Oficialiai švento Mikalojaus diena minima gruodžio 6-ąją arba artimiausią sekmadienį po jos. Vakar iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis Kauno šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje. Vėliau už Kauną ir kauniečius melstasi ir Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Povilo Arkikatedroje Bazilikoje.

Iškilminga procesija su šv. Mikalojumi baigta prie Kauno rotušės. Rotušės aikštės draugija šv. Mikalojaus šventę surengė septintą kartą.

Ta proga Kauno rotušės “Baltojoje salėje” koncertavo vaikai, surengtas J. Miliauskaitės autorinių dainų akustinės muzikos koncertas su grupe.

Šventinis akcentas –  lauko vargonai, kurie specialiai pastatyti tik šiai šventei ir džiugino muzika kauniečius ir miesto svečius.

Oksfordo universiteto mokslininkai ištyrė mažytį dubens kaulo nuolaužos mėginį ir nustatė, kad jis priklauso žmogui, gyvenusiam IV mūsų eros amžiuje.

Kaip skelbiama, Šv. Mikalojus mirė 343 metais ir paveiksluose dažnai yra vaizduojamas su žila barzda. Pasak legendos, jis garsėjo savo dosnumu, ir šis jo bruožas davė pradžią Kalėdų Senelio legendai.

„Daugelis mūsų tyrinėjamų reliktų paprastai pasirodo esantys iš vėlesnio laikotarpio, nei tvirtina istorikai“, – savo pareiškime nurodo Tomas Highamas (Tomas Hajamas), vienas iš Oksfordo reliktų centro vadovų.

„Šis kaulo fragmentas, priešingai, leidžia manyti, kad galbūt tikrai žvelgiame į paties Šv. Mikalojaus palaikus“, – nurodoma jame.

Kaulo fragmentas, kurio dalelė buvo ištirta, priklauso Junginių Valstijų Ilinojaus valstijoje gyvenančiam kunigui Dennisui O'Neilui (Denisui Onilui).

Vis dėlto didžioji dalis Šv. Mikalojui priskiriamų relikvijų laikomos Italijos Bario ir Venecijos miestuose.

Pasak mokslininkų, jų tirtas mėginys buvo paimtas iš kairiojo gaktikaulio – apatinės dubenkaulio dalies. Bario kolekcijoje yra tik viršutinė dubenkaulio dalis, ir tai leidžia manyti, visi šie kaulai priklausė vienam žmogui.

Venecijoje yra saugoma net 500 Šv. Mikalojaus kaulų nuolaužų. Jų anatominis tyrimas parodė, kad šie kaulai taip pat papildo Bario kolekcijos kaulus.

„Rezultatai mus dabar skatina atsigręžti į Bario ir Venecijos relikvijas, bandant parodyti, kad šios kaulų liekanos priklausė vienam žmogui“, – sakė kitas Oksfordo reliktų centro vadovas George'as Kazanas (Džordžas Kazanas).

Manoma, kad Šv. Mykalojus gyveno Miroje, netoli dabartinio Turkijos pietinio Demrės miesto, ir kad jo kaulus iš ten išgabeno italų jūrininkai.

Kalėdų Senelio legenda siekia XVI amžių – tuo metu paplito pasakojimai apie Šv. Mikalojų. Keliose Europos šalyse gruodžio 6-ąją švenčiama Šv. Mikalojaus šventė.

„Sveikinu tikrąją Kalėdų sostinę. Kaunas – tikras Kalėdų miestas, nes apie tai liudija čia vykstantys geri darbai, papuoštos gatvės, sklindanti prieššventinė nuotaika ir daug kitų iškalbingų sutapimų. Pažvelkite į istorinę miesto valdžios vėliavą. Čia parašyta „Mylėkime teisumą“, o M raidė ir trys apskritimai reiškia ne ką kitą, kaip Mikalojų, o gal net ir Matijošaitį su Mačiuliu, į Kauną atkeliaujančias ministerijas ar „Mokslo salos“ statybas“, – pusiau juokais pareiškė svečias.

Į Kauno miesto savivaldybę jis užsuko su negausia delegacija. Svečią atlydėjo sesuo vienuolė ir istorinis herojus – vienas turtingiausių XVI a. pirklių bei miesto burmistrų Bernardas Bitneris.

Šv. Mikalojus šįkart kiek pakeitė kasmetinę tradiciją perimti miesto raktus. Esą puikiai Kaune šeimininkaujantys vadovai turėtų tęsti darbus ir šventiniu laikotarpiu: „Žmonės jau dabar džiaugiasi tuo, kas vyksta mieste, tad ir toliau auginkite tą jausmą.“

Miesto globėjas pranešė surinkęs visas į senosios vaško krosnies ekspoziciją Rotušės aikštėje turistų ir pačių kauniečių sumestas monetas. Rasta skirtingų pinigų net iš 27 pasaulio šalių – viso beveik 450 eurų. Visa tai bus perduota nepriteklių patiriantiems žmonėms.

„Vis dar atsiranda manančių, kad meras yra tarsi Kalėdų senelis. Tikrai ne. Stebuklų nebūna. Miestą kuriame visi kartu, kad kiekvienam čia būtų gera. Kalėdos – tas metas, kai gerus darbus daryti dar maloniau. Kviečiu visus apie tai pagalvoti“, – sakė Kauno meras V. Matijošaitis.

Graikų kolonijoje Pataros mieste (dabartinėje Turkijos teritorijoje) gimęs Mikalojus augo pasiturinčioje krikščionių šeimoje, o anksti mirus tėvams, paveldėjo jų turtus ir paskyrė juos labdarai. Pasak legendos, jis išgirdo neturtingo vyriškio maldas ir padėjo ištekinti tris jo dukras.

Neturtingoje šeimoje kraičio neturinčioms merginoms grėsė likti netekėjusioms, tačiau Mikalojus sudėjo savo auksines monetas į maišelį ir Kūčių vakarą užlipęs ant stogo įmetė pro kaminą vidun. Pataikė į vyriausios sesers kojinę, pakabintą džiūti prie židinio. Šeima apsidžiaugė ir netrukus vyriausia duktė ištekėjo, o kitąmet tokia pati sėkmė aplankė ir viduriniąją. Galiausiai šeimos tėvas panoro sužinoti, kas tas geradaris. Patykojęs jis pamatė, kad nepasiturintiems gelbsti ir dovanas slapčia neša būtent šv. Mikalojus.

Sakytume, ji jau nuspalvinta didžiųjų žiemos švenčių laukimo nuotaika. Mat  III–IV amžių sandūroje dabartinės Turkijos teritorijoje Demre miestelio apylinkėse gyveno vyskupas Mikalojus Myrietis. Jis garsėjo savo labdaros darbais, kuriuos stengdavosi atlikti taip, kad niekas nesužinotų geradario vardo. Štai vieną gausią, bet vargingą našlės šeimą jis sušelpė, slapčiomis įmetęs aukso gabalėlį į vaiko kojinaitę, padžiautą prie ugniakuro. Iš šventojo legendos radosi paprotys persirengus raudonais aukšto dvasiškio rūbais, pasiėmus ganytojiškąją lazdą, advento metu aplankyti pačias vargingiausias šeimas, nunešti jų vaikams skanesnio maisto, drabužėlių. Tegu šventė būna džiaugsminga ir likimo nuskriaustiesiems… Štai iš kur yra kilęs gerasis Kalėdų senelis; ir visai ne šiaurėje jo gimtinė... Šimtmečiais vėliau daugelio tautų etninė kultūra ir kūrėjų fantazija vis turtino jo įvaizdį.

O kaime gruodžio 6-oji nuo seno vadinta Arklių diena. Juk reikia pamaloninti arklelius už sunkų rudens triūsą. Į ėdžias šeimininkas pripildavo sočiai avižų, kad arkliai peržiem išbūtų tvarte sveiki, pavasario sulauktų stiprūs.

Mokslas sako, kad žmogus žirgą prisijaukino dar akmens amžiuje, prieš kokius 5–6 tūkstančius metų. Apie tai kalba petroglifai – piešiniai, iškalti ant uolų. Jų yra ir Norvegijoje ir Altajuje. Tuose vaizdavimuose arkliai ne tik traukia žagrę, bet poromis įkinkyti į vežimą, veža saulę dangaus skliautu. Tokį vaizdinį galima rasti dar ir viduramžių Europos mene. Beje, lygiai taip aiškinami ir lietuviškų namų kraigo puošmenys – žirgeliai.

Prisijaukinusios žirgą indoeuropietiškos kilties tautos lengvai pasklido po Euroazijos platybes. O štai kovos vežimo išradimas padėjo suklestėti ir hetitų, ir Egipto karalystėms. Ankstyvaisiais viduramžiais Europoje sėkmingai pritaikius Rytų išradimą – balnakilpę, susikūrė riterių luomas – feodalinės sanklodos pagrindas. Ispanų konkistadorams žirgas padėjo užkariauti Amerikoje galingas majų, actekų imperijas. Taigi aiškėja, kad žirgas dalyvavo svarbiausiuose žmonijos istorijos įvykiuose. 

Lietuvį su žirgu ar arkliutaip pat sieja tūkstantmečių istorija. Tėvynę ginant, ir duonelę kasdieninę auginant, visus kitus ūkio darbus nuveikiant, pramogaujant šventėse – visur kartu. Artimas ir mielas šis gyvūnas lietuvio širdžiai; gera jį paglostyti, patapšnoti per sprandą, pažvelgti į protingas akis. Lietuvių kalba išlaikė seniausią indoeuropietišką, tikriausiai dar iš prokalbės paimtą arklio pavadinimą –  „ašva“ ir jo vedinį „ašvienis“. Ir kiti arklio, žirgo pavadinimai, jo spalvos nusakymai yra saviti. Plauko arkliai –  įvairaus: bėras, sartas, bulanas, pelėkas, širmas, derešas, obuolmušas, šyvas, keršas, juodis… Kitų galvijų spalvos šiais žodžiais negalima apibūdinti.

Archeologinių tyrinėjimų duomenys liudija, kad baltai iš kitų Europos tautų išsiskiria palaidojimų su žirgais gausa. Pirmajame tūkstantmetyje po Kr. genčių karžygiai laidoti kartu su žirgu, arba į kapą dėta žirgo galva ir kanopos. Žirgai kaip ir žmonės – su įkapėmis. Prie apynasrio – žalvario pakabučiai su mitologinių gyvūnų atvaizdais, o į karčius įpintas gintariukas. Tad žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus.

Simonas Daukantas, pirmasis mūsų istorikas, štai ką pažymi savo raštuose: „Tarp gyvulių baltas žirgas buvo Dievo gyvuliu vadinamas ir jam vienam teprivalus, ant kurio visų vyriausias kunigas tegalėjo joti; jei kas kitas būt drįsęs tą daryti, tam tuojau būt nelaimė nutikusi”. Šią žinią S. Daukantas bus paėmęs iš vokiečių ordino kronikų. Galima ja tikėti, nes etimologiškai, savo kilme žodis „Dievas” yra siejamas su diena, taigi šviesa.

Kronikas pavarčius, galima ir kitų žinių trupinėlių apie senovės lietuvių religines pažiūras ir ritualus surasti. Štai Henrichas Latvis, pirmosios išlikusios kalavijuočių kronikos autorius aprašo, kaip žirgas praneša Dievo valią, likimo ištarmę žmogui. Buvę taip: 1184 metais lyvių genties bendruomenė, gyvenusi prie Dauguvos, nesvetingai sutiko vienuolį Teodoriką, atvykusį skelbti evangelijos. Nutarė jį savo dievams paaukoti, kad laukai būtų derlingi ir nekentėtų nuo liūčių. Tačiau vis tik reikia sužinoti, ar priims dievai auką. Tada genties žmonės, vadovaujami žynio, padarė tokį burtą. Paguldė ietį ant žemės ir vedė per ją baltą žirgą. Dievo valia žirgas žengė per ietį dešine koja, kuri reiškė gyvybę. Tuomet žynys pareiškė, kad tikriausiai krikščionių Dievas sėdįs ant žirgo ir valdąs jo kojas. Reikia žirgui nugarą nuplauti, nušluostyti. Kai taip padarė, žirgas per ietį vėl žengė gyvybę reiškiančia koja. Taip brolis Teodorikas išliko gyvas, vėliau jis tapo vyskupu estų žemėse. 

Lyvių gentis nėra baltai, tačiau gyvendami jų apsuptyje, daug kultūros reiškinių buvo perėmę. Žmonių aukojimas tikrai nebuvo būdingas mūsų protėvių kultams. Istorinės kronikos mini vos porą atvejų, kai po sunkių kovų su kryžiuočiais mūšio lauke karo dievo garbei buvo sudegintas belaisvis riteris su žirgu. Kas kita žirgo aukojimas: archeologai yra nustatę, kad tai būta gan dažno ritualo. Ypač vidurio Lietuvoje, palei Nemuną randama daug žirgų kapų, kurių duobės įgilintos vakarų pusėn. Ir panašu, kad jojami žirgai josna būdavo įstumiami dar gyvi… Ar tai kokių kalendorinių švenčių ritualas, ar auka karo dievui auka, nėra žinoma.

Įsidėmėtina, kad didžiąsias savo pergales Žalgirio, Oršos, Salaspilio mūšiuose Lietuvos kariai pasiekė sumaniais lengvosios kavalerijos veiksmais. Dėmesys žirgininkystei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turi gražų istorinį paliudijimą – Kristupo Manvydo 1603 metais išleistą veikalą „Hippika“. Tai europinio masto darbas. O pats gražiausias valstybės herbas Europoje – baltas Vytis!

Sekmadienį Kalėdų senis atvyko į Kauną ir jau išdalijo pirmąsias dovanas – tris didelius kapšus pinigų. Miestiečiai paminėjo šv. Mikalojaus – Kauno globėjo ir Kalėdų senio pirmtako dieną. Iš šv. Mikalojaus bažnyčios miestiečiai į Rotušę atnešė šventojo skulptūrą, kur ji prabus visą Kalėdinį laikotarpį.

Šv. Mikalojaus statulos kelionė prasidėjo anksti ryte. Bažnyčioje buvo laikomos mišios, po kurių skulptūra nunešta į Kauno katedrą, kur buvo laikomos dar vienos mišios.

Po jų, apie 13 val., šventojo skulptūra pasiekė Rotušę. Procesiją pasitiko pats šv. Mikalojus. Į jos dalyvius jis kreipėsi iš Rotušės balkono ir paskelbė, kad jau prasidėjo šventinis periodas. Miesto meras Visvaldas Matijošaitis Kalėdų seniui perdavė miesto raktus.

„Čia tik laikinai“, – pridūrė meras.

Priėmęs regalijas šv. Mikalojus nusileido į Rotušės aikštę, kur įteikė tris kapšus pinigų. Legendos pasakoja, kad būtent šis šventasis garsėjo gerais darbais ir pinigais išpirko tris merginas iš vergijos.

Sekmadienį šv. Mikalojus taip pat trims organizacijoms įteikė pinigų – vienuolėms, piligrimams ir senamiesčio vaikų dienos centrui.

Kauno rotušės aikštėje ketvirtą kartą surengta Kauno globėjo, Kalėdų senelio pirmtako, Šv. Mikalojaus šventė.

Rotušės aikštės draugijos organizuojama šventė prasidėjo Kauno Šv. Mikalojaus (Benediktinių) bažnyčioje. Čia ankstyvą rytą vienuolės benediktinės perdavė draugijai bažnyčioje saugomą šv. Mikalojaus skulptūrėlę. Ji, lydima iškilmingos procesijos, atnešta į miesto rotušę. Čia procesiją pasitiko Rotušės draugijos vadovas Kęstutis Ignatavičius.

Skambant būgnams, senoviniais rūbais persirengęs K. Ignatavičius nuo Rotušės balkono pasveikino susirinkusius ir pakvietė čia užlipti Šv. Mikalojų.

„Kauniečiai ir garbingi miesto svečiai! Jau penktą šimtmetį kauniečiai pasitiki Šv.Mikalojaus globa. Mylėkit teisumą, pasaulio valdovai – šiandien šis posakis puošia Kauno miesto herbą“,  – iškilmingai iš balkono šnekėjo Šv. Mikalojus.

Šv. Mikalojui perduotas miesto raktas, kurį jis pažadėjo saugoti. Nusileidęs į apačią, aktoriaus Petro Venclovo įkūnytas šventasis trims daugiavaikėms šeimoms įteikė tris maišus monetų. Bendras jų svoris siekė per 10 kg.Vertingesnių kupiūrų krosnyje randama rečiau. Šimto dolerių banknotas – vertingiausia šių metų auka. Paaukoti lietuviški pinigai ir ta valiuta, kurią galima iškeisti į litus, šiais metais sudarė 855 litus.

Šios monetos metus laiko buvo metamos į XV amžiaus vaško lydimo krosnį, esančią šalia Rotušės.

Vėliau Rotušės Baltojoje salėje vyko teatralizuotas kalėdinis vaidinimas „Šventasis Mikalojus – Gerasis Labdarys“.

Šv. Mikalojus – Kauno globėjas

Oficialiai Šv. Mikalojaus diena minima gruodžio 6-ąją arba artimiausią sekmadienį po jos. Šventasis Mikalojus Kauną globoja jau penktą šimtmetį. Su šiuo šventuoju susiję simboliai aptinkami seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose apie Kauno miestą bei yra užfiksuoti naujųjų laikų miesto herbe. 270 – 346 metais Miros mieste gyvenęs vyskupas garsėjo gerais darbais ir buvo vadinamas Mikalojumi Stebukladariu. Šv. Mikalojus globoja miestus ir bendruomenes, pirklius, jūrininkus, žvejus, studentus, vaikus ir netekėjusias mergeles. Šio šventojo vaizdinys su metais kito ir yra visame pasaulyje populiaraus Kalėdų Senelio prototipas.