Jaunosios kartos ukrainiečių rašytojas Serhijus Žadanas neslepia: šiandien jis negali ramiai kurti – jo tėvynę ištikęs pavojus. Patyręs susipriešinusios minios smūgius, jaunas savo krašto patriotas tiki, kad vis dėlto tėvynainiams pavyks apginti šalies laisvę ir nepriklausomybę.
– Pokalbį derėtų pradėti nuo kūrybos, tačiau, žvelgiant į įvykius jūsų tėvynėje ir žinant jūsų visuomeniškumą, norisi paklausti: kuo gyvenate šiandien, kas jus labiausiai jaudina?
– Labiausiai mane jaudina, kas bus su mano šalimi ir tėvyne. Nepriklausomybės metai Ukrainai nebuvo lengvi ir džiuginantys, tačiau, tiesą sakant, niekada negalvojau, kad galimybė netekti savo šalies bus tokia reali. Tikriausiai tai padarinys problemų, kurios lydėjo mus nuo 1991 m., padarinys neišspręstų ir užšaldytų konfliktų, kompromisų ir klaidų, kurių nedarėme ir nesprendėme. Galima sakyti, kad ištisus 23 metus mes trypėme vietoje arba klaidžiojome ratais. Bet šiandien išmušė tas laikas, kai reikia žengti pirmuosius žingsnius ir atsikratyti praeities balasto. Jeigu ištversime ir laimėsime – išsaugosime savo šalį ir gausime progą ją pakeisti. Jeigu pralaimėsime – neteksime visko. Nelabai linksmos mintys, bet reikia kalbėti ir apie tai.
– Kovo 1 d. buvote Charkovo administracijos pastate, kurį šturmavo prorusiško mitingo dalyviai. Jus, kaip ir visus ten esančius, mušė lazdomis į galvą už tai, nesiklaupėte ant kelių, nebučiavote Rusijos vėliavos. Ar bent savo fantazijose galėjote įsivaizduoti, kad taip nutiks?
– Žinote, kažkas man kužda, kad maidaniečius puolę žmonės (dauguma jų vis dėlto buvo eiliniai charkoviečiai, išskyrus "turistus" iš Rusijos ir profesionalius provokatorius) taip pat nefantazavo, kad tai darys. Kad muš Charkovo studentus – jaunuolius ir merginas, vers juos klauptis ant kelių ir bučiuoti Rusijos vėliavą. Minios efektas, ko gero, pats gėdingiausias reiškinys, kai žmogus nebeatsako už savo poelgius, o vadovaujasi bandos nuotaikomis ir mėgaujasi besiliejančio kraujo kvapu. Sunkiausia dabar mums visiems įveikti ilgą susitaikymo ir supratimo kelią – juk esame to paties miesto gyventojai.
– Viename neseniai Ukrainos žiniasklaidai duotame interviu pasakėte labai sukrečiančius žodžius: "Pas mus, Ukrainoje, priešais tapo toje pačioje laiptinėje gyvenantys žmonės." Ar jums nėra baisu dėl savo šeimos, vaikų?
– Žinoma, jaudinuosi dėl savo artimųjų ir draugų, dėl savo draugų artimųjų. Tai netgi ne baimė, o greičiau didelis susirūpinimas, žinant, su kokiu priešu tenka susidurti. Aš kalbu ne apie mūsų prorusiškus oponentus, o apie stovinčius už jų nugarų.
– Revoliucija prasidėjo prieš keletą mėnesių. Įvykiai įgavo neįtikimą posūkį, turint galvoje Krymo krašto referendumą ir kitus reiškinius. Ar aktyvistai, kovojantys už europietišką Ukrainą, nepavargo, ar jų pasipriešinimo dvasia vis dar stipri?
– Esu tikras, kad jų jėgos neišseko – būtent Ukrainos revoliucija daugelį išmokė, jog negalima atsipalaiduoti ir pasitraukti į šalį. Kova tęsiasi. Dar tik prasideda labai svarbus ir atsakingas periodas Ukrainai, galbūt pats svarbiausias jos istorijoje. Dėl to mums reikia prisiminti, dėl ko mes išėjome į gatves ir nepaminti savo principų.
– Kalbate, kad Ukraina išgyvens šį laikotarpį, nes jos piliečiai gali susivienyti dėl jų laisvės ir nepriklausomybės gynimo. Ar veiksmingi taikūs būdai, norint suartinti jūsų tautą, kurios atstovai pasidalijo į kelias priešiškas stovyklas?
– Būtent taip. Visuomenė galima suvienyti tik taikiai ir civilizuotai. Bet kokia prievarta sukels atsakomąją prievartą. Kita vertus, mums perša būtent kruviną scenarijų. Šalies Rytuose ir Kryme vykstantys įvykiai tai tik patvirtina. Šiandien mums reikia maksimalios ištvermės, drąsos ir valios stiprybės.
– Jūs – vienas ryškiausių savo kartos rašytojų, bet nepatogus tam tikroms struktūroms. Ar nejaučiate cenzūros, trukdžių pristatyti savo kūrybą, juolab kad neseniai išleidote naują knygą "Mezopotamija"?
– Ne, cenzūros literatūros padangėje nėra, tiesiog "Mezopotamija" išėjo labai sudėtingu laiku. Tiesa, kai kurie pristatymai rytinėje šalies dalyje nevyksta. Šios idėjos atsisakėme, nes šiuo metu yra svarbesnių dalykų.
– Rašote išskirtinai ukrainiečių kalba. Netgi per interviu, kai tėvynėje jus kalbina rusiškai, atsakote ukrainietiškai. Galima jus vadinti savo šalies patriotu?
– Galima. Tačiau aš pažįstu daug ukrainiečių patriotų, kurie rašo ir kalba rusiškai. Kalba, žinoma yra svarbu, tačiau tėvynę galima mylėti skirtinga šneka. Esu tuo įsitikinęs.
– Bendradarbiaujate ir su teatrais, rašote draminius tekstus. Spektaklis pagal romaną "Depeche Mode" buvo pastatytas ir Vokietijoje. Kaip prasidėjo šis bendradarbiavimas?
– Vokiečių spektaklis vyko man nedalyvaujant kūrimo procese. Tiesiog daviau sutikimą ir, žinoma, nuvykau, pasižiūrėti rezultato. Man patiko. Tiesą sakant, vokiška versija buvo gana kieta, socialiai angažuota ir emocionali.
– Klausimą apie teatrą uždaviau dėl to, kad balandžio pabaigoje Nacionaliniame Kauno dramos teatre dienos šviesą išvys spektaklis "Kartu" pagal tą patį romaną "Depeche Mode". Kuo jūsų nuomone 2004 m. parašytas romanas aktualus šiandien, ir ko tikitės iš šio projekto?
– Labai smalsu, kas gims jūsų teatre. Norėčiau pamatyti šį spektaklį. O kalbant apie patį romaną, – "Depeche Mode" – knyga apie aštuoniolikmečių kartą. Jų problemos visada universalios, nesvarbu, kur ir kokiu laiku gyventų – sovietinėje Maskvoje arba Didžiojoje Britanijoje, XX a. ar XXI a. pradžioje. Manau, kad paauglio tiesa ir energija, kuri jam padeda priešintis pasauliui, – gana stipri ir gali būti įdomi, nepriklausomai nuo socialinių, kultūrinių ir politinių regiono, kuriame vyksta veiksmas, ypatumų. Įžengimo į suaugusiųjų gyvenimo problema gali būti atskleista universaliomis pozicijomis. Būtent to aš laukio iš kauniečių spektaklio.
Išvys teatro sceną
S.Žadanas romane "Depeche Mode" be sentimentų, maištingai ir drąsiai vaizduoja posovietinę kartos dabartį, prabyla apie jos santykį su praeitimi – ne senelių ar istorijos vadovėlių primestą, o tikrąsias patirtis, nepamirštas ir iki šiandien tebelydinčias mūsų visuomenę.
Veiksmo centre – trys jauni charkoviečiai, keliaujantys po savąjį miestą. Jame galima sutikti ir sužvėrėjusių milicininkų, ir narkotikų prekeivių, jaunus maištininkų, aršių futbolo sirgalių, jaunų karjeristų.
Nacionaliniame Kauno dramos teatre statomo spektaklio premjera – balandžio 26, 27 d.
Dosjė
Poetas, prozininkas, vertėjas, viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių.
Gimė 1974 m. rugpjūčio 23 d. Starobelske, Lugansko srityje. Šiuo metu gyvena Charkove.
1996 m. baigė Charkovo nacionalinį pedagoginį universitetą, apsigynė disertaciją, dirbo dėstytoju filologijos katedroje. 2004 m. metė darbą universitete ir atsidėjo literatūrinei veiklai.
Jo kūryba išversta į vokiečių, anglų, serbų, kroatų, lenkų, lietuvių, baltarusių, rusų, vengrų, armėnų, švedų ir čekų kalbas. Į lietuvių kalbą išversti romanai "Depeche Mode", "Anarchy in the UKR".
Groja Charkovo ska grupėje "Šunys kosmose".
