Daugeliui tai – vienintelis karštas maistas per dieną. Dalis eilėje stovi jau nuo ankstyvo ryto, kad maistą gautų pirmieji.

„Mėsytė, daržovės ir kruopos. Taip pat dar dalijame vadinamąjį sausą davinį. Tai gali būti aliejus, miltai, įvairūs konservai“, – pasakojo socialinė darbuotoja Greta Meištaitė.

Kasdien Vilniuje pavalgyti čia ateina apie du šimtai žmonių.

„Didžioji dalis mūsų lankytojų tai – vieniši senjorai. Kita dalis – darbingo amžiaus žmonės, kuriems tiesiog neužtenka pinigų, išgyvena nepriteklių. Mažoji dalis – tie žmonės, kurie neturi gyvenamosios vietos“, – teigė socialinė darbuotoja.

Tai kiek mes investuojame į šią sritį, tiek mes ir turime.

Skurdas Lietuvoje – vis dar vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Lietuva iš 26 šalių rikiuojasi 22 vietoje.

„Mes labai mažai skiriame socialiniai apsaugai nuo mūsų Bendrojo vidaus produkto. Apytiksliai, tai yra pusė to, kiek skiria Europos Sąjungos šalys. Tai kiek mes investuojame į šią sritį, tiek mes ir turime“, – komentavo Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijos tinklo vadovė Aistė Adomaviečienė.

Lietuvoje kas penktas gyventojas gyvena žemiau skurdo rizikos ribos. Iš viso tokių – 140 tūkst. Tad beveik kaip visa Klaipėda.

Gyventojų pajamos auga, todėl skurdo rizikos riba irgi kyla. O už jos atsiduria tie, kurių pajamos auga lėčiau.

Plačiau – reportaže:

„Skurdo mažinimo prasme geriausiai sekasi didžiosioms arba žiedinėms savivaldybėms – toms, kurios yra regionų centruose ir kurios gali pasiūlyti daugiau sprendimų“, – pirmadienį žurnalistams teigė ministrė.

Vis dėlto ji pridūrė, kad teikti pagalbą asmenims taikliau sekasi mažesnėms savivaldybėms.

„Bet teikiant pagalbą geriau sekasi mažoms savivaldybėms, nes jos galbūt turėdamos dirbti su mažesniu kiekiu, nors ir mažesniais resursais, bet su mažesniu poreikiu, gali taikliau pataikyti su sprendimais, kurie netgi kainuoja mažiau“, – sakė M. Navickienė.

Ji taip kalbėjo pristatydama socialinės paramos veiksmingumo stebėsenos platformą ir pirmuosius stebėsenos šalies savivaldybėse rezultatus.

Ministerijos Strateginių sprendimų paramos ir tarptautinio bendradarbiavimo grupės ekspertės Jekaterinos Navickės teigimu, šios platformos tikslas – kurti viziją, kas yra veiksminga, efektyvi socialinės paramos sistema, dalintis gerąja patirtimi.

Veiksmingą paramą apibrėžiame kaip tą, kuri pirmiausia mažina skurdą ir tas yra daroma per veiksmingą pagalbą tiems asmenims, kuriems jos labiausiai reikia.

„Veiksmingą paramą apibrėžiame kaip tą, kuri pirmiausia mažina skurdą ir tas yra daroma per veiksmingą pagalbą tiems asmenims, kuriems jos labiausiai reikia, ypač akcentuojame nepasiturinčius gyventojus. Taip pat – prevencija, siekiant to, kad būtų kuo mažesnis poreikis teikti socialinę paramą, o tie žmonės, kurie išeina iš socialinės paramos sistemos, į ją negrįžtų ir galėtų sėkmingai užtikrinti savo ir savo vaikų poreikius“, – teigė J. Navickė.

Anot jos, finansinė pagalba, būstas turi būti prieinami, taip pat suteikiamos paslaugos turi būti adekvačios, kad padėtų įgyvendinti minimalius poreikius bei padėti išeiti iš socialinės paramos sistemos.

Anot ekspertės, atotrūkiai tarp savivaldybių, teikiant socialinę paramą, nėra dideli.

„Atotrūkiai tarp savivaldybių nėra dideli, taip pat stebimu laikotarpiu – nuo 2017 iki 2020 metų – matome, kad socialinės paramos veiksmingumas iš esmės nesikeitė“, – kalbėjo ministerijos darbuotoja.

Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja socialiniais klausimais Audronė Vareikytė teigė, kad stebėsenos platforma naudinga savivaldybėms, matant, kokia socialinė parama yra efektyvi ir veiksminga.

Remiantis eksperimentinės statistikos duomenimis, skurdo rizikos lygis pernai buvo 20 proc. – 0,9 proc. punkto mažiau nei 2019 metais.

„Kaip eksperimentinė statistika, 2021 metais buvo atliktas skurdo rodiklių, remiantis praėjusio 2020 metų laikotarpio pajamomis vertinimas. Per pandemiją 2020 metų pajamų skurdas – santykinis bei absoliutus – mažėjo bendrai visose amžiaus grupėse“, – penktadienį spaudos konferencijoje kalbėjo departamento generalinio direktoriaus pavaduotoja Inga Masiulaitytė-Šukevič.

„Tiesa, pagal namų ūkių tipus tokio vienareikšmiškumo nėra. Pavyzdžiui, vienišų asmenų, patenkančių į santykinio skurdo riziką, procentas padidėjo 0,6 proc. punkto“, – pridūrė ji.

Pasak statistikų, į skurdo riziką patenka 47,4 proc. vienišų žmonių.

Aukščiausias skurdo rizikos lygis pagal amžių 2020 metais buvo tarp 65 metų ir vyresnių žmonių – 35,1 proc., arba  0,9 punkto mažiau nei pagal 2019 metų pajamas.

Absoliutaus skurdo lygis sumažėjo ir siekė 3,6 proc.

„Per metus absoliutaus skurdo lygis sumažėjo 1,5 procentinio punkto. Tačiau vieniši tėvai patenka į didžiausią riziką. Net 15,7 proc. namų ūkių, kuriuose gyvena vienas suaugęs ir vienas ar daugiau vaikų, patiria absoliutų skurdą. Tai yra vienam gyvenančiam asmeniui tenka mažiau nei 260, šeimai iš dviejų suaugusių ir dviejų vaikų – 546 eurai“, – sakė I. Masiulaitytė-Šukevič.

Anot jos, santykinio skurdo rizikos riba didėjo.

„Net ir pandeminiu laikotarpiu Lietuvoje namų ūkių disponuojamosios pajamos augo. Tas matosi pagal didėjančią skurdo rizikos ribą. Atlyginimų augimas nesustojo ir nestokota išmokų labiau pažeidžiamoms visuomenės dalims. Tai iš esmės ir lemia skurdo mažėjimą“, – kalbėjo I. Masiulaitytė-Šukevič.

Vartotojų nuomonių tyrimas šių metų liepą parodė, kad 15 proc. namų ūkių pajamos padidėjo, 18 proc. – sumažėjo. 66 proc. – nepasikeitė.

Tačiau kaimo vietovėse tik 11 proc. respondentų pasakė, kad jų namų ūkio pajamos padidėjo, teigiančiųjų, kad jos sumažėjo, buvo vienu punktu daugiau nei mieste.

„Daugiausia – 35 proc. – gyventojų, kurių namų ūkio pajamos padidėjo, nurodė, kad pajamos didėjo dėl padidėjusių socialinių išmokų, 32 proc. nurodė dėl darbo rezultatų, kompetencijų vertinimo ar darbo užmokesčio indeksavimo. Kaimo vietovėse pajamos socialinės išmokos itin padidino pajamas. Net 40 proc. apklaustųjų teigė, jog dėl jų didėjo pajamos“, – kalbėjo departamento atstovė.

Pasak departamento, nurodžiusieji, kad pajamos mažėjo, dažniausia priežastimi įvardijo sutrumpėjusį darbo laiką, sumažėjusį darbo krūvį. Taip teigė daugiau nei pusė apklaustųjų – 55 proc. 22 proc. pažymėjo, kad pajamos sumažėjo dėl darbo praradimo.

21 proc. namų ūkių, kurių pajamos padidėjo, teigė, kad pajamų padidėjimas susijęs su COVOD-19 pandemija.

„Net 77 proc. respondentų, kurių namų ūkio pajamos mažėjo, teigė, jog tai įvyko dėl COVID-19 pandemijos. Daugiau tokių buvo mieste – 78 proc., o kaime – 74 proc. Ir tarp didžiausias pajamas gaunančių namų ūkių apie 90 proc. tokių namų ūkių pajamų sumažėjimo priežastį įvardino COVID-19 pandemiją“, – teigė I. Masiulaitytė-Šukevič.

„Teritorinis darbo jėgos disbalansas yra faktiškai 20 metų ar net daugiau Lietuvoje egzistuojanti problema. Aišku tai, kad ji ateina iš anksčiau: kai kuriose šalies vietose darbo jėgos trūksta, kitose jos per daug, ypač kalbant apie vyresnius, arti pensijos esančius žmones“, – Eltai sakė jis.

Kalbėdamas apie darbo užmokesčio pokyčius skirtinguose Lietuvos regionuose, D. Burneika teigė, kad savivaldybės Lietuvoje pasižymi gana skirtinga ekonomine struktūra, todėl natūralu, kad darbo užmokestis jose kinta nevienodai.

Žemės ūkis, maisto produktų perdirbimas yra veiklos, kurios neturėjo didesnių problemų. Tai yra tie sektoriai, kurie sudaro kaimo ekonomikos pagrindą.

„Naujausiems (darbo užmokesčio – ELTA) pokyčiams įtakos turėjo ir pandemija, ar, tiksliau, kova su ja. Šiuo atveju skirtingi sektoriai labai nevienodai nukentėjo, o savivaldybės pasižymi gana skirtinga ekonomine struktūra. Todėl gali būti, kad vienos savivaldybės, ypač kurortinės, kurios labiau priklauso nuo užsienio svečių ar nuo viešbučių verslo, kentėjo labiau (...). Vėlgi ir pramonė nevienodai kentėjo, nes ne visos šakos susidūrė su tiekimo problemomis ar paklausos sumažėjimu“, – sakė jis.

Profesorius taip pat pridūrė, kad „iš principo būtų keista, jei visur vidutinis mėnesio atlyginimas kiltų vienodai“.

„Kai kuriose savivaldybėse 60–70 proc. darbų sudaro viešasis sektorius, kuris nekenčia visai. Kitose – priešingai, daugumą jų sudaro privatus sektorius“, – teigė jis.

„Bet koks struktūrinis ekonomikos pokytis veikia ir teritoriškai, t. y. tam tikroms veikloms labiau tinkamos vienos vietos negu kitos“, – pridūrė profesorius.

Skurdas paveldėtas iš anksčiau

Vertindamas tai, kad skurdo rizikos lygis kaime, palyginti su miestu, pernai sumažėjo dvigubai (atitinkamai nuo 3,4 iki 1,7 proc.), D. Burneika teigė, jog tai galėjo sąlygoti mažiau nukentėję rajonų ekonomikos pagrindą sudarantys sektoriai.

„Žemės ūkis, maisto produktų perdirbimas yra veiklos, kurios neturėjo didesnių problemų. Tai yra tie sektoriai, kurie sudaro kaimo ekonomikos pagrindą“, – sakė jis.

Prof. dr. Donatas Burneika. G. Savickio / ELTOS nuotr.

D. Burneika pažymi, kad skurdo problemą šalies regionuose iki šiol sąlygoja dirbančiųjų žemės ūkyje perteklius, nes anksčiau šiame sektoriuje dirbusiems žmonėms neatsiranda tiek laisvų darbo vietų.

„Skurdo problema iš dalies yra paveldėta iš ankstesnių laikų, kai žemės ūkyje XX amžiaus gale turėjome gerokai per daug dirbančių žmonių. Ir tai tęsiasi, nors ši problema po truputį mažėja, kadangi žmonės išsikelia, išeina į pensiją ir t. t. Apskritai (per pastaruosius dešimtmečius – ELTA) jokiame sektoriuje nesumažėjo tiek darbo vietų, kaip žemės ūkyje. Reikia laiko, kad ši problema išsispręstų“, – tikino jis.

Siūlo didinti kai kuriuos mokesčius

Skurdo problema iš dalies yra paveldėta iš ankstesnių laikų, kai žemės ūkyje XX amžiaus gale turėjome gerokai per daug dirbančių žmonių.

Tuo metu vienas iš būdų spręsti skurdo problemą Lietuvoje, anot profesoriaus, yra tam tikrų mokesčių didinimas.

„Šio dalyko mes neišspręsime, jei didesnė dalis mūsų ekonomikos nebus perskirstoma centrinės valdžios. Tad iš principo reikia didinti mokesčius. Visų pirma, siūlyčiau didinti tuos, kurie ekonomikai labai nekenkia, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto (NT) mokestį ir pan., ir skirti dalį tų lėšų žmonėms, kurie patys savimi negali pasirūpinti“, – Eltai teigė jis.

„Visgi mokesčių didinimas mažina šalies konkurencingumą, atitinkamai mažina ekonominį augimą ir valstybės pajamas. Bet realybė yra tokia, kad Lietuva iš tiesų labai mažą dalį savo sukuriamos vertės perskirsto. Todėl negalima tikėtis, kad visos sritys, kurios priklauso nuo biudžeto, bus gerai finansuojamos“, – pridūrė jis.

Galiausiai D. Burneika pažymėjo, kad, nors skurdo rizikos lygio mažėjimo tendencija džiugina, ji yra gana lėta.

„Gerai, kad skurdo rizikos lygis mažėja, tendencija yra graži, bet lėta, atsižvelgiant į tai, kad 2019 metai buvo ekonominio klestėjimo laikotarpis šalyje“, – komentavo jis.

ELTA primena, kad vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, padidėjo 46 savivaldybėse, Ignalinos ir Varėnos rajonų savivaldybėse – nepakito, o likusiose 12 savivaldybių sumažėjo nuo 0,3 proc. iki 11 proc.

Statistikos departamento duomenimis, disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 17,1 proc. gyventojų, kaime – 27,9 proc. Skurdo rizikos lygis mieste, palyginti su 2018 metais, sumažėjo 1,7 proc., o kaime – sumažėjo 3,4 proc. punkto.

Skurdo rizikos lygis pernai šalyje siekė 20,6 proc. ir, palyginti su 2018 m., sumažėjo 2,3 proc. punkto.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyriausioji ekspertė Ieva Valeškaitė Eltai teigė, kad Lietuvoje didžiausias problemas dėl skurdo kelia mažos senatvės pensijos.

„Kadangi senatvės pensijų gavėjų daug, jų pajamos mažos, auga (pensijos – ELTA) lėčiau nei atlyginimai, todėl dalis pensininkų atsiduria tame klasikiniame skurde. Pastaruoju metu senatvės pensijos buvo didintos ir galbūt tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl skurdo rodiklis gerėjo“, – sakė I. Valeškaitė.

Kalbėdama apie priemones, kurias valdžia įgyvendina koronaviruso kontekste, ekspertė teigė, kad jos prie skurdo mažinimo ilguoju laikotarpiu neprisideda.

M. Morkevičiaus, ELTOS nuotr.

„Vaiko pinigai turi mažą poveikį skurdui, nes jie yra mokami visoms šeimoms, auginančioms vaikus – ir pasiturinčių asmenų, ir viduriniosios klasės, ir skurstančiųjų šeimoms“, – Eltai teigė ji.

„Galima būtų atsisakyti paramos tiems, kuriems ji nėra būtinai reikalinga, daugiau mokant nepasiturintiems asmenims. Dabar kažkiek diferencijuoti vaiko pinigai pagal šeimos pajamas, bet tai būtų galima plačiau taikyti. Kuo daugiau išleidžiame lėšų, remdami tuos, kuriems parama nėra reikalinga, tuo mažiau galime pagelbėti tiems, kurie tikrai yra atsidūrę skurde“, – tęsė I. Valeškaitė.

Jos nuomone, visą laiką bus žmonių, atsiduriančių žemiau skurdo rizikos ribos.

„Visą laiką bus tokių asmenų, kurie yra žemiau skurdo rizikos ribos ir kurių pajamos yra mažos, ypač skirtinguose gyvenimo etapuose. Jaunimas pradeda kažkokią savo darbinę karjerą, jų pajamos pradžioje yra dažnai nedidelės, todėl normalu, kad tam tikru gyvenimo etapu jų pajamos yra mažesnės nei nustatytas rizikos dydis“, – kalbėjo LLRI ekspertė.

„Apskritai norėtųsi, kad kuo daugiau asmenų galėtų dirbti, pragyventi ir tam reikia sudaryti galimybes. Tai tiek švietimas, tiek galimybės kurti savarankišką veiklą“, – pridūrė I. Valeškaitė.

„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas įžvelgė kelias priežastis, kodėl šių metų skurdo statistika galėjo pagerėti.

„Pagrindinė priežastis yra sparčiau kylančios pensijos. Kita priežastis – vaiko pinigai, kurie pasiekia didesnį ratą žmonių ir atitinkamai kai kurie žmonės išlipo iš skurdo rizikos ribų. Trečias dalykas – bendra ekonominė situacija, kuri leido sukurti daugiau darbo vietų, turint omeny, kad didžiausias skurdas yra tarp darbo neturinčių asmenų arba neaktyvių gyventojų. Užimtumo lygis auga, tai ir skurdo riba atitinkamai mažėja“, – Eltai sakė Ž. Mauricas, pridurdamas, kad situaciją gerina ir dirbančių vyresnio amžiaus žmonių skaičiaus didėjimas.

Kalbėdamas apie COVID-19 pandemijos įtaką skurdo rodikliams, Ž. Mauricas pabrėžė, kad galima tikėtis trumpalaikio poveikio, tačiau ne ilgalaikio.

„Trumpalaikis poveikis be jokios abejonės bus teigiamas, skurdo rizika ženkliai sumažės Lietuvoje. Pensijos ir, kitas dalykas, mažiausias pajamas uždirbantiems asmenims buvo kompensuojama didesnė dalis darbo užmokesčio. Ilgesnėje perspektyvoje (skurdo rodikliai – ELTA) gali vėl sugrįžti į pirminę padėtį, nes ekonomika atsigauna, juolab paramos mechanizmai bus sumažinti“, – kalbėjo ekonomistas.

Anot jo, geresnių skurdo rodiklių išlaikymas priklausys ir nuo šalies ekonomikos augimo tempo.

„Tai kaip ir galima sakyti, kad dalinai turėjo nemažą įtaką sprendimai priimti (valdžios – ELTA), tik tvarume klausimas, kiek tai yra tvaru. Jei pavyks išlaikyti, tada bus gerai. Bet išlaikymas priklausys nuo tolesnio ekonomikos augimo, dirbančiųjų augimo, taip pat šešėlis išlieka klaustukas“, – Eltai sakė Ž. Mauricas, pridurdamas, kad kitų metų rezultatai turėtų būti dar geresni.

Statistikos departamentas kiek anksčiau trečiadienį skelbė, kad skurdo rizikos lygis pernai šalyje siekė 20,6 proc. ir, palyginti su 2018 metais, sumažėjo 2,3 proc. punkto. 2019 metais apie 576 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos.

Statistikos departamento duomenimis, disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 17,1 proc. gyventojų, kaime – 27,9 proc. Skurdo rizikos lygis mieste, palyginti su 2018 metais, sumažėjo 1,7 proc., o kaime – sumažėjo 3,4 proc. punkto.

Skurdo rizikos riba 2019 metais buvo 379 eurų per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 797 eurų – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus. Dėl gyventojų disponuojamųjų pajamų didėjimo skurdo rizikos riba, palyginti su 2018 metais, padidėjo 10 proc.

Didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. Pernai jis sudarė 31,6 proc. ir, palyginti su 2018 metais, sumažėjo 6,1 proc. punkto.

„Ką reiškia 20,6 proc. šalies gyventojų, gyvenančių žemiau skurdo ribos? Tai yra 576 tūkst. žmonių – gerokai per daug, kad galėtume nusiraminti. Vilniaus dydžio gyventojų skaičius finansiškai nesuveda galo su galu!“, – feisbuke sako G. Nausėda.

„Tokių atvejų, kai dirbantis žmogus negali išbristi iš skurdo spąstų, mūsų šalyje apskritai neturėtų likti. Tačiau būtent šioje srityje kol kas matome mažiausiai pažangos – dirbančiųjų skurdo rizika sumažėjo vos 0,2 proc. O ir pajamų nelygybė išlieka pernelyg aukšta – mažiausiai ir daugiausiai uždirbančių asmenų pajamos skiriasi net 6,4 karto“, – kalba šalies vadovas.

Jis pažymi, kad didžiausias skurdo rizikos lygis ir vėl yra tarp senatvės pensininkų ir siekia 35,1 proc.

„Teigiamai nuteikia, kad šis rodiklis pagerėjo, palyginti su 2018 metais Tai rodo, kad pensijų indeksavimas veikia ir jis negali būti stabdomas – pensijos ir toliau turi didėti sparčiau už atlyginimus“, – teigia G. Nausėda.

Statistikos departamentas kiek anksčiau trečiadienį skelbė, kad skurdo rizikos lygis pernai šalyje siekė 20,6 proc. ir, palyginti su 2018 metais, sumažėjo 2,3 proc. punkto. 2019 metais apie 576 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos.

Statistikos departamento duomenimis, disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 17,1 proc. gyventojų, kaime – 27,9 proc. Skurdo rizikos lygis mieste, palyginti su 2018 metais, sumažėjo 1,7 proc., o kaime – sumažėjo 3,4 proc. punkto.

Skurdo rizikos riba 2019 metais buvo 379 eurų per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 797 eurų – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus. Dėl gyventojų disponuojamųjų pajamų didėjimo skurdo rizikos riba, palyginti su 2018 metais, padidėjo 10 proc.

Didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. Pernai jis sudarė 31,6 proc. ir, palyginti su 2018 metais, sumažėjo 6,1 proc. punkto.

Kiekvieną mėnesį šalių atsakingos institucijos (Lietuvoje – Lietuvos statistikos departamentas) atlieka vartotojų nuomonių statistinį tyrimą ir pateikia informaciją apie namų ūkių finansinę padėtį, t.y. kokia dalis namų ūkių sugeba kaupti santaupas, o kokia dalis leidžia santaupas ar net skolinasi.

Dabartinė finansinė padėtis – geresnė nei bet kada

Teigiamas balansas rodo, jog didesnė visuomenės dalis kaupia lėšas, tuo tarpu neigiama reikšmė rodo, jog šalyje vyrauja namų ūkiai, kurie leidžia santaupas ar skolinasi. Jau ilgą laiką (nuo 2005 m.) labiausiai sutaupyti pavyksta Liuksemburgo ir Švedijos gyventojams, kur apie 40 procentinių punktų taupančių namų ūkių dalis viršija besiskolinančių ar leidžiančių savo santaupas namų ūkių dalį.

Taip pat tarp taupančiųjų dominuoja Austrijos, Čekijos, Danijos, Vokietijos ir Suomijos namų ūkiai (balansas svyruoja apie 25 proc.). Tuo tarpu daugiausiai besiskolinančių ar gyvenančių iš santaupų namų ūkių yra Turkijoje (balansas -25 proc.), taip pat Kroatijoje, Rumunijoje, Graikijoje ir Serbijoje (balansas svyruoja apie -10 proc.).

Nors Lietuvoje ilguoju laikotarpiu žiūrint (nuo 2005 m.) taupančių namų ūkių dalis vidutiniškai 8 procentiniais punktais viršijo besiskolinančių ar gyvenančių iš santaupų namų ūkių dalį, šių metų pradžioje šis rodiklis išaugo iki daugiau nei 20 proc. Beje, jo augimo nesustabdė netgi koronaviruso pandemija ir šių metų balandžio mėnesį rodiklio reikšmė siekė 22,9 proc., kuri yra didžiausia jo skaičiavimo istorijoje. Pagal jį Lietuva šiuo metu yra Europoje šalių sąrašo viduryje, bet lenkia netgi tokias šalis kaip Prancūziją ar Belgiją

Kol kas reikšmingai nepasikeitė ir daugelio kitų Europos šalių namų ūkių padėtis. Vis dėlto, dalies šalių namų ūkiai jau jaučia pasekmes: Čekijoje balansas per pastarąjį mėnesį sumenko 9,3 procentiniais punktais (nuo 38,8 kovo mėn. iki 29,5 balandžio mėn.), Maltoje per tą patį laikotarpį – 8,1 (nuo 29,6 iki 21,5), Vengrijoje per du mėnesius jis krito 11,4 procentiniais punktais (nuo 12,9 vasario mėn. iki 1,5 balandžio mėn.), o Portugalijoje per tą patį laikotarpį – 6,8 (nuo 17,2 iki 10,4).

Kaip finansinė padėtis keisis metų bėgyje?

Nors kol kas daugelis namų ūkių Europoje dar nepajuto koronaviruso pandemijos pasekmių, daugumos nuotaikos dėl jų finansinės padėties pasikeitimo per artimiausius 12 mėnesių yra pesimistinės.

Bendras ES namų ūkių finansinės padėties per artimiausius 12 mėn. pasikeitimo balansas smuko į neregėtas žemumas (2 pav.). Didžiausia dalis namų ūkių, kurie tikisi finansinės padėties pablogėjimo, yra Graikijoje, Slovėnijoje ir Lenkijoje – balandžio mėn. balansas (t.y. skirtumas tarp dalies namų ūkių, kurie mano, jog padėtis pablogės, ir dalies namų ūkių, manančių, jog padėtis pagerės) šiose šalyse atitinkamai lygus -43,7 proc., -36,2 proc. ir -35,9 proc.

Vis dėlto keturiose Europos šalyse, t.y. Švedijoje, Serbijoje, Danijoje ir Suomijoje, namų ūkių, manančių, jog jų finansinės padėtis per metus pagerės, dalis 2-6 procentiniais punktais viršija manančiųjų atvirkščiai dalį. Nepaisant to, ir šiose šalyse jaučiamas pozityvumo traukimasis – balanso reikšmė, nors ir teigiama, per pastarąjį mėnesį smuko beveik 4 kartus, tik Švedijoje mažiau – apie 2 kartus.

Vertinant padėtį nuo 2005 m. visų be išimties Europos šalių balansas krito žemiau vidurkio, o Liuksemburge, Lenkijoje ir Turkijoje šių metų balandį pasiektas žemiausias taškas per šį laikotarpį. Prie žemiausio taško per analizuojamą laikotarpį sparčiai artėja ir Slovakija, Vokietija ir netgi Suomija.

Lietuva, palyginus su kitomis Europos šalimis, kol kas atrodo visai neblogai ir pagal balanso dydį patenka į pirmąjį Europos šalių dešimtuką, aplenkdama kitas Baltijos šalis, tiek pagal balanso reikšmę balandžio mėn., tiek pagal šio rodiklio nuosmūkį per pastarąjį mėnesį.

Balansas Lietuvoje sumenko nuo 2,2 proc. kovo mėn. iki -11,7 proc. balandį, Latvijoje atitinkamai nuo 3,6 proc. iki -12,0 proc., o Estijoje nuo 5,6 proc. iki -13,5 proc. Per mėnesį labiausiai smuko rodiklio reikšmė Lenkijoje – 40,1 procentiniais punktais, apie 30 procentinių punktų jis sumenko Vengrijoje, Portugalijoje, Slovėnijoje bei Slovakijoje. Per du pastaruosius mėnesius 36 procentiniais punktais jis nukrito Kroatijoje ir Kipre, o 43 procentiniais punktais – Graikijoje.

Kaip tiksliai namų ūkiams pavyksta nuspėti ateitį?

Ekonomistai gyventojų lūkesčių rodiklį laiko vienu svarbiausiu prognozuojant šalies ekonominę situaciją artimiausiu metu.

Vis dėlto įdomu paanalizuoti, kokia dalimi jų lūkesčiai pasitvirtina. Tam galima palyginti namų ūkių apklausų rezultatus, o tiksliau respondentų atsakymus į klausimus Kaip, Jūsų nuomone, Jūsų namų ūkio finansinė padėtis pasikeis per artimiausius 12 mėnesių? ir Jūsų namų ūkio finansinė padėtis,

palyginti su buvusia prieš 12 mėnesių. Idealiu atveju, jei namų ūkių lūkesčiai išsipildytų, kreivė, atspindinti respondentų atsakymus į antrąjį klausimą, turėtų būti pasislinkusi į dešinę pusę per 12 mėn. ar mažiau kreivės, atspindinčios respondentų atsakymus į pirmąjį klausimą, atžvilgiu, atkartodama pirmosios kreivės tendenciją.

Analizuojant bendras 27 ES šalių namų ūkio finansinės padėties palyginti su buvusia prieš 12 mėnesių vertinimų ir jos tikėtino pasikeitimo per artimiausius 12 mėnesių kreives matyti, kad jos yra praktiškai lygiagrečios, kas reiškia, kad lūkesčius dėl ateities didele dalimi nulemia tai, kokia situacija buvo per pastaruosius metus.

Vis dėlto europiečiai ilgą laiką buvo linkę optimistiškai žvelgti į ateitį, t.y. visu analizuojamu laikotarpiu (nuo 2005 m.) namų ūkių, kurie galvoja, jog jų finansinė padėtis per ateinančius 12 mėn. pablogės, buvo mažiau nei namų ūkių, kurie savo finansinę padėtį, lyginant su prieš metus buvusia, laikė blogesne.

Ir pirmą kartą istorijoje kiek šis indeksas skaičiuojamas (nuo 1985 m.) šių metų balandį fiksuotas ES lūkesčių dėl finansinės padėties artimoje ateityje smukimas žemiau jų finansinės padėties pasikeitimo per pastaruosius metus vertinimo, t.y. nuo požiūrio „yra blogai, bet bus geriau“, pereita prie požiūrio „yra blogai, bet bus dar blogiau“, ko neturėjome netgi praėjusios 2008 m. krizės metu.

Baimės gali ir neišsipildyti

Lietuvoje situacija panaši tuo, kad ilgą laiką lietuviai taip pat su optimizmu žvelgė į savo finansinę padėtį, išskyrus krizės laikotarpį. Bet skirtumas tas, jog lietuviai (nuo 2008-2009 m.) labiau nei kiti europiečiai sugeba numatyti savo finansinę situaciją.

2008 m. antrąjį pusmetį lūkesčių dėl finansinės padėties ateityje rodiklis krito žemiau esamos finansinės padėties, lyginant su prieš metus, vertinimo ir kaip rodo statistika, 2009 m. sausio mėn. lūkesčių dėl finansinės padėtis ateityje rodikliui pasiekus žemiausią tašką -38,2 proc., po metų (2010 m. sausio mėn.) finansinės padėties, lyginant su prieš 12 mėn. buvusia, vertinimas buvo netgi blogesnis-39,9 proc.

Finansinės padėties vertinimas siejasi su anksčiau pateiktais lūkesčiais dėl ateities ir Suomijos, Estijos, Vengrijos bei Italijos atveju. Kitų šalių atveju lūkesčių kreivės tendencijos iš esmės sutampa su dabartinės padėties vertinimų kreive, taigi lūkesčių dėl finansinės padėties pasikeitimo rodiklis iš esmės atspindi ne tikėtiną būsimą jų finansinę padėtį, bet labiau dabartinę situaciją ir prognozuoti kitų ekonominių rodiklių tendencijas metų eigoje remiantis namų ūkių lūkesčių dėl jų finansinės padėties pasikeitimo per artimiausius 12 mėn. rodikliu tose šalyse nėra tikslinga.

Taigi yra tikimybė, kad baimės dėl finansinės padėties pablogėjimo gali ir neišsipildyti, jos gali būti sąlygotos padidėjusio psichologinio spaudimo – saviizoliacijos, baimės dėl savo ir artimųjų sveikatos ir pan.

Šią tikimybę kol kas palaiko ir esamos finansinės padėties vertinimas – nemaža dalis namų ūkių Europoje vis dar sugeba kaupti (taupyti). Vis dėlto, ar blogasis scenarijus, kuris yra prognozuojamas namų ūkių, išsipildys, ar baimės išsisklaidys neišsipildžiusios, priklauso nuo pandeminės situacijos suvaldymo greičio.

Kokį dar europiečių bruožą atskleidžia rezultatai?

Analizuojant namų ūkių apklausų duomenis išryškėja kitas įdomus bruožas – bendras Europos Sąjungos šalių finansinės padėties pasikeitimo palyginti su buvusia prieš 12 mėnesių kreivė per analizuojamą laikotarpį niekada nepakilo aukščiau nulio.

Tai reiškia, kad net ir ekonomikos kilimo laikotarpiu namų ūkių, teigusių, jog jų finansinė padėtis yra blogesnė nei buvusi prieš metus, yra daugiau nei teigiančių, jog finansinė padėtis per metus pagerėjo. Ar tai tikrai reiškia, kad žmonių finansinė padėtis kiekvienais metais tik prastėja nepriklausomai nuo to, kad ekonomika pastarąjį dešimtmetį augo gana sparčiai?

Atsakymas turbūt turėtų būti – ne, ir tai patvirtina kitas tiems patiems respondentams užduodamas klausimas Kuris iš šių teiginių geriausiai apibūdina dabartinę Jūsų namų ūkio padėtį: mes daug sutaupome, mes truputį sutaupome, išleidžiame viską, ką gauname, mes turime leisti santaupas, mes turime skolintis? Teigiama balanso reikšmė reiškia, kas didesnė namų ūkių dalis sutaupo, o ne leidžia santaupas ar skolinasi.

Iš 1 pav. matyti, kad ES dabartinę namų ūkių padėtį atspindinti kreivė nuo 2005 m. yra aukščiau 0 ir pastaruosius 6 metus tik augo, kas reiškia, jog taupyti pajėgiančių namų ūkių daugėja, t.y. namų ūkių finansinė padėtis gerėja.

Šį paradoksą gerai atspindi ir 3 pav., kur pavaizduotas ryšys tarp balanso, atspindinčio taupančių namų ūkių ir besiskolinančių ar leidžiančių santaupas skirtumą, pokyčio per 12 mėn. ir namų ūkio finansinės padėties, palyginti su buvusia prieš 12 mėnesių, vertinimo.

Gyvenam geriau nei prancūzai

Logiški respondentų atsakymai turėtų sąlygoti taškų išsidėstymą viršutiniame dešiniame kvadrate (tuo atveju, jei sutaupančių namų ūkių dalis per metus padidėja, finansinės padėties vertinimas turi būti teigiamas) ir apatiniame kairiame kvadrate (tuo atveju, jei sutaupančių namų ūkių dalis per metus sumažėja, finansinės padėties vertinimas turi būti neigiamas).

Kaip matyti iš 3 pav., net ir esant objektyviam įrodymui – ES sutaupančių namų ūkių skaičiui besiskolinančiųjų atžvilgiu padidėjus, namų ūkiai savo finansinę padėtį vis tiek laiko pablogėjus.

Lietuviai, panašiai kaip ir Vokietijos, Čekijos, Estijos bei Liuksemburgo gyventojai, nėra tokie kategoriški ir šiek tiek realiau vertina savo finansinę padėtį, nors iki adekvataus vertinimo irgi trūksta.

Šiame kontekste išsiskiria trys šalys – Danija, Suomija ir ypač Švedija, kur vyrauja priešingos tendencijos, t.y. namų ūkių finansinė padėtis beveik visada vertinama kaip pagerėjusi per metus, nors taupančiųjų namų ūkių dalis per laikotarpį besiskolinančiųjų atžvigiu sumažėja.

Taigi, nors lietuviai neretai yra apibūdinami kaip nepatenkinti savo gyvenimo lygiu ir besiskundžiantys dėl savo finansinės padėties, vis dėlto akivaizdu, kad daugumos Europos šalių, netgi tokių kaip Prancūzijos ar Belgijos gyventojai, skųstis dėl finansinės padėties, teigiant, kad ji vis prastėja, mėgsta dar labiau.

Galime tik pasidžiaugti, kad mes, lietuviai, pasirodo, galime gyventi netgi geriau nei prancūzai.

„Be abejo, mes nuosekliai didinsime, kas susiję su vaiko pinigais. Bet svarstysime ir diskutuosime, kad didinant universalią išmoką galėtume dar kalbėti ir įgyvendinti tas priemones, kurios taip pat padėtų skurdo mažinimo srityje“, – ketvirtadienį Seime svarstant  praėjusių metų Vyriausybės veiklos ataskaitą sakė Vyriausybės vadovas.

„Tai yra vertinant šeimos pajamas didinti galbūt iki dviejų valstybės remiamų pajamų dydžių, kad būtų galima prie tos universalios išmokos dar išmokėti gerokai didesnę individualią, priklausomai nuo šeimos vertinimo“, – sakė S. Skvernelis.

Būtų galima prie tos universalios išmokos dar išmokėti gerokai didesnę individualią, priklausomai nuo šeimos vertinimo.

Valstybės remiamų pajamų dydis šiuo metu siekia 122 eurus. Išmoka už vaiką sudaro 50 eurų, už neįgalų vaiką – 70 eurų.

Pasak premjero, papildomos išmokos sumažintų šeimų, ypač nepilnų, riziką nukristi žemiau skurdo ribos.

„Jeigu bus toks sutarimas, nuo kitų metų galėtume pradėti tai įgyvendinti“, – teigė S. Skvernelis.

Pristatydamas praėjusių Vyriausybės veiklos ataskaitą premjeras tvirtino, kad 2018-aisiais maksimaliai stengtasi resursus nukreipti į socialines sritis: didinti atlyginimai, pensijos, vaiko pinigai, įvairios išmokos.

Praėjusius metus Vyriausybės vadovas ataskaitoje vadina ypač gerais šalies ekonomikai.

„2018 metai Lietuvos ekonomikai buvo ypač sėkmingi, o kai kuriose srityse pasiekta istoriškai geriausių rezultatų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmenimis“, – tvirtino jis.

S. Skvernelio teigimu, Lietuvos bendrojo vidaus produkto augimo tempas pernai siekė 3,4 proc., nedarbo lygis sumažėjo ir nukrito iki 6,2 proc., šalies darbo užmokestis padidėjo 9,6 proc., suvaldytas maisto kainų augimas.

Vyriausybės vadovas teigė, kad rezultatų duoda ir pradėtos struktūrinės reformos. Anot jo, sutrumpėjo eilės pas gydytojus, didėjo mokytojų ir medikų atlyginimai, gyventojų pasitikėjimas valstybės institucijomis per metus paaugo nuo 65 proc. iki 71 proc., emigracijos ir imigracijos santykis geriausias nuo 1990-ųjų.

Kita vertus, anot premjero, kai kuriais atvejais nepavyko suvaldyti rizikų.

„Manau, kad reikėjo gal daugiau pastangų suvaldyti tas rizikas, kuriomis pasinaudota kalbant apie sveikatos priežiūros reformą. Nuėjo tas naratyvas dėl ligoninių naikinimo, kad bus uždaroma, mes nesuvaldėme tos rizikos. Įstatymų paketas sustojo, buvo vetuotas“, – ketvirtadienį Seime žurnalistams sakė S. Skvernelis.

„Galbūt buvo galima daugiau išreikalauti ir išspausti kalbant apie kultūros sektorių. Tik šiandien kalbame apie kultūros pagrindų strategiją, kultūros pagrindų įstatymą“, – pridūrė jis.

Vyriausybės vadovas apgailestavo, kad mokesčių reforma buvo supriešinta su viešojo sektoriaus finansavimu.

„Buvo galima padaryti geriau, natūralu. Jeigu yra kas gali padaryti geriau, prašau, tegu imasi atsakomybės ir tą daro“, – apibendrino S. Skvernelis.

Seimo opozicijos lyderė liberalė Viktorija Čmilytė-Nielsen pripažino, kad Lietuvos ekonomika auga, tačiau, anot jos, palyginti net su kitomis regiono šalimis, kaimynams praėję metai buvo sėkmingesni.

„Vertinant šią Vyriausybės veiklos ataskaitą, akį rėžia, kad išskiriamos tokios sritys kaip sėkmingos – švietimo, socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos“, – teigė ji.

V. Čmilytė-Nielsen tvirtino švietime ypatingų pasiekimų neįžvelgianti.

„Juk etatinio mokytojų darbo apmokėjimo reforma sukėlė didžiausią šios Vyriausybės krizę. Reforma, kuri privertė tris ministrus atsistatydinti, tikrai kaip sėkminga negalėtų būti vertinama“, – sakė ji.

Kaip remdamasis Statistikos departamento duomenimis skelbia Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, 2017 m., lyginant su 2016 m., skurdo rizikos lygis padidėjo 1 procentiniu punktu.

Ženkliai išaugo ir vieno suaugusiojo, auginančio vaikus, bei daugiavaikių šeimų skurdas. Pastarųjų skurdo rizikos lygis padidėjo net 12 procentinių punktų. Taip pat pastebimas ir asmenų, kurie gyvena vieni, skurdo rizikos lygio augimas. Pastaraisiais metais šis padidėjo 5 procentiniais punktais.

2018 m. Lietuvos statistikos departamentas ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pradėjo skaičiuoti absoliutaus skurdo rodiklius. Apskaičiuota absoliutaus skurdo riba 2017 m. – 238 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 500 eurų – šeimai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.

Absoliutaus skurdo lygis šalyje 2017 m. siekė 13,8 proc., palyginti su 2016 m., jis sumažėjo 2 procentiniais punktais. 2017 m. apie 390 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau absoliutaus skurdo ribos.

Tarp dirbančių asmenų žemiau absoliutaus skurdo ribos buvo 4,6 proc., tarp bedarbių – 53 proc., tarp senatvės pensininkų – 16,2 proc.

Absoliutaus skurdo lygis šalyje 2017 m. siekė 13,8 proc., palyginti su 2016 m., jis sumažėjo 2 procentiniais punktais. 2017 m. apie 390 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau absoliutaus skurdo ribos.

Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už absoliutaus skurdo ribą, mieste gavo 9,9 proc. gyventojų (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 6,5 proc., kituose miestuose – 15,3 proc.), kaime – 21,7 proc.

2017 m. didžiausias skurdo rizikos lygis Lietuvoje buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. Naujausi duomenys rodo, kad 2017 m. senatvės pensininkų skurdas siekė 36,7 proc. ir, palyginti su 2016 m., padidėjo 6 procentiniais punktais.

Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už absoliutaus skurdo ribą, mieste gavo 9,9 proc. gyventojų (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 6,5 proc., kituose miestuose – 15,3 proc.), kaime – 21,7 proc. gyventojų, pranešė Statistikos departamentas.

Vaikų iki 18 metų amžiaus absoliutaus skurdo lygis buvo didesnis nei darbingo ar pensinio amžiaus asmenų. 2017 metais jis sudarė 16,4 proc. ir buvo 3,5 procentinio punkto mažesnis, nei 2016-aisiais.

Absoliutaus skurdo lygis namų ūkiuose su vaikais ir namų ūkiuose be vaikų pernai beveik nesiskyrė – atitinkamai 13,8 ir 13,9 procento. Skurde dažniausiai atsidūrė asmenys, gyvenantys namų ūkiuose, kuriuos sudarė vienas suaugęs asmuo ir išlaikomi vaikai (absoliutaus skurdo lygis – 37,4 proc.) ir vieni gyvenantys asmenys (28,2 proc.).

Žemiau absoliutaus skurdo ribos buvo 4,6 proc. dirbančių asmenų, 53 proc. bedarbių ir 16,2 proc. senatvės pensininkų. Dirbančių asmenų absoliutaus skurdo lygis per metus sumažėjo 1,1 procentinio punkto, senatvės pensininkų – 1,8 procentinio punkto, o bedarbių – beveik nepasikeitė.

Iš disponuojamųjų pajamų atėmus socialines išmokas (išskyrus senatvės ir našlių pensijas), absoliutaus skurdo lygis 2017 metais padidėtų iki 19,5 procento. Dviejų suaugusių asmenų su trimis ar daugiau vaikų šeimose šis rodiklis išaugtų iki 40,7 proc., vaikų iki 18 metų amžiaus – iki 26,2 procento.

Absoliutaus skurdo rodikliai apskaičiuoti ir skelbiami pirmą kartą. Absoliutaus skurdo riba laikomas minimaliems poreikiams patenkinti reikalingas lėšų dydis, apskaičiuojamas vadovaujantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtinta minimalių vartojimo poreikių dydžio skaičiavimo metodika.

Statistikos departamentas nuo 2005 metų skaičiuoja ir skelbia skurdo rizikos rodiklį. Skurdo rizikos riba pernai buvo 307 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 644 eurai šeimai, žemiau jos gyveno apie 650 tūkst. asmenų, kurie sudarė 22,9 proc. visų šalies gyventojų – 1 procentiniu punktu daugiau nei 2016 metais.

Skurdo rodikliai yra apskaičiuojami remiantis prieš tai buvusių metų pajamomis – 2017-ųjų skurdo rizikos rodikliams skaičiuoti buvo naudojami duomenys apie pajamas, gautas 2016 metais.