Tomas – geras pašnekovas – jo žodžius įdomu skaityti dėl juose tvyrančios gyvasties. Gal ji kyla iš įpročio kalbėti apie dabar – net senas istorijas pasakoti per dabarties prizmę. Dabarties, kai kūrybiniai klodai veriasi susiliejant visiems šiems gyvenimo etapams ir patirtims, kai seni ir nauji dalykai tampa geriausiais ingredientais muzikai kurti. Atlikėjas pasakoja apie atkarpas tarp vaikystės hito „Dantukas“, elektroninės muzikos kūrėjo ir prodiuserio Fingalick sėkmės paauglystėje ir naujo kūrybinio kvėpavimo, kuris visu greičiu visomis prasmėmis neša priekin ir padeda įgyvendinti naujus, drąsius projektus. Šį kartą įžangai tiek ir užteks. Eterį norisi palikti pačiam tekstui – atviram, brandžiam, ypatingam. Sujudinančiam.

– Kaip vyksta dainos gimimas?

– Kartais daina gimsta per vakarą – žinai, kad ją dar reikia tvarkyti, bet tik ne per daug. Dažnai tvarkymas pradangina pirminę emociją, o žmonės emocijas labai jaučia. Jie jaučia balsą, jaučia, ką nori pasakyti. Aš nesu vokalistas – įrašęs pirmą demo suprantu, kad vokalas yra įdainuotas neprofesionaliai, bet tokį balsą pavyksta ištraukti labai retai – tai sekmadieninio pachmo ir nuovargio balsas. Nesuvaidinsi. Atleidi savyje viską ir ta emocija yra kur kas geriau perteikiama negu ta, kurią pasirašei iš anksto ir įrašinėdamas bandai sukurti. Neseniai dirbau prie vieno „Rupert“ rezidencijos filmo. Milda Januševičiūtė kūrė filmą apie savo vizitą į netradicinio gydymo kliniką Indijoje, – kartu kūrėme garso takelį. Šitas filmas yra geriausiai suprantamas kaip emocinis kūrinys – labai lėtas, vizualus, daug prideda garsas. Milda šneka ant viršaus. Ji pasirašė tekstą ir įskaitė angliškai. O tuomet pradėjo skaityti lietuviškai ir iškart pasigirdo kita emocija, sunkesnė ir ryškesnė.

Nuo čia mintis šoka į rašymo lietuviškai ir angliškai temą. Beveik visą laiką rašiau angliškai dėl kažkokių ambicijų – nes galiu, nes daugiau žmonių supras, nes turiu ambicijų būti megaatlikėju. Bet prieš pusantrų metų su draugais ėmėme kalbėtis, kad rašant angliškai keičiasi tonas. Kitaip dėlioji mintis. Lietuvių kalba yra labai sunku rašyti, labai jaudinuosi, visas tekstas būna tarsi nuogas. Bet dabar esu pasiryžęs parašyti lietuvišką albumą.

Lietuvių kalba yra labai sunku rašyti, labai jaudinuosi, visas tekstas būna tarsi nuogas. Bet dabar esu pasiryžęs parašyti lietuvišką albumą.

– O kodėl žmonėms muzikoje taip svarbu suprasti žodžius? Suprasti dainą?

– Kai rašai dainą, joje kuri daug sluoksnių, kuriuos turi užpildyti geru turiniu. Instrumentalas, atlikimas, aranžuotė, tekstas. Bent keturios sferos, kurias turi sukurti nepriekaištingai. Teksto sferoje dažnai sąmoningai paliekama kabliukų, kad kai ką suprasti būtų galima ne iškart. Tekstas turi labai didelę perklausymo-dar-kartą vertę. Muzika irgi, bet joje kur kas sunkiau paslėpti ką nors, ko pirmą kartą klausydamas nepastebėsi. Ausis supranta garsą vienodai, o smegenys tekstą gali suprasti dvigubai. Tiesa, man patinka ir tiesmukiški tekstai – jie visą dėmesį sutelkia į muziką, atlikėją ir atlikimą. Tokių atlikėjų kaip Frankas Oceanas tekstai labai vaizdingai apibūdina pasaulį, jo vokalas prilygsta Beyonce’i ir jo muzika yra labai „vedanti“. Visos sferos padarytos. Pats klausydamas dainos pirmą kartą girdžiu visumą, antrą kartą klausau instrumentalo, trečią – teksto... Daina gali būti perklausoma kelis kartus ir visi tie kartai dažniausiai būna skirtingi.

– Gera vieta užduoti šiame pokalbyje vienintelį klausimą apie tavo hitą „Tu maivais“. Hitas yra įdomus reiškinys – gali daug metų kurti, bet po vieno gabalo apie tave sužinos daugiau žmonių negu per visus kūrybinius metus. Kaip dėl to jautiesi?

– Sakyčiau, kad buvome tam pasiruošę. Tą dainą parašiau Berlyne, savo svetainėje, labai karštą vasaros dieną. Iš atrasto arabiško gabalo buvau susikarpęs keturis instrumentalus ir pradėjau dėlioti dainą. Šitas gabalas parodė mano kaip prodiuserio ir songwriterio pusę. Vasarą retkarčiais jį pagrodavome savo vakarėliuose – „Debesinėse“. Buvo matyti, kad daina "paeis", nutarėme filmuoti klipą. Aš hito nesureikšminu. Naujajame albume ne visi gabalai bus tokie kaip „Tu maivais“. Ne visi bus taip lengvai suprantami, pagaunami. Suprantamumo rodiklis – daugybė privačių žinučių, kuriose žmonės man rašo, kad ši muzika – „tai šviežio oro gurkšnis, kažkas, ko Lietuvoje dar negirdėjau“...

Bet matomam būti gerai, svarbu nelikti burbule, kuriame kuri tik labai nišinę, išskirtinę muziką ir rodai ją savo draugams. Tokia muzika man labai patinka ir ji turi žiauriai didelę vertę, pats norėčiau ją kurti, bet man atrodo, kad kol kas yra per mažai muzikos, kurios galėtume klausyt ir mes su tavim, ir chebros iš kitų socialinių grupių, provincijos, periferijos. O muzika turi jungiamąją galią – „Tu maivais“ turi tą visiems suprantamą emociją, ji jungia. Šitas gabalas yra viduryje tarp mūsų visų, jai skambant koncerto metu klausytojai pasijustų tarsi plaukiojantys tame pačiame baseine.

Tiesa, šitos dainos dėka dar kartą pamačiau, kokia maža Lietuva. Žinai, kai nueini į susitikimą su Martynu Tyla ir Jonas Nainys pakviečia į „Radistų“ koncertą arenoje... Trūksta tik M.A.M.A. apdovanojimų ir viskas, bus pasiekta „viršūnė“. Ir visa tai tik dėl vienos dainos! Man atrodo, kad žmonės turi tokį pripažinimą užsitarnauti. Tačiau, pavyzdžiui, niekas iš dabar manimi susidomėjusiųjų nežino, ar aš gerai atlieku muziką gyvai. O aš nesu geras live atlikėjas, nes neturiu balso, gelbsti artistiškumas. Kai įsijaučiu – imu rėkauti, o dabar ruošiama programa reikalauja jausmingumo, tad reikia vėl prisiminti, kaip groti pianinu, dainuoti…

– Palauk, o kaip didžiausia intriga? Tai tave pasikviečia M.Tyla ir ką tu jam atsakai?

– Kai grojau su grupe „Without Letters“, jau teko susipažinti su grietinėle. Tylos tiesiog paklausiau, kas man buvo įdomu: ką jis mano apie lietuvišką muziką, iš kur į Lietuvą ateina muzikinės įtakos. Tiesiog analizavau verslą, tačiau jo pasiūlymų atsisakiau, nes dabar turiu kitų planų.

– Idiliška Holivudo istorija? Sėkmė per vieną naktį.

– Jeigu eičiau groti į M.A.M.A apdovanojimus, tai tik sutaręs, kad viskas – visos dekoracijos ir panašiai – atrodys taip, kaip mes norime. Kad gausime sutartą sumą pinigų. Kad jausimės patys valdantys situaciją. Prodiusuoju muziką nuo aštuoniolikos metų, per tą laiką išmokau, kad atlikėjo atsakomybė yra kur kas didesnė negu tiesiog ateiti ir pagroti. Kūrėjui labai svarbu išlaikyti kūrybinį vientisumą. Pavyzdžiui, būti suprantamam vizualiai, atitinkamai apsirengti – kartais tai net ima kelti nerimą! Bet ir atrakina tuos kūrybinius sluoksnius, apie kurių egzistavimą anksčiau neįtariau. Dabar galiu įsivaizduoti, kaip mano muzika atrodys vizualiai, galiu matyti, kaip ji skamba. Anksčiau tai palikdavau kitiems žmonėms.

– Daug žmonių mėgsta pabrėžti, kad esi vienas iš nedaugelio R&B atlikėjų Lietuvoje ir iškart paaiškina – atlikėjų mažai, nes ši muzika nėra būdinga mūsų tautiniam charakteriui. Ar tikrai egzistuoja muzika, netinkanti tautiniam mentalitetui?

– Žiauriai geras klausimas. Na, manau, kad rokas yra kur kas labiau lietuviška muzika negu R&B. Pradėkime nuo to, kad jis suformavo „Fojė“, „Antį“, „Bix“ nepriklausomybės metais. Rokas buvo maišto simbolis, turėjo poetinę vertę ir buvo įdomus kaip muzika. Tai paaiškina, kodėl šiais laikais Benas Aleksandravičius yra ne tik vienas didžiausių roko, bet ir apskritai muzikos atlikėjų Lietuvoje. Mes turime didelį roko žanro palikimą.

R&B susiformavo tik XX a. pabaigoje. Ši muzika neša jausmą, kuris, natūralu, lietuviams yra sunkiai suprantamas. Pradėkime nuo to, kad tai juodaodžių muzika. Jei nuo trylikos metų nebūčiau klausęs šio žanro, irgi negalėčiau jo pajausti.

2012 m. mano gabalai sulaukdavo didžiulio populiarumo Amerikoje. Tai buvo geriausias mano, kaip muzikos prodiuserio Fingalick, kūrybinis etapas. Su pora amerikiečių komandų užsimezgė dialogas, galiausiai atsirado dainų, prodiusuotų Goldlink, dabar jau platininio reperio. To nebūtų nutikę, jeigu nejausčiau R&B ir repo muzikos grūvo. Kaip kitaip sukursi instrumentalą, priverčiantį judėti? Čia nieko neapgausi. Taip pat svarbu turėti omeny, kad Lietuvoje šokių muzika visada buvo „tiesi“ – pavyzdžiui, eurotrance’as. O R&B turi turėti svingo ir grūvo.

Kitas dalykas, kad lietuviška muzika yra liūdnesnė ir gana depresyvi. Juk pats tūkstantį kartų stovyklose prie laužo esu girdėjęs Sauliaus Mykolaičio „Matricą“ – manau, ši muzika iš žmogaus iššaukia tikriausią lietuvį. Ji padeda pamatyti ir tamsią, ir gražią gyvenimo pusę. O R&B yra muzika, kurios klausantis tiesiog galima jaustis gerai. Lietuviai niekada nebuvo pasiruošę be priežasties jaustis tiesiog gerai. Tiesa, repas tikrai neatsirado iš gražaus gyvenimo, o iš šūdo, šlamšto, daugiaaukščių kvartalų... Tačiau muzika gimė kaip nonkonformizmo forma, ėjimas prieš tikrovę, sakant, kad „ei, viskas gerai“. Vakar klausiausi puikaus, juokingo podkasto, kuriame komikas Zachas Foxas šneka su reperiu Father iš Atlantos „Awful Records“ apie apsimetinėjimą muzikoje. Apie tai, kad Čikagoje, Atlantoje nusikalstamumas yra didžiulis, bet visi užsideda kitą veidą ir kuria muziką, kuri visas negeroves uždangsto. Ar tai gerai, ar ne – nežinau. Pats savo muzika norėčiau skleisti žinią, kad galima tiesiog atsipalaiduoti ir gerai leisti laiką.

– O kas šiuo metu formuoja lietuvišką kultūrą?

– Lietuvoje muzikos kultūra yra labai maža ekosistema, žanrai greitai atsiranda ir pradingsta. Gyvenimas nenuspėjamas. Mūsų, muzikantų, niekas nekritikuoja. Lietuvoje kritika yra arba varymas ir labai subjektyvi nuomonė, arba neutralumas ir pasyvumas. Neseniai su Vaiperiu šnekėjomės apie muzikinę žurnalistiką Lietuvoje. Jos nėra! Nėra kritikos. Atsiverčiau „370“, kur „Gintariniai Akiniai“ vertina naujausius albumus: Willie Valo albumas yra įvertintas taip pat kaip „Shishi“ albumas, 70 procentų iš šimto. Apie Willie Valo parašyta taip: „Gal albumas ir skamba lėkštokai, bet gitarų hiphope turbūt dar negirdėjote“, o apie „Shishi“: „Labai profesionalios merginos, bet atrodo, kad jos tiesiog linksminasi“ – tarsi tai būtų minusas! Viskas labai neutraliai. Negalime būti geri arba geresni, kol nebus geros kritikos. Nors taip, ji gąsdina – skaudžiausia, kai supranti, kad sakoma tiesa. „Nu žinai, Finga, tavo muzika gana vidutiniška“, – ir pagalvoju – ech, juk aš net noriu apie tai albumą parašyti.

Dabar pasaulyje vyrauja trepas. Stebiu, kaip pasaulyje muzika tampa produktu. Girdžiu, kaip popžvaigždžių gabaluose skamba vyraujančios muzikos įtakos – tai yra nešvaru, šlykštu, norisi vemt. Ir ne dėl to, kad dainos labai blogos, o dėl to, kad vyksta makabriškas žanrų maišymasis vien dėl to, kad reikia daryti pinigus iš to, kas madinga.

Tačiau „Flying Saucer Gang“ ėmė kurti trepo muziką ir visuose Lietuvos miestuose surinkti po tūkstantį žmonių, o Kaune – du tūkstančius penkis šimtus, jie suteikė drąsos trepo mėgėjams pradėti kurti savo muziką. Aštuoniasdešimčiai procentų jų dar reikia gerokai padirbėti namuose, tačiau atsiranda ir vienas kitas unikalus atlikėjas. Kauniečių įrašų leidykla „Nothing Personal Records“ dabar išleido vieno vaikino Chainsaw Luke EP, kuris įžangoje šnibžda, – beveik poezija. Tai labai įdomus, netradicinis trepo release’as. Įsivaizduok, Lietuvoje juk jau visi įmanomi angliški trepo tekstai išrašyti, mes nebeturime apie ką repuoti! Jau anksčiau neturėjome, bet dabar išvis nebeturime, visos kalės ir šaibos jau aptartos. Dabar mums reikia susigalvoti ką nors naujo. Norėčiau, kad atlikėjai suprastų galintys kurti pasaulius, galintys muziką kurti ne tik iš garsų, bet ir iš vizualumo. Smagu, kad tokie atlikėjai dabar jungiasi tarpmiestiškai ir jų kūryba netgi gali tapti judėjimu, kuris tampa įdomus visiems Lietuvoje ir užsienyje, pavyzdžiui, „Colors Berlin“ ar užsienio promoteriams. Lietuvoje jau galime rengti vienos dienos trepo ir R&B festivalį, atlikėjų užteks. Labai džiaugčiausi, jeigu Lietuvoje šokių muzika užleistų daugiau vietos repui ir R&B. Repas ir trepas yra naujasis pankrokas.

– Kalbi apie kritikos svarbą ir pats turbūt esi atviriausiai kitus kūrėjus palaikantis atlikėjas.

– Esu platus žmogus tik dėl laiko, praleisto su labai skirtingais muzikantais. Visą gyvenimą su Vaiperiu klausomės urbanistinės muzikos, bet vakarėliuose grojame afro-beat ir klubinę šokių muziką, o mėnesio gale atliksim audiovizualinės muzikos performansą Berlyne. Pijus Džiugas Meižis moko mane ramybės ir parodė mėgstamiausius elektroninės muzikos atlikėjus. Su Alanu Gurinu iš „Vaikščiojimų“ kalbamės, kad būtų smagu surengti ambiento klausymąsi mūsų namų svetainėje. Visi ko nors mane išmoko. Viena gražiausių muzikinių draugysčių vyko su „Without Letters“ – pirmą kartą gyvenime buvau muzikos grupėje, turėjau išmokti nusilenkti su savo ego ir gavau be galo daug naudingos patirties.

– Grįžkime prie fakto, kad scenoje tu nuo trejų metų. Kaip taip?

– Neseniai supratau, kad man svarbu apie tai kalbėti, pavyzdžiui, apie „Tele-bim-bam“, nes juk tai unikalus mano bruožas, kurio anksčiau žiauriai gėdijausi. Vieną sesiją su psichologe esu turėjęs būtent šia tema – labai reikėjo atrišti, kurioje vietoje vaikystėje susiformavo keistas nerimas, paliečiantis mane kaip kūrėją. Buvo tokia istorija. Kai su „Tele-bim-bam“ pristatinėjome albumą ir manęs, šešiamečio, žurnalistė paklausė: „Tomai, ar tu jautiesi žvaigžde?“, aš pasakiau: „Taip.“ Kai grįžau namo, mama labai barė, gavau pylos. Jai buvo baisu, kad augina susireikšminusį vaiką. Bet iš tiesų, pavyzdžiui, rajono kieme vaikai mane dūchindavo: „Su mumis kašio nežaisi!“ Labai keista. Viena vertus, gyvenau įdomų gyvenimą, keliavau po Lietuvą, kiekvieną savaitgalį koncertuodavau, tačiau grįžęs namo norėdavau ir negalėdavau pabūti paprastu kiemo vaiku. Turint omeny šią patirtį, vis dar nesuprantu, kodėl vėliau vis tiek pasirinkau būti muzikantu. Aišku, „Tele-bim-bam“ nebuvo muzika, labiau šou. Bet man tapo taip svarbu save matyti ant scenos! Nors kuriu muziką nuo visų pasislėpęs, staiga scenoje atsiranda Free Finga. Šis personažas susideda iš visos papasakotos patirties ir naujo manęs – atsipalaidavusio. Tai keisti dalykai, kuriuos po truputį noriu suprasti.

– Dar buvo „Ąžuoliukas“.

– Taip, labai svarbus etapas. Ypatingas santykis su Vytautu Miškiniu. Aš gerai dirigavau ir su Miškiniu buvome pradėję dirbti akis į akį, dviese. Jis manė galintis iš manęs išugdyti dirigentą ir aš pats to labai norėjau. Bet taip gerbiau savo mokytoją, kad jo labai bijojau ir, manau, tai galėjo lemti, kad pasirinkau ne klasikinės, o elektroninės muzikos kelią. Kai su Miškiniu dabar susitinkame gatvėje, apsikabiname kaip seni draugai.

– Kaip manai, kur slypi didžiausias skirtumas tarp populiariosios ir akademinės muzikos?

– Profesionalumas reikalingas ir ten, ir ten, taisyklės taip pat... Hm... Kai ruošiesi atlikti Mahlerio „Tūkstančio balsų simfoniją“, pasiruošimas yra visiškai kitoks negu ruošiantis atlikti dainą „Labame ryte“. Daugiau prakaito, darbo ir susijungimo su praeities dvasiomis yra tada, kai žinai, kad kūrinį atliksi su didžiuliu orkestru ir trimis chorais. Akademinėje muzikoje svarbiau pati muzika, o ne įvaizdis. Akademinė ir klasikinė muzika visada turės inteligentiškesnį, analitiškesnį klausytoją.

Lietuvoje visi sukamės su tuo, ką turime. Mano klipas buvo sukurtas iš asmeninio biudžeto, negalėjau sumokėti savo draugams, kurie dirbo iš idėjos – pinigų užteko tik kurui ir dekoracijoms. Gal kada nors pereisime į kitą lygį, kai savo muziką taip pateiksime visuomenei ir valdžiai, kad jie norės skirti pinigų mūsų kūrybai. Buvo į Vilnių atvažiavę Berlyno ir Amsterdamo naktiniai merai ir vertino naktinę rinką. Pagrindinis jų patarimas visiems mums buvo tapti matomiems. Tam, kad tam tikra muzikos kultūra žmonėms neatrodytų tamsus narkotikų lizdas, purvaskylė, ir taptų aišku, kad tai vertingas dalykas, kuriam galima skirti pinigų, kad čia kuriama vertė. Gal tai net atneš pelno! Galima viską daryti tik pogrindyje, bet jeigu randame būdą veiklą monetizuoti – laimime ne tik mes patys, laimi visi. Pavyzdžiui, policijai nebereikės važiuoti stabdyti vakarėlių, nes jie bus vertinami kaip naudingas reiškinys. Akademinė sritis yra labai aiški, matoma, skaidri, o pogrindinė... kol kas mažai kas žino, kas ten vyksta.

– Mane stebina tavo sąmoningas pasirinkimas kalbėti apie svarbius dalykus.

– Man tai pradėjo rūpėti neseniai – turbūt panorau būti dalimi bendruomenės, kuriai viskas sekasi gerai. Reikia kelti vieniems kitus. Dėl to svarbu kalbėti ir apie politinius, aplinkosauginius dalykus – juk visa tai mus liečia tiesiogiai. Yra mano pusė, kuri pasislėpusi, kuriai reikia tylos, bet yra ir kita, kuri visada nori šį tą pasakyti.

– Vienas tavo feisbuko įrašas apie plastikinių šiaudelių alternatyvą – bucatini makaronus – padėjo man atsikratyti įpročio kavinėse gerti su šiaudeliu.

– Vis dar turiu kelis likusius bucatini makaronų maišelius – vis kam nors nuvežu. Ateinu pas kokios nors vietos savininką ir kalbuosi su juo – visi yra galvoję apie šiaudelių problemą, bet niekas nežinojo, ko imtis. Per „Max Pain“ koncertą visi gėrė kokteilius su makaronais! Tas vienas makaroniukas kažką mažumėlę keičia. Mano pats didžiausias tikslas, kad šiaudelių atsisakytų „Caffeine“ – dabar jų yra tiek, kad iki lubų užpildytų kavinės, kurioje sėdime, patalpą.

– Paskutinis klausimas – kas tave labiausiai džiugina DABAR?

– Žiauriai daug dalykų. Girdėti savo draugų muziką. Vakar Miša Skalskis parodė naujus gabalus – visiškai nemišiški, bet tokie įdomūs. Džiugina, kad didžiausi festivaliai nori fokusuotis į repo ir R&B muziką. Džiugina, kad žmonės anksčiau buvę paraštėje, ateina į tavo ratą, nes jiems įdomi tavo muzika – būtent ji leidžia mums susipažinti. Prieš 2–3 metus mano emocinė būsena labai stipriai keisdavosi, ėjo kažkokia kreive, o dabar neturiu laiko liūdėti. Siekiu kažko, kas užpildo mano laiką ir sukuria džiaugsmą. Būna mažos lietuviško liūdesio akimirkos, kai žiauriai pažliumbiu, išsivalau, parašau dainą. Nukreipiu emociją į pagrindinį tikslą – muziką. Ir po kelių dienų vėl grįžtu į eismą. Labai svarbu suprasti savo emocijas. Esu jautrus kitų žmonių ir savo emocijoms – tai ir stiprioji, ir silpnoji mano pusė. Bet aš laimiu – mano muzika nuoširdi!

Šaltinis: Muzikos informacijos centras

Su prieš du dešimtmečius dienos šviesą išvydusiu „Tele Bim-Bam“ kolektyvu užaugo ne viena karta. Nuo to laiko keitėsi vaikai ir pačiame kolektyve – dalis vyresniųjų užleido vietą jauniesiems ir žengė savo gyvenimo keliu. Sutapimas ar ne, bet dalies jų gyvenimas ir kasdienybė neįsivaizduojama be scenos, metai praleisti „Tele Bim-Bam“ kolektyve iki šiol kelia nostalgiją, o dainos sujaudina iki širdies gelmių.

"„Tele Bim-Bam“ yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Be jo nebūčiau toks, koks esu. Tuo metu visi mūsiškiai buvo žinomi, – prisimena 13 metų su „Tele Bim-Bam“ praleidęs Tomas Narkevičius ir prisipažįsta, jog žinomumas vaikams nebuvo lengvas iššūkis. „Mane net ir krepšinio aikštelėje visą laiką atpažindavo. Tiesą sakant, tas dėmesys ne visada buvo malonus. Aš labai daug dalykų imdavau giliai į širdį, o vaikai, galbūt iš pavydo, būdavo užgaulūs“.

Žinomumo privalumus ir trūkumus dabar su šypsena prisimena ir Gabrielė Malinauskaitė. „Buvau atpažįstama, tačiau man mama nuo mažumės sakydavo, kad nepaisant to, jog mane rodo per televizorių, kad esu scenoje, vis tiek esu toks pat vaikas, kaip ir kiti. Ji labai bijojo, kad aš neišpuikčiau, nesusirgčiau taip vadinama žvaigždžių liga. O dabar juokauja, kad gal iš tos baimės kiek perspaudė, perlaužė į kitą pusę“, – juokiasi G. Malinauskaitė savo gyvenimą ir karjerą siejanti su aktoryste.

T. Narkevičius kaip solistas išgarsėjo ir vienu iš „Tele Bim-Bam“ vedų tapo sudainavęs tokius kūrinius kaip „Kelionė pas pabaisą“, „Dantukas“, „Kiški piški“, „Mes kitokie“, pora duetų su Eglute. G. Malinauskaitės repertuare – „Paukščių karalius“, „Pupa“, „Karakumų asilėlis“, „Paukšteli“, „Velykų rytas“.

„Iš tų laikų prisiminimai tik nuostabūs. Mane suformavo šis kolektyvas. Gal būčiau buvęs uždaras ar drovus vaikas, bet „Tele Bim-Bam“ davė galimybę pamatyti Lietuvą, sutikti labai daug vaikų, kurie nori mane pamatyti. Man „Tele Bim-Bam“ buvo kelionė, entuziazmas kažko laukti. Tai buvo visas gyvenimas, gyvenimo mokytojas, padėjęs nugalėti scenos baimę ir išmokęs labai daug dalykų, pavyzdžiui, kaip bendrauti su publika, kaip scenoje atrodyti ir jaustis gerai“, – sako T. Narkevičius, kolektyvą palikęs prieš penkerius metus.

Vaikinas šiuo metu studijuoja KTU, bet jo gyvenimas vis dar glaudžiai susijęs su muzika. Su savo asmeniniu projektu „Fingalick“, pripažintu ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, jis kuria elektroninę muziką, groja su grupe „Without Letters“. Nors nuo muzikos jis neatitrūko, nostalgiją vis dar kelia ir stipriai jaudina „Tele Bim-Bam“ koncertai.

„Lankiausi „Tele Bim-Bam“ ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerte prieš metus ir supratau, kad į „Tele Bim-Bam“ koncertus aš žiūriu labai emocionaliai ir labai graudinuosi. Kai klausausi jų dainų, šiurpuliukai per kūną bėgioja. Visos tos vaikiškos dainos, muzika – labai gražu. Galiausiai, ten skamba ir mano dainos. Tiesą sakant, kai matau mano dainas dainuojančius vaikus, juos analizuoju. Galvojau, ką ir kaip aš vienoje ar kitoje vietoje būčiau daręs, – pasakoja T. Narkevičius ir prisipažįsta tarp kolektyvo mažųjų atradęs savo kopiją. – Jo vardas taip pat Tomas, jis taip pat nešioja akinius“.

Tomui pritaria ir jo kolegė Gabrielė: „Dabar labai noriu pamatyti „Tele Bim-Bam“ koncertus kaip žiūrovė, o ne kaip atlikėja. Seku naujienas apie grupę, matau, kaip iš koncertų nuotraukas įkelia kiti „Tele Bim-Bam“ nariai ir suprantu, kad tie koncertai tokie pat smagūs“.

G. Malinauskaitė „Tele Bim-Bam“ kolektyve praleido 17 metų ir su juo atsisveikino sudalyvavusi pernai vykusiame „Voro vestuvių“ ture.
„Sunkiausia buvo vaikiškas dainas dainuoti paauglystėje, bet po to tą patį ir su kitais vaikais pastebėjau. Visiems per pereinamąjį laikotarpį buvo sunku dainuoti vaikiškas dainas. O kai suaugi, tai pasidaro smagu. Pradėjau studijuoti aktorystę ir susitikimas su vaikais man tapo dar malonesnis“, – išgyvenimais dalinasi buvusi solistė ir Neringą Čereškevičienę vadina pirmąja scenos mokytoja, parodžiusia jai, kas yra kinas.

„Tele Bim-Bam“ ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertai: lapkričio 18 d. – Kauno „Žalgirio“ arena; lapkričio 20 d. – Vilniaus „Siemens“ arena; lapkričio 22 d. – Klaipėdos „Švyturio“ arena; lapkričio 24 d. – Šiaulių arena; lapkričio 25 d. – Panevėžio „Cido“ arena.