Jaunuoliai čia ne tik kaupdavo žinias ir šlifuodavo įgūdžius, būtinus norint skleisti Dievo žodį, bet ir aptardavo naujausias intelektualinio pasaulio idėjas, madas ir tendencijas.
Tuo metu po pasaulį vis labiau plito su Karlu Heinrichu Marxu (1818–1883) ir Friedrichu Engelsu (1820–1895) siejama ideologija, kurios šalininkai tikėjo daugelį amžių vykusia socialinių sluoksnių kova. Anot marksizmo idėjų, pasibaigus šiai kovai, turėtų susikurti komunizmu vadinama santvarka, kurioje esą visi būsią lygūs, o iš vienų bus paimama pagal galimybes, o atiduodama kitiems pagal poreikius (ar kažkaip panašiai).
Tifliso dvasinė seminarija buvo būtent ta vieta Gruzijoje, kurioje caro režimui grėsmę keliančiu marksizmu domėtasi bene labiausiai.
Spėjama, kad į šią instituciją, kurioje daugiausia lavinosi dvarininkų, ne itin turtingų didikų ir šventikų sūnūs, Soso (Josifas) pirmą kartą įžengė 1894 m. rugpjūčio 15 d. (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių). Seminarijoje vyravo griežta tvarka ir itin slogi atmosfera, o inspektoriais vadinami vienuoliai ypač daug laiko ir jėgų skyrė stebėdami auklėtinius bei siekdami užklupti juos darančius ką nors nepadoraus.
Daug dėmesio prižiūrėtojai skyrė ne tik nepadoriam elgesiui, kaip antai girtavimas, ištvirkavimai ar keiksmai, bet ir uždraustai literatūrai, mat šioje įstaigoje neleista skaityti ne tik gruziniškos literatūros ar socializmą propaguojančių kūrinių, bet ir kone visų dabar labiausiai garbinamų XIX a. Vakarų ir Rusijos kūrėjų darbų (leista skaityti tik tų rusų autorių kūrybą, kuri išleista iki XIX a.).
Vos įsikūręs įstaigoje, Soso pradėjo elgtis santūriau nei Goryje. Jis tapo ramesnis, kuklesnis, dėmesingesnis, drovesnis, mąslesnis, uždaresnis ir netgi ėmė kurti poeziją (kai kurias eiles net pavyko publikuoti leidinyje „Iverija“), o jo lavinimosi rezultatai buvo vieni geresnių (nors ir ne patys geriausi). Tačiau labai greitai visas jo santūrumas išgaravo.
Soso būtų nebuvęs savimi, jeigu nebūtų ėmęs domėtis visa uždrausta, taip pat ir socializmą propaguojančia literatūra. Šiuo metu jau žinoma, kad Soso ne kartą buvo baustas seminarijos inspektorių dėl „nepadorių“ knygų skaitymo ar laikymo, mat visi prasižengimai ir bausmės buvo kruopščiai fiksuojami.
Spėjama, kad Soso, kaip ir Vladimirą Iljičių Uljanovą (1870–1924) itin stipriai paveikė Nikolajaus Gavrilovičiaus Černyševskio (1828–1889) romanas „Ką daryti?“ („Čto delat?“,1863), tačiau dar didesnę įtaką jam padaręs tėvynainio Aleksandrės Kazbegio kūrinys „Tėvažudystė“ (1882). Šio romano personažas Koba (Jakobas) Josifui tapo vienu revoliucionieriaus archetipų, su kuriuo jam vis labiau norėjosi tapatintis, tačiau jį taip pat paveikė ir Victoro-Marie Hugo (1802–1885) romano „Devyniasdešimt tretieji“ („Quatrevingt-treize“, 1874) veikėjas Cimourdainas (katalikų kunigas, tapęs revoliucionieriumi).
Slenkant laikui, dėl uždraustos literatūros ir kitų prasižengimų tarp Koba virstančio Soso bei seminarijos vadovybės kildavo vis daugiau konfliktų, kurie galiausiai peraugo į tikrą psichologinį Josifo ir „Juoduoju ženklu“ praminto tėvo Dmitrijaus (tikras vardas Davidas Abašidzė) karą.
Nuo 1896 m. rudens Josifas vis mažiau dėmesio skyrė lavinimuisi seminarijoje ir vis labiau domėjosi marksizmu bei intensyviau bendravo su kitais šia ideologija besidominčiais asmenimis, o mokymosi rezultatai pradėjo kristi.
Jis taip pat prarado susidomėjimą poezijos kūrimu bei dar labiau atitolo nuo motinos, kurios netgi pradėjo vengti, tačiau vėstant santykiams su Keke (1856/1858–1937), kiek atšilo jo ryšiai su tėvu.
Jie vis dar kartais susitikdavo, ir girtuoklis batsiuvys Visarionas (1850–1909) nebeliedavo tiek įniršio ant savo sūnaus, kaip kadaise (net jam padovanodavo savo siūtų batų), o ir Soso į gyvenimo dugnan nusiritusį tėvą žvelgdavo kiek atlaidžiau.
Likus keleriems metams iki stojimo į seminariją, Beso (Visarionas) buvo pagrobęs Soso ir netgi vertė jį kartu dirbti Adelchanovo batų fabrike, kuriame tvyrojo išmatomis atsiduodantis rauginamos odos dvokas. Tai buvo bene pirmas ir paskutinis kartas, kai Soso gavo paragauti tikro proletaro gyvenimo.
Nuo 1897 m. rudens Koba virstančio Soso elgesys darėsi vis agresyvesnis, o jo konfliktas su seminarijos vadovybe vis labiau aštrėjo.
Jis pradėjo nemandagiai elgtis ir nebenusilenkdavo dėstytojams, taip pat užsiaugino ilgus plaukus, pasiskelbė ateistu, įprato juoktis ir kalbėtis per pamaldas, ankščiau išeiti iš mišparų, vėluoti į giedojimus, vakarienę ir bėgti iš mišių. Jis nebesiteikdavo pakelti kepurės prieš vienuolius.
Besibaigiant 1899 m. pavasariui, Soso jau buvo pašalintas iš seminaristų gretų už neatėjimą į testavimų sesiją. Pats Soso vėliau gyrėsi, kad jį esą pašalino už revoliucinę veiklą ar propagandą, tačiau dabar tyrėjai neatmeta prielaidos, kad būsimasis tironas tuo metu galėdavo dar ir dalyvauti vakarėliuose, kuriuose linksmintasi su laisvo elgesio merginomis bei alkoholiu. Jie taip pat neatmeta prielaidos, kad šios linksmybės turėjo tam tikrų reprodukcinių padarinių, galėjusių lemti pašalinimą iš seminarijos.
