Pedagogų streiko fone švystelėjo dar viena žinia: nuo kitų mokslo metų mokiniai mokykloje sportuos viena pamoka daugiau. Pasižvalgius po minią mokinukų naujovės priežastį nesunku nuspėti: vidutinis statistinis Lietuvos vaikas juda per mažai, sveria per daug. Kaip ir moksleivių maitinimo revoliucijos atveju, naujovės ištakos – Sveikatos apsaugos ministerijoje. Remdamasis naujausia statistika Aurelijus Veryga konstatavo, kad vaikų sveikata nuolat blogėja, jie serga ligomis, kurių dažnos viena priežasčių – fizinio aktyvumo stoka. Padėtis prasta ir būtina kažką daryti. Tik nebūkime naivūs, manydami, kad dar viena papildoma kūno kultūros pamoka situaciją radikaliai pakeis. Gausinti privalomų sporto užsiėmimų skaičių prasminga nebent pačių mažiausiųjų amžiaus grupėje. Vėliau vaikai pasidalija į aktyviai papildomus sporto užsiėmimus lankančiuosius ir šia prasme pasyviuosius. Pirmoji grupė sulig kiekvienais metais sportuoja vis daugiau, jiems dar viena privaloma kūno kultūros pamoka – tik lengvas pasivaikščiojimas, deja, surysiantis dar vieną ir taip trumpos paros valandą. Suvarant į sporto sales pasyviuosius padidinsime nebent pedagogų kontaktinių valandų skaičių, bet ne pasyviųjų meilę sportui. Požiūrį į kūno kultūros pamokas derėtų keisti ne tik vaikams, bet ir ministerijoms, kur, atrodo, vis dar tikima, kad kokybė auga kartu su kiekybe. Jei tyrinėti statistiką mėgstantys strategai išanalizuotų ir vaikų nuostatas, sužinotų, kad pabėgiojimą rytais, jogą vakare ar ledo ritulį šeštadieniais jie rinktųsi mieliau nei sporto imitavimą prikvėpuotoje salėje. Tikslinis krepšelis užklasinei sporto veiklai, neformalių sporto užsiėmimų net ir pačiose mokyklose skatinimas, treniruotės su profesionalais, – galimybių išjudinti jaunuolius rasti nesunku, jei tik nenorima apsiriboti dar vienu pliusu atliktų gerų darbų sąraše.