52-ejų N. Sturgeon seka buvusios Naujosios Zelandijos ministrės pirmininkės Jacindos Ardern (Džasindos Ardern) pėdomis po to, kai patyrė spaudimą dėl kilusios itin aštrios priešpriešos dėl translyčių teisių ir dėl Škotijos nepriklausomybės klausimo, kuris, regis, vis dar yra įstrigęs.
Vienos įtakingiausių Jungtinės Karalystės politikių pasitraukimas tapo netikėtumu politikos stebėtojams.
Bet, kaip ir J. Ardern, N. Sturgeon teigė, kad ji nesijaučia galinti skirti „visų jėgų, kurių reikia“ dirbti šį labai įtemptą darbą, todėl jos „pareiga“ buvo užleisti vietą naujam SNP lyderiui.
Ji pripažino, kad po daugiau nei aštuonerius metus trukusio vadovavimo, prieš tai tiek pat laiko ėjus pirmojo ministro pavaduotojos pareigas, patyrė milžinišką įtampą darbe.
„Aš esu ne tik politikė, aš irgi esu žmogus“, – pareiškė ji.
Kontroversija dėl translyčių teisių kilo po to, kai už dviejų moterų išprievartavimą dar prieš lyties keitimą buvo nuteista viena translytė. Pagal prieštaringai vertinamas reformas, kurias prastūmė jos SNP vyriausybė, tokie asmenys galėtų atlikti bausmę moterų kalėjime.
Šį Škotijos, kuri 1999-aisiais atgavo savivaldą, įstatymą užblokavo JK vyriausybė Londone, o N. Sturgeon elgesys šioje situacijoje sulaukė vidinės SNP kritikos.
Tačiau, nepaisant jos bandymų pagerinti savo padėtį, Škotijos nepriklausomybės klausimas, kurį SNP laiko vienu svarbiausių savo prioritetų, atsidūrė aklavietėje, kai JK vyriausybė atmetė jos reikalavimus surengti naują referendumą.
Taip pat buvo kritikuojamas N. Sturgeon ketinimas kitus visuotinius rinkimus paversti balsavimu už pasitraukimą iš JK, pateikiant rinkėjams sunkų klausimą, kuris, kaip baiminosi partijos nariai, galėjo atsigręžti prieš SNP.
Nesutarimai
Nepaisant to, ji išliko gana populiari visuomenės apklausose ir nuo 2014-ųjų, kai tapo pirmąja ministre, garsėjo tvirtos lyderės reputacija.
2021-ųjų Škotijos parlamento rinkimuose COVID-19 pandemijos akivaizdoje SNP iškovojo rekordinį skaičių – 64 iš 129 vietų, tačiau iki daugumos jai pritrūko vieno mandato. Ji sudarė aljansą su žalaisiais, kad galėtų toliau dalyvauti šalies valdyme.
Artėjant rinkimams tarp N. Sturgeon ir Alexo Salmondo (Alekso Salmondo), jos buvusio mentoriaus ir buvusio pirmojo ministro, kilo nesutarimų.
Jiedu smarkiai susikivirčijo dėl to, kaip N. Sturgeon tvarkėsi su A. Salmondui mestais kaltinimais dėl seksualinio priekabiavimo.
Dviejų politikos galiūnų nesutarimai atsispindėjo rinkimų kampanijoje, ir A. Salmondas įkūrė savo Škotijos nepriklausomybę remiančią partiją „Alba“. Tačiau jai nepavyko iškovoti nė vieno mandato.
Tačiau A. Salmondas ir jo šalininkai ne kartą pabrėžė, kad N. Sturgeon nesugeba pasiekti naujo postūmio nepriklausomybės labui.
Lapkritį Londono Aukščiausiasis Teismas pritarė Jungtinės Karalystės teiginiui, jog Edinburgas neturi įgaliojimų pats skelbti naujo referendumo.
Tuomet N. Sturgeon pareiškė, kad šis sprendimas demaskavo „mitą“, jog Škotija gali pati pasitraukti iš JK.
Anot jos, SNP vadovaujama vyriausybė norėtų pasinaudoti iki 2025-ųjų pradžios turinčiais įvykti rinkimais Jungtinėje Karalystėje kaip „faktiniu referendumu“ dėl atsiskyrimo po daugiau nei 300 metų.
„Škotijos karalienė“
JK konservatorių vyriausybė Londone atsisako pritarti balsavimui, teigdama, kad šis klausimas buvo išspręstas 2014 metų referendume, kai Škotijos rinkėjai nepriklausomybę atmetė 55 proc. balsų. Už nepriklausomybę tuomet balsavo 45 proc. škotų.
Tačiau nepriklausomybę remianti vyriausybė Edinburge nori peržiūrėti šį sprendimą, argumentuodama, kad JK išstojimas iš Europos Sąjungos, kuriam nepritarė dauguma Škotijos rinkėjų, iš esmės pakeitė politinį ir ekonominį kraštovaizdį.
Apklausos rodo, kad škotai yra susiskirstę į dvi apylyges nepriklausomybės šalininkų ir priešininkų stovyklas ir kad dauguma rinkėjų artimiausiu metu nenori naujo referendumo.
Buvusi teisininkė, kai kurių žiniasklaidos atstovų praminta „Škotijos karaliene“, palaiko socialiai sąmoningą politiką, kurios, pasak jos, atsisakė centro kairioji Leiboristų partija, kadaise užėmusi dominuojančią poziciją Škotijos politikoje.
Ji gimė 1970-aisiais pramoniniame Ervino mieste, esančiame į pietvakarius nuo Glazgo, elektriko tėvo ir motinos, dalyvavusios vietos SNP politikoje, šeimoje.
Būdama 16 metų, N. Sturgeon įstojo į į SNP ir pradėjo aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime devintajame dešimtmetyje, kai Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė buvo konservatorė Margaret Thatcher (Margaret Tečer), kuri Škotijoje vis dar kursto didelį pasipiktinimą.
N. Sturgeon studijavo teisę Glazgo universitete ir 1992-aisiais, būdama vos 21-erių, nesėkmingai kandidatavo į Bendruomenių Rūmus, o vėliau pradėjo teisininkės karjerą.
1999-aisiais įkūrus Škotijos parlamentą, kur leiboristai buvo didžiausia partija, N. Sturgeon tapo viena iš pirmųjų SNP įstatymų leidėjų.
