O jau kai toks numiršta, tai jau tada tragedija, visi ant blakstienų stovi, kaltųjų paieškos vyksta, nors pašlemėku virtęs žmogus yra pats kaltas dėl tokio savo likimo.

Kalbu apie D. Janauskaitės straipsnį „Nuo suolelio – į nebūtį“ („Klaipėda“, 2024 03 05).

Kaip galima suprasti iš to, kas parašyta, kažkas surado veikėją, girtą gulintį ant suolelio, tuoj kažkas iškvietė greitąją pagalbą, policiją, esą gelbėkite asmenį. O kam reikėjo iš viso kviesti? Jei miega lauke ant suolo, nesirūpina savo sveikata, savo gyvenimu, tegul sau guli. Prie ko čia medikai ir policija?

Labai jau įpratome šokinėti aplink visokius valkatas, veltėdžius, visuomenės parazitus, girtuoklius, nusikaltėlius ir atmatas. Jie nieko neduoda visuomenei, nemoka mokesčių, nedirba, elgetauja, vagia ir dar juos, matai, gelbėk už tos pačios visuomenės pinigus. O kodėl reikia gelbėti? Kodėl medikai turi važiuoti pas girtuoklį, o ne pas normalų pilietį, kuriam prireikė jų pagalbos? Kodėl gaišinamas pareigūnų laikas, jėgos, pagaliau valdiško transporto degalai? Kas jus, gerbiami medikai, pareigūnai, įpareigojo taip daryti?

Prieš karą Lietuvoje buvo sunkiųjų darbų kalėjimai, kur ir patekdavo tokie visokie visuomenės parazitai. Ten jie greitai išmokdavo dirbti, o atlikę bausmę sugrįžti skaldyti akmenų arba rankomis tiesti kelių jau nebenorėdavo – per sunku, geriau jau įsidarbinti, dirbti sau ir algą gauti. Gal ir dabar reikėtų tokių sunkiųjų darbų kalėjimų. Sumažėtų ne tik išlaikytinių, bet ir kriminalinių kalinių skaičius. Darbo jiems reikia duoti, darbo, ir nebebus miegančiųjų ant suoliukų ir girtų, besivoliojančių prie krūmų parazitų.