Vienas neatsargus žingsnis
Skvarbus žvilgsnis, žvalus balsas, gili išmintis žodžiuose – tai savybės, kurios krinta į akis, susipažinus su J.Valentiene. Tik žingsnis labai atsargus: moteris prieš bene šešias savaites patyrė sunkią traumą – lūžo šlaunikaulis.
"Kai mane kėlė ant neštuvų, taip skaudėjo, kad šaukiau ant viso Kauno, nors iš prigimties esu kantri", – sunkias akimirkas prisimena senjorė.
Tai nutiko sausio 11-osios vidudienį. Anūkė automobiliu Juzefą nuvežė į banką "Swedbank" Maironio gatvėje. Moteris ilgai neužtruko: iš bankomato pasiėmė pinigų ir ėjo lauk. Išėjusi pro duris pakėlė akis nuo grindinio žvilgtelėti, kur anūkės automobilis, ir staiga – slyst!
"Ėjau atsargiai, žiūrėdama po kojomis, bet vos dirstelėjau į gatvę, nepamačiau tokios apšarmojusios nuolaidžios plytelės. Kritau ant šono, pervėrė labai stiprus skausmas. Dešinė koja iškart iškrypo. Supratau, kad lūžo kaulas", – pasakoja visą gyvenimą Kauno klinikose veido ir žandikaulių chirurge dirbusi J.Valentienė.
Nukritusi taip ir liko pusiau sėdinti, skausmas neleido nė krustelėti.
Pareigūnė buvo pirmoji
J.Valentienė pasakoja, kad pirmoji pagalbos ranką jai ištiesė iš banko išėjusi policijos pareigūnė.
"Matyt, per stiklines duris matė, kaip aš pargriuvau. Iškart iškvietė greitąją medicinos pagalbą, aiškino, kas man nutiko, dar skambino teiraudamasi, kiek reikės laukti. Ta darbuotoja labai rūpinosi manimi, nesitraukė, kol atvyko medikai", – nuoširdumu žavisi J.Valentienė ir guodžiasi, kad norėtų padėkoti šiai pareigūnei, bet nežino, kur ją surasti, nes nepaklausė nei vardo, nei pavardės.
Lietuviai – jautrūs, nuoširdūs, net ir senoliams dėmesingi žmonės. Tai juos džiugina ir stiprina.
Tai sužinojome mes. Pasirodo, pirmoji į pagalbą parkritusiai senjorei atskubėjo Santakos policijos komisariato pareigūnė Rasa Trumpelienė. Ir ne banke ji buvo, o paprasčiausiai darbo reikalais ėjo pro šalį.
"Mačiau, kai moteris pargriuvo. Buvau netoli. Iškart pripuoliau, dar galvojau, padėsiu atsikelti, bet kai pastebėjau išsuktą koją, ir kitus geranorius perspėjau, kad moters nejudintų", – R.Trumpelienė patvirtina, kad sustojo ir daugiau praeivių, siūlė pagalbą.
Nustebino ir sužavėjo
Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties medikai, su kuriais telefonu bendravo pareigūnė, perspėjo, kad bet koks judesys gali pakenkti. Tačiau praeiviai rado kitų būdų, kaip pasirūpinti.
"Vienas siūlė savo striukę, kad nesėdėčiau ant pliko grindinio. Kitas, menu, mauna pirštinę – viena ranka buvo be jos. Trečias sako: atsisėsiu, o jūs atsiremkit į mane nugara, kad būtų lengviau laukti, kol atvyks greitoji. Man akyse ir dabar tebestovi susirūpinę, nuoširdūs žvilgsniai", – vaizdžiai pasakoja J.Trumpelienė.
Policijos pareigūnė Rasa tai patvirtina. Ir priduria, kad ją taip pat sužavėjo žmonių nuoširdumas.
"Turbūt nebuvo nė vieno, kuris būtų praėjęs pro šalį. Patyriau, kad tarp mūsų – tikrai daug jautrių žmonių, neabejingų kito nelaimei", – pastebi R.Trumpelienė.
RasaTrumpelienė/Vilmanto Raupelio nuotr.
Galbūt smalsumas lėmė dėmesingumą: būrys žmonių, policininkė, vadinasi – kriminalas?
"Nemanau, kad pamatę pareigūnę, žmonės kreipė daugiau dėmesio. Kad ir kaip būtų, turime būti jautrūs kitų nelaimei. Ne tik šiuo atveju pastebėjau, kad išties žmonės keičiasi į gera", – apibendrina jau du dešimtmečius policijoje dirbanti R.Trumpelienė.
Labiausiai alino skausmas
Atskubėjusi Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties brigada – paramedikai Audrius Katinas ir Giedrius Martusevičius, netruko įvertinti pacientės sveikatos būklę. Įtarę šlaunikaulio lūžimą, medikai suleido vaistų nuo skausmo, imobilizavo apatinę kūno dalį ir išvežė pacientę į Kauno klinikas, Skubios pagalbos skyrių.
"Nustebau, kai, nurengę viršutinius drabužius, paklausė, ar galima apatinius sukarpyti. Taip ligonis mažiau judinamas, kas sunkiai sužalotam gali būti pavojinga, ir greičiau patenka į rentgeną ar kitiems tyrimams", – naujiems metodams pritaria 40 metų gydytoja dirbusi J.Valentienė.
Mintis, kad drabužių būtų gaila, nė nešmėstelėjo. Tyrimams patvirtinus šlaunikaulio lūžimo diagnozę, ligonė buvo operuota. Iki operacijos labai skaudėjo, vaistai, leidžiami į veną, mažai tegelbėjo.
"Matyt, kaulo nuolauža palietė kurį nors svarbų nervą. Gydytoja anesteziologė klausė, kokios nejautros – bendrinės ar į stuburą – norėčiau, bet aš troškau tik vieno – kad neskaudėtų. Todėl sakiau, kad metodą pasirinktų tokį, koks jiems geriau, ir paprašiau mane užmigdyti taip, kad neprabusčiau, nes nebenoriu skausmo kentėti. Anesteziologė to nepažadėjo", – dabar jau šypsosi J.Valentienė.
Ją operavo gydytojas ortopedas-traumatologas Giedrius Pilipavičius.
Pakeleivė – vaikštynė
Mėnuo Druskininkų "Eglės" sanatorijoje ligonę sustiprino, bet viena vaikščioti ji dar nesiryžta. Iki šiol Juzefos bendražygė, suteikianti saugumo jausmą, – vaikštynė. Ją į ramentus bandys iškeisti dar po mėnesio.
"Jei kaulas nesugis, o tai paaiškės už poros mėnesių, reikės keisti sąnarį", – J.Valentienė nestokoja optimizmo ir džiaugiasi, kad miegoti jau gali ne tik ant nugaros, bet ir šiek tiek ant šono.
Ši trauma – jau trečioji medikės gyvenime. Nelengvas ligas įveikusi Juzefa stebisi, kodėl jų nebuvo gana. Gal dėl to, kad yra aktyvi, daug dirba, nuolat skuba?
"Prieš septynerius ar aštuonerius metus, einant iš turgaus, batas užkliuvo už nuo šalčio sustingusio skylėto durų kilimėlio. Parkritau. Sutrupėjo tos pačios kojos, kuri nukentėjo dabar, kelio sąnarys", – pasakoja J.Valentienė.
Kita trauma, kurią moteris patyrė dar po trejų metų, – dešinio peties sąnario lūžimas. Nelaimė nutiko taip pat žiemą, paslydus, vedžiojant šuniuką.
Gyvenimo apmąstymai
"Dabar turiu daug laisvo laiko, todėl daug galvoju, ką aš blogai padariau, kodėl man tiek daug bėdų likimas skiria", – stiprią moterį kartais užplūsta silpnumo akimirkos.
Ji apgailestauja, kad negalės, kaip iki šiol, padėti buityje dukrai, gyvenančiai Kaune. Kita Juzefos dukra gyvena Vilniuje.
"Atrodo, niekam nieko blogo nepadariau, jokio piktumo, keršto niekada nejaučiau. Buvę bendradarbiai, skyriaus, kuriam vadovavau, darbuotojai man dažnai paskambina, telefonu iš balso atpažįsta. Sako, ne todėl, kad jiems labai įkyrėjau, tvirtina, kad buvau griežta, bet teisinga", – praeitį vertina gydytoja J.Valentienė.
Ji ir dabar dažnai sapnuoja, kad operuoja. Dažniausiai – gomurį. Tai buvo sunkiausias darbas, kai jį dėl paciento įgimtų sklaidos trūkumų reikėdavo suformuoti iš nieko. Nepaisant sunkaus darbo, vienai iš dukrų kadaise patarė rinktis ne aktorės, o gydytojos profesiją, nes ji suteikia didžiausias galimybes padėti žmonėms.
"Aš iki šiol nejaučiau, kad jau negaliu būti naudinga kitiems. Kai sanatorijoje pamačiau, kad man paskirta psichologo konsultacija, pagalvojau, kad dėl amžiaus mane jau laiko nuplaukusia. Konsultacijos metu psichologės paklausiau, kodėl mane likimas traumomis baudžia? Ji atsakė, kad ne baudžia, o perspėja: jau gana, laikas neskubėti, o gal ir visai sustoti. Sustabdė", – liūdnai šypteli 90-ies metų Juzefa.
Pastaroji nelaimė parodė ir ką kita: netiesa, kad lietuviai džiaugiasi, kai kaimyno namas dega. Lietuviai – jautrūs, nuoširdūs, net ir senoliams dėmesingi žmonės. Tai juos džiugina ir stiprina.
