Į Vyriausybę, prašydama jos pozicijos dėl Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo projekto, dar vasarį kreipėsi Seimo valdyba. Trečiadienį vykusiame posėdyje Vyriausybė siūlomiems pakeitimams pateikė neigiamą išvadą.

Įstatymo pataisas inicijavo Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija, reaguodama į 2018 m. įsigaliojusią šilumos supirkimo tvarką, kuri įtvirtino lygiavertę konkurenciją tarp šilumos tiekėjų ir nepriklausomų gamintojų.

Įstatymo projektu siūloma sukurti teisinį pagrindą įgyvendinti dviejų šilumos energijos aukcionų (metinio – galios ir mėnesinio – energijos) tvarką bei įtvirtinti būtinųjų šilumos gamintojų koncepciją. Siekiama, kad tokiems gamintojams būtų kompensuojamos šilumos gamybai naudojamo ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos ir protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža.

Vyriausybė, nepritardama siūlomoms pataisoms, pažymėjo, kad įstatymo iniciatoriai nepateikė vertinimo, skaičiavimų ar detalesnės analizės, kokią įtaką pakeitimai turės konkurencijai ir galutinėms šilumos kainoms. Ji įžvelgė rizikų, kad, priėmus siūlomas pataisas, atskiriems šilumos gamintojams būtų užtikrinta visa investicijų grąža, neatsižvelgiant į tai, ar atliktos investicijos sumažino, ar padidino galutinę šilumos kainą.

Neigiamai įvertinta ir tai, kad įstatymo pakeitimais galimai siūloma reguliuoti visus šilumos gamintojus. Tai, Vyriausybės nuomone, padidintų administracinę naštą Valstybinei energetikos reguliavimo tarnybai (buvusi Kainų komisija).

Vyriausybės nutarime pažymima, kad panašias pastabas dėl Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo projekto yra pateikusi ir Kainų komisija, Konkurencijos taryba, Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) bei Seimo kanceliarijos Teisės departamentas.

ELTA jau rašė, kad STT vertinimu, inicijuojamos Šilumos ūkio įstatymo pataisos daliai dalyvių sukurtų išskirtines sąlygas veikti rinkoje.

„Būtų grįžtama į situaciją, galiojusią iki dabartinės šilumos gamybos ir supirkimo tvarkos įsigaliojimo, kuri buvo ydinga, nes neskatino konkurencijos ir investicijų į efektyviausius šilumos gamybos įrenginius bei neskatino mažinti šilumos kainų vartotojams“, – teigta STT direktoriaus Žydrūno Bartkaus vasarį Seimui adresuotame rašte.

STT tuomet taip pat atkreipė dėmesį į galimas korupcines rizikas, kylančias dėl neapibrėžto investicijų kompensavimo šilumos gamintojams.

„Nenustatant objektyvių kriterijų investicijų grąžos dydžio nustatymui yra sudaromos sąlygos skirtingiems subjektams nustatyti skirtingus investicijų grąžos dydžius esant toms pačioms sąlygoms, todėl tai laikytina korupcijos rizikos veiksniu“, – pažymėta STT rašte.

STT laikosi pozicijos, kad nėra faktinių, ekonominių ar kitų duomenų, kurie rodytų būtinybę keisti dabar veikiantį teisinį reguliavimą, stebint teigiamas šilumos kainų mažėjimo vartotojams tendencijas.

Konkurencijos tarybos nuomone, siūlomais Šilumos ūkio įstatymo pakeitimais gali būti sukurtos skirtingos konkurencijos sąlygos šilumos gamybos rinkoje, kai vieni dalyviai būtų privilegijuojami, o kiti – diskriminuojami.

Šilumos ūkio įstatymo pataisų klausimą kuruoti paskirtas Seimo Ekonomikos komitetas. Pastabas projektui jau yra pateikusios reguliuojančios institucijos, šilumos rinkos dalyviai ir kitos suinteresuotos šalys. Ekonomikos komitetas, sulaukęs Vyriausybės išvados, grįžti prie įstatymo projekto svarstymų turėtų rudens sesijoje.

– Ką VKEKK planuoja pakeisti ir kam to reikia?

– Dabar atsitiko taip, kad šilumos tiekėjai pradėjo patys statyti katilines, nes pamatė, kad tokia rinka vis tiek nemažina šilumos kainų. Žiemos mėnesiais, kai reikia daug šilumos, konkurencijos faktiškai nėra, nes turimų biokuro galių trūksta ir visi, tiek šilumos tiekėjai, tiek NŠG, tenkina šilumos poreikį. Iš tokios konkurencijos nėra naudos vartotojui, kai žiemą šiluma kainuoja brangiausiai. Tada šilumos tiekėjai turi ir savo biokuro katilines statyti, kad sumažintų kainas.

Išeina taip, kad kai šilumos tiekėjai pasistatė daugiau savo biokuro katilinių, kad reikėtų mažiau mokėti NŠG ir taip mažėtų šilumos kaina, NŠG negauna pakankamai lėšų. Dėl to jie pradėjo reikalauti, kad būtų keičiama supirkimo tvarka, kuri leistų jiems uždirbti daugiau pinigų.

Pakeitus šilumos supirkimo taisykles, NŠG kurį laiką geriau gyventų, galbūt sudurtų galą su galu, bet šilumos tiekėjas, kaip reguliuojama įmonė, negautų pakankamai pajamų šilumos tiekimo ūkiui išlaikyti. Tokiu atveju kyla klausimas, kas už ką atsakingas, kas turės palaikyti temperatūrą, slėgį, rezervuos šaltinius ir pan. Esant tokiai situacijai neįmanoma lygiavertė konkurencija, nes šilumos tiekėjas turi garantuoti viską, tačiau jis neturi kitų pajamų, tik iš jo reguliuojamos veiklos, o NŠG žiemos mėnesiais gali sukaupti pelno ir vasarą nedirbti. Išeina, kad NŠG siekia tik pelno, o šilumos tiekėjai turi prisiimti atsakomybę ir vykdyti įsipareigojimus.

Jie nenori jokių įsipareigojimų, jie nori tik pinigų.

– Sakote, kad jei bus pakeista šilumos supirkimo tvarka, naudą gaus tik NŠG?

– Taip, jų toks tikslas ir yra. Jie siekia perskirstyti lėšas.

– Tačiau ar tokiu atveju NŠG prisidės prie šilumos tinklų sistemos išlaikymo?

– Ne, jie nenori jokių įsipareigojimų, jie nori tik pinigų. Suprantama, kad yra verslo interesas ir jie nori gauti pelną. Tačiau čia yra viešoji paslauga, kurią reguliuoja ne tik savivaldybės, bet ir VKEKK, tad susiklosto nelygiavertė situacija. Tiekėjai yra supančioti: turi prisiimti visą atsakomybę, reguliavimą, o NŠG faktiškai neturi jokių įsipareigojimų.

– Kokios gali iškilti grėsmės, jei vis dėlto VKEKK pakeis šilumos supirkimo tvarką?

– Pirmiausia – technologinės grėsmės. Kaip minėjau, jei bus pakeista tvarka, šilumos tiekėjas praras dalį pajamų, skirtų  šilumos tinklams išlaikyti. Tada šilumos tiekėjas negalės visiškai, su visa atsakomybe užtikrinti paslaugos kokybę, nes reikės užtikrinti rezervą, prižiūrėti net ir tuo metu neveikiančius įrenginius. NŠG gali bet kada sustoti ir negaminti šilumos, išvis nuspręsti, kad jam neapsimoka, ir įrenginius persivežti kitur, o tiekėjai turės viską kompensuoti.

Kitas dalykas, kad NŠG stato savo objektus ten, kur tik nori ir kur yra pralaidumas, o tiekėjas privalo savo įrenginiais garantuoti rezervą avarijos atveju, kad šiluma būtų tiekiama nenutrūkstamai, todėl savo objektus išdėsto planingai – ten, kur reikia. Praktika jau yra parodžiusi, kad bet koks sistemų darkymas kelia daug techninių problemų.

Toliau – ekonominės grėsmės. Pirmųjų NŠG, kurie pirmieji pasistatė katilus, investicijos jau yra atsipirkusios. Jei liks mėnesiniai šilumos aukcionai, tokie NŠG gali eiti į juos ir užimti nemažą šilumos gamybos rinkos dalį su labai maža kaina. Iš vienos pusės, tai gal ir gerai, nes būtų pigesnė šiluma vasarą, tačiau žiemą jie vis tiek parduos brangiai, nes žiemą šilumos trūksta. Tačiau yra kita rizika, kad tos katilinės, kurios pastatytos vėliau, tiek NŠG, tiek šilumos tiekėjų, jau yra statytos panaudojant ES lėšas.

Išeina, kad senosios katilinės yra atsipirkusios ir gali nebūtinai su maža kaina, bet su dideliu pelningumu užimti rinką, o visi reguliuojamieji, kurie, panaudoję europines lėšas, su savivaldybių laidavimu, paskolomis, įsipareigojimais staiga negauna pajamų tam padengti. Visos katilinės energetiniu požiūriu yra vienodos, naudojamas tas pats biokuras. Skiriasi tik piniginių srautų klausimas. Tad kyla grėsmė, kad Lietuvos vardu paimtos paskolos nebus grąžintos arba savivaldybės, kaip turto akcininkai, turės jas padengti. Todėl didžiųjų miestų vadovai VKEKK planuojamiems pakeitimams labai priešinasi ir nesutinka su siūloma tvarka, nes tai griauna ne tik technologinę infrastruktūrą, bet ir šilumos tiekimo ekonominius pagrindus.

– Kaip šilumos supirkimo pakeitimai gali nulemti šilumos kainą vartotojui?

– Galutinė kaina trumpalaikiu laikotarpiu gal ir sumažėtų, tačiau ilgalaikiu požiūriu gali pabrangti. Jei šilumos tiekėjas uždarys savo pagrindinius įrenginius ir juos perleis NŠG, jie nevaldomi galės kelti kainą. Laisvoji konkurencija tokioje sistemoje nelabai tinka. Yra ir Europos šalių praktika, kad ne taip reikia spręsti apsirūpinimo šiluma mažiausiomis sąnaudomis problemą, yra kiti metodai.

– Kokius metodus naudoja kitos šalys?

– Kitur šilumos tiekėjas reguliuojamas taip, kad jis būtų pats suinteresuotas tiekti šilumą mažiausiomis sąnaudomis, tam yra du būdai.

Skandinavijos šalyse, išskyrus Daniją, šilumos tiekėjas turi nuolat ieškoti pigiausių energijos šaltinių. Jis arba pats stato, arba ieško, kas jam gali pigiai parduoti šilumą.

Tose šalyse, kur yra reguliuojamas šilumos ūkis (Danijoje ir visose posovietinėse šalyse), nustatoma skatinamoji kainodara. Šilumos kainą reguliatorius nustato kaip kepurę, kad šilumos kainų lygis bus maždaug toks. Jei nori uždirbti, turi mažinti sąnaudas, piginti savo sąnaudas. Tada tiekėjai ieško, kas galėtų šilumą pagaminti pigiausiai. Tokie modeliai puikiai veikia, nes jie skatina, o dabartinis, kurį VKEKK bando įgyvendinti Lietuvoje, yra priverstinis. Vietoj to, kad skatintų tiekėją patį būti suinteresuotą rūpintis pigesne šiluma, jį verčia supirkti neva pigesnę šilumą. Taip kyla tik konfliktai, o vartotojas negauna pigiausios, kurią galėtų gauti, šilumos.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija vasario pabaigoje turėtų patvirtinti naują šilumos supirkimo tvarką. Pagal ją šilumos tiekimo bendrovės turės nustatyti aukštesnes „lubas“ ir šilumą iš nepriklausomų gamintojų supirkti brangiau. Tvarka keičiasi, nes šilumos tiekėjai, nustatydami viršutinę kainos ribą, turės įvertinti ne tik kuro kainas, bet ir pastoviąsias sąnaudas, pavyzdžiui, darbuotojų užmokestį.

Kainų komisijos skaičiavimais, dėl to šilumos kaina gali išaugti nebent Kauno mieste. Skaičiuojama, kad kaina šiame mieste po pertvarkos gali išaugti 1,4 proc. arba sumažėti 6,4 proc. Tuo metu Vilniuje kainos gali kristi nuo 8 proc. iki 16,2 proc., o Klaipėdoje - nuo 1,3 proc. iki 3,4 proc.

Tačiau šilumos tiekimo bendrovės su tokiais skaičiavimais nesutinka ir teigia, kad kainos po pertvarkos augs.

„Nepriklausomi šilumos gamintojai džiaugiasi tokia pertvarka, nes jie neišrašo sąskaitų galutiniam vartotojui. Jiems svarbu, kad padidės pajamos. Tuo metu mes turime išrašyti sąskaitas ir matome, kad, kai jos padidėja, auga ir įsiskolinimai už šilumą, nes vartotojams trūksta pinigų susimokėti“, - Eltai teigė Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos tarybos pirmininkas Antanas Katinas.

Nepriklausomi šilumos gamintojai džiaugiasi tokia pertvarka, nes jie neišrašo sąskaitų galutiniam vartotojui.

Šilumininkų užsakymu pernai atlikta „Ekotermijos“ ir Efektyvios energetikos centro analizė rodo, kad visoje Lietuvoje dėl pertvarkos šilumos tiekėjai negautų 75 mln. eurų pajamų, kurie „atitektų ne vartotojams kainų mažinimui, o nepriklausomiems šilumos gamintojams“. Pasak šios studijos, Vilniuje dėl pertvarkos vartotojai turėtų sumokėti 144,15 tūkst. eurų daugiau, Kaune - 564,34 tūkst. eurų, o Klaipėdoje - 812,45 tūkst. eurų.

Vėliau Kainų komisijai pateiktuose skaičiavimuose „Klaipėdos energija“ teigė, kad kainos gali pakilti 3,4 proc., „Vilniaus šilumos tinklai“ vertino, kad jos sostinėje išaugs 0,6 proc., o „Panevėžio energijos“ nuomone, kainos vartotojams pakils 1 proc.

A. Katinas teigė nesuprantantis, kodėl šilumininkų skaičiavimai neįtikina Kainų komisijos. Tuo metu „Vilniaus šilumos tinklų“ vadovas Mantas Burokas teigė, kad komisija bando išspręsti Kauno problemą visos Lietuvos sąskaita.

„Mes esame nepatenkinti, manome, kad modelis yra netvarus ir nesąžiningas. Šis tvarkos keitimas vyksta žiūrint į Kauną, kur yra perinvestuota, veikia labai daug nepriklausomų gamintojų ir dalis jų priėjo prie nemokumo ribos. Manome, kad negali toks socialistinis modelis, kai iš vieno paimi ir kitam duodi, galioti“, - Eltai sakė M. Burokas.

Jo nuomone, sumažėjusios šilumos tiekėjų pajamos, kai šilumą reikės brangiau supirkti iš nepriklausomų gamintojų, reikš, kad nebus už ką atnaujinti nusidėvėjusio turto.

„Konkurencija pati savaime nėra nei gėris, nei blogis. Jeigu yra perinvestavimas, reikėtų pasakyti, kad egzistuoja verslo rizika, netinkamai įmonės pamatavo ją“, - teigė jis.

Tuo metu nepriklausomi gamintojai atkerta seniai laukę tvarkos pakeitimo, nes šiuo metu konkurencija yra nevienoda, nes šilumos tiekimo bendrovėms leidžiama konkuruoti šilumos supirkimo aukcionuose, į kainą neįtraukus dalies sąnaudų. Tuo metu nepriklausomi gamintojai priversti konkuruoti visais kaštais, tad arba turi pralaimėti aukcionuose, arba dalį laiko dirbti nuostolingai.

Lietuvos nepriklausomų šilumos gamintojų asociacijos prezidentas Vytautas Kisielius Eltai teigė, kad šilumos tiekėjai bijo netekti garantuotų pajamų, todėl dengiasi vartotojais.

„Pokyčiai šilumos rinkoje neigiamai atsiliepti gali tik šilumą tiekiančioms bendrovėms, todėl jos aktyviai priešinasi naujajai tvarkai. Jos tai daro prisidengdamos vartotojų interesu, tačiau iš tiesų už viso to stovi baimė netekti ilgus metus tų pačių vartotojų sąskaita generuotų garantuotų pelnų“, - komentare Eltai sake V. Kisielius.

„Dabartinė situacija ydinga dėl to, kad monopolininkai šilumos tiekėjai šilumą pirma susiperka iš savęs prioriteto tvarka, net jeigu ją gamina brangiau nei nepriklausomi gamintojai. Mes manome, kad gyventojams turi būti sudaryta teisė šilumą pirkti iš tų, kas ją pagamina pigiausiai“, - pridūrė jis.

Jo teigimu, nepriklausomų gamintojų skaičiavimai sutampa su Kainų komisijos ir rodo, kad šiluma po pertvarkos vartotojams turėtų atpigti.

Konkurencijos taryba (KT) pernai gruodį pranešė tirsianti, ar Kainų komisijos nustatyta tvarka nepažeidžia Konkurencijos įstatymo ir ar šilumos tiekėjai nėra proteguojami. Taryba tyrimą pradėjo, gavusi nepriklausomų šilumos gamintojų skundą.