E.Salomonas – vienas reikšmingiausių XX a. fotografų, padaręs didelę įtaką šiuolaikinei spaudos fotografijai, B.Klemm praėjusio šimtmečio pabaigoje darytos nuotraukos giliai įsirėžė Vokietijos kolektyvinėje atmintyje.

1944 m. mirusio E.Salomono ir 1936 m. gimusios B.Klemm spaudos / reportažinės fotografijos sudaro įdomią simbiozę. Perduodamos tam tikrą žinutę, jos kartu perteikia tuomečių įvykių politinį, socialinį ir psichologinį kontekstą. Abu autoriai save laikė ar tebelaiko ne menininkais, o pirmiausia žurnalistais. Tačiau šiandien jų darbai dėl savo aukštos meninės vertės pristatomi kaip fotografijos meno kūriniai ir kaip vieni vertingiausių vokiškos spaudos fotografijos pavyzdžių.

E.Salomonas – vienas iš Vokietijos fotožurnalistikos pradininkų. Labiausiai jis mėgo fotografuoti politinę ir kultūrinę aukštuomenę. Bilietas, leidžiantis patekti į aukštuomenės sambūrius, buvo pats E.Salomonas. Apsukrus ir bendraujantis džentelmenas, išsilavinęs ir mokantis daug kalbų, turintis nepaprastai gerą nuojautą kiekvienoje situacijoje ir sugebantis virtuoziškai (ir gana dažnai – slaptai) naudotis savo fotoaparatu, kuris tarsi tapo to bilieto dalimi. Nuo 1928 m. E.Salomonas naudojosi „Ermanox“ fotoaparatu, kuriuo jis pirmą kartą galėjo patalpų viduje fotografuoti be blykstės, tai yra nepastebėtas. Taip įžymius amžininkus jis galėjo fotografuoti tomis akimirkomis, kai jie nesijautė stebimi, už oficialaus protokolo ribų.

B.Klemm fotografijos pasakoja istorijas. Dar daugiau – jos pasakoja naujųjų laikų istoriją. Joks kitas vokiečių fotografas nėra įamžinęs tokios daugybės paskutinių dešimtmečių Vokietijos ir kitų šalių įvykių bei asmenybių, kaip tai padarė B.Klemm. Jos nuotraukos vaizduoja politikus ir demonstrantus, susitikimus Vokietijos federalinėje kanceliarijoje ir XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje vykusio studentų judėjimo akimirkas. Jose galima pajusti tiek visuomenės ir politines nuotaikas, tiek asmeninius išgyvenimus, įžvelgti maištavimą, bejėgiškumą ir liūdesį, tikėjimą ir pasipriešinimą, taip pat ir griovius bei sienas tarp valdančiųjų ir valdomųjų, tarp Rytų ir Vakarų, vargšų ir turtingųjų, tarp vietinių ir svetimšalių, tarp jaunų ir senų.

Fotoparodą „Šuolis laike“ parengė Vokietijos užsienio ryšių institutas. Pernai pristatyta Vilniaus ir Kauno fotografijos galerijose, Klaipėdoje ji eksponuojama bendradarbiaujant su Goethe’s institutu ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriumi. Veiks iki vasario 18-osios.

Darbų autoriai – Erichas Salomonas, vienas reikšmingiausių XX a. fotografų, padaręs didelę įtaką šiuolaikinei spaudos fotografijai, ir Barbara Klemm, kurios nuotraukos giliai įsirėžė Vokietijos kolektyvinėje atmintyje.

Kiekvienais metais Vokietijos fotografijos asociacija (DGPh) teikia E. Salomono premiją, kuri nuo 1971-ųjų skiriama menininkams ir organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą. Ji suteikta tokiems žymiems fotografams, kaip Martinas Parras, René Burri, Robertas Frankas, B. Klemm, Mary Ellen Mark bei daugeliui kitų svarbių menininkų.

Šių metų E. Salomono premija balandžio mėnesį pirmą kartą buvo įteikta ir lietuvių fotografui Antanui Sutkui, kuris ta proga atvyksta į Kauno fotografijos galeriją kartu su parodos kuratoriumi A. Rostu, Goethe‘s instituto Lietuvoje vadovu D. Gerike ir kultūros programų koordinatore A. Bruveriene bei kolega, fotomenininku R. Požerskiu atidaryti parodą „Šuolis laike“.

1944 m. mirusio E. Salomono ir 1936 m. gimusios B. Klemm spaudos/reportažinės fotografijos sudaro įdomią simbiozę. Perduodamos tam tikrą žinutę, jos kartu perteikia tuometinių įvykių politinį, socialinį ir psichologinį kontekstą. Abu autoriai save laiko/-ė ne menininkais, o pirmiausia žurnalistais. Tačiau šiandien jų darbai dėl savo aukštos meninės vertės pristatomi kaip fotografijos meno kūriniai ir vieni vertingiausių vokiškos spaudos fotografijos pavyzdžių.

E. Salomonas – vienas iš Vokietijos fotožurnalizmo pradininkų. Labiausiai jis mėgo fotografuoti politinę ir kultūrinę aukštuomenę. Bilietas, leidžiantis patekti į aukštuomenės sambūrius, buvo pats E. Salomonas. Apsukrus ir žinantis, kaip bendrauti džentelmenas, išsilavinęs ir mokantis daug kalbų, turintis nepaprastai gerą nuojautą kiekvienoje situacijoje ir sugebantis virtuoziškai (ir gana dažnai – slaptai) naudotis savo fotoaparatu. Nuo 1928 m. E. Salomonas fotografavo „Ermanox“ fotoaparatu, su kuriuo jis pirmą kartą galėjo patalpų viduje fotografuoti be blykstės, tai yra nepastebėtas. Taip įžymius amžininkus jis galėjo fotografuoti tomis akimirkomis, kai jie nesijautė stebimi, už oficialaus protokolo ribų, kai jis buvo vienintelis juos stebintysis.

B. Klemm fotografijos pasakoja istorijas. Dar daugiau – jos pasakoja naujųjų laikų istoriją. Jokia kita vokiečių fotografė nėra taip įamžinusi tokios daugybės paskutinių dešimtmečių Vokietijos ir kitų šalių įvykių bei asmenybių, kaip tai padarė B. Klemm. Jos nuotraukos vaizduoja politikus ir demonstrantus, susitikimus Vokietijos federalinėje kanceliarijoje ir XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje vykusio studentų judėjimo akimirkas. Jose galima pajusti tiek visuomenės ir politines nuotaikas, tiek ir asmeninius išgyvenimus. Maištavimą, bejėgiškumą ir liūdesį, tikėjimą ir pasipriešinimą, o taip pat ir griovius bei sienas tarp valdančiųjų ir valdomųjų, tarp Rytų ir Vakarų, vargšų ir turtingųjų, tarp vietinių ir svetimšalių, tarp jaunų ir senų.

Fotoparodą „Šuolis laike“ parengė Vokietijos Užsienio ryšių institutas, ji eksponuojama bendradarbiaujant su Goethe‘s institutu ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriumi.

Paroda Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) atidaroma šiandien 17.30 val. Ji veiks iki rugpjūčio 27 d. Nuo rugpjūčio 31 d. paroda bus eksponuojama Vilniaus „Prospekto“ galerijoje.

Darbų autoriai – Erichas Salomonas, vienas reikšmingiausių XX a. fotografų, padaręs didelę įtaką šiuolaikinei spaudos fotografijai, ir Barbara Klemm, kurios nuotraukos giliai įsirėžė Vokietijos kolektyvinėje atmintyje. Parodos atidaryme dalyvaus jos kuratorius Andreas Rostas.

1944 m. mirusio E. Salomono ir 1936 m. gimusios B. Klemm spaudos/reportažinės fotografijos sudaro įdomią simbiozę. Perduodamos tam tikrą žinutę, jos kartu perteikia tuometinių įvykių politinį, socialinį ir psichologinį kontekstą. Abu autoriai save laiko/-ė ne menininkais, o pirmiausia žurnalistais. Tačiau šiandien jų darbai dėl savo aukštos meninės vertės pristatomi kaip fotografijos meno kūriniai ir vieni vertingiausių vokiškos spaudos fotografijos pavyzdžių.

E. Salomonas – vienas iš Vokietijos fotožurnalizmo pradininkų. Labiausiai jis mėgo fotografuoti politinę ir kultūrinę aukštuomenę. Bilietas, leidžiantis patekti į aukštuomenės sambūrius, buvo pats E. Salomonas. Apsukrus ir mokantis bendrauti džentelmenas, išsilavinęs ir mokantis daug kalbų, turintis nepaprastai gerą nuojautą kiekvienoje situacijoje ir sugebantis virtuoziškai (ir gana dažnai – slaptai) naudotis savo fotoaparatu, kuris tarsi tapo to bilieto dalimi. Nuo 1928 m. E. Salomonas fotografavo „Ermanox“ fotoaparatu, su kuriuo jis pirmą kartą galėjo patalpų viduje fotografuoti be blykstės, tai yra nepastebėtas. Taip įžymius amžininkus jis galėjo fotografuoti tomis akimirkomis, kai jie nesijautė stebimi, už oficialaus protokolo ribų, kai jis buvo vienintelis juos stebintysis.

B. Klemm fotografijos pasakoja istorijas. Dar daugiau – jos pasakoja naujųjų laikų istoriją. Jokia kita vokiečių fotografė nėra taip įamžinusi tokios daugybės paskutinių dešimtmečių Vokietijos ir kitų šalių įvykių bei asmenybių, kaip tai padarė B. Klemm. Jos nuotraukos vaizduoja politikus ir demonstrantus, susitikimus Vokietijos federalinėje kanceliarijoje ir XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje vykusio studentų judėjimo akimirkas. Jose galima pajusti tiek visuomenės ir politines nuotaikas, tiek ir asmeninius išgyvenimus. Maištavimą, bejėgiškumą ir liūdesį, tikėjimą ir pasipriešinimą, o taip pat ir griovius bei sienas tarp valdančiųjų ir valdomųjų, tarp Rytų ir Vakarų, vargšų ir turtingųjų, tarp vietinių ir svetimšalių, tarp jaunų ir senų.

Kiekvienais metais Vokietijos fotografijos asociacija (DGPh) teikia E. Salomono premiją, kuri nuo 1971-ųjų premija skiriama menininkams ir organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą. Ji suteikta tokiems žymiems fotografams kaip Martinas Parras, René Burri, Robertas Frankas, B. Klemm, Mary Ellen Mark, taip pat periodiniams leidiniams „Stern“, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, „National Geographic Magazin“, „GEO“ ir kt. Labai gražus sutapimas yra tai, kad šių metų Ericho Salomono premija balandžio mėnesį buvo įteikta būtent lietuvių fotografui Antanui Sutkui.

Fotoparodą „Šuolis laike“ parengė Vokietijos Užsienio ryšių institutas, ji eksponuojama bendradarbiaujant su Goethe‘s institutu.

Paroda Kauno fotografijos galerijoje veiks nuo liepos 27 d. 17.30 val. iki rugpjūčio 27 d. Nuo rugpjūčio 31 d. ji bus eksponuojama Vilniaus „Prospekto“ galerijoje.