Kūnas žalojamas ne vieną kartą

Kas yra automobilinė trauma? VTMT Vilniaus skyriaus vedėjas ir teismo medicinos ekspertas T. Bimba aiškina, kad tai – visuma kūno sužalojimų, kuriuos avarijos metu patiria pėsčiasis, automobilio vairuotojas ir keleiviai. Pavojingiausios ir daugiausia sužalojimų atneša tos avarijos, kai automobilis ar sunkusis transportas partrenkia žmogų. „Automobilio salone išgyventi yra daugiau šansų, nes saugo oro pagalvės ir panašiai“, – priduria T. Bimba.

Teismo medicinos ekspertas išskiria penkis automobilinių traumų padarymo būdus: kai automobilis susiduria su pėsčiuoju; kai jį pervažiuoja ratu ar ratais; kai asmuo sužalojamas automobilio viduje; kai asmuo iškrenta iš automobilio; kai pėsčiasis prispaudžiamas automobiliu.

„Automobiliui susidūrus su pėsčiuoju, visų pirma, būna pirminis kontaktas – smūgis. Čia labai svarbus dalykas yra greitis – kuo jis didesnis, tuo sužalojimai didesni. Jei avarijoje dalyvauja lengvasis automobilis, kūnas dažniausiai krinta ant variklio dangčio. Trečia fazė – kūno nubloškimas ant kelio dangos, taip patiriamas dar vienas smūgis. Na, o paskutinė fazė – čiuožimas dangos paviršiumi, tai jau būtų kūno paviršiaus trintis į kietą paviršių. Antros fazės nebūna, kai avarijoje dalyvauja sunkvežimis ar autobusas. Jų priekiai lygūs, todėl kūnas ne užkrinta ant automobilio, o yra nubloškiamas“, – LRT.lt sako T. Bimba.

Priklausomai nuo lengvojo automobilio bamperio aukščio, dažniausiai traumuojamos blauzdos ir keliai. „Kas vyksta smūgio metu? Blauzdose būna poodinės kraujosruvos, randam riebalinio audinio sutraiškymą. Dažnai būna kaulų lūžių, jei bamperis aukštesnis – šlaunies, kelio srityje. Žinoma, odoje gali likti žymių, priklausomai nuo to, kokiu kampu partrenkiamas žmogus, ar yra tarp lempų grotelės ir pan. Jei smūgis stiprus, pirmos fazės metu būna bendras kūno sukrėtimas, gali būti įvairių vidaus organų kraujosruvų“, – aiškina ekspertas.

Jei smūgį patiria užpakalinė kūno dalis, kūnas persilenkia, gali atsirasti kaklo lūžių – vadinamasis „botago kirčio“ sindromas (kai galva priverstinai maksimaliai ir atlošiama, ir nulenkiama – LRT.lt). Antroje fazėje, pasak T. Bimbos, kai kūnas užmetamas ant variklio dangčio, taip pat patiriamas smūgis – dažniausiai kenčia galva ir krūtinės ląsta, trenkiantis į variklio dangtį ar statramsčius.

„Būna kraujosruvų, odoje gali būti žaizdų, kaukolės lūžių, gali lūžti šonkauliai. Jei kūnas trenkiasi į stiklą, gali būti pjautinių žaizdų veide, plaštakose, kitose vietose, kurių nedengia drabužiai.

Trečios fazės metu kūnas nubloškiamas ant grindinio ir patiriamas dar vienas smūgis. Kenčia galva, dažnai traumuojamos galūnės, atsiranda kaukolės lūžių, dažnai gali būti sužalojamos smegenys, išsilieti kraujas. Taip pat lūžta galūnių kaulai, dažniausiai – dilbių. Kūnas vartosi, todėl gali būti daug visokių sužalojimų ir žaizdų. Po nubloškimo žmogus čiuožia dangos paviršiumi, todėl patiriami platūs nubrozdinimai, plėštinės žaizdos“, – vardija T. Bimba.

Sunkiasvoris automobilis, pasak teismo medicinos eksperto, iškart nubloškia kūną ant grindinio ir dažniausiai dar pervažiuoja jį ratais. Tuomet viskas priklauso nuo to, kokia kūno vieta bus pervažiuota – tai gali būti galva, krūtinės ląsta, dubens sritis, kojos.

„Kai kūnas pervažiuojamas sunkiasvorio transporto, jis traiškomas. Jei pervažiuojama galva, gali būti plėštinių žaizdų, daugiaskeveldrinių kaukolės skliauto pamato lūžių, gali būti sutraiškomos smegenys. Mirtis tada įvyksta akimirksniu. Jei pervažiuojama krūtinės ląsta, lūžta šonkauliai, nuo spaudimo gali būti suplėšyti plaučiai, širdis. Neretai kūnas sumalamas taip, kad krūtinės ląstos organai atsiranda pilvo ertmėje. Pervažiavus dubenį, patiriami dubens žiedo kaulų lūžiai, gali būti stambių kraujagyslių pažeidimų“, – tęsia teismo medicinos ekspertas.

Susidūrus su kitu automobiliu ar nejudančiu objektu, pavyzdžiui, medžiu, ar kai automobilis verčiasi, daug šansų, kad kūnas išlėks iš automobilio, jei asmuo nebus prisisegęs diržo.

Kartais nutinka ir taip, kad pervažiuotas kūnas dar užsikabina už automobilio dugno, todėl jis yra velkamas. Tokiu atveju kūno paviršiuje būna plačių nubrozdinimų. „Apskritai kalbant, jei kūną partrenkia dideliu greičiu važiuojantis sunkvežimis, šansų išgyventi yra labai mažai“, – priduria T. Bimba.

Jis aiškina, kad visuomet svarbu segėti saugos diržą, kad vairuotojas ar keleiviai neiškristų iš automobilio. „Susidūrus su kitu automobiliu ar nejudančiu objektu, pavyzdžiui, medžiu, ar kai automobilis verčiasi, daug šansų, kad kūnas išlėks iš automobilio, jei asmuo nebus prisisegęs diržo. Tuomet kūnas trenkiasi į automobilio detales, vėliau – į kelio dangą ar gruntą. Maža to, jį dar gali prispausti automobilis. Tuomet patiriama daugybė sužalojimų“, – perspėja teismo medicinos ekspertas.

Vis dėlto, pasak T. Bimbos, esant automobilio viduje yra daugiau šansų išlikti gyvam nei tuomet, kai esi partrenkiamas.

„Dabar automobiliai turi diržus, oro pagalves, kitus saugos elementus. [...] Stebiu, kaip išbandomi automobiliai, bet viskas priklauso nuo greičio ir vairavimo kultūros. Gamintojai stengiasi apsaugoti žmones, bet jie niekaip negali paveikti žmogaus psichikos. Yra didelis skirtumas, ar tave partrenks automobilis, važiuodamas 50 km/h greičiu, ar 90 km/h. Atsakomybė čia tenka ir pėstiesiems, ar jie saugo save, ar vaikšto su atšvaitais ir žibintais, eina per perėjas“, – portalui LRT.lt kalba T. Bimba.

Išskyrė pavojingiausius eismo įvykius

Smūgis kaktomuša, grandininis automobilių virtinės susidūrimas ar nuslydęs ir apsivertęs automobilis – kokie eismo įvykiai patys pavojingiausi vairuotojų bei keleivių gyvybei?

Vienas iš jų – automobilio smūgis į nejudančią kliūtį. „Susiduriant su kitu automobiliu, smūgio jėgos tenka ir kitam automobiliui. O atsitrenkus į medį, stulpą ar sieną, visa energija tenka vieno automobilio deformacijai. Ta jėga tuomet tenka automobiliui ir keleiviams“, – teigia Lina Lazarenko, Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus vedėja.

Ypač skaudžius padarinius sukelia ir susidūrimas kaktomuša. Taip pat labai skaudūs avarijos padariniai, kai lengvasis automobilis susiduria su stambių gabaritų, didelės masės transporto priemone, tarkime, sunkvežimiu ar autobusu, sako VGTU Transporto inžinerijos fakulteto prodekanas profesorius Edgaras Sokolovskis.

Yra manančių, kad saugos diržai ar oro pagalvės tokiu atveju gali ir pakenkti. Tarkime, esant nedideliam smūgiui išsiskleidusi oro pagalvė vaikui ar trapesnius kaulus turinčiam senyvo amžiaus žmogui gali sulaužyti veido ar krūtinės kaulus. Tačiau žinovai sako, kad tokie atvejai – išimtys. Visgi oro pagalvės ir saugos diržai tikrai sumažina mirtinų smūgių tikimybę.

Būti prisisegus ypač svarbu, kai automobilis verčiasi. Automobiliui susidūrus su kliūtimi ar vairuotojui praradus budrumą, nuo kelio nulėkusi transporto priemonė dažnai verčiasi net kelis kartus. Ekspertai sako, kad vertimosi atveju pavojingiausia vieta automobilio salone – priekinė keleivio sėdynė.

Dažnai eismo nelaimes lemia ne tik automobilio gedimai, techninės susidūrimų aplinkybės ar vairuotojų įgūdžių stoka. Skaudžios avarijos priežastis gali būti ir prie vairo sėdinčio žmogaus amžius, sveikatos būklė bei reakcijos greitis.

Akivaizdu, nuo nelaimių kelyje nesame apsaugotas nė vienas. Tačiau visi galime pasirūpinti, kad transporto priemonė būtų techniškai tvarkinga. Įsigyjant automobilį žinovai pataria pasidomėti ne tik techninėmis, dinaminėmis charakteristikomis ar ridos istorija. Itin svarbios ir saugumo savybės – kiek oro pagalvių yra automobilyje, kaip transporto priemonė atlaikė įvairius testavimus, kokia patirtimi dalijasi tokį automobilį išbandę vairuotojai. Tai gali lemti ir jūsų nenumatytų nelaimių finalą.

Lėkdamas 190 km/h greičiu vertėsi 10 kartų

Lietuvos ralio pilotas Vytautas Švedas lenktynėse yra patyręs ne vieną itin pavojingą avariją. Štai 2013-ųjų vasarą „Kauno rudens“ ralyje V. Švedo ir Žilvino Sakalausko ekipažas lėkė itin dideliu greičiu, o vėliau automobilis nulėkė nuo kelio ir vertėsi daugybę kartų.

„Automobilis tuomet nebuvo panašus į automobilį. Virtome gal 10 kartų, sunku buvo suskaičiuoti. Aš pats netekau sąmonės, o lėkėme tuomet 190 km/h greičiu. Automobilis padarė „žvakę“, atsistodamas ant kapoto. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai – atsigavęs ir išlipęs tik nusikračiau dulkes, patyriau lengvų sumušimų ir patempimų, bet gyvybiškai pavojingų traumų nebuvo vien todėl, kad automobiliai yra pritaikyti lenktynėms. Taip, kartais jie krinta nuo kelio...“ – prisimena V. Švedas.

Jis sako, kad lenktynininkus saugo Tarptautinė automobilių federacija. Ji esą įpareigoja, kad būtų privalomi visi būtini saugumo reikalavimai automobiliams – nuo saugos lankų iki sutvirtinto kėbulo, specialių sėdynių, saugančių galvą ir visą kūną. „Įsėdi tarsi į lopšį. Be abejo, svarbus ir kostiumas, kurį vairuotojas privalo dėvėti. Jis taip pat privalo dėvėti nedegančius apatinius, pošalmį, šalmą, kaklo apsaugą, kuri neleidžia judėti kaklui toliau nei ištemptas dirželis.

Vienintelis dalykas, kurio lenktynininkas bijo, – tai smūgis į medį ar kitą objektą. Ypač pavojingas šoninis smūgis į medį, nes net ir visi saugumo elementai negali 100 proc. garantuoti, kad bus apsaugota gyvybė. Duryse turime įmontuotas paminkštinimo plokštes iš sunkiai gniuždomos medžiagos, kurios tikrai sumažina smūgį, bet net ir tai ne visuomet gali išgelbėti“, – teigia V. Švedas.

Lenktynininkas prisimena ir dar vieną įvykį, kai žiemos ralyje pro priekinį stiklą į saloną įlindo masyvi medžio šaka. Laimė, ji pataikė tiesiai tarp V. Švedo ir šturmano.

„Išslydom iš kelio tuomet visai nedaug, bet šalia kelio buvo kažkoks senas medis su pasvirusiomis šakomis. Viena iš tų šakų smigo į priekinį stiklą. Jei ta šaka būtų bent per sprindį į vieną ar kitą pusę, pasekmės nebūtų buvusios tokios linksmos. Čia maža loterija, kai nesi visiškai tikras, kaip pasibaigs“, – tvirtina V. Švedas.

Daugiau kaip dvidešimtmetį šį darbą dirbantis vyras per savo praktiką matė visko – dirbo su rezonansinėmis ir sunkiausiomis šalies bylomis, atliko beveik 5 tūkst. mirusiųjų asmenų tyrimų. Kaip pats skaičiuoja, darbe matė daugiau mirusiųjų nei gyvųjų.

Toks darbas, kuriame nėra absoliučiai jokios romantikos, pakeliamas ne kiekvienam. „Ateina studentai, kiti žmonės čia dirbti, bet pasilieka ne kiekvienas. Tai per sunku, tai kvapas nepatinka. Kaip aš sakau, čia – ne „Kristianos“ parduotuvė, kad kvapai būtų geri“, – interviu LRT.lt sako T. Bimba.

Kas šiame darbe yra sunkiausia? Kiek pagalvojęs, milžinišką patirtį sukaupęs ekspertas atsako: „Kiekvienam sunkiausia tirti mirusius naujagimius, vaikus ir jaunus žmones. Tuomet vis savęs klausi: kodėl taip nutiko, kodėl tokia neteisybė? Bet nieko negali pakeisti, turi atlikti savo darbą. Sunku tirti ir pažįstamo žmogaus kūną, stengiesi to atsisakyti. Bet apskritai gyvenime sunkiau chirurgui, kurio ligonis miršta ant operacinio stalo. O mes jau nieko pakeisti negalime – žmogus būna miręs, tik teisėsaugai turime atsakyti į klausimus, kad sužinotume tiesą“.

Lietuvoje kasmet miršta apie 40 tūkst. žmonių, VTMT atlieka apie 6 tūkst. tyrimų (Vilniuje – apie 2 tūkst.). Iš šio skaičiaus smurtinės mirtys sudaro apie 45 proc., nesmurtinės – 55 proc. Interviu LRT.lt T. Bimba teigia, kad Lietuvos dėmės – savižudybės ir alkoholis. Kalbant apie ligas, nerimą kelia širdies ir kraujagyslių ligų, onkologinių bei virškinamojo trakto susirgimų statistika.

– Važiuodamas į susitikimą su jumis prisiminiau neseniai žiūrėtą norvegų režisieriaus Andre Ovredalio psichologinį siaubo trilerį „Skrodimas“. Ar jūsų darbas labai stipriai skiriasi nuo filmų ir serialų?

– Žinau šį filmą, bet dar nespėjau jo pažiūrėti. Yra nemažai kuriamų serialų – rusiškas „Gluhar“, JAV serialas „CSI kriminalistai“. Tačiau daug įvykių ten – „į lankas“, neretai viskas yra daug paprasčiau. Pavyzdžiui, „CSI kriminalistai“ rodo momentą, kai šalia namo rastas moters kūnas. Situacija aiški – kritimas iš aukštumos. Ekspertas, pažiūrėjęs į kūną, sako, kad tai – nužudymas. Policijos pareigūnas jo klausia, iš ko taip sprendžia. Ekspertas nurodo, kad lūžę abu rankų dilbiai, todėl daro išvadą, kad kūnas buvo išmestas, nes jei tai būtų savižudybė esą būtų lūžę kojos, o čia rėmėsi rankomis. Tai – visiška nesąmonė. Viskas priklauso nuo fizikos, aukščio, kūnas gali persiversti ore. Nukritus lūžta daug kaulų. Taigi filmuose ir serialuose nemažai ir fantastikos.

– Šį darbą dirbate daugiau kaip 20 metų. Ar būna taip, kad ir jūs, atvykęs į įvykio vietą, iš karto suprantate, kas nutiko? Ta sukaupta patirtis leidžia nuspėti, kas įvyko, ar kiekvienas atvejis yra toks individualus, kad tas nuspėjimas kartais net gali trukdyti?

– Kai gauni iškvietimą į įvykį, iš karto stengiesi susirinkti informaciją, kas nutiko. Atvykęs į įvykio vietą galvoji, sprendi, tariesi. Ten būna tyrėjas, kuris apžiūri įvykio vietą, apklausia liudininkus. Mūsų darbas – pats kūnas. Jei leidžia prie jo prieiti, aprašome jo padėtį, išvaizdą, kokie yra sužalojimai. Taip pat įvertiname lavoninius reiškinius dėl mirties laiko nustatymo – tai darome pagal kramtomųjų, sprando, rankos ir kojų raumenų sustingimą. Taip pat pamatuojame kūno temperatūrą – ji matuojama tiesiojoje žarnoje. Apžiūrime lavondėmes – jos yra vienas iš mirties fakto įrodymų. Jei žmogus miršta staiga, apklausi giminaičius, ar miręs asmuo kuo nors sirgo. Tačiau konkreti išvada daroma tyrimo metu. Kiekviena mirtis turi savo išraiškas.

Mirtys skirstomos į smurtines ir nesmurtines. Tik policijai neretai atrodo, kad smurtas – tik nužudymas, tačiau nebūtinai. Turite suprasti, kad smurtas – ne tik nužudymas ar sumušimai. Tai gali būti bet koks apsinuodijimas, savižudybės, nutrenkimas žaibu, taip pat yra mirtis nuo kitų išorinių poveikių. Netgi sušalimas yra smurtinė mirtis.

Viską įvertinus, aprašius kūną ir užpildžius reikiamus dokumentus kūnas atkeliauja pas mus. Jei tai būna darbo metu, kūną veža tiesiai pas mus, o, pavyzdžiui, savaitgaliais veža į teritorinę lavoninę, kuri saugo kūną, o vėliau atveža pas mus. Priėmime vyksta registracija, kūnus atveža specialiuose maišuose. Dažniausiai jie būna juodos arba baltos spalvos.

– Kodėl maišai iš polietileno?

– Jie – neperšlampami, nepraleidžia skysčių. Juk būna visokių kūnų: sužalotų, supuvusių, iškruvintų ar purvinų. Tokie maišai būna dėl estetikos ir higienos sumetimų. Atvežus kūną, paskiriami ekspertai ir kiti techniniai darbuotojai, kurie atlieka kūno tyrimą.

– Kiek trunka skrodimas ir kiek prie jo dirba žmonių?

– Viskas priklauso nuo atvejo. Įprastai tyrimas trunka 1,5–2 valandas. Nemažai laiko užima ir dokumentų pildymas. Kuo mažiau sužalojimų, tuo greičiau. Autoįvykių traumos, taip pat traumos, susijusios su geležinkeliais, užima daug laiko. Tai gali užtrukti ir kelias valandas. Kai būna sudėtingi nužudymai, gali užtrukti ir dieną ar dvi.

Dirba ekspertas, medicinos registratorė arba medicinos laborantė, taip pat sanitaras arba autopsijų technologas – techniniai darbuotojai, kurie daro pagrindinius pjūvius, asistuoja ekspertui. Iš pradžių kūnas nufotografuojamas, supildomi dokumentai. Kūnas fotografuojamas ir su drabužiais, ir be jų, nurodoma, kas randama kartu su drabužiais. Kūnas aprašomas nuo galvos iki kojų, iš kairės į dešinę. Visuomet tyrime dalyvauja trys žmonės, esant sudėtingesniems atvejams, prisijungia dar vienas ekspertas, kad būtų aiškiau. Pjūviai daromi nuo kaklo per krūtinės vidurį iki gaktos. Atveržiamos trys ertmės: iš pradžių krūtinės ląsta, pilvo ertmė, o po to daromas pjūvis galvoje, atveriant kaukolę.

Išorinio tyrimo metu aprašomi sužalojimai, jei jų yra. Viskas fiksuojama, esant reikalui – filmuojama, bet tai būna rezonansiniais atvejais, esant rimtiems nužudymams. Vėliau ištraukiamas organų kompleksas ir ekspertas pasirenka, kokiu būdu atliekama autopsija. Visi duomenys yra fiksuojami, tyrimams paimamas DNR, kraujas, jei yra – šlapimas, nes ne visada būna. Esant šautinėms ar durtinėms žaizdoms, gali būti paimamos ir žaizdos, siunčiamos į medicinos kriminalistikos laboratoriją. Po tyrimo visi organai ir audiniai sugrąžinami į kūną atgal, niekas neišmetama į šiukšliadėžę. Žmonės pasiima kūną; jei pageidauja, kūnas gali būti aprengiamas, bet dažniausiai tai atliekama ritualinių paslaugų įmonėse. Po tyrimo išduodamas mirties liudijimas, kūnas iškeliauja.

– Kiek per metus atliekama skrodimų ir kokie atvejai dažniausi?

– Lietuvoje per metus miršta apie 40 tūkst. žmonių. Praėjusiais metais VTMT skyriuose Lietuvoje atlikta apie 6 tūkst. mirusių asmenų tyrimų. Smurtinės mirtys sudaro 45 proc., nesmurtinės – 55 proc. Anksčiau darbo buvo daugiau – skrosdavome kur kas daugiau, o dabar yra atranka – jei žmogus gauna mirties liudijimą ir nėra smurto požymių, nepradedamas ikiteisminis tyrimas, kūnas pas mus nepatenka. Smurtinių mirčių struktūra 2016 metais yra tokia: nelaimingi atsitikimai sudaro 56 proc., savižudybės – 31 proc., nužudymai – 4 proc., nenustatyti atvejai – 9 proc. Jei nenustatyta, tai reiškia, kad negalima įvertinti, ar tai yra nužudymas, ar savižudybė, apsinuodijimas. Tarp smurtinių mirčių 20 proc. atvejų rasta alkoholio, asmenys buvo neblaivūs.

– Kiek jūs pats esate atlikęs tyrimų?

– Nuo 2013-ųjų gegužės esu Vilniaus skyriaus vedėjas, todėl tyrimų atlieku mažiau ir esu atlikęs tik 150 mirusiųjų tyrimų, bet nuo 1997-ųjų atlikau 3962 autopsijas, 769 tyrimai buvo be autopsijos, tik išoriniai. Taigi iš viso esu atlikęs daugiau kaip 4700 mirusiųjų tyrimų, taip pat apie 2 tūkst. gyvų asmenų tyrimus, įskaitant ir medicinos dokumentus.

– Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis pasižymėjo kraupiomis žmogžudystėmis, kitomis nelaimėmis. Kaip teko dirbti anksčiau, ir kaip – dabar?

– Viskas buvo susiję su gaujų buvimu: „tulpinių“, „gaidjurginių“, „daškinių“, „daktarinių“. Būtent tuo laiku pradėjau dirbti. Tuo laiku gaujas pradėjo smaugti teisėsauga. Daug nužudytų asmenų buvo užkasti, tad teko dalyvauti ir atkasimuose. Pavyzdžiui, 2001-aisiais Panevėžio rajone atkasėme Kiesus ir jų vairuotoją. Viskas buvo sudėtingomis sąlygomis, pačiam teko tirti jų sūnų. Kūnai rasti be galvų, galvos taip ir nerastos.

Dažniausiai būdavo šautinių sužalojimų, koks gyvenimas – tokia ir lemtis. Gaujas išsklaidžius, viskas aprimo. Laikas nuo laiko dar pasitaiko šautinių sužalojimų atvejų, bet dažniau mirties priežastimi būna sužalojimai daiktais, dūriai peiliais muštynių ir buitinių konfliktų metu.

Teko dirbti ir Remigijaus Daškevičiaus nužudymo vietoje Vilniaus centre. Taip pat, kai nušovė praeityje garsios nusikaltėlių grupuotės „Vilniaus brigada“ vieną pagrindinių vadeivų Igorį Tiomkiną. 1998-ųjų vasarį įvyko Draučių tragedija, iššaudė beveik visą kaimą, du iš nužudytųjų man teko tirti. Tuomet dar dirbome Šiaurės miestelyje, po savaitgalio būdavo apie 60 mirusiųjų. Neturėdavome net kur visų dėti, buvo tragiškos sąlygos.

– Ar buvimas tokiose vietose nesukrečia?

– Nieko baisaus nėra. Tai – tiesiog darbas, kurį turi atlikti. Atlikti taip, kad padėtum teisėsaugai išsiaiškinti visas aplinkybes. Didelių sunkumų nustatant mirties priežastį nekyla, nes jau įvykio vietoje gali kažką preliminariai pasakyti. Vėliau išsiaiškini viską smulkiau, su balistinės ekspertizės specialistais būna nustatomos šūvio kryptys, šūvio atstumas. Esant šautiniam galvos sužalojimui, paimame, pavyzdžiui, kaukolės skliauto kaulą, iš kurio pagal skylinį kaulo sužalojimą gali tiksliai nustatyti kulkos diametrą, ginklo kalibrą.

– Kas per visą darbo praktiką jums buvo sunkiausia? Yra kas nors, ko negalite pamiršti?

– Kiekvienam sunkiausia tirti mirusius naujagimius, vaikus ir jaunus žmones. Tuomet vis savęs klausi: kodėl taip nutiko, kodėl tokia neteisybė? Bet nieko negali pakeisti, turi atlikti savo darbą. Sunku tirti ir pažįstamo žmogaus kūną, stengiesi to atsisakyti. Bet apskritai gyvenime sunkiau chirurgui, kurio ligonis miršta ant operacinio stalo. O mes jau nieko pakeisti negalime – žmogus būna miręs, tik teisėsaugai turime atsakyti į klausimus, kad sužinotume tiesą.

– Mirties priežastis turbūt narpliojate ir po darbo valandų. Ar pavyksta nuo to atsiriboti, negalvoti apie darbą vykstant į namus?

– Būna visokių atvejų, bet kažkaip atsiriboji. Kai susitinki su kolegomis, visada kalba sukasi ir apie darbą. Bet apskritai padeda buitiniai reikalai, vaikai, sportas. Jis labai prapučia galvą ir nuo visko atriboja. Žinoma, būna ir taip, kad mąstai, kas ir kaip galėjo nutikti, ieškai atsakymų galvoje.

– Ar jums nesisapnuoja košmarai?

– Ne. Esu ir aš pagalvojęs apie šį klausimą. Per tiek metų su darbu susijusių sapnų esu turėjęs keletą. Bet tai nėra susiję su kokiu nors tirtu atveju. Kartą sapnavau stalą gražiame sode, atrodo, kad darau tyrimą, nors kūno nematau. Arba sapnuoji, kad su policija vejiesi nusikaltėlį. Bet darbą pasirinkau pats, jis man iš esmės patinka ir yra įdomus. Aišku, jis – ne kiekvienam. Ateina studentai, kiti žmonės čia dirbti, bet pasilieka ne kiekvienas. Tai per sunku, tai kvapas nepatinka. Kaip aš sakau, čia – ne „Kristianos“ parduotuvė, kad kvapai būtų geri.

– Kas gali ir kas negali tapti teismo medicinos ekspertu?

– Žmogus turi baigti medicinos mokslus, rezidentūrą. Psichologinio pasiruošimo nėra. Tiesiog dažniausiai ateini iš pašaukimo, nes yra buvę atvejų, kai ateina žmogus dirbti, bet nei metų čia neišbūna, supranta, kad ne jam. Turime ekspertų, kurie negali dirbti su mirusiais, taigi dirba su gyvaisiais.

– Jūs – religingas žmogus?

– Nepraktikuojantis, bet kartais paprašau pagalbos iš aukščiau, kai reikia. Manau, religijos sukurtos valdyti žmonių mases. Bet tikiu, kad yra kažkokios aukštesnės jėgos.

– Turbūt jums geriausia diena tada, kai niekas nieko neatveža.

– Taip. Pirmadienis būna sunkiausia diena – po savaitgalio atveža daugiausia mirusiųjų. Nors vasario mėnesį nebuvo tiek daug, mažiau nei sausį, tiesa, ir mėnuo trumpesnis.

– Ar sezoniškumas turi įtakos mirčių kiekiui?

– Taip. Vasarą padaugėja paskendimų, vos tik prasideda maudymosi sezonas – pasipila nelaimės. Kai dideli karščiai, žmonės turi bėdų dėl širdies ir kraujagyslių ligų. Žiemą padaugėja bendro kūno atvėsimų, sušalimų, apsinuodijimų smalkėmis.

Įtakos turi ir mėnulio fazės, per pilnatį tikrai būna daugiau savižudybių. Taip pat dažniau kreipiasi žmonės, turintys psichikos sutrikimų. Aiškina, kad juos nuodija antenos, chirurgas neva įstatė į galvą aparatą ir jį dabar seka, ir kitokių atvejų.

– Kokios yra tendencijos kalbant apie ligas, kurios jų yra dažniausios mirčių priežastys?

– Daugelį metų statistika nesikeičia – dažniausia nesmurtinės mirties priežastis būna širdies ir kraujagyslių sistemos ligos. Tai sudaro daugiau kaip pusę susirgimų. Antroje vietoje yra onkologinės ligos. Nors gyvenimo trukmė dabar ilgesnė, aš manau, kad yra labai teršiama aplinka, maiste yra labai daug visokių organizmui nuodingų priedų, kurie padeda maistui ilgiau išsilaikyti šviežiam, todėl daugėja onkologinių susirgimų. Nemažai pas mus patenkančių asmenų mirties priežastis yra virškinimo sistemos ligos. Pastaruoju atveju vyrauja kepenų pažeidimai dėl ilgalaikio alkoholio vartojimo. Neretai mirties priežastimi tampa kvėpavimo sistemos ligos – pastaraisiais metais suaktyvėjusi tuberkuliozė.

– Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertinės veiklos kryptys – ne tik mirusių asmenų bei laboratoriniai tyrimai, išvykos į įvykio vietas bei dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir gyvų asmenų tyrimai. Kokie atvejai būna dažniausi?

– Taip, sulaukiame tiek fizinių asmenų prašymų, tiek dirbame su policijos užduotimis. Atvykus asmeniui į apžiūrą, nustatome sveikatos sutrikdymo mastą, įvertiname sužalojimus. Sveikatos sutrikdymas gali būti sunkus, nesunkus, nežymus arba nenustatytas (t.y. kai apžiūrėjus asmenį, nenustatoma jokių kūno sužalojimų). Praėjusiais metais iš viso atlikta beveik 16 tūkst. asmenų tyrimų. Neretai sulaukiame emigrantų, grįžtančių į Lietuvą savaitgaliui ir spėjančių susimušti. Praėjusiais metais sunkus sutrikdymo mastas sudarė 4 proc. visų atvejų, nesunkus – 21 proc., nežymus – 57 proc., o nenustatyta – 18 proc. Būna atliekamos ekspertizės ir dėl gydymo klaidų.