Variantų, kas gali būti "taip arti ir taip toli" – begalės, ir tai nebūtinai susiję su fiziniu / geografiniu atstumu, veikiau su vidine būsena, pojūčiais. Kiekvienas esame apdovanotas laisve priimti sprendimus ir keisti aplinkybes, kuriose esame.

Keliautojai į niekur

Ar kasdienybėje dažnai pasikliaujame savimi, prisiimdami atsakomybę už tai, kaip toli ir kaip arti esame nuo savęs pačių? Klausimas ne iš paprastųjų. Daugumai mūsų daug paprasčiau sekti mases ir paklusti jų reikalavimams, nei žengti savarankiškus žingsnius. Niekas nenori būti vienišius, atsiskyrėlis ar nepritapėlis. Dėl to sukamės užburtame rate: dieną pradedame kupini ryžto kažką keisti, noro atrasti savąjį kelią, o ją užbaigiame išvargę kovoti ir ieškodami saugaus prieglobsčio.

Kas gali būti saugiau nei didelės žmonių grupės palaikymas, rodomas dėmesys, įvertinimas? Taip kasdien ir keliaujame. Be tikslo, be aistros, be savęs. Šios kelionės muliažą žiūrovams priešais akis pastato Vytenis Jankūnas, demonstruodamas vaizdo instaliaciją "Su "J" į Manhataną – amžinasis keliautojo sindromas uždaru ratu".

Galerijos erdvėje ratu sustatytuose plokščiaekraniuose TV monitoriuose judantys greitieji traukiniai – tai besitęsiančios monotonijos išraiška, priverčianti žiūrovą susivokti, kad taip greitai judančiame pasaulyje jis yra tai, kas iš tikrųjų nejuda.

Tik negi mes sau tai pripažinsime? Paradoksalu, kad, turėdami begalines galimybes keliauti, patirti, pasisemti naujų įspūdžių, aptingstame ir pasitenkiname belaidžiu (interneto) ryšiu. Šiuo metu tai vienas stipriausių, kasdien puoselėjamų ryšių mūsų gyvenimuose. Tačiau Eglė Ganda Bogdanienė savo instaliacija "Antra oda" tikisi žiūrovams priminti apie žmogiškojo ryšio svarbą.

Instaliacija yra projekto tuo pačiu pavadinimu dalis, kuriame menininkė ant apnuogintų žmonių kūnų velia abstrakčių formų, plokščius veltinio objektus, siekdama atkurti jausmą, kuris užlieja kūną, kai liečia mus ar liečiame mes. Ko gero, esame tai kiek primiršę, nes jau turime nevalingą refleksą į žmogaus emocijas reaguoti žaisminga šypsenėle ar pakeltu nykščiu, tarsi parodydami jam savo dėmesį, tačiau atsiribodami nuo emocinio kontakto.

Išlaikyti atstumą

Iš tiesų mes įpratome būti stebėtojais – nepriklausomais, neįsipareigojusiais, išlaikančiais atstumą. Lygiai kaip Evaldas Jansas vaizdo filme "Sodų gatvės plaštakės", kuriame nufilmuota pro menininko dirbtuvės langą matoma Vilniaus stoties rajono gatvės atkarpa, mieste žymi tuo, kad rytą vakarą čia plasnoja įvairiaspalvės plaštakės. Veiksmas filme vyksta nuolatos tuose pačiuose keliuose kvadratiniuose metruose kintant metų laikams. Įkyri monotonija, nesulaukiant siužeto vystymosi eigos teikiamų emocijų, skatina susitikti su savo mintimis ir jausmais. Į situaciją pažvelgti ne stebėtojo, o žmogaus žvilgsniu.

Bandydami tuštumą viduje užpildyti naujais daiktais, įsivaizduojame galintys vidinę ramybę užsidirbti, laimę nusipirkti.

Tačiau ar mes pakankamai gerai suprantame vieni kitus? Šį klausimą iškelia vaizdo projekto "Kino – Balopox" kūrėjas Gregoire'as Fabvre'as, kartu su 26 menininkais iš Lietuvos, Vokietijos, Prancūzijos ir Ispanijos sukūręs interaktyvų meninį žaidimą.

Projekto dalyviai kūrė nejudančių vaizdų, kuriuos papildo balso ir garso įrašai, filmą. Žiūrovas ekrane stebi lyg nuotraukas kintančius vaizdus ir klausosi fragmentiškų pasakojimų, su regimais vaizdais neturinčių nieko bendra. Šis siurrealus pasakojimas vystosi daugybe skirtingų siužetinių linijų, kurios yra atviros naujai senai įsiklausymo patirčiai atkurti.

Vaidinti realybę

Įsiklausyti į supančią aplinką paskatina ir Francisco Janeso bei Lauros Zaveckaitės vaizdo kūrinys "Be pavadinimo", leidžiantis žiūrovui atsiriboti nuo visuotinio triukšmo ir išgirsti natūralios gamtos garsus. Vaizdiniais ir garsiniais perėjimais kūrinyje priartinama čia ir dabar akimirka, kurioje nelieka nieko kito tik būti. Nieko neieškoti, nieko nesitikėti.

Apie tai primena ir Hugo Paquete darbas "Miglotas spinduliavimas", kuris kiekvienam iš mūsų atskleidžia, kaip stipriai mes įpartome pasinerti į apgaulingą realybę, kurią kruopščiai susikuriame patys. Joje pasimetame ir grimstame vis giliau, primesdami sau įvairiausius vaidmenis ir taip atskirdami save nuo savęs pačių.

Christine Dixie instaliacijoje "Būti karaliumi" akcentuoja, kad keisdami vaidmenis siekiame įtvirtinti savo poziciją, būti reikšmingi, svarbūs, tai, manome, garantuos mums laimę, tačiau, esant šiai situacijai, mes kovojame vieni su kitais, taip pamesdami tikuosius savo tikslus. Karštligiškai ieškome nežinodami, ko ieškome, – pasimetame, nusiviliame, parandame tikėjimą.

Sunki našta

Apskritai, ar šiuolaikiniame pasaulyje mums dar svarbus tikėjimas? To klausia L.Zaveckaitė instaliacijoje "Nykstantys". Viena linija ant sienos sukabintos ant kryžiaus prikalto Kristaus atliejos keičiasi, kol visiškai praranda savo formą. Visai kaip mūsų dvasinės vertybės, kurias keičia materialūs troškimai. Bandydami tuštumą viduje užpildyti naujais daiktais, įsivaizduojame galintys vidinę ramybę užsidirbti, laimę nusipirkti, o darnos ir harmonijos pasiekti, tenkindami savo fizinius poreikius.

Apie vartojimo kultūros padarinius dialogą mezga Hermione Allsopp 12 objektų instaliacijoje "Gaubti saugotinus". Objektai, sukurti iš kasdienio vartojimo atliekų, primena sunkius riedulius, kuriuos, lyg Sizifas, ridedame į savo laimės kalno viršukalnę, vis vildamiesi, kad kiekvienas naujas daiktas, patirtas malonumas priartins mus prie jos, tačiau...tik sunkiname savo naštą.

Tikriausiai mus reikia pažadinti, sukrėsti, kad nubudę iš svaigaus sapno, suvoktume, kur esame. Tokiu žadintoju tampa Simono Nekrošiaus skulptūrinė garso instaliacija "Tėkmė, kuri atsitrenkė į žemę", netikėtais, fragmentiškais garsais užpildanti visą galerijos erdvę ir paskatinanti žiūrovą supančią aplinką pabandyti suvokti per garsines patirtis.

Garso judesiai erdvėje taip pat svarbūs menininkui Allardui van Hoornui, kurio kūrinys "065 Miesto dainotakis" pasitinka žiūrovus prie galerijos įeigos. Skulptūra, pastatyta iš rekonstruojamos Vienybės aikštės plytelių ,– abstrakti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos reprodukcija. Susiedamas istorinius ir asmeninę reikšmę turinčius vietų kontekstus, menininkas per garsines patirtis skatina pasinerti į naujas aplinkybes, kuriose verbalinis bendravimas praranda savo reikšmę, ir per tai pamatyti naujai atsivėrusias pasaulio suvokimo perspektyvas.

Apie pasaulį be žodžių, tiksliau, su griežtu jų apribojimu, mąsto ir Kasia Fudakowski vaizdo filmuose "Žodžių skaičius 01, 02, 03", "Žodžių skaičius 04" ir "Profesoriaus Sanchezo kankinimas". Menininkė užduoda klausimą, ar galėtume (iš)gyventi turėdami tik 433 žodžių limitą per dieną? Utopinė mintis, bet galbūt toks apribojimas paskatintų atidžiau klausytis, aiškiau reikšti savo mintis, nuoširdžiau kalbėtis. Tad ar galėtume?

Mykolo Žilinsko dailės galerijoje eksponuojama festivalio "Kaunas mene. Taip arti, taip toli" paroda – visai ne švelnus priminimas, kad kiekvienas savo gyvenimuose esame šiek tiek pasimetęs. Tačiau galimybės keistis visada yra atviros, tereikia joms ryžtis. O vienatvė kartais labai reikalinga – idant suvoktume, koks svarbus ir kartu trapus yra mūsų visų laikas.

Kad ir kiek psichologijos tekstų, faktais įrodančių, koks svarbus ir reikšmingas žmogaus gyvenime yra "čia ir dabar" patyrimas, perskaitytume, sutikdami su veik kiekvienu teiginiu, vis tiek kaip pamišėliai septynmyliais žingsniais bėgame nuo kasdienybės ir nuo realybės. Todėl visada esame pavargę, kartais pikti, nusivylę. Toji svajonės / noro projekcija taip kruopščiai sudėliojama galvoje, kad mes užsimirštame, kokia ji netikra, išgalvota. Toks jau tas žmogus – levitavimo iliuzijos meistras, profesionalus svajonių burbulų pūtėjas, kurį samdytų gal tik sudegęs cirkas.

Veiksmas ir atoveiksmis

Kad ir kokie puikūs, ištreniruoti būtų mūsų gebėjimai suniveliuoti "arti ir toli" sąvokas, ateina diena, kai dabartis pati mus prisiveja. Tuomet pradedame galvoti, gal tikrai nereikia taip skubėti? Gal galime keliasdešimt minučių pabūti ramiai ir paleisti laiką tekėti iš naujo – skaičiuojant dabarties sekundes? Kitaip tariant, gal galime mes pagaliau atsipalaiduoti? O kas gali atpalaiduoti geriau nei žaidimai.

Menininkas Alexandre'as Astieras interaktyvia instaliacija "Pėdos, įsišaknijusios į žemę" kviečia kiekvieną parodos, lydinčios tarptautinį šiuolaikinio meno festivalį "Kaunas mene", eksponuojamos "Meno parke", žiūrovą pažaisti tarp prancūzų labai populiarų petankės žaidimą. Pirmajame galerijos aukšte tam specialiai buvo pripilta žvyro, kuris tik įėjus į galerijos erdvę kiek sutrikdo žiūrovą – norisi žengti ir po ekspoziciją pasivaikščioti it po karjero pakrantę, girdint po kojomis traškantį smėlį. Tačiau bendras vizualus A.Astiero instaliacijos vaizdas truputį sustabdo – juk nesinori suardyti meno kūrinio. Tačiau lipti leidžiama ir net privaloma. Išdėlioti sidabriniai plieno rutuliai ir tarp jų esantis nedidelis ryškios spalvos kamuoliukas kviečia sužaisti bent vieną petankės partiją. Taip meno kūrinys tampa ne statišku, neliečiamu objektu, o veiksmo vieta.

Instaliacija tampa veiksmu, o joje apsilankęs žiūrovas – atoveiksmiu, po kurio nebelieka pradinio vaizdo.

Tiesa, menininkas labai nenutolsta nuo galerijos "rėmų" ir instaliaciją papildo minimalistiniais piešiniais bei abstrakčiais objektais, kabančiais ant sienų. Petankei jie netrukdo, o ir truputį pavargus nuo žaidimo, galima ramiai žvilgsniu apeiti eksponuojamus kūrinius. A.Astier'o instaliacija išauga iš kūrinio, kaip objekto, formos ir tampa performansu, kolektyviniu kūriniu, kurį tuo pačiu metu ir papildo, ir suardo žiūrovas.

Po kiekvieno petankės žaidimo ekspozicijos erdvė pakinta (kitose vietose atsiduria plieniniai rutuliai, grindinio danga susijaukia, statiškumą išlaiko tik ant sienų kabantys piešiniai ir objektai). Instaliacija tampa veiksmu, o joje apsilankęs žiūrovas – atoveiksmiu, po kurio nebelieka pradinio vaizdo. Tampa ne tik įdomu patiems įsijungti į žaidimą, tačiau ir stebėti, kaip nuo sukilusio azarto ir adrenalino keičiasi pati erdvė.

Restauravimo procesas

Apie besikeičiančią erdvę yra Neringos Naujokaitės vaizdo instaliacija "Art Deco", eksponuojama pasikeitusioje antrojo aukšto galerijos erdvėje.

Juodomis linijomis išdažytos ekspozicijų salės sienos jau pačios pasufleruoja apie kaitą: įprastas akiai baltas stačiakampis tampa tamsiu, vingiuotu koridoriumi, kurį apšviečia N.Naujokaitės rodomos skaidrių projekcijos ir vaizdo kūrinys. Galerijos sienose atsiveria vaizdai iš tarpukario buto restauravimo proceso. Skaidrėse rodomi laiptinės, kambario fragmentai, kuriuose fiksuojamos autentiškos interjero detalės. Vaizdo kūrinyje vaizdai iš paties darbinio restauravimo proceso, suteikiant galimybę žiūrovui stebėti erdvės transformavimosi eigą, kurią papildo ir dokumentinių tekstų įrašai.

Vaizdine ir tekstine medžiaga instaliacijoje parodomas sudėtingas buto atkūrimo procesas. Menininkė kūriniu išreiškia ne tik asmeninį susižavėjimą tarpukario paveldu, jo autentiškumu, įžvelgdama būtinybę išsaugoti kiekvieną interjero detalę, jos nekeičiant, tačiau ir atskleidžia biurokratinių mechanizmų trukdžius, siekiant restauruoti unikalų architektūrinį paveldą.

Tiesa, pati instaliacija kiek suglumina žiūrovą – labiau primindama estetiškai pateiktą dokumentinę medžiagą, ji iškelia klausimą: o kur yra meno kūrinys? Ir veikiausiai šis klausimas kyla dėl to, kad atėję į galeriją visada tikimės eksponato, kažko apčiuopiamo. Dėl to iš pirmo žvilgsnio N.Naujokaitės instaliacija iškrenta iš šio konteksto kaip tiesiog tvarkingai surinktas dokumentinės medžiagos rinkinys.

Tačiau gal menas ir yra faktais kalbėti, vaizdais pagrįsti kultūrinį paveldą, siekiant jį išsaugoti ateities kartoms? O gal menas – tai dabarties restauravimas, išsaugant visas jos sudedamąsias dalis ir išlaikant ją ateičiai? Galbūt pats kūrėjos tikslas kalbėti apie tai yra menas?

Žaisti be priežasties

Kita vertus, ar kūrinys visada turi turėti priežastį? Šiuolaikinis menas juk dažnai trikdo, iškelia klausimus, palieka dvejonių ir abejonių. Vlado Urbanavičiaus instaliacijoje "Palėpės žaidimai" erdvėje išdėlioti daiktai ir objektai yra tiesiog todėl, kad "palėpėje norisi daryti kažką slaptą ir be priežasties".

Sukurta žaisminga erdvė žiūrovą skatina atsipalaiduoti. Trečiajame galerijos aukšte esanti palėpė panašėja į iškonstruotą vaikų žaidimų aikštelę, kurioje esantys statiniai yra butaforijos, betūrės konstrukcijos. Plokšti raudoni laiptai su nuvingiuojančiu juodu šešėliu, vertikali, tuščių statinių kompozicija, siekianti remti palėpės lubas, juodi guminiai ratai, suveržti metaliniais puslankiais, pritvirtinti prie galerijos sienų taip, kad žiūrint į juos iš skirtingų perspektyvų ima priminti kažkokias atpažįstamas formas. Visa instaliacija veikia tam, kad sužadintų žiūrovo fantaziją.

Juk koučeriai moko: nebijokite būti vaikais. Ar kartais pabūti jais mums būtinai reikia priežasties ir tikros žaidimų aikštelės? Tiesiog atsipalaiduokime.

Kas? Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis "Kaunas mene. Taip arti, taip toli". Pristatomi A.Astieras, N.Naujokaitė, V.Urbanavičius.

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki lapkričio 24 d.