tai vyksta jau seniai. „Aš negaliu tylėti, nes taip tapčiau nusikaltimo prieš vaikus dalimi. Mano brolis M. Jacksonas tai darė jau nuo 1981 m. su daugybe vaikų. Aš manau, kad jam reikia rimtos pagalbos, – sakė dainininko sesuo. – Nors aš be galo myliu savo brolį, bet negaliu žiūrėti kaip griaunami vaikų gyvenimai“. La Toya taip pat atskleidė mačiusi, kad pop karaliaus išrašydavo „įspūdingų sumų“ čekius visiems seksualiai išnaudotiems berniukams ir jų šeimoms.

Abejonių dėl M. Jacksono nusikaltimų prieš vaikus neturi ir kultinio serialo „Simpsonai“ kūrėjai. Po filmo apie M. Jacksoną pasirodymo jie nusprendė net panaikinti vieną iš savo serialo epizodų, kad jis nebebūtų niekur toliau rodomas. Epizodą, kuriame pop karalius yra įgarsinęs vieną iš „Simpsonų“ herojų. „Tai yra vienintelis kelias, kurį privalome pasirinkti. Nors šią serialo seriją labai vertiname ir joje liks daugybė puikių prisiminimų, tačiau tiesiog nebegalime leisti jos rodyti“, – sakė serialo prodiuseris James L. Brooks.

Jo kolega Al Jean, taip pat vienas iš „Simpsonų“ kūrėjų, tik paantrino šiai nuomonei. „Aš niekada nebuvau už knygų deginimą, tačiau serialas „Simpsonai“ yra mūsų „knyga“ ir mes renkamės išimti vieną iš jos „puslapių“, –savo sprendimą reaguoti į M. Jacksono skandalą komentavo Al Jean.

Bažnyčia oficialiai atsakė prieš penkerius metus įsteigtai karališkajai komisijai, vyriausybės nurodymu tyrusiai vaikų išnaudojimą institucijose. Komisija buvo suformuota po dešimtmetį trukusio spaudimo ištirti daugybę visoje šalyje reiškiamų įtarimų.

„Daug vyskupų nesiklausė, netikėjo ir nesiėmė veiksmų“, – sakė Katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Markas Coleridge'as (Markas Koleridžas). Jis pažadėjo, kad daugiau nebebus jokio dangstymo.

„Dėl šio neveiklumo kai kurie išnaudotojai nusikaltimus galėjo daryti vėl ir vėl, su tragiškomis ir kartais lemtingomis pasekmėmis. Vyskupai ir religinių ordinų lyderiai šiandien pažada: daugiau niekada“, – sakė jis.

Su tyrimų komisija susisiekė daugiau kaip 15 tūkst. nukentėjusiųjų, kurie pateikė detalius pareiškimus apie išnaudojimą bažnyčiose, našlaičių prieglaudose, sporto klubuose, jaunimo grupėse ir mokyklose. Daug įtariamų išnaudojimo atvejų vyko prieš dešimtmečius.

Tarp komisijos rekomendacijų buvo raginimas kunigams nesilaikyti tradicinio išpažinties konfidencialumo, jei jiems pasakoma apie išnaudojimą, bet Bažnyčia nurodė, kad tokiu reikalavimu pažeidžiama religijos laisvė.

„Vienintelė rekomendacija, su kuria negalime sutikti, yra susijusi su išpažinties slaptumo panaikinimu“, – sakė M. Coleridge'as.

„Taip yra ne dėl to, kad laikome save esančiais virš įstatymo ar negalvojame, kad vaikų saugumas yra svarbiausia... Tačiau mes nesutinkame, kad apsauga ir slaptumas nesuderinami vienas su kitu. Taip pat nemanome, kad panaikinus slaptumą vaikai taps bent kiek saugesni“, – pažymėjo jis.

Siaubingų istorijų atskleidusio nacionalinio tyrimo galutinė ataskaita buvo paskelbta gruodžio mėnesį.

Joje daroma išvada, kad Australijos institucijos „rimtai nuvylė“ vaikus, kuriais rūpinosi, ir kad dešimtys tūkstančių šių vaikų patyrė lytinį smurtą.

Sesuo Monica Cavanagh (Monika Kavana), religinių lyderių organizacijos „Catholic Religious Australia“ prezidentė, sakė, kad Bažnyčia sutinka su 98 proc. rekomendacijų ir kad tyrimas buvo „svarbus ir būtinas periodas Australijos bendruomenei“.

„Jau vyksta Bažnyčios praktikos reformavimo procesas siekiant užtikrinti, kad apsauga būtų neatsiejama nuo visko, ką darome“, – sakė M. Cavanagh.

„Tai, kad Bažnyčia būtų saugesnė vieta mūsų vaikams ir pažeidžiamiems žmonėms, yra mūsų įsipareigojimo vykdyti misijas pamatas“, – pridūrė ji.

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą dėl galimybės įgalioti ministeriją ikiteisminio tyrimo metu nušalinti nuo pareigų Viešvilės globos įstaigos direktorių Algimantą Liaudaitį.

Antradienį žiniasklaida pranešė, kad direktorius įtariamas dėl seksualinio vaikų išnaudojimo.

A.Pabedinskienė socialinės apsaugos ir darbo viceministrui Algirdui Šešelgiui, kuruojančiam globos įstaigas, pavedė iki ketvirtadienio, kovo 19-osios, ryto atlikti patikrinimą, kaip buvo užtikrinta Viešvilės globos įstaigos veiklos priežiūra, pranešė ministerija.

„Tokie signalai tik įrodo, kad senąją sistemą būtina pertvarkyti, tačiau ir specialistai, ir jų vadovai, prižiūrintys šių įstaigų veiklą, turi nedelsdami reaguoti net į mažiausius signalus, o už nesukontroliavimą turi atsakyti asmeniškai ir visu griežtumu“, - pabrėžė A.Pabedinskienė.

Anot ministerijos pranešimo, reaguojant į situaciją, jau trečiadienį į Viešvilės globos įstaigą Jurbarko rajone nusiųsta psichologų, specialistų komanda, kuri užtikrins psichologinę pagalbą vaikams ir darbuotojams.

Jurbarko policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimos pedofilijos Viešvilės vaikų namuose.

Kauno apygardos prokuratūros prokurorė Dovilė Augustauskaitė patvirtino, kad toks ikiteisminis tyrimas atliekamas.

„Tačiau jokių detalių apie bylą atskleisti negaliu, nes galimai nukentėję asmenys yra nepilnamečiai“, – antradienį naujienų portalui 15mln.lt sakė D.Augustauskaitė.

Šių metų pradžioje nepilnamečių prostitucijos skandalas sudrebino Švėkšnos specialiojo ugdymo centrą, kai paaiškėjo, kad vienos mergaitės pardavinėdavo kitas.

Jurbarko policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimos pedofilijos Viešvilės vaikų namuose, pranešė naujienų portalas 15min.lt.

Neoficialiomis portalo žiniomis, vienas pagrindinių įtariamųjų šioje byloje – Viešvilės vaikų namų vadovas ir miestelio bendruomenės pirmininkas Algimantas Liaudaitis.

Kauno apygardos prokuratūros prokurorė Dovilė Augustauskaitė patvirtino, kad toks ikiteisminis tyrimas atliekamas.

„Tačiau jokių detalių apie bylą atskleisti negaliu, nes galimai nukentėję asmenys yra nepilnamečiai“, – antradienį sakė D.Augustauskaitė.

Šių metų pradžioje nepilnamečių prostitucijos skandalas sudrebino Švėkšnos specialiojo ugdymo centrą, kai paaiškėjo, kad vienos mergaitės pardavinėdavo kitas.