Gali, pavyzdžiui, klausti, kokia jo ar jos mėgstamiausia spalva, ir čia staiga išners skaitytos knygos, savivertės laipsnis, savitas požiūris (į klausimą, klausiantį ir apskritai gyvenimą), tapybos žinios, dabartinė nuotaika, užgniaužtos svajonės, malonus ar nelabai praeities įvykis, humoro jausmas, net kokios nors ne visuomet akivaizdžios charakterio savybės. Dar įstabiau, kad kitas pašnekovas galbūt atsakys ir pasakys visai kitus dalykus. Gal pasakys tą patį – net nežinau, kaip iš tiesų įdomiau. Ir čia tik vienas klausimas! O jei jų būtų, tarkime, 28? Būtent į tiek vienodų klausimų pakviečiau atsakyti dvylika įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį. Šįkart dalijuosi humanitarinių mokslų daktaro, semiotiko, dėstytojo ir vertėjo Pauliaus Jevsejevo atsakymais.
1. Labas! Kaip tau sekasi? Ar sekasi? Ir apskritai – kiek svarbi sėkmė gyvenime?
Labas! Man gyvenime beveik visąlaik nesiseka, bet pastaruoju laiku sekasi dažniau. Čia turiu galvoje sėkmę, kai nusišypso laimė, kas nors krinta iš dangaus, pats atsiduri tinkamoje vietoje tinkamu laiku ir pan. Jaučiu, tai svarbu bent dėl gyvenimo skonio: žvitriai pasinaudoti ką nors žadančia proga, nepražiopsoti tinkamo momento, pagauti bangą ir ant jos išsilaikyti... Man visa tai lig šiol ne itin pavyksta, esu gan nerangus, daug ką pražiūriu; nuojauta mane, lengvatikį, irgi vis apgauna. Tačiau yra ir pasisekę: patyriau nuostabios meilės, mačiau šiek tiek pasaulio, dalyvavau puikiuose pokalbiuose, pažinau keletą ypatingų asmenybių, tapusių mano mokytojais. Stengiuosi būti atidesnis šitokios sėkmės apsireiškimams. Kitokia sėkmė turbūt – kai sekasi siekti kokių nors tikslų, įgyvendinti sumanymus, eiti pasirinktu keliu? Ką galiu pasakyti: ilgai universitete tryniau kėdes, graužiau knygas, gilinausi į sąvokas ir štai prieš kelerius metus tapau etatiniu dėstytoju. Man labai įdomūs ir asmeniškai rūpi didelė dalis dalykų, kuriuos dėstau. Taip pat esu vertėjas. Šiuo darbu užsiimu taip pat seniai, kaip bent kiek ryžtingesniais mokslais, o pradėjau nuo techninių vertimų. Kažkada man labai pasisekė (!) susipažinti su keletu kino industrijos žmonių, taip pat būti pastebėtam dėstytojos Nijolės Keršytės. Taip perėjau prie kino, humanitarinių mokslų ir grožinės literatūros vertimų – tai sunku, užtat dirbu su dideliu malonumu. Atrodo, viskas čia labai gerai, bet taip nemanau. Vis dėlto šita – tikslų ir pasiekimų – sėkmė tarpsta mūsų visų bendrame gyvenime, visuomenėje ir pan. Mūsų visuomenėje dėstymas ir vertimas nėra keliai į sėkmę.
2. Kas (tau) yra laimė?
Neseniai skaičiau, kad išmintingi moko, jog laimė – ne būsena, o tarytum perviršis, išgyvenamas ilgą laiką kryptingai veikiant pagal sąžinę ir įsitikinimus. Vis dėlto man pasiekiamos tik trumpalaikės pilnatvės, o gal tiesiog džiaugsmo, malonumo, šilumos, artumo būsenos. Galbūt nesu tiek prisitenkinęs akimirkos malonėmis, kad galėčiau svajoti apie kažin kokį aukštesnį, visa apimantį perviršį, kuris vainikuotų ilgalaikes pastangas, kaip koks aukso debesis kalno viršūnėje. Projektuoti save kaip žmogų be trumpalaikių džiaugsmų ir malonumų, kurio laimė, matyt, rastųsi iš tvirtos valios, atsižadėjimo ir kantrybės, irgi nesinori. Matyt, čia galiu tik atlikti išpažinimą, kad realios gyvenimiškos laimės atžvilgiu bent lig šiol jaučiuosi nevisavertis. Galėčiau pamėginti atsakyti į šitą klausimą ir kitu asmeniu ar kita savo asmenybės dalimi, kuriai laimė – visa ko sąlygiškumo jausmas, bent jau kiek retkarčiais pavyksta visa ką aprėpti ir pasijusti tikrovės žaidimo dalyviu. Čia tokia savotiška laimė būti žaidžiamam, nežinia ko, ir pačiam žaisti, nežinia kam, tiksliau, dėl žaidimo. Ir asmeninės egzistencijos uždarumą permušantis dėkingumas už progą šitame sąlygiškume paegzistuoti. Deja, dabar nesu pasirengęs apie tai ką nors daugiau pasakyti.
3. Jei reikėtų rinktis – būtum labai labai didelis ar labai labai mažas?
Čia tik pacituosiu stulpelį iš liūdnojo Jacksono C. Franko dainos „Kimbie“:
Well I wished I was a mole in the ground
I wished I were a mole in the ground
I was a mole in the ground
And that I'd tear, I'd tear this mountain down
Wished I was a mole in the ground
4. Su kuo svajotum papietauti?
Turbūt su Jeanu Anthelme’u Brillat-Savarinu – jis vaišintų ir pasakotų, pasakotų. Taip pat su savo seneliais, kuriuos pažinojau tik vaikystėje. Valgytume visus tuos kaimo vasarų skanėstus, kalbėtume, paskui aš juos išbučiuočiau ir suprasčiau, kodėl ten tada buvo taip šviesu.
5. Didžiausias melas pasaulyje, kuris, ačiū Dievui, egzistuoja...
Man sunku ką nors gero pasakyt apie melą, nes turiu hipertrofuotą sąžiningumo poreikį, jaučiu aistrą realybei, o fikcijų, projekcijų ir fantazijų nelaikau melais. O tu dar klausi apie didžiausią melą! Na, gerai – kai ką sugalvojau. Jaunystėje mane, senamadiškos psichikos egzempliorių, pakerėjo filosofas Sørenas Kierkegaardas, įsileidau jo balsą į širdį ir leidau jam ten savo nuožiūra daryti tvarką. Tiktai dabar, galvojant apie šį tavo klausimą, man toptelėjo mintis, kad dabartyje, jau nebūdamas jaunas ir mėgindamas kaip nors suaugti, rizikuočiau šitoje saugioje žurnalo erdvėje išsakyti įžūlų teiginį, kad S. Kierkegaardas yra pats didžiausias melagis, kad jis mane suvedžiojo ir vedžiojo už nosies, kad jokie jo pamokymai nepasitvirtino, o visos jo pastangos filosofuoti apie egzistenciją galiausiai yra estetinis projektas, tiesiog puiki homme de lettres karjera. Tačiau net jeigu kartą šitaip neapdairiai išsitaręs, ilgainiui imsiu ir tuo įtikėsiu, vis tiek dėl to neimsiu mažiau tikėti S. Kierkegaardu ir jo melų neišsemiama verte mūsų pasauliui.
6. Atvyko traukinys į praeitį. Būtina lipti, bet galima rinktis, kur išlipti. Kur keliausi?
Manau, praeities traukiniu keliausiu į 2003-iuosius, kai baigiau vidurinę mokyklą Panevėžyje. Tame laike palikau riogsoti vieną nepriimtą sprendimą. Sugrįžęs puikiuoju traukiniu tą sprendimą priimsiu ir tada jau prasidės!.. Jeigu reikia pasiaiškinti, tai į traukinį praeitin pažiūrėjau labai pragmatiškai – pasinaudočiau juo mažiau nelaimingam gyvenimui įsivaizduoti nuo tam tikro laiko, kuris kartais man atrodo buvęs lemtingas.
7. Keista, kad vis dar nesukurta, nors taip reikalinga...
Žinoma, kad traukinys į praeitį! Taip pat:
poimperinė Rusija;
pigus geras veganiškas maistas;
prieinami vaistai nuo visų ligų, kurias būtų įmanoma išgydyti esamomis technologinėmis sąlygomis;
netechninio intelekto ir vaizduotės vertybės Lietuvoje;
šiuolaikinis socialinis teisingumas ir planas, kaip padaryti, kad demokratiniame pasaulyje nebūtų nukvakusių milijardierių;
kavinė ir nebrangiai lankomas viešasis baseinas Naujininkuose, Vilniuje;
šiuolaikinis geras lietuvių kalbos žodynas;
geranoriška imigracijos sistema mūsų valstybėje.
Gal gana?
8. Kur ir kam geriausia leisti pinigus?
Deja, šis klausimas ne mano kišenei.
9. Kokia didžiausia žmogaus stiprybė?
Manau, tai priklauso nuo žmogaus. Gal neverta mėginti įgyti visų didžiausią stiprybę; gal pakanka atrasti sau kokią nors stiprybę ar net kelias, kuriomis galėtum pasikliauti?
10. Kokio dar bent vieno dalyko turėtų mokyti mokykloje?
Šis klausimas mane piktina, nes vis atkreipiu dėmesį į jau nuobodžiomis banalybėmis tapusius pranešimus, kad mokykloms žiauriai trūksta mokytojų. (Kaip suprantu, nė spintelių daiktams pasidėti daug kur nėra.) Mokykloms turėtume linkėti ne daugiau ar kitų dalykų mūsų pageidavimams tenkinti, o gerų sąlygų ten esantiems mokytis ir mokyti. Manau, turėtume imtis kryptingai keisti požiūrį į mokyklą apskritai, nustoti ją matyti kaip įstaigą, kur vaikai siunčiami būti užprogramuoti pagal mūsų – anksčiau jau apdorotų, dabar pasiryžusių apdoroti kitus – sumanymus, įsitikinimus ar pageidavimus. Man šitokios žmonių apdorojimo vizijos yra vienas šlykščiausių mūsų kultūros bruožų.
11. Kiekvieną mielą dieną tau yra būtina...
Maschos Halberstad filme „Knor“ senelis dešrų entuziastas vietoj šuniuko anūkei veganei padovanojo paršiuką – kad laisvėje užaugtų geros mėsytės. Pasak senelio, laimingam paršeliui reikia kasdien užsiimti trimis dalykais: ėsti, žaisti ir miegoti!
12. Sako: jei gali sukurti (knygą, dainą, filmą, spektaklį, drabužį ir t. t.), sukurk. Tačiau taip pat sako: jei gali nekurti – nekurk. Kaip sakai tu?
Nieko nesakau. Posakis „Jei gali nekurti – nekurk“ iš pažiūros atrodo kaip bandymas apsaugoti žmogų nuo kūrybinės nesėkmės. Tačiau kas gi būtų kūryba be nesėkmių? Dar galima tokį posakį suprasti kaip bandymą save ir savo skonio bendriją apsaugoti nuo prastų kūrinių. Tai normalus susireikšminimas, kuriam normalus atsakas yra nureikšminimas: tarkim, „neaiškink“. Priešingas posakis lyg pozityvesnis. Kita vertus, jis labai įpareigoja imtis kažin kokio principinio veiklumo: kurk, kurk, būtinai kurk. Nežinau, aš siūlyčiau apsiraminti, nepamokslauti ir vietoj to pasidomėti įdomiais žmonėmis. Pavyzdžiui, vienas toks amerikiečių poetas Alfredas Edwardas Housmanas savo 1933 m. paskaitoje apie poeziją pasakojo, kad viena kita eilutė kūrybos akto pradžiai jam ateina į galvą tada, kai, pavalgęs priešpiečius ir užgėręs pinta alaus, išeina kelias valandas pasivaikščioti. Nei jis galėjo, nei ką.
13. Kaip rekomenduotum ilsėtis, kad iš tiesų pailsėtum?
Oi, apie tai nieko neišmanau.
14. Jei būtų galima pakeisti žmogaus kūną, ką pridėtum ar atimtum?
Mėgstu fantazuoti ir jau seniai svajoju, kad mano apatinė kūno dalis būtų katino kojos su grakščia raina uodega. Dar norėčiau niekada nemirti – gal tad reikėtų būti vadinamuoju kūnu be organų? Tačiau kas iš to.
15. Geriausias visų laikų Jamesas Bondas yra...
Varge, apie tai irgi nieko neišmanau. Man dabar vaizduotėje Jamesas Bondas kažkodėl sukibo su čiulpinukais „Chupa Chups“. Gal tokia sąsaja susiklostė dėl paties tavo klausimo: kaip čiupačiupsas, Jamesas Bondas man atrodo lyg idealus dizaino objektas; visi tie vyrai – lyg vis kiti skoniai, jų kostiumai ir misijos – lyg vis kiti spalvingi džiugiai traškantys popierėliai ir t. t. Kad atsakymas nebūtų visai bergždžias, verčiau pasakysiu, kad mano mėgstamiausias vampyras kol kas yra Klausas Kinskis Wernerio Herzogo filme „Nosferatu: Phantom der Nacht“. Puikų įspūdį paliko ir neseniai matytas Jiří Prýmekas, suvaidinęs vampyrą Jaromilo Jirešo filme „Valerie a týden divů“.
16. Patarimas sau kūrybos kelio / karjeros pradžioje...
Man pradžioje žiauriai trūko nuoseklumo ir kryptingumo, tai pabandyčiau kaip nors save tam įkalbėti. Taip pat gal sakyčiau: nesidrovėk prašyti pagalbos.
17. Didžiausias paprasčiausias tavo pastarųjų metų atradimas?
Esto Roberto Kurvitzo parašytas ir sudizainintas vaizdo žaidimas „Disco Elysium“ sugrąžino pasitikėjimą vaizdo žaidimais kaip meno rūšimi, sužadino viltis mūsų Šiaurės rytų Europos regiono potencialu šitoje srityje.
18. Jei turėtum visą mėnesį klausyti vienos tos pačios dainos, tai būtų...
Šiandien rinkčiausi „Les Filles de Illighadad“ dainą „Inssegh Inssegh“.
19. Skaniausias patiekalas, kurio nemoki gaminti...
Hmmm, gal koks kišas? Arba apskritai bet koks sūrus pyragas.
20. Aksesuaras ar daiktas, be kurio dažniausiai nekeli kojos iš namų...
Gertuvė.
21. Kas tau yra sunkiausia?
Sunkiausia susitaikyti, kad psichinė ir socialinė realybė per visą gyvenimą man kelia šitiek sunkumų. Taip pat nepajėgiu nebijoti mirties.
22. Gražiausias žodis yra...
Et, nesu išsirinkęs gražiausio! Pastaruoju metu man patiko olandų kalbos žodis „knorren“, reiškiantis kartu „kriuksėti“ (kaip daro kiaulės) ir „gurgti“ (kaip daro pilvai). Man būtų juokinga, jeigu pilvas kriuksėtų. Apskritai labai mėgstu keiksmažodžius. Tačiau čia turbūt negalima?..
23. Kokiam realiam žmogui (o gal personažui) trūksta paminklo ir kur?
Labai norėčiau, kad būtų savaip įvertintas ir gal iš naujo atrastas tarpukario poetas avangardistas Pranas Morkūnas. Nedaug ką jis spėjo, bet vis dėlto sukūrė naują santykį su kalba. Tiesa, labai nenorėčiau, kad šiam žmogui būtų statomas paminklas – dabartinėmis aplinkybėmis neįsivaizduoju, kaip iš tokio sumanymo galėtų išeiti kas nors gera. Tačiau jaučiuosi ramus, nemanau, kad kas nors ketintų tai daryti. Geriau būtų daugiau P. Morkūno kalbose apie literatūrą.
24. Jei galėtum, kokio filmo ar serialo pabaigą pakeistum?
Gal galiu vietoj filmo rinktis knygą? Pakeisčiau Johanno Wolfgango Goethe’s romano „Jaunojo Verterio kančios“ pabaigą. Verteris ne nusižudytų, o taptų keliautoju ir toliau rašytų laiškus draugams ir mylimajai. Gal net prisijungtų prie Johanno Moritzo Rugendo ir Roberto Krausės klajonių po Argentiną, apie kurias rašoma Césaro Airos knygoje „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“.
25. Pati nuostabiausia vieta Lietuvoje yra...
Viena tokia trobelė, kurioje man teko laimė pabūti su vienu tokiu žmogumi.
26. Jei nereikėtų miegoti, kam skirtum tas papildomas valandas?
Pasivaikščiojimams, grožinei literatūrai, savanoriškai veiklai, įdomiems plepalams, malonumams.
27. Tiesiog būtina bent vieną kartą gyvenime perskaityti...
Kiek žinau, mokyklose ir universitetuose žmonės į valias prisiskaito būtinų dalykų. Jų tikrai per akis.
28. Klaida, kurią mielai pakartotum...
Dariau klaidą studijų metais skaitydamas prieš tai minėtą S. Kierkegaardą vietoj kai kurių semiotikų ar modernistų rašytojų ir kritikų. Manau, tai buvo neišvengiama likus vienam, be protingų patarėjų, taip pat lyg kokioje klasikinėje tragedijoje užduota iš anksto mano senamadiškos psichikos. Tad kartočiau.
