„Siūlymas motyvuojamas tuo, kad prieš šimtą metų atkurdami Lietuvos valstybę, ją steigiančią lietuvių tautą apsibrėžėme kalbiniu pagrindu. Tai buvo naujas, modernus, europines tendencijas atitikęs mąstymas. Lietuvių kalba iki šiol yra moderniosios lietuvių tautos tapatumo pagrindas. Lietuvos valstybė yra prisiėmusi pareigą rūpintis lietuvių kalba, Konstitucijoje paskelbusi ją valstybine, o mokslą apie lietuvių kalbą, lituanistiką, įvardija prioritetu. Be to, mažiau kam žinoma, kad kitąmet sukanka 80 metų nuo Lituanistikos instituto įkūrimo. Dabar tai Lietuvių kalbos institutas, jame vyksta svarbiausi lituanistikos mokslo tyrimai, rengiami taikomieji lietuvių kalbos leidiniai - žodynai, gramatikos ir kiti. Praėjusieji metai lituanistikos mokslui atnešė daug iššūkių. Būtų prasminga, jei jubiliejiniais metais parodytume jam deramą dėmesį ir pagarbą“, - siūlymą grindžia „Talkos“ pirmininkas Gintaras Karosas.

„Talka kalbai ir tautai“ taip pat atkreipia dėmesį į nerimą keliančius Vyriausybės planus naujame Valstybinės kalbos įstatyme silpninti Lietuvių kalbos institutą ir išardyti jo darnaus bendradarbiavimo sąrangą su Valstybine lietuvių kalbos komisija (VLKK) ir Lietuvių kalbos inspekcija. Lietuvių kalbos institutas yra vienintelė mokslo įstaiga, kuri vykdo kolektyvinius mokslinius tyrimus, nuosekliai kaupia, saugo ir apdoroja unikalius lietuvių kalbos išteklius - ypatingos svarbos kultūros paveldą. Siekiant sudaryti sąlygas tęsti šį darbą nepriklausomai nuo politinės konjunktūros, „Talkos“ visuomeninio judėjimo teigimu, reikia priimti Nacionalinio lietuvių kalbos instituto įstatymo projektą, kuris jau praėjusią kadenciją buvo parengtas Seime.

Kreipimesi pabrėžiama, kad Lietuvių kalbos instituto statusas nėra reglamentuotas įstatymu, kaip to reikalauja Konstitucinio Teismo jurisprudencija. VLKK ir Valstybinės kalbos inspekcijos darbą reglamentuoja įstatymai, o Lietuvių kalbos instituto veikla, anot kreipimosi, neproporcingai palikta sureguliuoti lydimaisiais teisės aktais. Lituanistikos metų paskelbimas ne tik rodytų pagarbą darbams norminant ir puoselėjant lietuvių kalbą, tačiau ir būtų simbolinė atspirtis stiprinti lituanistikos tyrimus ir apsaugoti juos vykdančių institucijų statusą, įsitikinę visuomeninio judėjimo „Talka kalbai ir tautai“ atstovai.

Pareiškime teigiama, kad „Seimui pateiktame Vyriausybės siūlyme dėl Lietuvoje registruojamų įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimų valstybinės lietuvių kalbos įstatymo taikymo sritis pernelyg išplečiama, o tada ima atrodyti, kad įstatymiškai imamasi reguliuoti ne valstybės ir piliečių santykį su valstybine kalba, o neva bandoma reglamentuoti visų Lietuvoje registruojamų (taigi ir ne Lietuvos piliečių, ir ne Lietuvoje veikiančių) įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimų juridinį įteisinimą. Vyriausybės nutarime nurodomas atsitraukimo nuo veikiančių Lietuvoje įstatymų nuostatų kelias. Tai reiškia, kad siūloma įstatymiškai reglamentuoti dar vieną ar kelias valstybines kalbas dar vienoje valstybės gyvenimo srityje.“

Asociacija „Talka kalbai ir tautai“ siūlo įstatymiškai reglamentuoti Konstitucijoje įteisintą tik vieną valstybinę - lietuvių kalbą - ir taikyti tokį reglamentavimą Lietuvos valstybėje registruojamų juridinių asmenų pavadinimams.

„Įsigilinę į Konstitucijos 28 straipsnio, teigiančio, kad: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“, esmę, manome, kad leidimas Lietuvoje registruoti nelietuviškus, t. y. užsienio kalba, įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimus varžytų Lietuvos piliečių laisvę viešojoje erdvėje susižinoti valstybine lietuvių kalba, nes taip būtų įteisintas ribojimas suprasti be vertimo tokius pavadinimus. Taip būtų kuriama tokia atmosfera Lietuvoje, kad lietuvis joje pasijustų ne namie, ne savo šalyje esantis, o tarsi kažkur svetur, svetimoje šalyje.“

Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ tarybą sudaro muziejininkas Gintaras Karosas, kalbininkai prof. dr. Laima Kalėdienė, hab. dr. Kazimieras Garšva, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Gintaras Songaila ir Romas Pakalnis, žurnalistas Dalius Stancikas, režisierius Jonas Vaitkus, filosofas Laisvūnas Šopauskas, rezistentai vysk. Jonas Kauneckas, kun. Robertas Grigas, signataras Algirdas Endriukaitis, Jonas Burokas, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, verslininkas Mindaugas Karalius, aktorius Gediminas Storpirštis, etnologė Nijolė Balčiūnienė, politologas Vytautas Sinica, studentė Monika Morkūnaitė. 

„Pirmą kartą Lietuvoje (...) interpeliacijos tekstą kultūros ministrei parengė visuomeninės organizacijos atstovai. Interpeliacijos tekste glaudžiai išdėstyti šiandienos lietuvių kultūros skauduliai, dėl kurių ignoravimo suformuluoti klausimai ministrei. Ministrės atsakymai turi parodyti visuomenei ir Seimui tikrąją jos kompetenciją ir atskleisti jos vadybinius sugebėjimus“, - pradėdamas spaudos konferenciją sakė Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras A. Rudys, išreikšdamas viltį, kad Seimo nariai, kuriems iš tikrųjų rūpi kultūros būklė ir jos puoselėjimas Lietuvoje, turėtų palaikyti šią visuomenės iniciatyvą.

Spaudos konferencijoje dalyvavo ir interpeliacijos motyvus pristatė asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ atstovai: asociacijos tarybos pirmininkas Europos parko įkūrėjas Gintaras Karosas, tarybos nariai - Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo pirmininkas dr. Romas Pakalnis bei interneto portalo „Alkas“ vyr. redaktorius Jonas Vaiškūnas.

Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininkas G. Karosas apie priežastis, paskatinusias visuomenininkus pareikšti interpeliaciją kultūros ministrei, sakė: „Nerimą kelia Kultūros ministerijos veiksmai, rodantys jos vadovybės negebėjimą žvelgti platesniu akiračiu ir vykdyti valstybinio lygmens kultūros politikos. Patys ryškiausi neprofesionalumo pavyzdžiai yra Lukiškių aikštės konkurso organizavimas ir požiūris į lietuvių kalbą.

Nors Seimas buvo aiškiai pasisakęs, kad Lukiškių aikštėje turėtų stovėti Laisvės kovotojų su Laisvės kario Vyčio skulptūra monumentas, ši sąlyga visai nebuvo įtraukta į konkurso reikalavimus, o vykdymui pasirinktas netinkamas operatorius, nieko bendra neturintis su valstybinės atminties įprasminimo klausimais.

Patys ryškiausi neprofesionalumo pavyzdžiai yra Lukiškių aikštės konkurso organizavimas ir požiūris į lietuvių kalbą.

Kultūros ministerija yra pateikusi Vyriausybei siūlymus antikonstitucinėmis nuostatomis taip keisti kalbos įstatymą, kad faktiškai būtų panaikintas valstybinis lietuvių kalbos statusas ir susilpnintas Lietuvos valstybingumas. Tai beprecedentis nekompetencijos ar tyčinio veikimo prieš Lietuvos valstybę atvejis. Kitos pasaulio šalys eina priešinga linkme. Lietuvių kalbos pozicijos valstybės gyvenime turėtų būti tik stiprinamos, nes tai mūsų valstybingumo pamatas“.

G. Karosas priminė, kad lapkričio 17 d. Vilniaus Lukiškių aikštėje surengtame mitinge buvo priimtas nutarimas siūlyti kultūros ministrei atsistatydinti, o jeigu tai nebūtų padaryta - siūlyti Seimui pradėti interpeliaciją šiai pareigūnei.

Visuomenininkų parengtame 10 puslapių interpeliacijos tekste aptariamos šešios Kultūros ministerijos veiklos sritys, kuriose kultūros ministrės L. Ruokytės-Jonsson veikla vertinama nepatenkinamai arba net įvardijama kaip kenkėjiška, nes yra demonstruojanti nepagarbą valstybei, jos nacionalinei kultūrai ir istorinei atminčiai, jos piliečiams ir atstovaujamai demokratijai. Interpeliacijoje pateikiami faktai, leidžiantys kelti klausimą dėl ministrės neatsakingumo, atsainumo, negebėjimo vykdyti įstatymus bei kitus teisės aktus, įskaitant ir Seimo patvirtintą Vyriausybės programą bei jos įgyvendinimo planą.

Viena svarbiausių interpeliacijos temų yra Laisvės kovų memorialo pastatymo valstybę reprezentuojančioje Vilniaus miesto Lukiškių aikštėje klausimas. Taip pat kritiškai vertinami ir kiti labai svarbūs valstybės atkūrimo 100-mečio įprasminimui numatyti, bet, kaip teigia interpeliacijos autoriai, iki šiol taip ir nepadaryti darbai. Keliami klausimai dėl ministrės neveiklumo Gedimino kalno avarinės būklės likvidavimo istorijoje, paveldosaugos, profesionaliojo meno finansavimo, viešųjų konkursų organizavimo, ministerijos vadybos ir teisės aktų rengimo, bendradarbiavimo su ministerijos valdymo srityje esančiomis institucijomis ir kituose baruose.

„Pristatydami šį interpeliacijos tekstą žiniasklaidai ir Seimui, nuoširdžiai tikimės, kad būsime ne tik išgirsti, bet ir teisingai suprasti Seimo narių ir jo vadovybės. Tikimės, kad ši mūsų iniciatyva bus priimta ne kaip bandymas kištis į Seimo bei Vyriausybės veiklą, o kaip neabejingų dėl savo tautos ir valstybės padėties bei likimo Lietuvos piliečių talka išrinktiesiems mūsų tautos atstovams, nukreipta ne prieš konkrečius politikus, partijas ar frakcijas, o į bendrą visų mūsų tikslą - darnią Lietuvos kultūros politiką, užtikrinsiančią Lietuvos kultūros plėtrą ir klestėjimą.

Seimui dar niekada nebuvo teikiama tokia nepolitizuota interpeliacija, kurios teiginių ir klausimų esmė yra ne politiniai interesai, o vien tik sąžinės ir pilietinės pareigos šauksmas. Tikėkimės, kad jis bus išgirstas mūsų išrinktųjų Seime“, - konferencijos pabaigoje išreiškė viltį asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ narys, portalo „Alkas.lt“ vyriausiasis redaktorius J. Vaiškūnas.

Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ tarybą sudaro 18 mokslininkų, kultūros ir meno veikėjų bei dvasininkų: muziejininkas G. Karosas, kalbininkai prof. Laima Kalėdienė, habil. dr. Kazimieras Garšva, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Gintaras Songaila ir Romas Pakalnis, žurnalistas Dalius Stancikas, režisierius Jonas Vaitkus, filosofas Laisvūnas Šopauskas, rezistentai vysk. Jonas Kauneckas, kun. Robertas Grigas, signataras Algirdas Endriukaitis, Jonas Burokas, etnokosmologas J. Vaiškūnas, verslininkas Mindaugas Karalius, aktorius Gediminas Storpirštis, etnologė Nijolė Balčiūnienė, politologas Vytautas Sinica, Vilniaus universiteto politikos mokslų studentė Monika Morkūnaitė.

Kreipimesi teigiama, kad Kultūros ministerijos parengto nutarimo nuostatos faktiškai panaikina lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusą.

Kreipimesi rašoma, kad siūlymu „išplėsti Įstatymo projekto taikymo sritis (ne tik valstybės ir savivaldybių institucijoms, bet ir kitoms asmenų grupėms, Lietuvoje veikiantiems ES narėse įsisteigusiems juridiniams asmenims, organizacijoms ir kt.)“ siekiama iškreipti valstybinės kalbos statuso esmę. Valstybinės kalbos statusas reglamentuoja valstybės institucijų bendravimą su savo piliečiais, o ne piliečių tarpusavio santykių kalbą. Bandymas nepagrįstai plėsti jos taikymą į perteklines sritis sukuria pretekstą ir tariamą pateisinimą kitai Vyriausybės nutarimo naujovei - Lietuvoje įteisinti pagalbines užsienio kalbas.

Anot asociacijos, negalima pritarti tokiam Vyriausybės nutarimo siūlymui, nes tai susiaurintų valstybinės lietuvių kalbos vartojimo sritį ir paneigtų jos išimtinį valstybinės, taigi piliečiams privalomos mokėti kalbos statusą. Pritarus Vyriausybės siūlymui, atitinkamoms Lietuvos Respublikos savivaldybėms, pirmiausia Vilniaus ir Šalčininkų rajonų bei Visagino ar Klaipėdos miesto, būtų sudaryta galimybė atitinkamai įteisinti pagalbinės lenkų ar rusų užsienio kalbos oficialų statusą, o kitakalbiams piliečiams su valstybe bendrauti ne valstybine lietuvių kalba. Kreipimosi autoriai primena, kad galimybė Lietuvoje apsieiti be lietuvių kalbos jau buvo plačiai įtvirtinta visai neseniai - sovietmečiu. „Talka kalbai ir tautai“ atkreipia dėmesį į tai, jog „pritarus šiai pataisai nebeliktų juridinio pagrindo abejoti dėl nelietuviško asmenvardžių užrašymo oficialiuose asmens dokumentuose ar oficialiuose gatvių ir gyvenviečių pavadinimų įrašuose ir užrašuose teisėtumo“.

Kreipimesi taip pat teigiama, kad Vyriausybės nutarimas siūlo naikinti vieną iš privalomųjų valstybinės kalbos vartojimo sričių, reglamentuotą Konstitucijos 117 straipsniu: „„...“ Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją.“ Atsisakius nuostatos, kad teismas su teisiamaisiais bendrauja valstybine kalba per vertėjo paslaugas, teismas turėtų rūpintis suprasti paties įtariamojo pasirinktą kalbą. „Talkos kalbai ir tautai“ teigimu, tuo būtų faktiškai įteisintas principas, kad dauguma turi prisitaikyti prie mažumos. Siūlymas grindžiamas siekiu užtikrinti apsaugą nuo diskriminacijos kalbos pagrindu, tačiau, kaip teigia kreipimosi autoriai, taip teigdama Vyriausybė remiasi Lietuvoje faktiškai neegzistuojančia pabėgėlių problema.

„Talka kalbai ir tautai“ taip pat išreiškė susirūpinimą dėl Vyriausybės nutarimo siekio „atsisakyti nuostatų, kurios sukeltų nepagrįstai didelę reguliacinę naštą telekomunikacijų įrenginių tiekėjams, kompiuterinės įrangos pardavėjams“. Tai reiškia, kad praktiškai būtų atsisakyta siekio įtvirtinti lietuvių kalbą elektroninėje erdvėje veikiančiose programose bei elektroninės komunikacijos priemonėse, kompiuterinėje technikoje, kas tampa vis būtinesniu uždaviniu skaitmenizacijos amžiuje.

Kreipimesi pabrėžiama, jog Vyriausybės nutarime atsiradęs siūlymas atsisakyti tokių konkrečių institucijų kaip Valstybinė lietuvių kalbos komisija ar Valstybinė kalbos inspekcija pavadinimo įvardijimo konstituciniame įstatyme naikintų įstatyminį šių institucijų reglamentavimą ir yra traktuotinas kaip pirmieji žingsniai faktinio šių institucijų panaikinimo link.

„Talkos kalbai ir tautai“ tarybą sudaro pirmininkas Gintaras Karosas, kalbininkai prof. Laima Kalėdienė, habil. dr. Kazimieras Garšva, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Gintaras Songaila ir Romas Pakalnis, žurnalistas Dalius Stancikas, režisierius Jonas Vaitkus, filosofas Laisvūnas Šopauskas, rezistentai vysk. Jonas Kauneckas, kun. Robertas Grigas, signataras Algirdas Endriukaitis, Jonas Burokas, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, verslininkas Mindaugas Karalius, aktorius Gediminas Storpirštis, etnologė Nijolė Balčiūnienė, politologas Vytautas Sinica, VU politikos mokslų studentė Monika Morkūnaitė.