Per 17 dienų spektaklis Avinjono publikai buvo parodytas 15 kartų, susilaukė daug užsienio kritikų ir prodiuserių dėmesio.
Apie šiuolaikinį teatrą Europoje, artimiausius planus bei tai, kaip sekėsi atlaikyti neįprastą krūvį festivalyje – pokalbis su spektaklio režisieriumi A.Areima (A.A.), aktoriais Tomu Rinkūnu (T.R.), Roku Petrausku (R.P.) ir Dovydu Stončiumi (D.S.).
– Spektaklis ''Po Ledu'' iš Lietuvos iškeliauja jau ne pirmą kartą, o per paskutines gastroles Edinburge net gavote specialųjį komisijos prizą. Kuo svarbus ir ką jūsų kūrybiniame kelyje žymi dalyvavimas Avinjono teatro festivalyje?
A.A.: Visų pirma, svarbu pabrėžti, kad su spektakliu ''Po ledu'' dalyvavome programoje ''Avignon OFF'', kuri yra labai plati. Į ją įtraukta be galo daug trupių, iš viso buvo pristatyta apie 1500 skirtingų spektaklių. Festivalį ''Avignon OFF'' dar galima įvardyti kaip vieną didžiausių ir prestižiškiausių teatro mugių ir turgų visame pasaulyje, kuriame lankosi įvairiausių teatro festivalių prodiuserių, organizatorių, skirtingų pasaulio teatrų atstovų, vadovų, kritikų, kurie ieško ir nori atrasti naujų teatro vardų krypčių. Labai svarbu tai, kad mes pakliuvome į šio festivalio pagrindinį židinį arba, kitaip tariant, po ''La Manufacture Contemporain'' organizacijos sparnu, nes visi, atvykę į ''Avignon OFF'' festivalį, žino, kad šios kompanijos programa yra sudaryta iš kokybiškų teatro, šokio, cirko spektaklių. Čia apsilanko daugiausia profesionalių kritikų, prodiuserių, teatro meno vadovų, festivalių organizatorių iš viso pasaulio. Tai mums buvo vienas iš pagrindinių laimėjimų šiame festivalyje, nes ''La Manufacture Contemporain'' vadovas Pascalis Keiseris, prieš AAT trupei atvykstant į Avinjoną, lankėsi Lietuvoje, kur stebėjo spektaklius ''Po ledu'' ir ''Virimo temperatūra 5425''. Po šio vizito Pascalis ''Po ledu'' iškart įtraukė į savo organizacijos programą bei pasiūlė prodiusuoti spektaklį festivalio metu. Mums labai pasisekė, nes visa ''La Manufacture Contemporain'' komanda labai tikėjo šiuo darbu – jo tema, kokybe, aktualumu. Man asmeniškai buvo be galo svarbu ir įdomu atsidurti tokiame festivalyje, suprasti, kaip jis veikia ir kaip dalyvavimas gali būti reikšmingas, tapti kertiniu lūžiu tolimesnei kūrybinei kelionei.
– Per kelias savaites, beveik be pertraukų jums teko suvaidinti keliolika spektaklių. Kas jums asmeniškai šiame maratone buvo sunkiausia?
D.S.: Iš tiesų, tai buvo nuostabus laikas. Žinoma, vaidinant spektaklį kasdien tikrai atsiranda tam tikrų iššūkių. Kaskart ieškodamas gyvybės, galvoji, kaip veikti, kad spektaklis būtų kitoks, kažkuo naujas. Turi susirasti svertus, kurie neįtrauktų į monotoniją, pasikartojimą, kad išliktų gyvybės, energijos. Tačiau taip pat labai daug gauni ir iš partnerių. Kartais spektaklis tampa labai asmeniškas, tarsi būtų apie tave, o kartais išryškėja tema, kuri pasirodo nauja, nes ją įtraukia tavo kolegos. Tai suteikia spektakliui universalumo, aktualumo ir daugiasluoksniškumo. Tai stebina, padeda išlikti motyvuotam.
T.R.: Didelių sunkumų tikrai nebuvo. Galbūt tik vienas – kad spektaklį reikėjo vaidinti 11 valandą ryto. Vis dėlto, tai nėra spektaklis apie grybų karą... Reikia laiko susikaupti, fiziškai ir psichologiškai pasiruošti. Teko didinti ir greitinti minčių koncentraciją, mažiau miegoti.
R.P.: Sunkiausia buvo atrasti motyvacijos – spektaklis sunkus emociškai, reikia save draskyti iš vidaus, įdėti daug pastangų, kad emocija būtų ne tik tikra, bet ir stipri, kad eitų kiaurai per žiūrovą. O vaidinome mažoje salytėje, kartais ateidavo tik 30 žmonių. Tuo metu vidinis pesimistas kužda, kad jie nesupranta lietuviškai, vis tiek skaitys ir į tave nežiūrės, tai kam čia draskytis, plėšytis? Bet profesionalumas nugali viską, spiri sau į užpakalį ir neri gilyn po ledu.
– Kuo Avinjono festivalio žiūrovai skiriasi nuo žiūrovų Lietuvoje? Ar per visą laikotarpį festivalyje įstrigo koks nors momentas, susijęs su publikos reakcijomis?
T.R.: Spektaklis ''Po ledu'' nėra tipiškas, pasakojantis nuoseklią istoriją. Jame narpliojami sudėtingi verslo konsultantų minčių srautai ir išgyvenimai. Parodomas proto ''perdegimas'', tam tikra šizofrenija. Jis atveria visai kitokį, sakyčiau, absurdišką požiūrį į racionalaus, paprasto žmogaus gyvenimą ir įvykius. Regis, Lietuvoje ši tema dar nėra smarkiai išgyventa arba bent jau tie žmonės, kurie dirba šį darbą arba yra arti tos sferos, mažai domisi teatru.
Avinjono teatro festivalio lankytojai yra tikslinga teatro auditorija, kuri, jeigu ir nėra susipažinusi su mūsų pasakojamos profesinės sferos subtilybėmis, yra susipažinusi su dramaturgo F.Richterio kūryba. Tokiu būdu atsiveria galimybė aiškiau matyti ir suprasti spektaklį. Negaliu pasakyti, kad šiuo klausimu Avinjono publika buvo vienodos nuomonės. Tačiau jų buvo dauguma. Buvo ir atsitiktinai užklydusių žmonių, regis, ieškančių pramoginio meno, kurio apstu šiame festivalyje. Taigi einant į šį spektaklį reikėtų išspręsti lygtį, kuri Avinjono žiūrovui, regis, nebuvo labai sudėtinga: Konsultantas+Falkas Richteris= ''Po ledu''.
R.P.: Dažniausiai rinkdavosi profesionalūs žiūrovai: arba kritikai, arba tie, kurie tikrai matę daug teatro. Kitaip nei lietuviai, jie beveik visi žino F.Richterį (kai kurie ir pjesę), o tai jau didelis pliusas, nes žiūrovas ateina pasiruošęs. Užsienio žiūrovai supranta teksto absurdiškumą, juokiasi iš gero, subtilaus humoro, kuris jau yra tekste, o lietuviai yra arba nedrąsūs arba laukia lėkštų juokelių. Labiausiai įsiminė viena mergina, kuri ėjo žiūrėti spektaklio net keturis kartus, visada drąsiai sėdėdavo priekyje, konspektuodavo kažką sąsiuvinyje ir bandydavo pamatyti, išgirsti vis kažką naujo. Labai gera turėti tokį žiūrovą.
D.S.: Žiūrovai šį spektaklį visada vertina kontroversiškai. Kai kurie labai susikaupę (gal dėl to, kad jiems teko skaityti titrus), kiti, atvirkščiai, buvo laisvesni. Kai spektaklis pradeda suktis apie absurdą, jie jaučia atmosferą, būna joje, linksminasi kartu su mumis. Žinoma, buvo ir tokių, kurie reagavo labai neigiamai. Per vieną spektaklį prisiartinus prie vieno mesjė ir palietus jo skruostą, jis čiupo už rankos ir nustūmė ją. Viena žiūrovė sakė, kad geriau būtų taip nesielgti mat prancūzų mesjė tai gali suprasti kaip pažeminimą. Buvo ir tokių, kurie priėmė tai su šypsena ir net patys dalyvavo improvizacijoje.
– Šį spektaklį vaidinate jau trečius metus. Kaip šį darbą suprantate šiandien? Kaip keitėsi jūsų santykis į spektaklį nuo jo gyvavimo pradžios?
R.P.: Jis vis bręsta, gilėja, kaskart vaidindamas atrandu vis naujų temų, kurios paliečia, skaudina, jaudina. Kaskart suprantu, koks tai stiprus tekstas, kiek daug jame tiesos, skausmo, nors iš pirmo žvilgsnio jis gali pasirodyti absurdiškas. Manau, spektaklis dabar daug stipresnis, nes jis dėl festivalių ir sutrumpėjo. Dabar jis tokia bomba, kuri ištaško žiūrovams smegenis ir nepalieka abejingų. Kaip Avinjone parašė viena kritikė: ''It slams! It’s punk!'' Toks jis ir turi būti.
– Koks yra šiuolaikinis Europos teatras? Kokias pastebite tendencijas, kokia kryptimi jis keliauja? Ar jums svarbu keliauti ''į tą pačią pusę''?
A.A.: Šiuolaikinis Europos teatras, mano nuomone, šiuo metu išgyvena paieškų, sutrikimo ir komercinio nuklydimo etapą. Ieškantieji ieško, kaip iš naujo teatras galėtų virsti aktualus, šiuolaikiškas ir prasmingas šiandieninei auditorijai. Sutrikusieji svarsto, ar šiandien teatras išvis reikalingas, ir šį klausimą kelia viešai scenoje, atvirai bendraudami su žiūrovu. Komercinio ir konformistinio teatro šiuo metu turbūt yra daugiausia, tai galioja ir kitoms meno formoms. Tai normalu, nes kolektyvinis narcisizmas yra smarkiai įsigalėjęs visuomenės kolektyvinėje sąmonėje. Man visuomet yra svarbūs nauji, neatrasti keliai. Tikriausiai mano prigimtis yra būti nonkonformistu.
– Kur jaučiatės labiau suprastas kaip režisierius: Lietuvoje ar užsienyje? Kodėl?
A.A.: Iš tikrųjų dar nežinau, ar esu labiau suprantamas Lietuvoje, ar užsienyje. Tikriausiai reikėtų sukurti spektaklį užsienio teatre, kuris būtų repertuare ir galbūt tada būtų galima daryti tikslesnes išvadas. Festivalis gana trumpas etapas, epizodas, kuris yra kryptingai organizuotas – jis turi savo publiką, kuri nėra atsitiktinė. Žinoma, buvo labai malonu ir džiugu, kai matėme, kaip publika vertina ir reaguoja į spektaklį ''Po ledu'' Avinjone. Kartais atrodė, kad aktoriai kalba prancūziškai, o ne lietuviškai, nes reakcijos buvo labai greitos ir atviros, sąmoningos, nors žiūrovams teko skaityti subtitrus, o tai šiek tiek nukreipia dėmesį nuo vyksmo scenoje. Dar kartą galėjome įsitikinti (kaip ir po ''Edinburgh Fringe'' festivalio), kad šitas spektaklis yra aktualus, jautrus ir reikalingas šiuolaikinio teatro auditorijai.
Lietuvoje dažnai susidarydavo vaizdas, jog žiūrovas, stebėdamas spektaklį, nieko nesupranta – žiūri spektaklį tarsi kita kalba. Spektaklį suprasdavo jį pamatęs mažiausiai du ar tris kartus. Po festivalio ''Avignon OFF'', spektaklis ''Po ledu'' sulaukė didelio užsienio festivalių organizatorių, teatrų vadovų, prodiuserių susidomėjimo, bei kvietimų į skirtingų šalių festivalių programas, o tai yra visiškai priešingai vertinima nei Lietuvoje.
Lietuvos kritikų šis spektaklis buvo įvardytas kaip pasenusių aktualijų, temos ir dramaturgijos darbas. Mano nuomone, Lietuvoje nagrinėti tokias problemas, kurios pateikiamos F.Richterio pjesėje ''Po ledu'', yra per anksti. Kapitalistinės visuomenės problematikos daigai Lietuvoje dar tik pradeda atsirasti ir tokia profesija kaip verslo konsultantai mūsų visuomenėje yra mažai žinoma. Kiti net galvoja, kad tai yra išgalvota profesija.
– Kur Artūro Areimos teatras žada keliauti toliau?
A.A.: Kol kas yra numatytos gastrolės Pietų Korėjoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje, Vokietijoje, Pietų Amerikoje. Taip pat turime oficialų kvietimą kitais metais atvykti į festivalį ''Avignon OFF'' ir ten pristatyti spektaklį ''Virimo temperatūra 5425''.
