Spektaklio kūrėjai pateikia naują žvilgsnį į stereotipinėmis interpretacijomis apaugusį kūrinį ir jo personažus – Katrę, jos tėvą, Vingių Joną ir kitus. Ar tikrai šiuolaikinis moterų emancipaciją ir lygias galimybes šlovinantis pasaulis stipriai pasikeitė nuo Žemaitės aprašytojo? Spektaklyje atsispindi kūrėjų bandymai suprasti XIX a. vedybų, šeimos, meilės ir laimės sampratas ir palyginti jas su šiuolaikinėmis.

Mažojo teatro "Marčioje" neišvysime kaimo buities iliustracijos. Tačiau Vytauto Narbuto sukurta personažų aplinka – apleisto stadiono liekanos – persmelkta ir sukežusių namų, ir vidinio išgverimo atmosferos. Spektaklis kupinas sceninės simbolikos ir apibendrinimų, sukuriančių kone siurrealistinę nuotaiką. Į Vingių namus atvykusi Katrė patenka į tikrą sapno košmarą, iš kurio, deja, išvaduos tik mirtis.

"Šiandien matome, kad ši istorija taip pat ir apie mus, ir apie tai, kaip privaloma pagrindinė visuomenės ląstelė gali sunaikinti žmogų, ir apie tai, kaip agresyvi, buka, inertiška masė suėda individą, – sako P.Pukytė. – Tai, kas vyksta "Marčioje", vyko ir prieš 120, ir prieš 50 metų, sėkmingai vyksta ir dabar, patriarchaliniai papročiai ir įpročiai valdo, mąstymo ir elgesio inertiškumas klesti, dėl blogo vyro elgesio moteris vis dar kalta, neištekėti vis dar gėda, kitoks vertas patyčių vien dėl savo kitoniškumo, tik tyčiotis iš vieno dabar jau gali tūkstančiai, o armietiškas dūchinimas apskritai yra tapęs bendravimo norma pačiose įvairiausiose gyvenimo sferose. Ar kas nors pasikeitė į gera? Galbūt mūsų požiūrio taškas?"

Režisierė sako nenorėjusi iliustruoti Žemaitės kūrinyje minimo purvo, rūsčios buities: juolab kad pati autorė nerašiusi realistiškai, veikiau rinkosi hiperbolizaciją. "Apsakyme metaforiškai kalbama apie tai, kas vyksta žmonių galvose. Problemos slypi žmogaus nuostatose, radikalume, nenorėjime suprasti kito, pokyčių baimėje. Tai ir yra toji baisi buitis, kuri slegia veikėjus", – sako G.Tuminaitė

Veidai ir vardai

Režisierė Gabrielė Tuminaitė, dramaturgė  Paulina Pukytė, scenografas Vytautas Narbutas, kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė, kompozitorius Faustas Latėnas, šviesų dailininkas Vaclovas Grinius. Vaidina Vingienė – Eglė Gabrėnaitė, Vingis – Gediminas Girdvainis, Vingių Jonas – Tomas Kliukas, Katrė – Indrė Patkauskaitė, Driežas – Tomas Stirna, Driežienė – Rasa Jakučionytė, Bobos – Jūratė Brogaitė, Vilija Ramanauskaitė, Katrė – Agnė Kiškytė, Praeivis – Daumantas Ciunis.

Kas? festivalis "Lietuvos teatrų pavasaris – Kaunas 2019". Vilniaus mažojo teatro spektaklis "Marti".

Kur? "Girstučio" kultūros centre.

Kada? Balandžio 13 d. 18 val.

Šio spektaklio režisierė Gabrielė Tuminaitė subūrė ne tik spalvingą aktorių komandą, kurioje – Eglė Gabrėnaitė, Gediminas Girdvainis, Indrė Patkauskaitė, Tomas Kliukas, Daumantas Ciunis bei kiti, bet ir pakvietė Lietuvoje bei užsienyje kuriančius žinomus menininkus. Viena jų – Londone gyvenanti rašytoja, eseistė, tapdisciplininio meno kūrėja Paulina Pukytė.

Neprarado aktualumo

– Paulina, kaip reagavote, išgirdusi, jog šį kartą esate kviečiama padirbėti su Žemaitės tekstu?

– Pirmiausia dar kartą perskaičiau tą baisų Žemaitės apsakymą, o tada sureagavau. Teigiamai, nes supratau, kad dabar jį suprantu kitaip, plačiau, nei tada kai paskutinį kartą skaičiau mokykloje, ir kad tai labai geras tekstas, visiškai nepraradęs aktualumo ir šiandien.

– Kokie prisiminimai, asmeninės patirtys jus sieja su šiuo kūriniu?

– Mano ir mano kartos mokykliniais laikais, tai yra sovietmečiu, kasdienėje viešojoje aplinkoje beveik nebuvo juntama lyčių nelygybė – moterys maždaug lygiai su vyrais buvo direktorės, mokslininkės, kelininkės ir t. t., tačiau namuose, už uždarų durų, jos žinojo „savo vietą“, buvo atsakingos už visą buitį ir „dėl šeimos gerovės“ privalėjo taikytis su tuo, kad vyras viršesnis, svarbesnis ir visada teisus. O smurtas prieš moterį šeimoje, kuris tada vadinosi „tik buitinis konfliktas” (neoficialiai taip vadinamas ir iki šiol) buvo laikomas privačiu žmonių reikalu, į kurį nei valstybė, nei aplinkiniai kištis neprivalo. Apie psichologinį smurtą apskritai nebuvo kalbos, patyčios kaip reiškinys nebuvo net įvardytas; nebuvo kalbama ir apie feministinį požiūrį. Ir vis tiek Žemaitės aprašytas XIX a. gyvenimas mums tada atrodė archaika, o dėl Katrės tragedijos ir tokios beviltiškos moters padėties kalta buvo jau pražuvusi socialinė santvarka.

Prisimenu ir nykokas „Marčios” inscenizacijas televizijoje – tai buvo tiesiog kostiuminė liaudies muilo opera.

Iš šiandienos perspektyvos

– Turbūt retas nežino šio kūrinio. Vis dėlto paprašysiu sudėlioti pagrindinius akcentus vertinant iš šiandienos perspektyvos. Apie ką jis – psichologinį smurtą, lyčių nelygybę, buitinius konfliktus?

– Apie visa tai ir dar daugiau. „Vingių Jonas” kažkada buvo tapęs neigiamu priežodžiu daugiausia slunkiui, tinginiui, apsileidėliui, na, gal dar kartais inertiškam žmogui apibūdinti. Bet šiandien matome, kad ši istorija – ne tiek apie slunkiškumą ir apsileidimą, kiek apie apatiją ir beviltiškumą, o svarbiausia – apie košmarą, kurį patiria jauna moteris, įklimpusi į Vingių šeimos pelkę. Apie tai, kas gali vykti ir vyksta privačioje erdvėje, apie tai, kaip „pagrindinė visuomenės ląstelė“, kurioje žmogus turėtų jaustis saugiausiai, gali jį nužudyti, taip pat apie tai, kaip agresyvi, buka, inertiška masė suėda individą. Taigi, kalbant abstrakčiau ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, šis apsakymas yra ne tik pasenusių papročių, inertiškumo, bet ir tradiciškai reglamentuotos šeimos institucijos kaip vienintelio priimtino gyvenimo būdo kritika; taip pat ir „kitą“, kitokį traiškančios sistemos ir visuomenės kritika.

Tai vyksta ir dabar

– Žemaitės amžinoji tema – „laimė“ nutekėjimo ir sunkus moters likimas. Priminkite, kokia ta Katrės „laimė“ apsakyme „Marti“?

– Nutekėti buvo tiesiog privaloma. Paprotinis „senmergės“ niekinimas ir stigmatizavimas bei socialinis-ekonominis beteisiškumas moteriai buvo baisesnis, nei būti su nemylimu vyru arba visiškai kultūriškai, psichologiškai, estetiškai ar kitaip svetimoje, bet užtat šeimos aplinkoje. „Kitokia“ Katrė, patekusi į sau priešišką, agresyvią Vingių aplinką, bando lyg prisitaikyti, lyg priešintis, kapanotis, bet dėl to tik grimzta dar giliau, tarsi į liūną, nes bet kokiu atveju pradeda virsti jais. Vadinasi, išeities nėra.

– Manote, kad šiandien dar aktualu kalbėti apie tai, apie ką rašė Žemaitė prieš daugiau nei šimtą metų? Kuo įdomus dabar šis kūrinys?

– Šis kūrinys ne tik nėra praradęs savo aktualumo, bet iš laiko perspektyvos jame atsiveria daug papildomų prasmių, kurių anksčiau galbūt neįžiūrėjome. Tai, kas vyksta „Marčioje”, vyko ir prieš 120, ir prieš 50 metų, vyksta ir dabar, patriarchaliniai papročiai ir įpročiai valdo, mąstymo ir elgesio inertiškumas klesti, dėl blogo vyro elgesio moteris vis dar kalta, neištekėti vis dar gėda, kitoks vertas patyčių vien dėl savo kitoniškumo, tik tyčiotis iš vieno dabar jau gali tūkstančiai, o armietiškas dūchinimas apskritai yra tapęs bendravimo norma pačiose įvairiausiose gyvenimo sferose.

Naujas žvilgsnis

– Ar spektaklyje bus kažko, ko nėra apysakoje ir atvirkščiai – ar pasigesime kažko, kas yra apsakyme ir ko neliko spektaklyje?

– Spektaklyje yra visiškai išlaikytas Žemaitės tekstas, atsirado tik keletas variacijų ir papildomų dialogų. Manau, kad traktuotė čia reikalinga būtent pastatyme. Spektaklis, kaip savarankiška meno rūšis, atsineša savų formų, vaizdų, garsų, o su tuo – ir naujų prasmių, naujų įžvalgų. Spektaklis – tai naujas kūrinys, režisierės matymas.

– Pasidalykite savo mintimis apie galutinį rezultatą. Kaip jums patiko šis pastatymas?

– Spektaklis man atvėrė dar daugiau Žemaitės teksto prasmių, parodė, koks šis apsakymas universalus. Matau, kad jis kalba ne tik apie inerciją, bet ir apie apatiją, nusivylimą; ne tik apie nenorą, bet ir apie nesugebėjimą nieko pakeisti. Matau, kad Jonas – tai vilčių neišsipildymas, o Katrė – tai gal net pati Lietuva, išėjusi iš „teisingo” tarpukario, pakliuvusi į sovietmetį, o gal net į kapitalizmą, ir ką jai daryti toliau? Priešintis, prisitaikyti, grįžti į praeitį? Naujos Lietuvos idėjos juk taip ir neturime.

– Kaip manote, ar šis spektaklis galėtų sudominti mokyklų bendruomenę – mokytojus, vyresnių klasių mokinius?

– Be abejo. Nežinau, ar „Marti“ tebėra programinis kūrinys, bet šis spektaklis rodo, kaip į mokinių dažnai nuobodžia ir neįdomia laikomą lietuvių literatūros klasiką galima pažvelgti iš šiandienos perspektyvos, ir kad tai yra įdomu.

Spektakliais „Marti“ ir „Alesiutė“ šį savaitgalį baigsis Klaipėdos žvejų rūmų 9-asis šalies teatrų festivalis vaikams ir jaunimui „Jaunatis“.

Vienos dalies mėginimas pamilti pagal Žemaitės kūrybą – taip savo spektaklį „Marti“, kuris klaipėdiečių festivalyje bus rodomas šį šeštadienį, pristato teatro trupė iš Kauno „Teatronas“, kurianti nuo 2009 m. „Teatrono” nariai visuomet pabrėžia kuriantys jaunimui – žmonėms, kuriuos geriausiai supranta, ir kuriems patys priklauso. Ši Žemaitės „Marčios“ interpretacija susideda iš kaleidoskopinių vaizdelių: straipsnių, asmeninės kūrėjų patirties, Žemaitės kūrybos ir papildomos literatūros. Pačios autorės čia likę labai nedaug – Žemaitė tėra įkvėpimo šaltinis, kurio pagrindu kūrėjai bando suvokti ir su žiūrovais diskutuoti, kaip tradicinis, viešojoje erdvėje apibūdinamas lietuvis mato pasaulį. Jaunatviška kalba spektaklis užduoda klausimus: Kodėl pamilus reikia vesti? Kodėl reikia pamilti? Kur slypi mūsų „kaimietiškumas“? Kas yra „vyriškumas/moteriškumas“ ir ar reikia tai specialiai išskirti? Kas yra mūsų „princas ant balto žirgo“ – gal jo tiesiog nėra? Gal viskas yra gerai? Gal mes gyvename gerai?..

„Dažnai žmonės nebežino, kuriai grupei galėtų save priskirti – lietuviams, europiečiams, (ne)priimantiems pabėgėlius, aktyvistams, prisitaikėliams... Juk kultūringi žmonės negali savęs apriboti, priskirdami save konkrečiai grupei. Todėl esame viskas ir kartu niekas, nebeturime savo pozicijos“, – kalbėjo režisierius Gildas Aleksa. Spektaklyje vaidina Milda Naudžiūnaitė, Džiugas Kunsmanas, Renida Baltrušaitytė, Valerijus Kazlauskas ir Erika Uktverytė.

Festivalį sekmadienį vainikuos uostamiesčio teatro „Lino lėlės“ – lėlininko Lino Zubės spektaklio „Alesiutė“ premjera visai šeimai.

Lietuviška, gal ne visiems žinom pasaka „Alesiutė“ – tai pasakojimas apie mergaitę, kuri neturi jėgos atsispirti pagundoms ir neišsaugo tyrumo. Ji atiduoda vilkui Dangaus dovaną – aveles ir kasdien vis labiau grimzta į melą ir išsisukinėjimus. Atidavusi aveles, mergaitė kaip niekur nieko šukuoja galvelę, tvarko namelius. Taip ji įtikinėja save, kad viskas liko kaip buvę, ir meluoja Dangaus Tėvams. Per savaitę prarastoms avelėms susigrąžinti reikia sekmadienio, kad apie vidurdienį atėjęs vilkas sudegtų Dangaus tėvų uždegtoje žarijų duobėje, o avelės galėtų grįžti pas Alesiutę.

Festivalis „Jaunatis“ vyksta Klaipėdos žvejų rūmuose (Taikos pr. 70).

Vasario 27 d. 18 val. – „Marti“ („Teatronas“).

Vasario 28 d. 12 val. – „Alesiutė“ (teatras „Lino lėlės“).

Bilietai – po 4 Eur, bilietus platina Žvejų rūmų kasa, „Tiketa“ ir „Teatrai.lt“.