Pavasarį sugriovė gyvenimus
Žemaitijos ūkininko Stanislovo Strazdausko šeimos nariai tą nelemtą 1948 m. gegužės 22-ąją prieš savo valią tapo sovietinių smogikų absurdo tragedijos, dar žinomos operacijos "Vesna" pavadinimu, dalyviais.
Tomis dienomis iš Lietuvos iš viso ištremti 39 766 žmonės.
Strazdauskai iš Mažeikių rajono Ketūnų kaimo buvo vieni jų.
"Po to praėjo lygiai 70 metų, bet kaip šiandien pamenu tuos visus su šautuvais, kurie atvažiavo mūsų. Tėvelis buvo ūkininkas, valdė 25 hektarus žemės. Šeimoje buvome du vaikai, aš ir pusantrų metų jaunesnysis brolis. Kai mus išvežė, man buvo 8-eri. Dar su mumis išvežė ir tėvo seserį, ir tėvo brolį, nes mes visi kartu gyvenome", – pasakojo dabar klaipėdietė S.T.Strazdauskaitė-Pujauskienė.
Moteris prisiminė, jog buvo ankstus rytas, tėvai kaip tik ėjo šerti gyvulių, kai iš už didelių eglių augančių prie sodybos išlindo trys ginkluoti vyrai.
"Apsupo tada mus ir pasakė tėvams, ruoškitės, jūs esate perkeliami kitur. Susiruošti mums davė dvi valandas. Tėvai susikrovė maistą, patalynę, batus, mama pasiėmė siuvimo mašiną. Ji mums Sibire labai pagelbėjo, po tremties ją parsivežė namo. Tą siuvimo mašiną ir dabar tebeturiu. O aš pasiėmiau maldaknygę", – pasakojo klaipėdietė.
Mama išmokė lietuviško rašto
Kelionė į "perkėlimo vietą" truko apie porą savaičių.
Klaipėdietė teigė, kad vis dar bendrauja su moterimi iš Jokūbavo, kuri tuokart irgi buvo maža ir tuo pačiu vagonu su savo tėvais ir Strazdauskų šeima važiavo į Sibirą.
"Pamenu, tada, kai traukinys pajudėjo iš Mažeikių, visi pradėjo verkti, man iki šiol ausyse skamba tremiamų žmonių raudos", – pasakojo buvusi tremtinė.
Prieš Uralą traukiniai buvo sustoję, tada visus suaugusiuosius iš vagonų išvarė į pirtį.
Paskui, anot Stanislavos Teodoros, pusė ešelonų pasuko į Irkutsko sritį, kita pusė – į šiaurę.
Strazdauskai atsidūrė Irkutsko srityje, Taišeto rajone, Suetichoje.
Moteris sako, jog visa laimė, kad jų šeimos neišskyrė ir visą tremtį jie laikėsi kartu.
Tą gegužę prieš pat tremtį Stanislava Teodora svajojo, kaip eis į pirmą klasę, tėveliai jau buvo nupirkę knygas, tačiau jos taip ir liko Lietuvoje.
Mergaitė tą patį rudenį Sibire pradėjo lankyti septynmetę mokyklą.
Beje, pirmuosius metus lietuvių tremtinių vaikus mokė ne tik rusakalbiai pedagogai, bet ir lietuviai mokytojai, pamokas vedę lietuviškai.
"Paskui tuos lietuvius mokytojus visus išvarė dirbti į fabriką, ir jau mus mokė tik rusiškai. Tačiau lietuviškai rašyti ir skaityti namie mane toliau mokė mama. Iš tų laikų atsimenu, kaip padėdavau mamai galvą ant kelių ir sakydavau: "Mama, vežk mus namo." Kaip mama tada jausdavosi, nė nežinau", – kalbėjo Stanislava Teodora.
Kumelė atpažino šeimininką
Strazdauskams dar labai pasisekė, jie visi gyvi išgyveno tremtį ir kartu grįžo po 10 metų, 1958-aisiais. Tik tėvuko brolis grįžo vėliau, jis ten vedė lietuvę.
Tiesa, iškart po Josifo Stalino mirties Strazdauskai pradėjo rašyti prašymus, kad juos iš tremties paleistų, bet atsakymas atėjo tik po penkerių metų.
Galiausiai valdžia patvirtino, kad jie gali grįžti, nes išvežti esą buvo "po ošibke" (liet. per klaidą).
Kai tik Strazdauskus ištrėmė, jų namuose įsikūrė kolūkio raštinė.
Tačiau grįžus, pavyko įrodyti jau minėtą valdžios klaidą, ir jiems leido apsistoti savo buvusių valdų vietoje.
"Pradžioje apsistojome svirne, pasitiesėme šiaudų ir miegojome, nes iš mūsų ūkio jau nieko nebebuvo likę. Tik mūsų kumelė dar tebebuvo gyva, kai grįžome po 10 metų. Pamenu, tėvukas nuėjo dirbti į kolūkį pačią pirmą dieną, tai tik kumelė išgirdusi jo balsą, iškart sužvengė. Atpažino savo šeimininką po tiek laiko. Tiesa, po metų ji krito, nes jau buvo labai sena", – prisiminė klaipėdietė.
Okupantai sugriovė likimus
Buvę "Vesna" operacijos vaikai tremtiniai kasmet gegužę susitinka, kad pabūtų kartu.
Šiemet, minint tų šiurpių įvykių, pakreipusių visų jų likimus, 70-metį į Renavo apylinkes suvažiavo apie 20 žmonių, dalyvavo mišiose už savo likimo brolius ir seseris, padėjo gėlių ant geležinkelio bėgių, kur tuokart juos dar mažus išvežė į nežinią, o kai kuriuos – į mirtį.
"Aš pati norėjau būti medikė, bet tremtis svajones sugriovė, kaip ir daugelio kitų, kurių likimo mes net nežinome. Mano vienas dėdė dėstė gimnazijoje, tai jis pasakojo, kaip per pamokas ateidavo ir išsivesdavo po kelis gimnazistus. Taip apie juos niekas nieko daugiau ir nebeišgirsdavo. O kiek tokių sugriautų likimų, baisu net pagalvoti", – kalbėjo tremtinė.
Komentaras
Arvydas Anušauskas
Seimo narys, istorikas:
Pokario trėmimais, manyčiau, sovietai pasiekė tai, ko norėjo. Nes buvo ištremti pasipriešinimo rėmėjai. O pasipriešinimui išsilaikyti be rėmėjų buvo faktiškai neįmanoma. Tiesa, nemažai daliai žmonių tada pavyko pasislėpti nuo trėmimų. Nors jokių asociacijų nekeliančiais savo operacijų pavadinimais "Vesna" ir "Priboj" sovietai bandė maskuoti tikrąsias valdžios užmačias, informacija kažkaip vis tiek nutekėdavo. Ir jiems palankūs bei artimi asmenys, prieinantys prie šios slaptos informacijos, žmones vis įspėdavo apie būsimus trėmimus. Pavyzdžiui, 1949 metais apie 17 tūkst. žmonių išsislapstė nuo tremties. Tiesa, jų sovietai kartkartėmis vis ieškodavo. Tačiau šiandien mane stebina kitkas. Tai dabartinės Rusijos valdžios siekis sunaikinti anais laikais represuotų asmenų dokumentus. Tai vertinčiau kaip buvusių nusikaltimų pėdsakų slėpimą. Gal jie bijo, kad kada nors tos senos sąskaitos bus pateiktos?
Trėmimų statistika
Iš 156 tūkst. žmonių, kurie sovietinio genocido organizatorių buvo įrašyti į tremtinių sąrašus, į Sibiro ir Šiaurės sritis buvo ištremta ne mažiau kaip 132 tūkst., iš jų kas penktas žuvo.
Pokario metais Sovietų Sąjungoje kas šeštas tremiamas žmogus buvo lietuvis.
Lietuvoje didžiausias buvo 1948 m. gegužės 22–23 d. trėmimas kodiniu pavadinimu "Vesna". Tomis dienomis iš Lietuvos iš viso ištremta beveik 40 tūkst. žmonių.
1948 m. lietuviai sudarė pusę visų į Sibirą vežamų žmonių.
1949 m. kovo 25–28 d. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vyko dar viena masinė gyventojų trėmimo operacija, slaptose jos planuotojų ir vykdytojų dokumentuose užkoduota "Priboj" ("Bangų mūša") pavadinimu. Pagal bendrą ištremtų žmonių skaičių tai buvo antrasis pagal dydį trėmimas Lietuvoje.
Pagrindiniai operacijos "Priboj" tikslai buvo galutinis lietuvių, latvių ir estų tautų ginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo užgniaužimas, ištremiant rezistencijos dalyvių šeimas bei palankių sąlygų masinei žemės ūkio kolektyvizacijai sudarymas konfiskuojant ir panaudojant kolūkių reikmėms ištremtų pasiturinčių ūkininkų turtą.
