Tačiau jo sukurtas filmas "Žiurkės" – ne apie šiuos padarus, o apie tai, kas slypi kitapus jų pasaulio: miesto žemėlapius, istoriją, eksperimentus, ekonominę ir rasinę nelygybę.
Th.Anthony filmas "Žiurkės" bus parodytas Pagrindinėje Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (rugsėjo 20–30 d.) programoje.
Interviu "Vilniaus dienai" režisierius pasakoja, kaip šie gyvūnai jam padėjo keliauti per savą miestą, mokytis ir pažinti save.
– Ką tik baigėte filmuoti naują filmą. Apie ką jis?
– Apie matymą, technologiją ir skirtingų jėgų sąveiką, egzistuojančią žvilgsniuose ir pačiame matymo veiksme. Filmas žvelgia ir į tam tikrus momentus istorijoje, pavyzdžiui, ankstyvąją fotografiją, analizuoja jos atgarsius šiandien: visuotiniame sekime, dirbtiniame intelekte, visiškai kitokioje edukacinėje aplinkoje...
– Jūsų filmai visuomet kalba apie daugiau nei vieną dalyką...
– Tiesa. Skirtingus siūlus traukiu tol, kol rankose turiu naują megztinį...
– Dokumentika jums – tik viena iš išbandytų kūrybinės išraiškos formų. Papasakokite apie tai plačiau.
– Visuomet norėjau būti rašytojas. Mokykloje mane domino trumpos istorijos, poezija. Vėliau – fotografija. Ji ir buvo mano įžanga į vizualinį darbą. Tačiau niekada nemaniau, kad rašymas ir darbas su vaizdais gali kažkaip egzistuoti kartu. Su draugais pradėjome kurti filmus apie riedlentes, įvairius išgalvotus šou. Studijuodamas pradėjau kurti muzikos vaizdo klipus, taip išmokau montuoti. Tiesiog ieškodavau vaizdų internete ir juos derinau su muzika. Baigęs studijas, dirbau su mada kaip videografas. Bet mada man nepatiko, nė kiek ja nesidomėjau.
– Ir tada..?
– Viską palikau užnugaryje ir išvykau į Kongą. Ta patirtis buvo nelengva, bet daug ko mane išmokė. Pradėjau galvoti apie save kritiškai, kaip žmogų, kuris daug ko nežinojo. Į Baltimorę grįžau 2015-ųjų balandį, kaip tik tuomet, kai buvo nužudytas Fredis Gray‘us (afroamerikietis vaikinas žuvo sulaikomas policininkų, jo žūtis išprovokavo masines demonstracijas Baltimorėje – red. past.). Supratau, kad keliavau aplink pasaulį bandydamas pasakoti istorijas, bet jos buvo mano paties kieme. Atrodė, kad nieko nežinojau apie tai, iš kur esu. Pradėjau galvoti apie Baltimorę, apie tai, kodėl miestas atrodo taip, kaip atrodo...
– Ar filmas apie žiurkes prasidėjo nuo žiurkės?
Jei manęs kas paprašytų sukurti klasikinės struktūros vaidybinį filmą, jis būtų labai blogas. Filmas apie žiurkes – proceso, savęs atradimo dokumentacija.– Ar filmas apie žiurkes prasidėjo nuo žiurkės?
– Pažodine prasme – taip. Kartą grįžau namo, išgirdau triukšmą šiukšlių dėžėje, atidariau, pradėjau filmuoti telefonu tai, ką išvydau. Tas iš šiukšliadėžės bandančios ištrūkti žiurkės vaizdas – filmo pradžioje. Ši scena ilgai mane persekiojo. Pradėjau gilintis, radau įstaigą, kuri užsiima žiurkių naikinimu. Negalvodamas apie jokias jungtis, tiesiog pradėjau sekti atskiras istorijos gijas. Gilinausi į tai, kas atrodė įdomu, ir galiausiai suvokiau, kad viskas yra kažkaip susiję. Vienas dalykas vedė į kitą: žiurkė šiukšlių dėžėje, straipsnis, žiurkių naikinimo komanda, žiurknuodžiai, miesto planas, tam tikri rajonai... Filmas tėra tų ryšių dokumentacija.
– Kaip jus patį paveikė šios istorijos kūrimas?
– Išeini į miestą, bandai papasakoti kažkieno istoriją, bet galiausiai vis vien pasakoji apie save. Kurdamas daug sužinojau apie savo istorinę konstrukciją, baltumą, buvimą istorijos pasakotojo vaidmenyje, atsakomybę už kitų pasakojimus. Visa tai – stipri emocinė patirtis. Nėra taip, kad atvyksti su kamera, pasiimi iš žmonių tai, ko tau reikia, ir pradingsti visam laikui. Žinoma, daug kas taip ir daro, bet tai – labai negeras pasaulio navigavimo būdas. Žmonės, kuriuos filmuoju, – amžiams mano gyvenime. Palaikome ryšį, parodau jiems sukurtą filmą. Juk pasinaudoti kažkieno atvaizdu, įkelti jį į ekraną, galiausiai iš to dar ir pasipelnyti, – šį bei tą reiškia. Tai ypač aktualu kalbant apie šį filmą, – iš jo pragyvenu. Kai kalbi apie išnaudojimo istoriją, kapitalizmą, turi suvokti ir tai, kur šiame pasaulyje esi pats. Tai – stipri emocinė patirtis.
– Kaip skirtingi vaizdo elementai, pavyzdžiui, kompiuterinė grafika, rado vietą jūsų filme?
– Niekuomet nestudijavau kino, tad mano kelias į jį buvo gana netradicinis. Pats išmokau filmuoti, mane domino 3D animacija, patiko kompiuterinių žaidimų grafika. Mane domina interneto struktūra, ir tai, kaip jame dėliojama informacija. Įdomi ir tos informacijos navigavimo patirtis. Jei manęs kas paprašytų sukurti klasikinės struktūros vaidybinį filmą, jis būtų labai blogas. Filmas apie žiurkes – proceso, savęs atradimo dokumentacija. Man norisi, kad auditorija, žiūrėdama filmą, jaustųsi taip, tarsi naršytų po internetą. Taip informaciją įsisavinu pats: vieną sekundę skaitau straipsnį, kitą – žiūriu vaizdo įrašą, tuomet vėl grįžtu prie straipsnio... Norėjau tą jausmą perteikti juostoje.
– Kūrinyje daug tekstinės informacijos, žemėlapių, atrodo, kad po ja – didžiuliai tyrimo klodai...
– Tyrimas – svarbi filmo dalis, susidedanti iš straipsnių skaitymo, nuorodų ieškojimo bibliografijoje... Juk negali tiesiog poetiškai visko sudėlioti taip, kaip patinka, turi suprasti, kas vyksta. Dirbau su nuostabiu tyrinėtoju, tad kai vienas mūsų rasdavo straipsnį, pasakydavo apie jį kitam, kitas grįždavo su dar trimis straipsniais ir taip toliau... Tas atgalinis ryšys buvo labai svarbus.
– Ar galima sakyti, kad filmus jūs "rašote"?
– Kurdamas įsivaizduoju skirtingas scenas, išdėstau jas struktūroje. Manau, šis procesas panašus į architekto darbą: turi namo planą, bet reikia jį pastatyti. Tenka improvizuoti su skirtingomis medžiagomis, žmonėmis, prisitaikyti prie jų poreikių. Tai labai laisvas judėjimas nuo plano prie žmonių tikrame gyvenime ir atgal. Naujo mano filmo planavimas truko daugiau nei dvejus metus, o filmavimas – daugiau nei metus.
– Koks jūsų santykis su žiurkėmis dabar ir kaip tas santykis pasikeitė filmuojant?
– Žiurkes visuomet gerbiau. Dabar, manau, gerbiu jas dar labiau. Man jos nėra bjaurios ar atgrasios. Tikrai daugiau niekuomet žiurkės nenužudyčiau. Galvojant apie jas, nekyla jokių su purvu susijusių minčių. Suvokiu jas kaip aplinkos dalį, kuri yra kur kas sudėtingesnė nei tai, ką matau prieš save. Per jas išmokau matyti daugiasluoksniškai: koks tai namas, kas jame gyvena, kas tame name gyveno istoriškai, ką visa tai byloja apie miestą, istoriją, jos reikšmę dabar.
– Kodėl į filmą įtraukėte kriminalinio lėlių namų muziejaus ekspozicijas?
– Galvojau apie kinetinę vaizdų energiją. Apie tą muziejų buvau girdėjęs, labai norėjau jį aplankyti. Tai nebebuvo susiję su žiurkėmis, greičiau – su miesto portretu. Supratau, šis filmas – apie žemėlapių kūrėjus, apie tai, kaip mūsų asmeninis blogis ir gėris yra į tuos žemėlapius įspaudžiamas. Aš ir pats kuriu savo patirties žemėlapį. Tas filmo elementas – tarsi bandymas kūrybiniame procese atsigręžti į save. Jis tyrinėja santykį tarp žemėlapio ir jo kūrėjo. Esame įpratę, kad vaizdai reiškia tai, ką rodo: pavyzdžiui, verkiantis vaikas pabėgėlių stovykloje, mus liūdina arba suteikia viltį, paruošia kažkam, kas vyks po to. Pasak kriminalinio lėlių namų muziejaus vadovo, žmonės į tuos modelius žiūrėdami ieško atsakymų. Bet namai skirti ne tam. Egzistuoja vaizdas, kurį matome, ir tai, kas pasakojama. Tikslas yra tarp viso to naviguoti. Man mene ir apskritai gyvenime tai ir yra įdomiausia: ta navigacija, gebėjimas įžvelgti scenas ir plyšius.
– Ar jūsų filmai labiau istorijos ar patirtys?
– Man patinka viena koja stovėti ten, kita – ten. Įdomu, kaip istorijos tampa patirtimis, kaip mes jas pasakojame. Įdomu atsižvelgti ir į asmeninę mitologiją: kas augant buvo mano idealai? Kuo norėjau būti užaugęs? Kaip užaugęs tas istorijas išgyvenau?
– Kiek jums svarbu visu procesu pasidalyti su auditorija?
– Po filmo peržiūrų, kai užduodami klausimai, visuomet jaučiuosi nejaukiai. Dabar mane labiausiai jaudina naujasis filmas. Kasdien sužinau kažką naujo, viskas dar netikrumo stadijos, egzistuoja net ir visiško žlugimo rizika. Manau, kad jei filmų nerodyčiau kitiems, negalėčiau išgyventi finansiškai. Tačiau vienintelis buvimo būdas, kuris man žinomas: kažkuo susidomėti, daugiau apie tai sužinoti, dar labiau susidomėti, dalytis su bendraminčiais tuo, ką sužinojau. Visame tame daug entuziazmo. Rodyti filmus auditorijai – didžiulė privilegija. Tai leidžia pakelti ir kūrybinę kartelę. Žiurkių filmas leido dirbti su didesne grupe žmonių, aukštesniu profesionalumo lygiu.
– Ar lengva dirbti su didesne komanda, kai tyrimas toks asmeniškas?
– Nelengva. Tame kelyje buvo ne viena kliūtis, dažniausiai – komunikacija. Kartais atrodo, kad kažkam kažką pasakiau, bet išties tai tebuvo pokalbis mano paties galvoje. Reikia išmokti garsiai sakyti, ką galvoji. Tai – proceso dalis. Gera turėti keletą žmonių, žinoti, ką jie mano apie projektą. Filmas tampa nebe mano, o kažkuo nepriklausomu. Tai labai įdomu...
– Koks jūsų santykis su tikrove bei fantazija?
– Mokykloje ir studijų metais esu parašęs nemažai vidutiniškų trumpų istorijų. Jos – absoliuti fantazija. Kažkuriuo momentu suvokiau, kad pasaulis yra kur kas įdomesnis nei aš. Iš čia gimė poreikis dirbti su dokumentine medžiaga. Įdomu dirbti su elementais, pasiskolintais iš skirtingų disciplinų.
– Kaip iš visų tų elementų, surinktos medžiagos sudėliojate filmą?
– Tame procese daug teksto. Pavyzdžiui, kuriant žiurkių filmą – pažodžiui iššifravau visą medžiagą. Turėjau scenarijų, išryškindavau tai, kas svarbu. Paprastai žiūriu į scenarijų, vaizdus, užsirašinėju. Tam tikrą montažo liniją sukuriu dar prieš pradėdamas montuoti. Pradžioje struktūrizuoju tekstą, tuomet vaizdus, tuomet vėl grįžtu prie teksto.
– Ar galėtumėte montažą perleisti kažkam kitam?
– Tai, kaip filmuoju ir režisuoju, labai susiję su montažu. Gal ateityje tapsiu atviresnis bendradarbiavimui. Viena koja visuomet esu montaže, kita – šio momento nenuspėjamume. Montažas – lyg laboratorija, kurioje turiu išsiaiškinti, kas svarbu. Kartais tenka pabandyti dešimt kartų, kol priimu sprendimą. Manau, kažką kitą tokie niuansai labai nervintų.
