Deja, nuo to JAV vartotojams geriau nebus, teigia amerikiečių ekonomistas Stephenas S. Roachas – jo straipsnis skelbiamas nuomonių ir komentarų portale project-syndicate.org.
Į protekcionizmą smarkiai linkusi JAV prezidento D. Trumpo administracija nuo retorikos pereina prie veiksmų: įgyvendinant naująją kampaniją bus siekiama apginti Amerikos darbuotojus nuo „pražūties siaubingų prekybos susitarimų gniaužtuose“. Gaila, bet toks požiūris geriausiu atveju – atžangus. Blogiausiu – jis gali labai nesunkiai išprovokuoti atsakomąsias priemones, dėl kurių ir taip jau apyprastė vidurinės klasės amerikiečių vartotojų padėtis dar labiau suprastės. Tai – tipinė prekybos karo pradžia.
Pildomi inauguraciniai pažadai
Akivaizdu, kad pagrindinis taikinys – Kinija. Vadovaujantis 1974 m. JAV prekybos akto 201 skirsniu šių metų sausio 23 d. patvirtinti tarifai, taikytini saulės moduliams ir skalbimo mašinoms, daugiausia įtakos turės importui iš Kinijos ir Pietų Korėjos. Tikėtina, kad toks žingsnis išprovokuos ir daugiau panašių sprendimų.
Praėjusių metų rugpjūtį JAV prekybos atstovo biuras pagal minėto akto 301 skirsnį pradėjo tyrimus, kuriais siekta atsakyti į tam tikrus klausimus, susijusius su Kinijos prekybos praktika intelektinės nuosavybės teisių, inovacijų ir technologijų plėtros srityse. Po šio tyrimo veikiausiai bus nutarta imtis atitinkamų sankcijų. Pagal 1962 m. Prekybos plėtros akto 232 skirsnį inicijuotas tyrimas, kuriuo siekta įvertinti, ar plieno importo sąlygos nekelia grėsmės JAV nacionaliniam saugumui, taip pat yra nukreiptas į Kiniją – didžiausią pasaulio plieno gamintoją.
Maža to, D. Trumpo administracijos užsiciklinimas ant milžiniško dvišalės prekybos su Kinija disbalanso trukdo reaguoti į kur kas platesnio masto makroekonomines jėgas, didinančias JAV daugiašalės prekybos su net 101 šalimi deficitą.
Tokie prezidento D. Trumpo veiksmai neturėtų stebinti, ypač prisimenant jo prieš metus pasakytą inauguracinę kalbą, kurioje jis žadėjo ginsiąs Amerikos sienas nuo kitų šalių plėšikautojų, kurie gamina amerikiečių sukurtus produktus, vagia jų įsteigtus verslus ir naikina jų darbo vietas. Tačiau tai, pasak rašinio autoriaus S. S. Roacho, ir yra problemos esmė. Nepaisant, kad D. Trumpo administracijos šūkis – „Pirmiausia – Amerika“, prekybos karą Amerika gali ir pralaimėti.
Sprendimai prasilenkia su laiku
Pradžiai reiktų pasakyti, rašo S. S. Roachas, kad sprendimas pradėti taikyti saulės modulių ir skalbimo mašinų importo tarifus beviltiškai prasilenkia su pasaulinių tiekimo grandinių transformacijomis tiek vienoje, tiek kitoje pramonės šakoje. Saulės modulių gamyba jau seniai peržengusi Kinijos sienas ir išplitusi į tokias šalis kaip Malaizija, Pietų Korėja ir Vietnamas – dabar šiose šalyse pagaminama apie du trečdalius į Ameriką importuojamų saulės modulių. O bendrovė „Samsung“, kuri yra pagrindinė šalies skalbimo mašinų importuotoja, neseniai atidarė naują gamyklą Pietų Karolinoje.
Maža to, D. Trumpo administracijos užsiciklinimas ant milžiniško dvišalės prekybos su Kinija disbalanso trukdo reaguoti į kur kas platesnio masto makroekonomines jėgas, didinančias JAV daugiašalės prekybos su net 101 šalimi deficitą. Stokojant vidinių santaupų, tačiau norint vartoti ir augti, Amerikai teks importuotis perteklinių atsargų iš užsienio ir susitaikyti su didžiuliu einamosios sąskaitos ir prekybos deficitu. Tik taip jai pavyks pritraukti užsienio kapitalo.
Vaikytis Kiniją ar bet kurią kitą šalį nesigilinant į priežastis, nulėmusias žemą santaupų lygį, – tai tas pats, kas spausti vandens pripildytą balioną iš vieno galo: vanduo paprasčiausiai atsiranda kitame. Tikėtina, kad dėl pastarojo meto mokesčių apkarpymų JAV biudžeto deficitas per ateinantį dešimtmetį išaugs mažiausiai trilijonu JAV dolerių, taigi kaupti vidaus santaupas ateityje bus tik sunkiau. Tokiomis aplinkybėmis protekcionistinė politika kelia didelę grėsmę Amerikos jau ir taip sunkiai įveikiamiems užsienio finansavimo reikalavimams, didindama spaudimą JAV palūkanų normai, valiutos kursui arba ir vienam, ir kitam.
Ginčus veiksmingai sprendžia ir PPO
Pažymėtina, toliau rašoma straipsnyje, kad Amerikos prekybos partneriams gali kilti noras atsakyti tuo pačiu, o tai, savo ruožtu, galėtų sukelti rimtą grėsmę Amerikos ekonomikos augimo komponentui, priklausomam nuo eksporto. Pavyzdžiui, jei Kinija – trečia pagal dydį ir sparčiausiai auganti JAV eksporto rinka – sumanytų pradėti taikyti atsakomuosius tarifus, pagrindiniai Amerikos eksportuotojai, Kinijai tiekiantys visų pirma sojas, orlaivius, įvairiausių tipų įrangą ir automobilių dalis, būtų priversti susidurti su nemažais išbandymais. Ir, žinoma, Kinija gali bet kada nuspręsti sumažinti valdomų JAV iždo obligacijų kiekį.
Pagaliau, rašo S. S. Roachas, reikia atsižvelgti ir į būsimus kainų pokyčius, kuriuos iššauks dabartinių prekybos srautų inercija. Dėl konkurencinio spaudimo, kurį nulėmė maža užsienio produkcijos kaina, saulės energijos įranga Jungtinėse Valstijose, palyginti su 2010 m., atpigo 70 procentų. Įvedus naujuosius tarifus, užsienyje pagamintų saulės modulių kaina neišvengiamai kils, ir tai taps ne tik papildoma našta energijos vartotojams, bet ir kliūtimi populiarinant švaresnius energijos šaltinius. Panašios reakcijos galima tikėtis ir iš importuojamų skalbimo mašinų gamintojų. Antai viena didžiausių Amerikos užsienio tiekėjų, bendrovė „LG Electronics“, atsakydama į žinią apie naujuosius tarifus, paskelbė vieno gaminio kainą didinsianti 50 dolerių. Taigi Amerikos vartotojai jau dabar yra pralaiminčiųjų pusėje.
Nepaisant užtikrintos D. Trumpo retorikos, strategijos, kuri vestų į pergalę šiame prekybos kare, nėra. Tačiau tai nereiškia, kad JAV politikos formuotojai turėtų liautis domėjęsi galimai nesąžininga prekybos praktika. Būtent šiuo tikslu sukurtas Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) ginčų sprendimo mechanizmas, ir jau daugybę metų jis pakankamai veiksmingai padeda ginti Amerikos interesus. Nuo PPO įsikūrimo 1995 m. JAV pateikė 123 iš 537 skundų, nukreiptų prieš valstybę; 21 iš jų – prieš Kiniją. Nors šių skundų nagrinėjimas užtrunka, daugumos jų atomazga iki šiol buvo palanki JAV.
Pamiršta svarbiausia istorijos pamoka
Kažin ar Amerika galėtų sau leisti veikti už pasaulinės prekybos sistemos, kurioje galioja aiškios taisyklės, ribų. Kad ir kaip ten būtų, ši situacija leidžia dar aiškiau suvokti, koks pragaištingas buvo D. Trumpo administracijos sprendimas pasitraukti iš Ramiojo vandenyno partnerystės sutarties: ji būtų galėjusi suteikti Amerikai naujų galingų svertų sprendžiant su Kinijos prekybos praktika susijusius uždavinius.
Tuo pačiu metu Amerika turi neginčijamą teisę reikalauti, kad jos tarptautinėms korporacijoms būtų užtikrinama lygiavertė prieiga prie užsienio rinkų; per daugelį metų visame pasaulyje pasirašyta per tris tūkstančius dvišalių investicijų sutarčių, garantuojančių, kad taikomos sąlygos būtų vienodos. Tai, kad tarp JAV ir Kinijos tokios sutarties iki šiol nėra, yra išimtis, užkertanti kelią JAV įmonėms dalyvauti sparčiai besivystančioje Kinijos vidaus vartojimo rinkoje. Įtampai prekybos sektoriuje didėjant, viltys, kad JAV ir Kinijai pagaliau pavyks susitarti dėl investicijų, byra į šipulius.
Prekybos karai – nevykėliams. Argi ne ironiška, turint galvoje naujas pergales Amerikai žadėjusį prezidentą? Tokiais pat tuščiais pažadais 1930-aisiais žarstėsi senatorius Reedas Smootas ir Atstovų rūmų narys Willisas Hawley. Ką anuomet davė protekcionistiniai tarifai? Ogi Didžiąją depresiją ir tarptautinį nestabilumą. Liūdna, sako S. S. Roachas, kad vieną skaudžiausių šiuolaikinės istorijos pamokų sugebėta pamiršti.
