Suomijos Laplantijos universiteto leidinyje „Techno-voyeurism into a (performing) Body“ aprašytas tyrimas atskleidžia, kad, pritaikius EEG realaus laiko patirtis, leidžia savitai pažvelgti į atlikėją kaip į žmogų. Vidinė fizinė atlikėjo būsena per performansą gali būti įrašoma arba rodoma realiuoju laiku. Tai leidžia iš arčiau pažvelgti į menininko, pasinėrusio į gyvą pasirodymą, kognityvinę būseną.

Meninė M. Griniuk tyrimo dalis buvo vykdoma 2019–2021 m. įvairiose Šiaurės ir Baltijos šalių regiono meno vietose ir renginiuose – pavyzdžiui, Stokholme vykusiame „Supermarket Art Fair“, „Common Ground“ projekte Palangoje. Kūrėja išplėtojo įtraukiančius performansus, kurių metu sąveika su auditorija buvo pagrindinė meninės raiškos dalis, turėjusi įtakos M. Griniuk, kaip atlikėjos, kūno būsenai.

Atlikėjo būsena per performansą gali būti įrašoma arba rodoma realiuoju laiku.

Atlikti meniniai eksperimentai parodė, kad performansus formuoja ir veikia auditorija, pasirodymo vieta ir jo metu naudojami objektai, tokie kaip savadarbiai muzikos instrumentai, EEG įranga ar archyvinė medžiaga – nuotraukos, tekstai. Visi kartu jie daro įtaką tam, kaip atlikėja jaučiasi ir kokį pažintinį krūvį ji patiria.

„Realaus laiko patirtis suteikia žiūrovams galimybę autentiškai pažvelgti į atlikėją kaip į žmogų, patiriantį emocijas ir jaudulį atspindinčias fizines sąlygas atliekant gyvą meno kūrinį“, – aiškina M. Griniuk.

Atlikėjo pasirodymo vaizdo įrašo ir į garso bangas ir vaizdus paverstos smegenų veiklos rodiklių kombinacija galėtų būti įtraukiama į performanso meno kūrinio pristatymą muziejų ir meno galerijų publikai.

„Užfiksavus, kaip susivienija garsas, vaizdas ir įrašyta performansą atliekančio kūno vidinė būsena, galima parodyti, kad performansas nėra statiškas, o veikiau progresuojantis meninis veiksmas“, – teigia M. Griniuk.

M. Maslo nuotr

Gauti rezultatai gali priartinti tyrimus ir technologijas prie meno akademine prasme, pavyzdžiui, organizuojant performanso meno ugdymą meno akademijose.

„Galimybė sustiprinti ryšį tarp publikos ir atlikėjo, atskleidžiant atlikėjo kūno būseną, jaudina įvairiomis prasmėmis. Pirmiausia, technologijos leidžia mums išplėsti performanso įrašymo galimybes. Atlikėjo vidinė būsena visada buvo paslėpta pasirodymo dalis, kurią dabar galime stebėti – galima atsekti atlikėjo išgyventas jaudulio akimirkas“, – pastebi M. Griniuk.

Jos teigimu, atlikimo menas, ypač performanso meno ugdymas, galėtų pasinaudoti šiuo atradimu ir imtis novatoriškų veiksmų išnaudojant technologijas performansams kurti, juos patirti ir užfiksuoti. Tam net nebūtina naudoti EEG technologiją – galima pasitelkti biometrinius duomenis plačiąja prasme.

Ne tik architektų realijos

LASKAO paroda pristatys du architektūros laikmečius – 2021 ir 2100 metus. Parodos kuratorius Vladas Balsys kviečia aplankyti dviejų dalių ekspoziciją, kuri sudaryta iš tradicinių projektų „Klaipėdos architektūra 2021“ ir architekto P. Džervaus meninio projekto-tyrimo „Klaipėdos utopija 2100“.

Pirmojoje ekspozicijos dalyje plačiai apžvelgiamas metinis Klaipėdos ir Lietuvos architektų darbo rezultatas Klaipėdos regione ir naujausi klaipėdiečių architektų projektai kituose miestuose. Ekspozicijoje pristatoma per šešiasdešimt 2021 m. sukurtų konkursinių, dar nerealizuotų ir keletas jau įgyvendintų architektūrinių projektų. Parodoje aktualizuojamas klausimas – kokia projekto dalis yra svarbiausia ir nulemianti galutinį architektūros rezultatą?

Antrąją ekspozicijos dalį jos autorius architektas P. Džervus pristato kaip konkrečių Klaipėdos geografinių vietų atvejų studiją, demonstruojančią įvyksiančių pokyčių urbanistinėje aplinkoje fizinę išraišką – vienais atvejais parodoma, koks neužstatytų teritorijų užstatymas šiandien jau yra suplanuotas, kitais atvejais – kas bus pasiekta, neapdairiai maksimaliai užstatant laisvas teritorijas arba į jas nekreipiant pakankamai dėmesio bei viešųjų finansų. Dar daugiau klausimų kyla, su kokiais kultūriniais ir urbanistiniais iššūkiais susidurs Klaipėdos gyventojai prieš prasidedant XXII a. Kaip miestas pasikeistų priemiesčių gyventojų skaičiui išaugus dvigubai ir daugiau? Kaip atrodytų ir kur įsikurtų imigrantų iš Azijos ir Afrikos rajonai? Kokią įtaką Klaipėdos pakrantėms darytų išplėstas jūrų uostas? Tokie ir panašūs klausimai yra urbanistinės utopijos prognozės uždaviniai, o jų iškėlimas ir palaikymas oficialiame diskurse gali suformuoti veiksmų gaires, kurios reikalingos šiandien, kad ateityje būtų išvengta apmaudžių urbanistinių pasekmių.

Parodos atidarymo metu bus pristatytas projektų katalogas „Klaipėdos architektūra 2021“. Leidinio sudarytojas – architektas Aurimas Baužys, dizainerė ir maketuotoja – architektė Miglė Paužaitė.

Organizatorių nuotr.

N. Ch. Chungo kūrinys

Begaliniai duomenys ir dirbtinis intelektas persvarsto ir keičia pasaulio tvarką. Mašinos – tiek fizinės, tiek skaitmeninės – skverbiasi į kiekvieną mūsų gyvenimo centimetrą, sukeldamos prieštaringų pasekmių. Mokslas vis labiau prieštarauja tikrovei, ir mes nebesugebame joje įvertinti savęs.

Pirmą kartą pristatoma N. Ch. Chungo instaliacija „Dirbtinės perspektyvos“ suteiks stebėtojams galimybę bendrauti su šia posthumanistine mašina. Dirbtiniai subjektai auginami sintetinėse biosferose, paremtose dirbtinio intelekto kalbos, garso ir regėjimo modeliais. Dabarties refleksijos kilpose multisensorinės generacinės sistemos reaguoja į aplinkos veiksnius. Kai aplinkos pokyčiai jaučiami ir interpretuojami šimtus kartų per sekundę, šių išmaniųjų įrenginių elgesys, priklausomai nuo auditorijos veiksmų, tampa chaotiškas. Balansuodamos tarp žmogaus, mašinos ir aplinkos, „Dirbtinės perspektyvos“ atskleidžia mūsų netvarius santykius su informacijos apdorojimo įrenginiais ir algoritmais, visur esančiais, tačiau neanalizuojamais ir palaipsniui keičiančiais mūsų pasaulį.

N. Ch. Chungas, gimęs Pietų Korėjoje, Duke universitete (JAV) įgijo vizualiųjų menų ir biomedicinos inžinerijos bakalauro laipsnį, Prinstono universitete (JAV) apsigynė kompiuterinės biologijos daktaro mokslinį laipsnį, Vroclavo dailės akademijoje (Lenkija) įgijo magistro laipsnį. Būdamas Varšuvos universiteto docentu ir Kalifornijos universiteto mokslininku, jis atlieka kompiuterinės biologijos ir mašininio mokymosi tyrimus.

Autoriaus meninės veiklos laukas apima duomenų ir mašinų įtakos kultūrai analizę. Pasitelkęs naująsias medijų instaliacijas ir intervencijas, jis svarsto ir atskleidžia besiformuojančią sistemų estetiką, susiduriančią su socialiniais iššūkiais. Naujausiuose menininko darbuose pagrindinis dėmesys skiriamas žiniasklaidos, dirbtinio intelekto ir kibernetikos poveikiui, atskleidžiant mokslo kompleksiškumą. Šiam tikslui jis eksperimentuoja su elektronika, mikrodavikliais ir algoritmais, kurdamas daugiasluoksnius kūrinius, kuriuose susilieja naujosios medijos, skulptūra ir erdvė.

Organizatorių nuotr.

D. Štefanigova – apie jausmus

D. Štefanigovos paroda „Meilės ir troškimo, neištikimybės ir tiesos atspalviai“ – tai instaliacija, sudaryta iš įvairaus formato tapybos drobių ir vaizdo įrašų. Ja autorė analizuoja žmogaus santykius ir jų sudėtingumą, kvestionuodama juos per spalvas ir tapybą. Spalvoms menininkė suteikia žmogiškus jausmus ir per jų išraišką analizuoja įvairias meilės stadijas. Kūriniuose ji įsivaizduoja spalvų įsimylėjimą, tarpusavio santykius ar svetimavimą ir kelia sau klausimą, kaip pavydas, neištikimybė ar išsiskyrimas paveiks jų atspalvius, ryškumą ir intensyvumą.

Savo instaliaciją Denisa skirsto į tris dalis, kuriose tyrinėja, kaip spalvos įsimyli, kaip reikia mylėtis su tapyba (spalva) ir kaip rasti santykių harmoniją.

„Įdomu, ar žmonės galėtų vienas kito atžvilgiu elgtis taip pat, kaip elgiasi teptuko potėpiai, – tekantys, nepriklausomi, lygūs, nesmerkiantys, susiliejantys vienas su kitu be pavydo, lygiai taip pat, kaip santykių pradžioje, kai įsimylime. Bet kas žino, ką galvoja spalvos...“ – savo tyrimo esmę pristatė parodos autorė.

D. Štefanigová (gim. 1995 m.) Brno technologijos universiteto Dailės fakultete (Čekija) 2019 m. įgijo bakalauro laipsnį, 2021 m. baigė Estijos dailės akademijos magistro studijų šiuolaikinio meno programą. 2021 m. tapo Baltijos šalių konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininke.

Menininkė daugiausia dėmesio skiria tapybai, tačiau mėgsta eksperimentuoti įvairiomis medijos priemonėmis ir technikomis. Jos kūryboje daugiausia apmąstomos jausmų temos – santykiai ir intymumas, smurtas, kilęs iš bendravimo priešpriešos. Menininkę inspiruoja aistros ir gyvuliškumo, grynumo ir trapumo simbiozė.

D. Štefanigovos parodos atidarymo metu skambės estų atlikėjo Andres Lõo kurta muzika, o atidarymo tęsinys vyks HOFE. Estas A. Lõo atvyko atšvęsti D. Štefanigovos pasirodymą KKKC Parodų rūmuose. Atlikėjas, prodiuseris iš Talino pasidalys savo kurta muzika.

Visos trys parodos veiks iki liepos 3 d. KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Premijomis siekiama įvertinti profesionaliojo scenos meno srities kūrėjų, tyrėjų ir kitų meno srities darbuotojų reikšmingiausius metų darbus ir išskirtinius profesinius laimėjimus. Konkurso laureatams įteikiami atminimo ženklai „Auksiniai scenos kryžiai“, o už naujų sceninės išraiškos formų paieškas – atminimo ženklas „Boriso Dauguviečio auskaras“.

Premijomis gali būti apdovanojami profesionaliojo scenos meno srities kūrėjai, tyrėjai ir kiti asmenys: režisieriai, dramaturgai, scenografai, kostiumų ir grimo dailininkai, šviesų dailininkai, vaizdo įrašo menininkai, choreografai, kompozitoriai ir muzikos atlikėjai, dirigentai, aktoriai, šokėjai, baleto artistai, operos, operetės, miuziklo atlikėjai, cirko artistai, scenos meno istorikai, teoretikai, profesionaliojo scenos meno vertintojai ar kūrybinės grupės.

Anot Kultūros ministerijos, pagal atnaujintus Profesionaliojo scenos meno premijų skyrimo nuostatus, juos pritaikant pandemijos metu atsiradusioms teatro formoms, premijoms siūlomi scenos meno kūriniai viešai turi būti rodomi gyvai arba virtualiai. Kartu su siūlymu turi būti pateikiamas scenos meno kūrinio vientisas ir realiuoju laiku atliktas vaizdo įrašas skaitmeninėje laikmenoje arba nuoroda į vaizdo įrašą, esantį komisijai prieinamoje interneto platformoje.

Nustatyta, kad Profesionaliojo scenos meno vertinimo komisijos posėdžiai gali būti rengiami ir nuotoliniu būdu, pasinaudojant elektroninėmis ryšio priemonėmis. Į vertinimo komisijos sudėtį taip pat bus įtrauktas naujai įkurtos Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacijos deleguotas narys. Komisijos darbas organizuojamas nepertraukiamai, todėl teatrai yra prašomi kviesti komisijos narius į premjeras visus metus.

Pasiūlymų dėl premijų skyrimo laukiama iki 2022 m. sausio 7 d.