Pasak Tomo, iš pradžių ant kranto buvę draugai nesuprato, kas vyksta, galvojo, kad jis juokauja, todėl ir patys juokėsi. Tik kai Tomas jų akyse pradėjo skęsti ir nebeiškilo į paviršių, visi suprato, kad tai ne juokai.

„Kai plaučiai jau buvo pilni vandens ir buvau jau beprarandantis sąmonę, pajutau, kad mane kažkas pačiupo ir ėmė traukti aukštyn į paviršių. Tai buvo draugas, šokęs į vandenį. – sako Tomas. – Jis išgelbėjo man gyvybę...“

Ištraukę Tomą ant kranto, berniukai nežinojo, ką daryti – jis negalėjo pajudinti nei kojų, nei rankų, vos galėjo prakalbėti.

„Draugai man žnaibė kojas ir rankas, klausė, ar kažką jaučiu, – sunkiai rinkdamas žodžius prisimena vaikinas. – Atsakiau, kad nieko nejaučiu... Visas kūnas buvo nejautrus, lyg būtų ne mano...“

Berniukai iškvietė greitąją pagalbą, tačiau skardis buvo per daug status ir greitosios mašina negalėjo nusileisti žemyn, kad paimtų sužeistą jaunuolį. Tada berniukai iškvietė ugniagesius gelbėtojus, kurie neštuvais užnešė Tomą į viršų ir nuvežė į Mažeikių ligoninę, o iš ten – į Kauno klinikas. Taip prasidėjo jo kančių keliai.

Skausmingas gydymas

„Dar važiuojant į klinikas praradau sąmonę, toliau nieko neatsimenu, – pasakoja Tomas. – Kauno klinikose praleidau pusantro mėnesio. Kankino didžiuliai skausmai, savo kūno visai negalėjau pajudinti, netgi pakelti rankų. Kankino baisios mintys, nesupratau kas su manimi vyksta ir kas bus toliau... Man pasakė, kad yra lūžęs kaklas.“

„Gulėjau kaip „daržovė“ ir galvojau, kad netrukus mirsiu. Gyventi taip toliau nenorėjau, – prisimena vaikinas. – Tokį pat, negalintį netgi pakelti rankų, mane išvežė į Palangos reabilitacinę ligoninę. Ten su manimi dirbo kinezioterapeutai, praleidau daugybę skausmingų valandų, stengdamasis išjudinti sukaustytą kūną, tačiau niekas nepadėjo. Buvau bėjėgis – negalėjau nei pats apsirengti, nei susitvarkyti, nei gamtinius reikalus susitvarkyti, buvau visiškai priklausomas nuo slaugytojų. Apie vaikščiojimą jau nebuvo nei kalbos. Supratau, kad niekada jau negalėsiu būti toks, kaip jie... Aplinkiniai, draugai ir giminės nieko negalėjo nei padėti, nei patarti, nes patys nebuvo to patyrę ir nežinojo, ką daryti. Iš jų jaučiau didelį skausmą ir neviltį...“

Speciali stovykla neįgaliesiems

Pasak Tomo, pats svarbiausias įvykis jo gyvenime po neįgalumo, buvo speciali stovykla neįgaliesiems Telšiuose, prie Germanto ežero.

„Stovyklų neįgaliaisiems reikšmę yra sunku pervertinti, – sako jaunuolis. – Tai jiems žingsnis į kitokį gyvenimą, gyvybiškai reikalingų įgūdžių formavimas, mokymasis važinėti neįgaliojo vežimėliu, bendravimas su savo likimo draugais, psichologinė pagalba, atsakymai į klausimus, į kuriuos niekas kitas iš aplinkinių tau negali atsakyti, nes tokioje situacijoje niekada nėra atsidūręs.“

Pasak Tomo, kiekviena diena toje stovykloje jam buvo neįkainojama.

„Ši stovykla pakeitė mano gyvenimą, – sako jaunuolis. – Po jos namo grįžau visai kitoks – jau mokėjau pats apsirengti, apsiauti batus, įgįjau pagrindinius važiavimo vežimėliu įgūdžius, pradėjau po truputį vežimėliu išvažiuoti į miestą.“

Po kiek laiko ir pabuvęs dar poroje panašių stovyklų, Tomas pasijuto jau galintis ne tik save apsitarnauti, tačiau ir padėti kitiems.

Vežimėlio valdymo instruktorius

„Man labai gaila tų tik ką „lūžusių“ jaunuolių, – sako Tomas. – Žinau kokį skausmą ir neviltį jie patiria, todėl stengiuosi padėti jiems, kuo galiu. Jeigu sužinau, kas Mažeikiuose patyrė traumą, „sulūžo“, visada stengiuosi su juo susisiekti, patarti, padėti. Žinau, kad jie užsisklendžia savyje, o tai yra baisiausia. Lieki vienas, bėjėgis, su siaubingomis mintimis. Todėl pats efektyviausias būdas jiems padėti – dalyvauti specialiose reabilitacinėse stovyklose neįgaliesiems. Maltiečių aktyvios reabilitacijos stovykla Giruliuose „Move it“ yra labai efektyvi pagalba tokiems neseniai „sulūžusiems“. Joje jau ketvirtus metus dirbu neįgaliojo vežimėlio valdymo instruktoriumi.“

Pasak Tomo, sveikieji nelabai įsivaizduoja, kokią reikšmę neįgaliesiems turi vežimėlis ir kaip jis gali arba padėti, arba paversti gyvenimą pragaru.

„Vežimėlis mums yra tas pats, kas sveikiesiems kojos, – sako jaunuolis. – Jeigu kojos sveikos, stiprios – galime daug ką padaryti. Todėl yra labai svarbu išmokti meistriškai valdyti vežimėlį.“

Pasak Tomo, vien tik neįgaliojo vežimėlio tinkamas sureguliavimas turi gyvybiškai svarbią reikšmę neįgaliajam.

„Jeigu tinkamai nesusireguliuosi ir individualiai nepritaikysi sau vežimėlio – tai bus ne tik kančia juo važiuoti, tačiau ir mirtinai pavojingas dalykas. Jeigu atrama arba sėdynė bus netinkamoje padėtyje – anksčiau ar vėliau gausi pragulą, kuri gyja mėnesius, nes neįgaliojo kraujo apytaka yra sutrikusi. Pragula neįgaliajam yra mirtinai pavojingas dalykas. Jeigu pragulos tinkamai negydai, gresia kraujo užkrėtimas (sepsis) ir mirtis. Žinau nemažai neįgaliųjų, kuriems taip atsitiko...“

Kitas svarbus dalykas, kurį turi išmokti kiekvienas neįgalusis, norintis valdyti vežimėlį – dviejų ratų vežimėlio balansas, t.y. mokėjimas vienu metu pakelti du ratus į viršų ir taip juos laikant užvažiuoti ant paaukštinimo ar šaligatvio krašto.

„Lietuva yra nepritaikyta neįgaliesiems šalis, – sako Tomas. – Taip, dabar kai kas yra jiems jau pritaikoma didžiuosiuose miestuose, tačiau vis tiek išlieka labai daug kliūčių, todėl mokėjimas gerai valdyti vežimėlį – gyvybiškai reikalingas neįgaliajam įgūdis. Jeigu nesugebėsi užvažiuoti ant šaligatvio, šaknies, užvažiuoti ant pakilimo – gali griūti, trenkti galvą į asfaltą ir užsimušti vietoje, nes didžioji tavo kūno dalis yra nevaldoma ir griūnant negali nei suriesti kojų, nei atsispirti.“

Unikali maltiečių stovykla neseniai patyrusiems sunkią stuburo traumą jaunuoliams Giruliuose

Jau kelerius metus savo patyrimą Tomas panaudoja maltiečių neįgaliųjų reabilitacijos stovykloje „Move it“ Giruliuose, kartu su kitais 5 neįgaliaisiais instruktoriais padėdamas jaunuoliams, neseniai tapusiems neįgaliais.

Rugpjūčio antroje pusėje Giruliuose vyks jau ketvirtoji tokia maltiečių stovykla, į kurią susirinks 20 per paskutiniuosius metus itin sunkias stuburo traumas patyrusių jaunuolių. Visi šie jauni žmonės yra sunkiai traumuoti tiek fiziškai (visi turi aukštą pažeidimo lygį), tiek psichologiškai, todėl tik tokie instruktoriai kaip Tomas ir gali jiems padėti.

„Stovykloje mokomės važiavimo vežimėliu kasdien po daugelį valandų, naudojame specialius paaukštinimus, nuovažas. Mokau, kaip teisingai valdyti vežimėlį, kaip stabdyti, kaip tinkamai griūti, jeigu jau taip pasitaiko, – pasakoja Tomas Vasiliauskas. – Tačiau vien tik žinoti teoriškai – dar ne viskas. Reikia pačiam viską pabandyti po daugelį kartų, išlieti daug prakaito, tik tada gali kažką išmokti. Tačiau mūsų pratybos nenueina veltui. Matau, kaip po mano pamokų keičiasi neseniai „sulūžusių“ mano mokinių nuotaika, kaip jie ima vis daugiau pasitikėti savimi. Tikrai labai tuo džiaugiuosi, nes žinau, jų gyvenimas po šių užsiėmimų bus kitoks. Jie irgi puikiai supranta, kad kadangi dabar turės visą likusį gyvenimą gyventi su savo nauju kūnu ir savo naujomis „kojomis“ – vežimėliu, turi jį išmokti valdyti meistriškai...“

Maltiečių stovykloje „Move it“ jaunuoliams bus suteikiamos:

* išsamios konsultacijos ir patarimai patyrus konkrečios stuburo dalies traumą (praktiniai patarimai, kaip išvengti pragulų, atlikti individualios higienos procedūras); • kasdienės praktinių vežimėlio valdymo įgūdžių įgijimo treniruotės (kaip išlaikyti pusiausvyrą, užvažiuoti ant šaligatvio bortelio, užlipti laiptais ir t.t.);

• individualiai pritaikyti sunkiosios atletikos ir aerobikos užsiėmimai; • psichologinė pagalba; • socializacijos ugdymas, paruošimas gyvenimui po sunkios traumos; • dailės terapijos ir smulkiosios motorikos užsiėmimai; • išvykos ir ekskursijos vežimėliais, siekiant įgyti vežimėlio valdymo įgūdžius miesto sąlygomis.

Siekiant maksimaliai efektyviai paruošti neįgalius jaunuolius naujam gyvenimui ir padėti jiems įveikti psichologinę krizę, jauni žmonės stovykloje „Move it“ gyvens kartu su tokį patį neįgalumą turinčiais instruktoriais ir tokiu būdu kasdien galės gauti vertingų patarimų ir formuoti būtinus įgūdžius.

Jūsų pagalba yra būtina ir labai laukiama

Stovyklą „Move it“ maltiečiai gali surengti tik jūsų paramos dėka. Paaukoti stovyklai galite siųsdami SMS žinutę numeriu 1405, įrašę tekstą 1344. SMS žinutės kaina – 2 Eur.

Pasak Dariaus, ši žinia jam, aktyviam sportuojančiam žmogui, buvo baisi, tačiau šeimai ir draugams padedant, jis  atrado savyje jėgų įveikti šoką.

„Man dar labai pasisekė, kad galiu valdyti rankas, – kalba Darius. – Jeigu stuburas būtų lūžęs aukščiau, arba būtų lūžę kaklo slanksteliai – gulėčiau lovoje kaip daržovė, negalėčiau ne tik sau padėti, bet ir išsikviesti pagalbos, nes norint ligoninėje išsikviesti slaugytoją, reikia paspausti prie lovos įtaisytą mygtuką...“

Stebėdamas savo likimo draugus, kurie nevaldo rankų, Darius staiga pasijuto laimės kūdikiu, kuriam likimas suteikė progą toliau gyventi ir siekti savo tikslų, rašoma pranešime spaudai.

Jeigu stuburas būtų lūžęs aukščiau, arba būtų lūžę kaklo slanksteliai – gulėčiau lovoje kaip daržovė, negalėčiau ne tik sau padėti, bet ir išsikviesti pagalbos, nes norint ligoninėje išsikviesti slaugytoją, reikia paspausti prie lovos įtaisytą mygtuką.

„Ligoninėje mačiau žmones, kurių gyvenimas po baisios traumos pasibaigė, – prisimena Darius. – Nuo baisaus šoko, depresijos ir negalėjimo susitaikyti su tuo, kas įvyko, jie tirpo tiesiog akyse, numesdami 10, 20, 30 kilogramų ir pavirsdami vien kaulais ir oda. Aš ir pats labai kentėjau nuo visiško bejėgiškumo ir priklausymo nuo slaugytojų. Negalėjau pats pajudėti, nusiprausti, galėdavau tik pajudinti rankas. Norėdamos mane nuprausti, slaugytojos įkeldavo į specialų vežimėlį, veždavo į dušo kambarį ir ten maudydavo. Tuštintis irgi galėdavau tik su jų pagalba, tai mane labai stipriai psichologiškai smukdydavo.“

Negyjančios žaizdos ir nepritaikytas būstas

Pasak Dariaus, kitas dalykas, kankinantis neįgalius žmones – mėnesiais negyjančios traumos ir pragulos.

„Jeigu mes, neįgalieji, turime žaizdą, traumą arba pragulą toje vietoje, kurioje turime nejautrą, tai ji gyja labai ilgai, nes ten nėra kraujo apytakos,– pasakoja Darius. – Savo žaizdas ir pragulas turime gydyti keletą mėnesių specialiais pleistrais, nes įprastos priemonės nepadeda. Įsivaizduokite, jeigu atsiranda žaizda nugaroje arba ant sėdynės – tai reiškia, kad turėsime pusę metų gulėti lovoje ant vieno ar ant kito šono, kol žaizda arba pragula neužgis...“

Kita didžiulė problema, su kuria susidūrė Darius po keleto mėnesių iš ligoninės grįžęs namo, buvo visiškai  nepritaikytas neįgaliajam ir jo vežimėliui būstas.

„Gyvenau su šeima sodo namelyje, kuris buvo nepritaikytas vežimėliui, nebuvo pritaikyto neįgaliajam tualeto ir dušo, – prisimena Darius. – Važiuojant į namą nuo keliuko, mano vežimėlis klimpdavo į purvą 10–15 centimetrų, buvo didžiulė problema jį pajudinti iš vietos. Kreipiausi pagalbos į savivaldybę, kad padėtų pritaikyti būstą, tačiau jos darbuotojai atsakė, kad negali to padaryti, nes tai yra sodo namelis. Jeigu norėčiau sulaukti jų pagalbos pritaikant būstą, turėčiau pirkti butą mieste pirmame aukšte ir tik tada stoti į eilę būstui pritaikyti.“

Negavęs jokios pagalbos, Darius galiausiai pats įsirengė pandusą (specialų įvažiavimą vežimėliui) prie namo, tualetą ir dušą su šeimos ir draugų pagalba už savo lėšas.

Vienas mano draugas be kojų jau dvylika metų gyvena bute penktame aukšte be lifto ir niekur negali išeiti. Kitas – gyvena kaime su senute motina name be patogumų, be pritaikyto vežimėliui įvažiavimo, tualeto ir dušo.

„Man dar pasisekė, kad galėjau pritaikyti savo būstą vežimėliui, galiu įvažiuoti ir išvažiuoti, – kalba Darius. – Pažįstu savo likimo draugų, kuriems to padaryti nepasisekė ir jie dešimtis metų gyvena įkalinti savo butuose. Vienas mano draugas be kojų jau dvylika metų gyvena bute penktame aukšte be lifto ir niekur negali išeiti. Kitas – gyvena kaime su senute motina name be patogumų, be pritaikyto vežimėliui įvažiavimo, tualeto ir dušo. Suprantama, jis negali niekur išvažiuoti iš savo kambario. Kadangi jis dirbo užsienyje ir Lietuvoje pajamų neturėjo, dabar visi jo gaunami pinigai – 127eurai per mėnesį iš savivaldybės, kaip netekusiam darbingumo. Jokių pajamų daugiau jis neturi. Kaip jam išgyventi?“

Tačiau tai dar ne visi iššūkiai, su kuriais susiduria sunkias traumas patyrę žmonės. Bene sunkiausias jų –  juos paliekantys sutuoktiniai ir gyvenimo draugai.

„Pagal statistiką, žmonos (vyrai) palieka devynis iš dešimties gavusių sunkias traumas jau per pirmus tris metus, – susijaudinęs pasakoja Darius. – Pažįstu daugybę žmonių, kuriems taip atsitiko. Šiuos suluošintus, savo kūno nevaldančius žmones artimiausi žmonės paliko būtent tada, kai jiems jų pagalbos labiausiai reikėjo, kai jie po tragedijos iš visų jėgų kabinosi į gyvenimą ... Įsivaizduojate, koks tai smūgis? ... Ne visi gali tai atlaikyti... Dauguma nugrimzta į depresiją, užsidaro savyje, laikydami, kad jų gyvenimas baigėsi...“

Tačiau Darius ne tik atsitiesė po siaubingo likimo smūgio, tačiau nutarė padėti suluošintiems savo likimo draugams. Jis labai dėkingas savo šeimai  ir ATV klubo "Bekelės vilkai" draugams,  kurie visada buvo jo stipri atrama.

Maltiečių stovykla „Move it”

„Prisijungiau prie maltiečių instruktorių komandos, kurie dirba stovykloje „Move it“, skirtoje neseniai stuburo traumas patyrusiems neįgaliesiems, – pasakoja Darius. – Ši stovykla – tai didžiulė, unikali pagalba žmonėms, neseniai patyrusiems neįgalumą ir persėdusiems į vežimėlį visam likusiam gyvenimui.“

Maltiečių vasaros stovykla neįgaliesiems Giruliuose trunka dešimt dienų, tačiau kiekviena iš jų neįgaliesiems yra neįkainojama.

„Iš savo patirties žinau, kaip yra baisu, kai tu papuoli į situaciją, kai lauke privažiuoji prie šaligatvio bortelio ir nežinai, kaip jį įveikti, – sako Darius.–  Gali staugti, rėkti prie to bortelio, bet tu ant jo niekaip neužvažiuosi, jeigu nemokėsi vežimėlio valdymo technikos... Ne mažiau svarbu išmokti apsisukti su vežimėliu, išmokti jame sėdint pakelti nuo žemės nukritusį daiktą, sugebėti  su juo pervežti karštos arbatos stiklinę arba valgio indą viena ranka ir t. t. Be šių įgūdžių tu pražuvęs... Jie yra neįgaliojo abėcėlė“.

Maltiečių neįgaliųjų reabilitacijos stovykloje „Move it“ taip pat dirba kiemo žaidimo technikos, fizinės jėgos instruktoriai. Pastarieji moko elgtis su sporto technika, t. y. su svarmenimis ir su štangomis. Į stovyklą taip pat  kineziterapeutai, padedantys neįgaliesiems pasinaudoti stovykloje esančiais įrengimais ir infrastruktūra.“

Vien tik pratimais veikla stovykloje neapsiriboja. Daug laiko skiriama psichologinei reabilitacijai, tarpusavio bendravimui, vienas kito palaikymui. Neįgaliesiems rengiamos išvykos prie jūros, į delfinariumą, į Klaipėdą, į Nidą. Daugeliui tai vienintelė proga ten patekti.

„Stengiuosi savo pavyzdžiu parodyti, kad negalia negali mūsų sustabdyti ir uždaryti tarp keturių sienų. Mes visur galim ir turim dalyvauti. Neturime pasiduoti depresijai, privalome įveikti likimo mums skirtas negandas...“ Pasak Dariaus, po maltiečių stovyklos daugelis neįgaliųjų patiria didžiulį psichologinį lūžį, supranta, kad jie daug ką gali padaryti ir daug ką pasiekti.

Pagalba neįgaliesiems – viena iš svarbių maltiečių veiklos krypčių. Kasmet maltiečiai rengia aktyvios reabilitacijos stovyklą neįgaliesiems „Move it", turi neįgaliųjų pavežėjimo tarnybą  „Važiuojam", kasmet veža neįgalų jaunimą į Maltos ordino vasaros stovyklą „Malta camp". Už didelę ir įvairiapusę pagalbą neįgaliesiems, maltiečiai 2015 metais buvo pripažinti „Draugiškiausia neįgaliesiems bendruomene".