– Ketverius metus praleidote mokyklose ir darželiuose mokydamas vaikus meditacijos ir dėmesingumo. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daug kalbama apie meditaciją, tačiau ja užsiima vidinės ramybės ieškantys suaugusieji. Kodėl jums kilo mintis, kad meditacija reikalinga ir vaikams?
– Kai pradėjau ieškoti atsakymų, kaip galima būtų nusiraminti, supratau, kad meditacija man davė labai daug. Susimąsčiau: jeigu meditacija gali tiek daug duoti, kodėl aš to nesužinojau mokykloje? Pagalvojau, kad tą įgūdį reikėtų išsiugdyti kuo anksčiau ar bent turėti žinių, kad yra priemonių, kurias pasitelkiant, galima ta vidine higiena užsiimti. Kiek aš būčiau sutaupęs laiko ir pastangų, jei būčiau tai žinojęs. Todėl pradėjau domėtis, kaip su meditacija supažindinti vaikus, nes tai daryti reikia truputėlį kitaip, nei supažindinant su ja suaugusiuosius, – žaismingiau, dinamiškiau.
– Kodėl jūs pats pradėjote gilintis į meditacijos praktikas?
– Nes neberadau atsakymų ten, kur įprastai jų ieškodavau. Kitaip tariant, ne iš gero gyvenimo. Pradėjo gyvenimas spausti ir supratau, kad tai, kaip aš iki šiol bandydavau surasti sprendimus arba išeitis, nepadeda. Tada atėjo labai logiškas suvokimas: jeigu sprendimų ieškodavau išorėje, gal reikia ieškoti viduje? Tada pradėjau ieškoti būdų, metodų, technikų. Mano gyvenime meditacija atsirado kaip įrankis, kuriuo gali naudotis tam, kad kastum tą šulinį gilyn, gilyn, gilyn ir atrastum kažką, ko ieškai. Man tai labai padėjo. Ten atradau tai, kas nekinta, ir paaiškėjo, kad aš to ir ieškojau.
– Sakote, kad, kalbant apie vaikus, nereikėtų vartoti žodžio "meditacija" – labiau tiktų "dėmesingumo praktikos". Kitaip sakant, kalbame tiesiog apie vaikų gebėjimą sukaupti dėmesį?
– Ne sukaupti dėmesį – apie gebėjimą valdyti dėmesį. Kalbėdami apie vaikų meditaciją, kalbame apie dėmesingumo pratimus. Apie pratimus, kurie padeda išsiugdyti įgūdį ir įprotį valdyti dėmesį. Tai tarsi įvadas į meditaciją. Jeigu pažiūrėtumėte, kaip budistų vienuolyne jaunieji vienuoliai ir berniukai pradeda mokytis medituoti, tai jie pradeda nuo dėmesingumo. Ir tik vėliau, kai išmokstame kreipti dėmesį į išraiškas, kvėpavimą, kūno pojūčius, dar kažką (tos išraiškos vis subtilėja), tada, kai nebelieka objekto, tai jau tampa meditacija.
– Kuo dėmesingumo pratimai vaikams gali būti naudingi – tiek apskritai gyvenime, tiek mokantis?
– Tai duoda trumpalaikės arba ilgalaikės naudos. Mūsų dėmesys paprastai nuolat kažkur dalyvauja – mintyse, veiksmuose, įvykiuose, aplinkybėse, kitaip tariant, išorėje. Ir jeigu tos aplinkybės tampa įtemptos, dėmesys pavargsta. Netgi kasdien užsiimti kažkokia veikla ir tą veiklą tęsti reikia pastangų. Jeigu sugebame savo dėmesį bent trumpam valingai, žinodami, kad darome sąmoningai, ištraukti iš to, kur jis pavargsta, ir palaikyti jį, tarkime, ties kvėpavimu, tai tuo metu dėmesys pailsi. Kitaip sakant, tai paprastas, lengvas būdas pailsėti trumpam atsitraukiant nuo įvykių, į kuriuos esame įsisukę. Tokia būtų trumpalaikė nauda.
Ilgalaikė nauda – tai yra įgūdis, kurį pasitelkę, galime pažinti save. Jeigu aš savo dėmesį moku nukreipti į vidų ir ten išlaikyti, galiu labiau pažinti save. Kai pradedu pažinti, suprantu, kad ta ramybė, kurią aptikau viduje, neatsirado, kai aš atsisėdau ir 5 minutes sąmoningai pakvėpavau. Ji ten visą laiką buvo, tik ją užstojo mano mintys arba jausmai. Arba iš viso mano dėmesio ten nebuvo. Meditacija viduje visą laiką vyksta, tik manęs ten nėra. Čia jau savęs pažinimo ir gilesni dalykai.
Tad trumpalaikė nauda – greitesnis pailsėjimas, atsparumas, taip pat ir emocinis, geresnė savijauta, miegas. Taip, tai padeda susitelkti, gal net susikaupti, nors aš to žodžio nemėgstu. Tiek suaugusieji dirbdami naudoja dėmesingumą, arba meditaciją, tiek ir vaikai – mokydamiesi. Pavyzdžiui, vyksta jau kokia trečia arba ketvirta pamoka – matematika, vaikai jau truputėlį pavargę, sprendžia, sprendžia uždavinius – ir nepavyksta, nes nebesisuka smagračiai galvoje. Truputėlį pamedituojame, atsigauname, vėl pabandome – sekasi geriau.
– Kaip supažindinti su meditacija vaikus, kad jie norėtų ja užsiimti ir kad suprastų, jog tai naudinga?
– Supažindinti reikia žaismingiau ir dinamiškiau nei suaugusiuosius. Juk jeigu suaugusiesiems pasakysi: dabar sėdėk 5 minutes arba sėdėk ir žinok, kad kvėpuoji, tai ne visiems bus lengvai įveikiama užduotis. Vaikams tai apskritai per sudėtinga. Dėl to vaikų meditacijoje vadinamųjų dėmesio inkarų yra daugiau ir jie keičiasi, t.y. tas, kuris veda meditaciją, keičia nuorodas, kur kreipti dėmesį.
Vaikų motyvacija medituoti tikrai skiriasi nuo suaugusiųjų motyvacijos. Jei mes vaikams sakome, kad jiems dabar reikėtų pamedituoti ar pabandykime pamedituoti, kad nusiramintumėte ir galėtumėte geriau mokytis, tai labai greitai jie pradeda įtarti bites, kitaip tariant, jiems tampa neįdomu. Reikia surasti būdų, kaip parodyti naudą, vertingą jiems.
Pavyzdys iš mano praktikos. Vienoje mokykloje buvo gana sudėtinga klasė, daug vaikinų, kurie medituoti niekaip nenorėjo, nes sėdėti ramiai jiems neįdomu, tai yra bausmė. Jie sakė: nesąmonė, mes to nedarysime. Pradėjome kalbėti apie tai, ką jie mėgsta, ką veikia. Vienas berniukas sakė, kad mokykla jam neįdomi, mokytis nuobodoka, o patinka jam važinėti kartais, sportuoti, dalyvauti varžybose. Paklausiau, ar jis žino, kad visi "Formulės 1" lenktynininkai medituoja tam, kad būtų mažiau įsitempę, galėtų koncentruoti savo dėmesį, net turi specialius meditavimo mokytojus. Vaiką tai labai sudomino.
Kaip parodyti vaikams, kad tyla yra vertybė? Leisti jiems prie tos tylos prisiliesti. Per pertrauką vaikai išeina iš klasės ir kyla šurmulys – natūralu, nes, pasėdėjus 45 minutes, norisi pajudėti, pakalbėti. Tačiau kai kuriuos tai pradeda varginti. Viena mergaitė sakė: nuo triukšmo aš pavargstu, tad per pertraukas atsisėdu ir medituoju – tada negirdžiu triukšmo. Ji suprato, kas jai yra naudinga, ir pati tai daro savo noru, o ne dėl to, kad kažkas liepia.
– Medituoti mokote ne tik vaikus, bet ir tėvus bei pedagogus. Kodėl?
– Dažnai ateina tėvai arba mokytojai ir sako: reikia išmokyti vaikus medituoti, nes jiems ten kažkas sunkiai sekasi, jie nesusikaupia. Klausiu: o iš ko jie išmoko būti tokie, kokie yra? Iš ko jie išmoko kreipti dėmesį į viską taip, kaip mes kreipiame, ir kas jiems gali geriausiai padėti?
Jeigu mes vaikus mokome meditacijos kaip kažkokio dalyko mokykloje, tai tiesiog tampa dar vienu užsiėmimu, kaip matematika, kai suaugęs žmogus stovi prie lentos ir aiškina, kad vaikams reikia daugybos lentelę išmokti. Atsiranda toks didaktinis mokymas. O jeigu aš dalijuosi nuoširdžiai tuo, kuo pats tikiu, kas man padeda, tada tai vyksta visai kitaip ir daugiau vaikų įsitraukia.
Per seminarus mėgstu pateikti tokį pavyzdį: lėktuve per saugumo instruktažą visada sako, kad, nukritus oro slėgiui ir iškritus deguonies kaukėms, pirmiausia reikia užsidėti kaukę sau, paskui – vaikui. Čia galioja ta pati taisyklė – tik išmokę valdyti dėmesį patys, galime išmokyti to vaikus.
– Empatija – dar viena tema, apie kurią kalbate su vaikais?
– Taip. Aš visą laiką mėgstu apibendrinti ir patyrinėti, kas iš to. Padarėme kažkokį pratimuką, pameditavome, pažaidėme. Kas iš to? Ką dabar jaučiame? Kaip jaučiame? Kur jaučiame? Ir pastebiu, kad vaikai sunkiai supranta savo jausmus. Empatija yra atjautos sinonimas. Tai žinojimas, ką aš jaučiu, kaip tai jaučiu, ir sugebėjimas atpažinti tai kitame. Jei tai gali, tada labai natūraliai atsitinka ta empatija.
Mano gyvenime meditacija atsirado kaip įrankis, kuriuo gali naudotis tam, kad kastum tą šulinį gilyn, gilyn, gilyn ir atrastum kažką, ko ieškai.
Mes kalbamės su vaikais. Jeigu susipykome, kas atsitinka? Puolame vienas kitą kaltinti: jis pirmas, jis paėmė, jis pradėjo. Empatijos nėra. Tada pradedame kalbėtis apie tai, kaip jaučiame pyktis? Kokios spalvos pyktis? Raudonas. Aha, gerai. Ką jis daro? Na, jis spardosi ir mušasi. Aha, o jis karštas, ar šaltas? Karštas. O ką jis daro? Degina. O kur jis yra? Čia viduje, krūtinėje. Kai jis degina, ką tau norisi daryt? Norisi kvėpuoti stipriau. Tau karšta? Taip, man karšta. Norisi sugniaužti kumščius? Taip, norisi sugniaužti kumščius. O tau patinka pykti? Malonu ar nemalonu? Ne, nemalonu pykti, nes jeigu pyksti, tave viduje degina.
Ir po kažkelinto tokio pokalbio gali atsitikti taip, kad vaikas supras, jog jei prieš jį stovintis kitas vaikas išraudęs, šnopuoja, sugniaužęs kumščius, vadinasi, jis dabar pyksta, jį viduje degina ir jam tai nėra malonu. Tai ir yra empatija. Tačiau be to pažinimo ir atpažinimo savyje šito išaiškinti niekaip nepavyks – mes kalbėsime tik apie tai, galima ar negalima muštis, gražu pykti ar negražu. Kalbėsime tik apie taisykles ir sąvokas, o pykčio pažinti taip ir nesugebėsime.
– Savo vedamuose seminaruose ieškote atsakymų į klausimą, kas geriau: ieškoti būdų apsaugoti vaikus nuo sunkių emocinių patirčių ar priešingai – padėti jiems jas patirti? Radote atsakymą?
– Kiekvienas pasirenka pats. Seminaruose mes tik svarstome. Tačiau kai kažką suvokiu, aš tuo dalijuosi. Ir štai kažkada suvokiau: jeigu manimi kažkada labai labai rūpinosi, jeigu mane bandė apsaugoti, jeigu bandė sudaryti aplinkybes, kuriomis man būtų lengviau (kai nesiseka – padėdavo, kai kažkas blogai – išspręsdavo, jeigu kažko trūko – duodavo), tai, kai aš susiduriu su tokiomis aplinkybėmis pats, man jos pasidaro labai nepakeliamos ir tada aš pradedu piktintis, kodėl čia dabar mano gyvenime taip yra. Tad aš supratau, kad man naudingiau išmokti susitikti su tomis aplinkybėmis, įvairiais jausmais ir turėti įgūdžių situacijas įveikti arba atsparumą, kaip su tuo nė nekovoti, o susidraugauti, kaip atrasti darną. Juk nepavyks visada būti apsaugotam nuo negandų.
Tad aš skatinu geriau sukurti vaikams erdvę, kurioje jie išmoktų patirti sunkius jausmus ir pasistengti patiems savo pavyzdžiu parodyti, kaip tai sąmoningai galima padaryti, o ne bandyti juos nuo tų jausmų apsaugoti.
Geras pavyzdys šia tema būtų darželio grupėje vieną dieną skelbimų lentoje atsirandantis skelbimas: "Gerbiami tėveliai, jeigu kviečiate vaikus į savo vaiko gimtadienį ir kviečiate ne visus, darykite tai asmeniškai ir paslapčiomis, nes kiti vaikai labai nusimena, kai jų nepakviečia." Klausimas, kaip geriau: ar bandyti vaikui paaiškinti, kas yra draugystė, kodėl tave kviečia ar nekviečia, ar bandyti paslėpti šitą gyvenimo dalį nuo vaiko, kad jis nepatirtų tokių nusiminimo momentų? Bet kažkada, kai vaikas užaugs, tos nusiminimo patirtys vis tiek išlįs, kai kažkas kitas nepakvies jo į gimtadienį, tik tada šalia jau nebebus mamos, kuri pakabintų raštelį, ir jam bus labai sunku. Tai ar geriau išmokyti jį patirti nusiminimą, ar geriau nuo to apsaugoti? Kiekvienas atranda sau atsakymą.
– Tam, kad išmokytų vaiką patirti nusiminimą, suaugusieji turi tai mokėti patys...
– Be abejo. Kitokio būdo nėra. Yra labai protinga frazė: "Mūsų vaikai tikrai nedarys to, ką mes jiems sakome, bet tikrai bus tokie, kokie mes esame." Tuo galime įsitikinti prisiminę savo vaikystę, savo tėvus. Vienintelis būdas parodyti, kaip atrasti darną su jausmais, – savo pavyzdžiu. Kito būdo nelabai yra, nes vaikai kopijuoja mus. Klausėte apie empatiją, apie sugebėjimą atjausti. Visi vaikai iki ketverių, penkerių, šešerių metų – įvairiai, priklausomai nuo amžiaus ir asmeninių savybių, – turi sugebėjimą atjausti. Jie puikiai skaito kitų jausmus – tiek suvokia informaciją mentaliniu lygmeniu, tiek atjaučia. Mes visi tą savybę turėjome ar turime iki šiol, tik atprantame ja naudotis, nes stebime pasaulį, aplinkinius ir suprantame, kad tai nevertinga. Tai yra nepatikima, nes visi vadovaujasi kažkuo kitu. Ir mes atprantame kreipti į tai dėmesį, o paskui stebimės, kodėl savo nuojautos negirdime. Atpratome jausti.
– Koks yra tas jūsų mokomas paprastas vaikiškas būdas susidraugauti su jausmais? Pamilti? Priimti?
– Dažniausiai, kai užčiuopiame kažkokį jausmą, aš vaikų klausiu: tas jausmas yra draugas ar nedraugas? Patinka ar nepatinka, kad jis dabar yra viduje? Štai jis užėjo į svečius pas tave – norisi, kad jis pasiliktų, ar nesinori? Ir dažniausiai, jeigu jausmas yra nemalonus, vaikas sako: ne, nenoriu, jis ne draugas, gal net priešas, nesinori, kad jis būtų. Tada bandome jį išvaryti, bandome jį nugalėti, bandome su juo kovoti, ir dažniausiai neišeina. Dažniausiai jausmas net stiprėja, kai į jį kreipi dėmesį, kai investuoji į jį energijos.
Jeigu nepavyksta kovoti, išvaryti, nugalėti, tada pabandome tai, ko dar nebandėme, – susidraugauti. Pabandome tą jausmą apkabinti ir pasakyti, kad jį mylime. Ir kartais tai būna nelengva. Pavyzdžiui, jeigu kokia nors baimė ateina, tai aš iš tikrųjų ją dabar jaučiu ir ji ten, viduje, virpa, net drebina mane. Ir kaip aš čia dabar tą baimę imsiu ir apkabinsiu? Bet jeigu mes kartu tai padarome, jeigu išdrįstame tą baimę apkabinti, galime pažiūrėti, kas atsitinka: jeigu ta baimė prieš tai buvo kažkokia tamsiai mėlyna ar pilka, kai apkabiname, ji suminkštėja, sušvelnėja, tampa kokia nors melsva. Ir jei paskui paklausiu: o šitam jausmui, kuris dabar tapo melsvas, tinka pavadinimas "baimė", išgirstu, kad nebetinka. Tai kas atsitiko su baime? Praėjo. Arba dingo. Vadinasi, vaikui pavyko susidraugauti. Įtampą ir nemalonumą sukelia santykis su jausmu, o ne pats jausmas. Jeigu sugebame tą santykį pakeisti, kitaip tariant, leidžiame sau apkabinti, pasakyti, kad mylime, tai dingsta ir problema.
– Taip aiškinate vaikams. O suaugusiam žmogui patartumėte sugebėti priimti jausmą ir suvokti, kad jis toks yra?
– Suvokti iš tiesų būtina. Suvokti – tai visiškai sąmoningai žinoti, kad aš dabar bijau, ir leisti jausmui būti tiek, kiek jis nori, kaip jis nori, su tokiomis savybėmis, kokiomis jis nori.
Suaugusiųjų bėda, kad dažniausiai mes jausmus bandome suprasti. O suprasti bandome tam, kad jų išvengtume. Vienintelis supratimo tikslas – padaryti, kad jų būtų mažiau, kad greičiau baigtųsi, kad sumažėtų. Jausmų supratimas niekada nepadeda, nes dėmesys gali arba galvoti, arba jausti. Tad, jeigu mes galvojame, ką daryti su jausmu, tai yra tas pats, kas skaityti apie maistą. Tiesiog ne tuo lygmeniu veikia dėmesys. O jeigu aš suvokiu jausmą, žinau, kad dabar džiaugiuosi, tas džiaugsmas visai kitas, kito pilnumo tampa.
Viskas susiję su tuo pokalbio pradžioje minėtu dėmesingumu. Jeigu išmokstame valdyti savo dėmesį sąmoningai, tai netgi gerti arbatą arba kavą galime sąmoningai. Kai kažkokį dalyką darau sąmoningai, daug lengviau galiu mėgautis. Su kiekvienu jausmu yra taip, net ir nemaloniu, – kai galiu sąmoningai jį patirti, jis tada tiesiog praeina.
Per seminarus apie dėmesingumo praktikas suaugusieji labai dažnai klausinėja apie jausmus. Dėmesingumo ir jausmų temos, be abejo, yra labai susijusios, nes jeigu tampi dėmesingesnis ir sąmoningesnis, tai yra priemonės, kurios gali leisti tau pažinti ir jausmus.
Suaugusiesiems dažnai sunku paaiškinti vaikui jausmus. Ko pats nepažįsti, paaiškinti labai sunku. Ateina mama ir sako: gal galėtumėte su vaiku padirbėti, nes jis su jausmais nesusitvarko? Sakau: gerai, tai vaiką palikite namie, o ateikite pati. Ne visi tai išgirsta, bet iš esmės nuo to reikia pradėti. Jeigu vaikas nesusitvarko su jausmais, vadinasi, jis iš kažko to išmoko.
