Energijos pliūpsnis

Šios operos muzika, trykštanti nerūpestinga linksmybe, iš dainininkų pareikalauja kone pirotechnikos efektus primenančio vokalinio meistriškumo bei aktorinių sugebėjimų. Pagrindinio moters vaidmens – pulko markitantės Mari – atlikėja turi ne tik nepriekaištingai valdyti balsą, kad įveiktų visus vokalo daugiakovę primenančios partitūros ruožus, bet ir tuo pat metu kurti nepaprastai spalvingą personažą.

„Mari partiją dainuoju su dideliu entuziazmu ir džiaugsmu. Džiaugiuosi, kad įdėtas darbas, energija žiūrovams suteikia daug teigiamų emocijų, o opera „Pulko duktė“ sulaukia vis didesnio žiūrovų pripažinimo bei tampa vienu mėgstamiausių repertuaro kūrinių. Tiek vokaline prasme, tiek artistiškumu Mari vaidmuo reikalauja sportiško kūno, tvirto charakterio ir energijos pliūpsnio. Opera „Pulko duktė“ ne veltui parašyta prancūzų kalba, nes šios kalbos skambesys kūriniui suteikia papildomo žavesio. Kitokios aš jos neįsivaizduoju“, – pasakojo Mari partijos atlikėja Rita Petrauskaitė.

M. Aleksos nuotr.

Unikalus šansas

Mari mylimojo Tonijo partija tampa išbandymu net geriausiems pasaulio dainininkams: jau pirmajame operos veiksme jiems tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do bene žymiausioje visų laikų tenoro arijoje „Pour mon âme“ („Mano sielai“), pramintoje „tenorų Everestu“. Kūrinio iššūkį jau ne pirmą kartą priims solistas Tomas Pavilionis.

„Yra vietų, kur Tonijo vaidmens interpretacijoje pridėsiu kelias kadencijas. Labai norėjau dainuoti KVMT statomoje komiškoje operoje „Pulko duktė“, nes opera iki šiol Lietuvoje nebuvo nestatyta ir tai man, kaip kelis metus dainuojančiam koncertuose Tonijo arijas, yra unikalus šansas. Kai sekasi atlikti arijas, natūralu, kad norisi sudainuoti visą partiją!“ – akcentuoja T. Pavilionis.

M. Aleksos nuotr.

Juoksis net santūriausi

Opera pasakoja našlaitės Mari istoriją. Rasta mūšio lauke ir užauginta prancūzų armijos seržanto Sulpicijaus (Vilius Trakys) pulke, mergina tampa jo markitante – su pulku keliaujančia maisto, drabužių ir atsargų tiekėja – ir laimingu pulko talismanu. Mari įsimyli vietinis jaunuolis Tonijas (Tomas Pavilionis), kuriam ir ji neabejinga. Norėdamas būti arčiau mylimosios, Tonijas įstoja į prancūzų kariuomenę. Tačiau netikėtai atsiradusi kilminga teta Markizė de Berkenfyld (Loreta Ramelienė) išsiveža Mari ir stengiasi užtikrinti jos luomui derančią padėtį visuomenėje. Ji mėgina atpratinti Mari nuo pulke įgytų stačiokiškų manierų, moko gražaus dainavimo ir superša ją su savo luomo jaunikiu. Mari sielvartauja, ilgėdamasi pulko draugų ir mylimojo, bet nedrįsta priešintis. Tačiau Tonijas nepasiduoda: su pulko draugais įsiveržia į vestuvių puotą ir visus įtikina savo meile Mari. Markizė (kuri kaip paaiškėja ir yra Mari mama) atlyžta ir leidžia merginai pasirinkti tą vyrą, kuriam priklauso jos širdis.

Net santūriausiųjų veiduose šypseną išspaus komiški operos personažai: tarnas Hortenzijus (Modestas Narmontas), Hercogienė de Krakentorp (Nijolė Sabulytė), Šokių mokytoja (Viktorija Galvanauskienė), Kapralas (Valdas Kazlauskas). Kaip Notaras debiutuos Gytis Šimelionis, o Koncertmeisteriu pirmą kartą taps Carmelo Giuseppe Longo.

Spektaklio „Pulko duktė“ meninę koncepciją įgyvendino lietuvių statytojų komanda: muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, režisierė Jūratė Sodytė, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė, scenografė Sigita Šimkūnaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Gegužės 27-ąją šią operą diriguos Martynas Staškus.

Net neabejojame, kad po kiekvienos arijos ir scenoje kariškiais ar aukštuomenės atstovais tapsiančio choro pasirodymų salėje aidės ilgi plojimai!

Programoje skambės geriausios pasaulio arijos ir populiariausios neapolietiškos dainos. Programa atkartoja kadaise Trijų geriausių pasaulio tenorų koncertinę programą. Tamsų šeštadienio rudens vakarą netruks ir puikios nuotaikos.

„Operos karantinas“ tęsiasi: apie tai, kuo gyvena namuose, pasakoja Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Tomas Pavilionis.

– Jūsų dabartinė dienotvarkė? Kokiems pomėgiams ir darbams skiriate daugiausiai dėmesio ir laiko?

– Gyvenimas teka visai kitokia vaga, nei buvo įprasta. Dabar daug daugiau laiko skiriu šeimai, buičiai, sportuoju ir, žinoma, stengiuosi palaikyti ir balso formą. Žinoma, didžiausias karantino pliusas tas, kad kaip niekada daug laiko galiu praleisti su šeima, o tai yra didelė prabanga įprastai labai užimtoje mano dienotvarkėje.

– Ar randate laiko skaityti knygas, stebėti spektaklių bei koncertų įrašus, kino filmus virtualioje erdvėje? Ką galėtumėte rekomenduoti draugams ir kolegoms?

– Taip, pagaliau atsirado laiko ir knygoms. Tiesą pasakius, jau senokai jų neskaičiau, ir dėl to sąžinė graužė, bet dabar kaip tik atsirado proga. Skaitau Elizabeth Lunday knygą „Slapti didžiųjų kompozitorių gyvenimai”, kurioje skelbiami anksčiau nutylėti faktai apie muzikos pasaulio garsenybes.

Visai neseniai su žmona stebėjome Giuseppe's Verdi operos „Traviata” transliaciją iš Niujorko „Metropolitan“ operos. Ne paslaptis, kad šių metų gruodį ir mūsų teatre bus „Traviatos“ premjera, kurioje svajoju dainuoti sau puikiai žinomą Alfredo partiją. O iš didžiųjų pasaulio žvaigždžių visada yra ko pasisemti asmeniniam tobulėjimui.

– Kur iki karantino vyko paskutinis Jūsų pasirodymas scenoje? Kokius svarbiausius numatytus darbus teko atšaukti?

– Paskutinieji pasirodymai scenoje buvo Sergejaus Prokofjevo operos „Lošėjas“ premjeriniuose spektakliuose LNOBT. Galiu pasakyti, kad scenos jau labai pasiilgau, o ypač – LNOBT scenos, nes teatras man yra kaip antri namai, kuriame praleisdavau daugiau laiko nei savo šeimos namuose. Man šiek tiek pasisekė, kad karantinas paskelbtas tam laikotarpiui, kai teatre turėjau nedaug spektaklių. Tiesa, buvo atšaukti keli koncertai kitose scenose, ir tai, žinoma, nesmagu tiek morališkai, tiek finansiškai. Bet visiems menininkams panašiai... Teko ir labai svarbų koncertą, dedikuotą mano profesionalios artistinės karjeros dešimtmečiui, nukelti į birželio mėnesį. Bet džiugu, kad pavyko nukelti, tad nereikėjo atšaukti.

– Ar stengiatės repetuoti namuose? Kokias naujas partijas ar koncertines programas šiuo metu mokotės?

– Be abejones, ne tik stengiuosi, bet ir rimtai dirbu. Pradėjau studijuoti Leopoldo partiją Jacques'o Fromentalio Halevy operoje „Žydė“, kuri po ilgos pertraukos kitąmet sugrįš į mūsų teatro sceną. Taip pat tobulinu Alfredo partiją būsimai „Traviatos“ premjerai, po truputį žiūrinėju ir Hercogo partiją iš kitos būsimos premjeros – G. Verdi operos „Rigoletas“. Taip pat studijuoju kūrinius įvairioms koncertinėms programoms ir, žinoma, skiriu laiko vokalinės formos palaikymui – atlieku daug balso pratimų.

Be to, turiu planų dalyvauti virtualiuose muzikiniuose projektuose. Netrukus patys tuo galėsite įsitikinti...

– Ar atidžiai sekate intensyvų pandemijos naujienų srautą? O gal priešingai – stengiatės nuo jo atsiriboti?

– Nori ar nenori – vis tiek seki, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje. Turbūt jau išmokau atsirinkti, kurios naujienos yra tikros, naudingos, o kurios feikinės – išpūstos ir sėjančios nereikalingą paniką. Lieku optimistas: manau, negandos per porą mėnesių praeis ir grįšim į senas vėžes.

– Kaip manote, ar pandemijai atsitraukus žmonės drąsiai lankys kultūros renginius?

– Manau, žmonės bus atsargūs. Bent jau aš pats karantino laikotarpiui pasibaigus tikrai neskubėsiu nesisaugodamas visur drąsiai vaikščioti. Virusai nematomi ir nežinai, kada vėl gali kilti koks pandemijos protrūkis... Bet tiesa ir tai, kad žmonės bus išsiilgę kultūros renginių ir, tikiuosi, jau vasarą juose noriai lankysis.

– Ką karantinas pakeitė Jūsų šeimos virtuvėje?

– Kad reiktų rečiau važinėti parduotuvėn pirkti maisto, pradėjome planuoti visos savaitės šeimos valgiaraštį. Vis dažniau pavartome receptų knygas, valgome žymiai įvairesnius, anksčiau nebandytus patiekalus. Kadangi džiugina gražūs orai, nevengiame kieme užsikurti grilio.

– Koks būtų Jūsų siūlomas receptas nepasiduoti jauduliui ir sveikiems sulaukti karantino pabaigos?

– Svarbiausia – mažiau įsileisti neigiamų emocijų, stiprinti imunitetą. Dar – klausytis mėgstamos muzikos, perskaityti į šoną padėtas knygas ir, naudojantis proga, kokybiškai leisti laiką su šeima. Nepamiršti, kad kiekvieno tunelio gale yra šviesa, tad visos mus užklupusios negandos kažkada baigsis.

"Jeigu kas tada būtų davęs dabartinę nuovoką, dainuoti teatre būčiau pradėjęs penkeriais metais anksčiau. Bet, kaip ir Kandidas, buvau naivus ir kartais bandydavau sukti lengvesniu keliu, ne visada klausydamas protingų patarimų", – prisipažino tenoras.

Artėjantis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) sezonas daliai anksčiau T.Pavilionio įkūnytų veikėjų leis pailsėti nuo scenos – nebus rodomos operos "Kapulečiai ir Montekiai", "Sevilijos kirpėjas", "Traviata".

Nepaisant to, nuo rugpjūčio pradžios solistui vėl teks įtemptai dirbti repeticijose, nes jo laukia pagrindinis Kandido vaidmuo sezono atidarymo premjeroje, Leonardo Bernsteino operetėje "Kandidas". Po to – mažesnės partijos Ritos Mačiliūnaitės šokio operoje "Amžinybė ir viena diena" bei Sergejaus Prokofjevo operoje "Lošėjas".

Bet kol kas solisto mintyse sukasi būtent "Kandido" melodijos...

– Kaip apibūdintumėte šį L.Bernsteino kūrinį nė karto jo negirdėjusiems?

– Tai muzika, "kvepianti" Amerika: melodinga, lengvai suprantama ir nestokojanti lengvai įsimenamų leitmotyvų. Miuziklo žanrui artima operetė, kuri anaiptol neprimena, tarkime, Johanno Strausso kurtų operečių: "Kandido" librete galima rasti filosofinių, teologinių, netgi politinių poteksčių. Bet daugiausia – ironijos bei satyros. Žodžiu, linksmas kūrinys. O man tekusi Kandido partija jame pati gražiausia: ir solinės meditacijos, ir duetai su mylimąja Kunigunda labai melodingi.

– Nesutrumpintas prieš 260 metų parašyto Voltaire‘o apsakymo pavadinimas – "Kandidas, arba Optimizmas". Ar drąsiai vadintumėte save optimistu?

– Kandidas – optimistas iki naivumo, o aš save pavadinčiau optimistu-realistu. Daug kas priklauso nuo šeimos, nuo patirtų įtakų. Kandidas vaikystėje turėjo mokytoją Panglosą – beribio optimizmo šaltinį, aiškinusį jam, kad gyvenimas bet kurioje situacijoje nuostabus ir kiekvienas žmogus vertas pasitikėjimo. Kandido įsitikinimas, kad viskas bus gerai, padeda šiam veikėjui judėti pirmyn, nepaisant kliūčių, nusivylimų ir pakeliui paliekamų aukų. O ir spektakliui prideda džiaugsmingų spalvų. Juk šimtaprocentinis žmogaus tikėjimas meile, kaip siekiamu tikslu – galinga jėga!

– Kokiose situacijose baigiasi jūsų paties optimizmas ir prasideda realizmas?

– Kai reikia būti sau vadybininku – pasirašinėti sutartis, tartis dėl pasirodymų, koncertų... Tuomet padebesiais neskrajoju. Galų gale esu atsakingas už savo šeimos gerovę – vien kartojimas, kad viskas bus gerai, artimiausių žmonių nepasotins. Tačiau susidūrus su buitiniais gedimais, optimistinis tikėjimas, jog viskas galiausiai išsispręs, labai praverčia.

Dainininko karjeroje optimizmas padeda lengviau išgyventi natūralias krizes ar nuosmukius. Visų gyvenimai "banguoja", neverta iškart pulti į neviltį. Tarkime, aš operos solisto studijas sėkmingai pradėjau kaip baritonas ir vienu metu atrodė, kad didžioji scena jau ranka pasiekiama. Bet tuomet dėstytojas Vytautas Juozapaitis įžvelgė, kad esu ne baritonas, o tenoras, ir teko beveik viską pradėti nuo pradžių. Buvau pažangus studentas, o trečiame kurse nusiritau prie silpnų vidutiniokų... Bet pasitikėjau savo dėstytoju ir tai pasiteisino – tiek bakalauro, tiek magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau puikiais įvertinimais.

– Ar tenoru dainuoti sunkiau nei baritonu?

– Tenorams reikalinga kitokia, daugiau lavinimo pastangų reikalaujanti vyriško balso technika. Kodėl tenorams teatruose daugiausia moka? Todėl, kad jų mažiausia ir jų darbas pats sunkiausias. Kad ir kokią gamtos dovaną iš prigimties turėtum, darbo neįdėjęs geru tenoru netapsi. Kone kiekviena tavo paimta nata pedagogų būna rūpestingai suformuota ir nušlifuota. Tenorai priversti tobulintis visą gyvenimą, jokie įvertinimai jų, kaip ir sportininkų, nuo to išgelbėti negali. Jei stabtelėsi – būsi nublokštas atgal.

Kandidas – optimistas iki naivumo, o aš save pavadinčiau optimistu-realistu.

Tai žinau, nes antrą stiprią profesinę krizę patyriau prabėgus maždaug vieneriems metams po studijų, jau dirbdamas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Rodos, dainavau toliau, kaip to buvau išmokęs, o forma pradėjo kristi. Nedaug trūko, kad būčiau išvis atsisveikinęs su scena. Šiandien jau galėčiau adekvačiai priimti tai, ką pedagogai tuomet bandė įteigti, bet jaunam situacija atrodė beviltiška: girdi, kad neišdainuoji, ir nesupranti kodėl...

Džiaugiuosi, kad nevilčiai nepasidaviau. Labai padėjo Jono Sakalausko Kražiuose vasaromis organizuoti Baroko operos kursai ir ten sutikti pedagogai – Algirdas Janutas ir norvegė Barbro Marklund Petersone. Būtent jų patarimai leido siekti naujo profesinio laiptelio, dar kartą patikėti savo jėgomis ir pagaliau išsikrapštyti iš duobės.

Į paniką lengva pulti kaskart, pradėjus mokytis naują kūrinį. Rodos, prieš tai daug sudėtingesnių partijų esi įveikęs, o paimi naują medžiagą ir girdi, kad nieko gero neišeina padaryti. Tuomet ne pačios optimistiškiausios mintys apima, bet žinau, kad rasiu būdų sunkumams įveikti. Atsiras ir tinkami žmonės. Keletą metų važinėdavau į Vieną tobulintis pas tenorą Romaną Sadniką, dabar prireikus konsultuojuosi su pedagoge Elena Batoukova-Kerl, kuri dažnai atvyksta į Vilnių padirbėti su LNOBT operos solistais.

– Kokiais pedagogais labiau pasitikite – tais, kurie mėgsta savo mokinius "nuleisti ant žemės", ar tais, kurie pastabas išsako prieš tai dosniai apipylę pagyrimais? Kaip darytumėte pats?

– Kol kas mokinių esu konsultavęs vos keletą – manau, dar ne laikas, per mažai metodikų esu išbandęs. Bet savo mokinius iš pradžių stengdavausi pagirti už tai, ką jiems pavyko patobulinti, ir tik tada pridėdavau: "bet, žinoma, dar reikės padirbėti..." Jeigu žmogus prašo pamokų – vadinasi, motyvacijos jam netrūksta, o teigiamų emocijų norisi visiems. Pasakęs "čia viskas blogai", jaunuolį demotyvuočiau: jam beliktų apsigręžti ir išeiti. Pamėginkite antrą ir trečią kartą nuoširdžiai dainuoti apie meilę po to, kai jus sumala su žemėmis...

– Ką su dabartine savo patirtimi darytumėte kitaip kelyje į profesionalią sceną?

– Jeigu kas būtų davęs dabartinę nuovoką, dainuoti LNOBT būčiau pradėjęs penkeriais metais anksčiau. Bet, kaip ir Kandidas, buvau naivus ir kartais bandydavau eiti lengvesniu keliu, ne visada klausydamas protingų patarimų. Pavyzdžiui, beveik nesvarstydamas, be rimtų argumentų, atmečiau pasiūlymą išvykti studijuoti Vokietijon, nes baigti Vilniuje pradėtas studijas atrodė paprasčiau. O juk tada buvau eilinis studentas, laisvas, be šeimos ir be nuolatinio darbo... Jei dabar galėčiau sugrįžti į tuos laikus, griebčiau savo šansą nė negalvojęs. Ir dar iš anksto surinkčiau informaciją apie visus tos akademijos dėstytojus, kad prasiveržčiau pas pačius geriausius.

– Kandido kelionės po pasaulį, kaip galime suvokti iš siužeto, trunka ilgokai, kiti spektaklio veikėjai per tiek laiko spėja gerokai pasikeisti. Ar, atsigręžęs į savo vaikystės ar mokyklinius laikus, pastebite anksčiau pažinotų žmonių pokyčius?

– Visi išgyvename tą jausmą, kad atsitraukę nuo mūsų kažkada gerai pažinti žmonės keičiasi. Tai, ko pasiekiame ir ko nepasiekiame, tai, ko "prisidirbame" savo keliu keliaudami – viskas palieka pėdsaką.

Iš buvusių klasės draugų istorijų matau, kad tie, kurie turėjo aiškią kryptį ir ja tikslingai judėjo pirmyn – tie ir nuėjo toliausiai. Yra tokių, kurie tuomet nieko neveikė ir dabar nieko nesiekia. Yra gerus pažymius turėjusių, bet savęs kol kas neatradusių, ir atvirkščiai – buvusių vidutiniokų, dabar užimančių aukštus postus. O patys artimiausi mano mokyklos laikų bičiuliai ramiai darbuojasi valstybinėse įstaigose arba inžinierių biuruose.

Pamenu, kad per mokyklos išleistuves mes, kaip ir kiti abiturientai, ant lapelių surašėme savo norus ir sukišome juos į butelį. Savo norą iki šiol atsimenu puikiai: parašiau, kad po dešimties metų norėčiau dainuoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kaip profesionalus operos solistas. Ir ką gi? Noras išsipildė. O šį rudenį sukanka dešimtmetis, kai dainuoju profesionalioje scenoje.

– Kuo jūsų gyvenimas pasikeitė per šį dešimtmetį?

– Pirmiausia tuo, kad atsirado šeima: žmona Gabrielė ir sūnus Tomas, kuriam ši vasara – antroji jo gyvenime. Pernai visi kartu persikėlėme į savo namą prie Vilniaus, netoli Gulbinų ežero. Džiaugiamės ramybe ir gerais kaimynais, netrukdančiais man namuose repetuoti. Kartą samdytas sodininkas, pjovęs mūsų veją, net pagyrė, kad gražiai dainuoju... O žoliapjovė juk ūžė garsiai!

Pakalbėję abu su sodininku sutarėme, kad jei žmogui jo darbas, nesvarbu, koks jis yra, patinka – toks darbas virsta malonumu. Kol to nėra – vyksta nuolatiniai ieškojimai, kurie gresia virsti begaliniais.

– Jūs pats – iš tų, kuriems jaunystėje teko išmėginti ne vieną užsiėmimą: prekybos agento, žuvelių augintojo, laidotuvių giedotojo... Kas iš sukauptų patirčių vis dar praverčia šiandien?

– Naujuose namuose įsirengiau profesionalų 900 litrų talpos akvariumą su vandens filtravimo sistema, apie kokį svajojau nuo paauglystės. Tad žuvytes auginu iki šiol. Mano akvariume plaukioja ryškiaspalviai Afrikos ciklidai, kurių gimtinė – giliame Tanganikos ežere, ir kitos to paties ežero žuvys. Kol kas jos dar jaunos, užaugusios bus dvigubai didesnės. Ir visos – plėšrūnės, sugebančios apsiginti, tad taikioms rūšims mano akvariume būtų riesta...

Neseniai stebėjau pirmąjį šiame akvariume vykusį nerštą: neršė dugne sudėtose kriauklėse gyvenantys Tanganikos kriauklinukai. Su kokia milžiniška energija tos mažos rainos žuvelės puola dvigubai didesnes, gindamos savo jauniklius! Žmonėms būtų ko iš jų pasimokyti.

Vieni dainininkai ją giedos scenoje, kiti šventę paminės šeimos rate ar senų bičiulių draugėje, rašoma pranešime spaudai. Apie konkrečius savo penktadienio vakaro planus pasakoja Lietuvos operos žvaigždės – Viktorija Miškūnaitė, Jovita Vaškevičiūtė, Tomas Pavilionis ir bene populiariausias Lietuvoje himno giedotojas Liudas Mikalauskas, kuris šventės išvakarėse visiems tautiečiams rekomenduoja dar kartą atidžiai įsiskaityti į Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ žodžius.

Viktorija Miškūnaitė: „Šimtmečio himną kartu su tūkstančiais Dainų šventės dalyvių ir žiūrovų penktadienio vakarą giedosiu sostinės Vingio parke. Šalia, kaip visada, bus mano ištikimoji komanda – vaikai Darijus ir Adrija. Noriu, kad abu jie užaugtų Lietuvos patriotais, mylėtų savo gimtąjį kraštą ir suprastų pilietiškumo, tradicijų, kultūros puoselėjimo bei tautinės vienybės svarbą. Todėl nutariau ne stebėti Dainų šventės transliaciją per televiziją, o stebėti jį gyvai. Liepos 6-osios vakarą kartu giedame himną turbūt nuo pat šios tradicijos atsiradimo pradžios. Ir visai nesvarbu, kur tuo metu būname. Pernai, pavyzdžiui, įsijungėme šventės interneto transliaciją viešėdami Pietų Italijoje, kur tuo metu ruošiau vaidmenį „Valle d‘Itria“ festivalio statomoje operoje. Šįmet būtent liepos 6-ąją visi trys turėjome išskristi į Austriją, į prestižinį tarptautinį Insbruko ankstyvosios muzikos festivalį – ten esu pakviesta atlikti pagrindinį Didonės vaidmenį Saverio Mercadante‘s operoje „Paliktoji Didonė“ („Didone abbandonata“). Tačiau dėl neeilinio renginio – šimtmečio Dainų šventės – nusprendėme išvykti diena vėliau. Atidavę pagarbą Tėvynei, kitą rytą visi trys skubėsime į oro uostą.“

Noriu, kad abu vaikai užaugtų Lietuvos patriotais, mylėtų savo gimtąjį kraštą ir suprastų pilietiškumo, tradicijų, kultūros puoselėjimo bei tautinės vienybės svarbą.

Jovita Vaškevičiūtė: „Laikausi tradicijos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną švęsti draugų sodyboje Molėtų rajone prie Stirnių ežero. Ten suvažiuoja maždaug pusšimtis žmonių – spalvinga miela kompanija, kurioje – muzikantai, sportininkai bei įvairiausių kitų profesijų atstovai. Dieną žaidžiame tinklinį ir dalyvaujame sportinėse varžybose, o vakare kuriame laužą ir patys sau pasidarome nedidelę dainų šventę. Joje paprastai būna ir šįmet šimtmečio šventę pradėjusios Dainų dienos Kaune meno vadovė, „Jaunystės“ choro siela Danguolė Beinarytė. Žinoma, devintą valandą vakaro susiėmę už rankų visi kartu ant Stirnių ežero kranto giedame Tautišką giesmę. Šią vasarą po įtempto teatrinio sezono daugiau laiko ketinu skirti poilsiui savo sodyboje, kurioje neseniai įsirengiau nedidelį namelį. Bet retkarčiais nuvykstu į solistų perklausas, tad galiu pasigirti, kad jau esu gavusi Liubašos partiją Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operoje „Caro sužadėtinė“, kurią kitų metų pradžioje statys Estijos nacionalinė opera. O kol kas džiaugiuosi vasara, žolynais, puoselėju gėles ir raviu lysves mylimoje sodyboje.“

Tomas Pavilionis: „Himną man dažniausiai tekdavo giedoti scenoje, mat šventinį vakarą paprastai koncertuodavau. Renginio pabaigoje atlikėjai užtraukdavo Tautišką giesmę drauge su visais koncerto klausytojais. Tačiau prieš porą metų pajūryje vykęs koncertas baigėsi anksčiau ir mes, dainininkai, skubėjome grįžti namo, tad himną devintą valandą draugiškai giedojome tiesiog automagistrale skriejančiame automobilyje. Kitą sezoną LNOBT manęs laukia keletas svarbių debiutų: pirmąkart atliksiu Grafo partiją Johanno Strausso operetėje „Vienos kraujas“ ir Idamantės partiją Wolfgango A. Mozarto operoje „Idomenėjas“. O vasarą turiu numatęs nemažai koncertų – dainuosiu Panevėžyje, Anykščiuose, Klaipėdoje, Palangoje, todėl jau dabar nemažai laiko skiriu partitūroms. Bet liepos 6-ąją esu laisvas, tad kur su šeima praleisime šventinį vakarą – nuspręs žmona Gabrielė ir mūsų pirmagimis Tomas. Greičiausiai būsime miesto centre ir Tautišką giesmę giedosime drauge su kitais vilniečiais – pavyzdžiui, stovėdami ant Baltojo tilto. Tomui Pavilioniui Jaunesniajam tai tik pirmoji gyvenimo vasara, ir himnui jis galės pritarti guguodamas.“

Ruošdamasis šventiniam koncertui, visada pasikartoju himno tekstą. Mat jame esama vietų, kuriose lengva „paslysti“.

Liudas Mikalauskas: „Nebeprisimenu metų, kada liepos 6-ąją turėjau galimybę giedoti Tautišką giesmę šeimos rate: visuomet stoviu scenoje! O iš didėjančio gaunamų pasiūlymų koncertuoti skaičiaus sprendžiu, kad liepos 6-ąją Lietuvoje rengiama vis daugiau koncertų. Šįmet šiam vakarui sulaukiau maždaug 15-20 kvietimų, pirmieji pradėjo plaukti dar metų pradžioje. Himną giedosiu drauge su Šilutės rajono Katyčių miestelio bendruomene, kuri į mane kreipėsi pirmoji. Koncertas prasidės 20 val. ir baigsis, kaip įprasta, Tautiška giesme. Mano kolegos solistai pritars, kad užvesti Tautišką giesmę scenoje nėra taip jau paprasta. Oficialioji mūsų himno partitūros versija pritaikyta giedoti chorams, kurie aukštesnėje tonacijoje gražiau skamba. Tačiau iš patirties žinau, kad tokiu atveju neišlavintiems balsams aukščiausios himno gaidos būna neįveikiamos. Todėl verčiau iškart renkuosi tercija žemesnę tonaciją, kad visi giedotojai nesutrikdami galėtų giesmę užbaigti.  Ruošdamasis šventiniam koncertui, visada pasikartoju himno tekstą. Mat jame esama vietų, kuriose lengva „paslysti“. Tarkim, iš anksto būnu pasiruošęs, kad pusė auditorijos trauks “tegul saulė Lietuvos tamsumas prašalina”, o ne “…saulė Lietuvoj…”, kaip iš tiesų reikėtų. Dar eilutėje “ir šviesa, ir tiesa mus žingsnius telydi” žmonės neretai painiojasi teikdami pirmenybę tiesai, o ne šviesai. Himną scenoje atlieku įvairiomis progomis – ne tik Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Bene labiausiai įsiminė pasirodymas Kauno „Žalgirio“ arenoje prieš krepšinio varžybas. Aš pats nesu didelis krepšinio fanas, todėl man buvo keista, kad kone visą himną pilnutėlėje arenoje giedojau vienas, ir tik paskutinėse eilutėse „...vardan tos Lietuvos vienybė težydi“ staiga skanduodama prisijungė galinga aistruolių armija. Vėliau draugai paaiškino, kad taip prieš varžybas būna visada. Vasarą mano pasirodymų tvarkaraštis įtemptas: turiu maždaug penkis koncertus per savaitę. Šiuo metu esu Krokuvoje, kur vakare dainuosiu boso partiją Krzysztofo Pendereckio „Lenkiškajame Requiem“. Ketvirtadienį Vilniuje dalyvausiu Dainų šventės programoje „Vario audra“, o penktadienį trauksiu į Mažąją Lietuvą. Pats šią vasarą organizuoju net tris muzikos festivalius: vieną – savo tėviškėje Tauragėje, kitą, skirtą Tėvo Stanislovo gimimo 100-osioms metinėms – Paberžėje, o trečią – Skaruliuose šalia Jonavos.“

„Klaipėdai jaučiu ypatingų sentimentų, nes būtent šiame mieste pirmą kartą dainavau operoje. Todėl su dideliu džiaugsmu dainuosiu gražiausias meilės dainas“, – kviesdamas klaipėdiečius į artėjantį koncertą, teigė Tomas.

Tenorui akompanuos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kamerinis orkestras, kuriam diriguos maestro Martynas Staškus. Koncerte skambės romantinės italų ir neapolietiškos meilės dainos – „O, sole mio“ („O, saule mano“), „Funiculi funicula“, „Dicitencello vuje“ („Pasakyk jai tai“), „Torna a Surriento“ („Sugrįžk į Sorentą“), „Mattinata“ („Rytas“) bei kitos. Daugelis šios programos kūrinių tapo klasikinės muzikos repertuaro dalimi, jas dainavo ir dainuoja geriausi italų bei kitų šalių tenorai, tarp jų – Tito Schipa, Luciano Pavarotti, Franco Corelli, Enrico Caruso, Jose Carreras, Placido Domingo, Andrea Bocelli, Rolando Villazonas ir kiti. Kai Tomas uždainuoja jas lietuviškai, publika mielai traukia kartu.

T.Pavilionis žinomas iš populiariosios klasikos grupės „elFuego” laikų. Dainininkas geba perteikti klasikinės muzikos grožį, sukuria užburiamą atmosferą, kai kurie gerbėjai nepraleidžia nė vieno solisto spektaklio ar koncerto Lietuvoje.

„Kai jis dainuoja, man nebereikia jokių vaistų, aš gaunu pačią geriausią sveikatos, grožio dozę“, – tvirtino viena ištikima tenoro gerbėja.

T.Pavilionis kryptingai žengia operos keliu, savo talentingomis interpretacijomis džiugina Lietuvos ir kitų šalių klasikinės muzikos gerbėjus. Profesionalai jį paskatina ir įvertina įvairiomis nominacijomis bei prizais, tačiau labiausiai atlikėją įkvepia publikos aplodismentai, asmeninės padėkos, nuoširdžios šypsenos bei palinkėjimai. Beje, antrus metus iš eilės Tomas kviečiamas į prestižinį tarptautinį operos festivalį Krasnojarske. Ten jis dainuoja Lenskį P.Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ bei šventiniame uždarymo koncerte. Krasnojarske, kuriame gimė iškilusis operos baritonas D.Chvorostovskis, opera yra itin vertinama, mėgstama ir puoselėjama.

Pirmuosius žingsnius muzikos aukštumų link žengęs Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje, šiandien – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pagrindinis tenoras į gimtąjį miestą atvyksta su dėkingumo savo pirmiesiems mokytojams pilna širdimi. Net ir pastebėtas garsiųjų kolegų iš užsienio, jis geru žodžiu mini savo pirmąją vokalo mokytoją Raimondą Navickienę, kurios dėka ir pasirinko operos solisto profesiją.

Populiarios grupės "el Fuego" narys pastaruoju metu aktyviai koncertuoja kaip klasikinis operos dainininkas, savo žinias ir meistriškumą tobulina Austrijoje. Teatre T.Pavilionis atlieka nuostabias tenoro – įsimylėjusio vyro – partijas žymiosiose italų operose – Alfredo G.Verdi operoje "Traviata", Rudolfo G.Puccini "Bohemoje", grafo Almavivos G.Rossini operoje "Sevilijos kirpėjas" ir kitus įsimintinus vaidmenis.

– Šiandien gyvenate Vilniuje, tačiau esate iš Kauno, Šilainių. Kokius žmones norėtumėte pamatyti savo koncerte? Gal stereotipiškai – tiksliųjų mokslų mokytojus, kurie spaudė mokytis nemėgstamų dalykų? Kokia apskritai buvo jūsų vaikystė, pirmieji žingsniai muzikoje?

– Taip, aš užaugau Šilainiuose, čia praleidau vaikystę ir paauglystę, todėl mano prisiminimai apie Kauną visada išliks tik šilti. Kaune gyvena ir mano tėvai, su žmona, dažnai užsukame aplankyti jų. Į muzikos mokyklą mane nuvedė tėvai, kai buvau aštuonerių metų ir pastebėjo, kad turiu muzikinių gabumų, ir apskritai juk buvo keista, jog vienas darželinukas per muzikos užsiėmimus dainuoja garsiau už visus kitus vaikus. Taigi baigiau Kauno 1-ąją muzikos mokyklą, o tada sutikau savo pirmąją vokalo mokytoją Raimondą Navickienę, kurios dėka ir pasirinkau operos solisto profesiją. Nuo to viskas prasidėjo. Koncerte žinoma, norėčiau matyti tuos veidus, kurių pasiilgau ir nemačiau jau seniai: mokytojus, draugus, pažįstamus, taip pat tuos, kurių nepažįstu, su kuriais dar susipažinsime po koncerto.

– Ką patartumėte patiriančiajam paauglystės lūžį, kai norisi gyventi lengviau, be kasdienio muzikavimo? O gal jūs reta išimtis: spėjote ir kamuolį lauke pagainioti, ir pagroti, padainuoti?

– Vaikystėje buvau ramus vaikas ir didžiausią savo laisvalaikio dalį atiduodavau muzikai, o paauglystėje šiek tiek pasikeičiau –  sugebėjau suderinti ir muziką ir, kaip jūs sakote, kamuolį spėdavau pamėtyti. Žinoma, paauglystėje norėjau mesti muziką, bet kai sutikau R.Navickienę, kurios dėka supratau, kad galiu tapti operos solistu, savo nuomonę pakeičiau.

– Kada apsisprendėte, kad muzika – tai pašaukimas?

– Esu jau sakęs kažkuriam interviu, bet pasikartosiu. Buvau tada šešiolikos metų, buvau bebaigiąs 10 klasę, ir tada per vieną iš mokyklos koncertų viena mergina manęs paklausė: Tomai, tu juk būsi operos solistas? Aš tada kokias penkias minutes pagalvojau ir atsakiau: taip, tikrai taip! Ir nuo to laiko niekada neabejojau savo pašaukimu.

– Viena stipriausių jūsų talento dedamųjų vadinamas gebėjimas išdainuoti aukštas natas, aktoriniai sugebėjimai. Kiek tai duotybė, kiek sunkaus darbo rezultatas?

– Sugebėjimas išdainuoti itin aukštas natas kartais būna gamtos duotybė, bet mano atveju – begalinio darbo rezultatas. Ne paslaptis, kad net ir mokydamasis akademijoje net kelerius metus dainavau kitu balsu – baritonu. Visiems atrodė, kad mano balsas žemesnis, bet dėstytojo prof. Vytauto Juozapaičio dėka tapau tenoru. Ir net tapęs tenoru dar kelerius metus turėjau dirbti, kad išlavinčiau aukštąsias natas, – aukštos natos, ypač jų dainavimas piano, parodo, kad dainininkas yra tikras profesionalas ir jo dainavimo technika – gera.

Sugebėjimas išdainuoti itin aukštas natas kartais būna gamtos duotybė, bet mano atveju – begalinio darbo rezultatas.

– Tobulinate meistriškumą – dėl debiutinio vaidmens "Meilės eliksyre" vykote į Estiją, pas tuomet ten dirbusį italų pedagogą. Lavinti balsą vykstate į Austriją. Papasakokite plačiau apie šią patirtį. Kaip ir kodėl renkatės konkrečius mokytojus? Skaitytojams tikrai bus įdomu sužinoti, kad, atsisveikinus su studijomis, operos solistų mokslai nesibaigia ir kad į juos reikia investuoti ne tik savo laiką.

– Dainininkas privalo visą gyvenimą mokytis ir tobulintis, nes čia, kaip ir visur kitur, tobulumui nėra jokių ribų. Taip, aš nuolat konsultuojuosi su įvairiais žymiais Lietuvos ir užsienio pedagogais. Yra toks dainininkų posakis: baigei mokslus –   metas pradėti mokytis dainuoti. Aišku, nereikia suprasti to rimtai, bet tiesos tikrai yra daug.

– Koncerte "Įsimylėjęs kareivis" Raudondvario dvaro menų inkubatoriaus koncertų salėje skambės aistringos italų klasikinės dainos ir neapolietiški romansai. Kuris atlikimo stilius, muzikos kryptis jums labiausiai imponuoja?

– Iš šių italų neapolietiškų dainų, jų ištakų ir atsirado operinis dainavimas, žinoma, per daug metų, per ilgą laiką išsivystė, daug mokyklų jį suformavo tokį, kokį girdime šiandien, todėl šitos dainos artimos kiekvienam operos solistui, ypač tenorams. Tad aš nenutolstu nuo muzikinio stiliaus ir stengiuosi atlikti kuo originaliau.

– Kas apskritai sunkiau: dainuoti operoje ar kameriniame koncerte?

– Tai du skirtingo tipo pasirodymai. Operoje yra sudėtingiau,  daug daugiau užduočių: turi kurti vaidmenį, palaikyti kontaktą su dirigentu, mokėti visą muziką ir žodžius, jausti partnerius.

Koncerte paprasčiau, bet yra kitų niuansų: esi labiau matomas ir stebimas, nes esi vienas, todėl didesnė atsakomybė. Aš labiau jaudinuosi prieš koncertus nei prieš operas.

– Jūsų pavardė švystelėjo 2013 m. Auksinių scenos kryžių nominantų sąraše. 2015 m. buvote įvertintas "Operos vilties" apdovanojimu. O kokias viltis, susietas su opera, puoselėjate jūs? Šalia kokio vaidmens teatro programėlėje norėtumėte išvysti savo pavardę?

– Jau dabar jaučiu, kad esu subrendęs pradėti daryti karjerą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, todėl turiu vilčių ir svajonių dainuoti žymiausiuose pasaulio teatruose. Jau dabar turiu sukūręs nemažai vaidmenų, iš kurių kiekvieno pasisemiu daug patirties ir gaunu meninę satisfakciją. O kai po daugybės įdėto darbo žiūrovai net atsistoję ploja – tai mane ir varo į priekį.

– Pastarąjį apdovanojimą pelnėte už Korneto vaidmenį O.Narbutaitės operoje "Kornetas". Šiandien šios operos LNOBT repertuare neišvysime. Ar sunku atsisveikinti su vaidmeniu? Kuri netektis šia prasme buvo sunkiausia?

– Aš manau, kad ši opera sugrįš į mūsų teatro repertuarą ir man dar tikrai teks padainuoti šį vaidmenį.

Itališkos romantikos pliūpsnis

T. Pavilionis erdve ir žiūrovų dėmesiu dalysis su Martyno Staškaus diriguojamu orkestru. Maestro randa savą, dirigento, kalbą su kiekvienu atlikėju ir kiekvienu orkestru. "Man svarbu, kad atlikėjas nesirūpintų tuo, kas jam groja ir akompanuoja, kad mes nebūtume kliūtis. Dirigento užduotis yra taip sutelkti muzikantus, taip juos sujungti, kad ryškiausias būtų solistas. Svarbu perteikti klausytojui muziką taip, kad jis suprastų, pagautų muzikos ir solisto emocijas", – sako M.Staškus.

Koncerte "Įsimylėjęs kareivis" skambės aistringos italų klasikinės dainos ir neapolietiški romansai. Koncertas, pavadintas pagal dainą tokiu pačiu pavadinimu, yra apie Pirmojo pasaulinio karo kareivį, kuris kariaudamas prisimena savo mylimąją. Nors apdainuojamas kareivio liūdesys, daina yra pakili ir optimistinė, tai tikras himnas gyvenimui, meilei ir džiaugsmui. Ne veltui tai vieno Neapolio futbolo klubo himnas.

Koncerte taip pat skambės kitos romantinės italų klasikinės dainos, gerai pažįstamos Lietuvos ir pasaulio klasikinės muzikos gerbėjams – "O sole mio" ("O saule mano"), "Santa Lucia" ("Santa Liučija"), "Un amore cosi grande" ("Meilė tokia didelė"), "Mattinata" ("Rytas") ir kitos. Kelias programos dainas T.Pavilionis atliks italų ir lietuvių kalbomis.

Kas? Koncertas "Įsimylėjęs kareivis".

Kur? Raudondvario dvaro menų inkubatoriuje.

Kada? Birželio 3 d.

„Meilės eliksyro“ premjera Klaipėdoje vyko 2013 m. Vėliau T. Pavilionis Nemorino partiją atliko ir kitame „Meilės eliksyro“ pastatyme, 2015 m. Vilniuje. „Šiam vaidmeniui tobulinau balsą pas italų profesorius, kelis kartus vykau į Italiją – dabar mano „bel canto“ gražesnis, patį vaidmenį esu dar giliau išnagrinėjęs, labiau išjautęs, įdėjęs daugiau darbo – tikiu, kad tai bus matoma ir girdima“, - sakė solistas.

Anot atlikėjo, skirtingi pastatymai leido jam pajusti įvairias personažo briaunas ir nuspalvinti jį kitais asmenybės atspalviais. „Vilniuje „Meilės eliksyro“ pastatymas buvo klasikinis, o Klaipėdoje šiuolaikiškesnis. Sostinėje veiksmas vyko maždaug tuo metu, kokį operai numatė ir G. Donizetti, o pajūryje jis nukeltas į šiandieną. Ir pats Nemorinas kitoks – Vilniuje jis buvo paprastas kaimietis, o Klaipėdoje – fotoreporteris. Kitas laikotarpis ir aplinkybės, tad natūralu, kad ir personažai, bei jų bendravimas kitoks“, - tikino T. Pavilionis.

Solistas pripažino, kad Nemorinas yra jam artimas personažas, „tai vaidmuo mano balsui ir tipui, džiaugsiuosi jį vėl atlikdamas“. Anot T. Pavilionio, Nemorino asmenyje jis randa nemažai patrauklių bruožų: „Tai nuoširdus ir visais bei viskuo tikintis herojus. Man pačiam nuoširdumas yra viena iš didžiausių vertybių, tiesa, jei jis nebalansuoja ant naivumo ir perdėto patiklumo ribos“.

Beprotiškai įsimylėjęs Nemorinas spektaklyje yra tarsi apakinamas meilės, savo mylimosios Adinos akivaizdoje jį apima drovumas ir nepasitikėjimas savimi. T. Pavilionio nuomone, net jei spektaklyje ši būsena hiperbolizuojama, ji atpažįstama visiems, bent kartą patyrusiems meilės jėgą.

„Koks bebūtų gyvenime – ekscentriškas, drąsus, pašėlęs – įsimylėjęs žmogus dažniausiai tampa drovus. Tai – vienas iš įsimylėjimo etapų, kuris įveikiamas ryžtu, pastangomis. Juk ir spektaklyje stebuklingasis meilės eliksyras nėra tikras – Nemorinas savo mylimąją užkariauja pats, savo jėgomis, tikėjimu. Mylinčio žmogaus atkaklumas ir yra meilės eliksyras“, - svarstė operos solistas.

Šv. Valentinos dienos išvakarėse rodomas spektaklis kvies prisiminti įsimylėjimo jaudulį, jį lydinčius kuriozus ir augančios meilės grožį bei jėgą. Neseniai pats sukūręs šeimą T. Pavilionis samprotavo, kad visos skirtingos ir viena kitą keičiančios meilės stadijos jam yra gražios: „Patikimas, potraukis, įsimylėjimas ir po jo ateinanti meilė – manau, kad svarbūs visi meilės etapai. Man pačiam visada didelį įspūdį palieka žmonės, kurie nugyvena visa gyvenimą drauge ir vis dar laiko vienas kitą už rankos. Tai aukščiausia meilės forma ir mano siekiamybė“.

Kelis metus ant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenos nelipęs T. Pavilionis atviravo, kad šis teatras jam yra svarbus kaip vieta, kurioje buvo padėti tvirti būsimos karjeros pamatai: „Čia pradėjau profesionalią veiklą – galiu atsiliepti tik teigiamai. Teatre dirbau su šauniu ir draugišku kolektyvu. Klaipėdoje įgijau aktorinių įgūdžių, tad atvykęs į Vilnių šiuo aspektu buvau lygiavertis kitiems atlikėjams. Jaunam, ką tik mokslus baigusiam žmogui ateiti į profesionalią sceną yra sunku, tad Klaipėdai esu dėkingas už didelį startą“.

Atlikėjas pripažino, kad teatre užsimezgusios draugystės tęsiasi ir išvykus į Vilnių: „Bendraujame su Mindaugo Rojaus šeima, su Roku Spalinsku. Kaskart viešėdamas Klaipėdoje užsuku ir į teatrą – pasilabinu su jo žmonėmis. Jau ir dabar nekantraudamas laukiu, kol vyksiu ruoštis spektakliui“.

2013 m. „Meilės eliksyras“ sulaukė didelio publikos palaikymo, o jo profesionalumą patvirtino geriausio tų metų spektaklio titulas, apdovanojimas „Padėkos kauke“. 2014 m. solistas T. Pavilionis už Nemorino vaidmenį buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“. Spektaklio režisierė Daina Adama Adamkevičiūtė, dirigentas Martynas Staškus, dailininkė Marta Vosyliūtė.

Ketvirtadienio vakarą 19.30 val. LNK televizijos laidoje „Valanda su Rūta“ operos solistas ir grupės „El Fuego“ narys Tomas Pavilionis prisipažins, kad ilgus metus giedojo laidotuvėse vien tik tam, kad netektų emigruoti. O štai aštuoniolikmetis moksleivis, užaugęs vaikų namuose sako, kad emigracija ne išeitis, esą jam ir Lietuvoje pavyksta užsidirbti po 1000 eurų per mėnesį.

Realybės šou „Kelias į žvaigždes“ išgarsėjusi dainininkė Donata Virbilaitė dabar gyvenimą kuria Londone. Ten ji dirba baro administratore ir gyvena mažame butuke su kambarioke. „Lietuvoje ekonominė padėtis labai bloga ir suprantu, kodėl jaunimas emigruoja. Pati vasarą grįžusi atostogauti į Lietuvą buvau šokiruota. Kai Palangoje bare už porą kepsnių atnešė 80 eurų sąskaitą, apšalau. Juk tai lygu 280 litų“, – piktinosi dainininkė. Savaitė Palangoje Donatai atsiėjo apie 700 eurų.

Žilvinas Žitkus, LNK televizijos laidos „24 valandos“ žurnalistas, prieš dvejus metus grįžo iš emigracijos, kur atsidūrė po to, kai bankas pagrasino atimti už paskolą pirktą namą. Dvylika valandų darbo mėsos pakavimo fabrike ir gyvenimas arklidėse – štai tokie Žilvino prisiminimai iš Olandijos. „Gyvenome arklidėse, kur nebuvo šilto vandens, kur kasnakt girdėdavome geriančius kaimynus, kartą net teko su jais susimušti“, –- prisiminė Žilvinas. Ketverius metus dirbęs juodus darbus žurnalistas namo paskolos taip ir neatidavė, tačiau darbo užsienyje jau atsikando.

Ne paslaptis, kad svetur nugaras lenkiantys lietuviai, užsidirbę pinigų noriai grįžta atostogauti į tėvyne ir leidžia pinigus vakarėliams bei pramogoms. Tačiau kaimo turizmo sodybą emigrantams nuomojanti verslininkė Regina Adomaitienė šokiruos: „Jūs neįsivaizduojate, kiek geria atostogaujantys emigrantai. Nesvarbu, ar moterys, ar vyrai, bet degtinės jiems reikia daugiau nei litro vienam žmogui“.

Po septynerių metų darbo Airijoje į Lietuvą sugrįžusi emigrantė Irina pasakos, kad viltys gerai ir patogiai gyventi tėvynėje subliuško. Dviejų vaikų mama susirado darbą už 380 eurų per mėnesį. „Nesuprantu, kaip už tiek pinigų išleisti vaikus į mokyklą, kaip prasimaitinti ir kaip sumokėti mokesčius“, – piktinasi sugrįžusi emigrantė.