Didžiausia problema šiandien, kad pas mus uždirbančiųjų pinigus katastrofiškai mažėja, o tų, kuriems reikėtų juos padalyti, gretos auga geometrine progresija. Teoriškai viskas lyg ir aišku: kad būtų didesnis valstybės biudžetas, reikia sudaryti palankias verslui sąlygas, skatinti pačių piliečių verslumą, pritraukti užsienio investuotojus. Tada bus didesnis BVP (bendrasis vidaus produktas), turėsim daugiau ką dalyti ir galbūt užteks ir mokytojams, ir gydytojams, ir pensininkams. Tačiau ar tikrai taip bus?

Mūsų visų sukuriamas bendrasis vidaus produktas artėja prie 50 mlrd. eurų, apie 15 tūkst. eurų kiekvienam gyventojui, ir tai nėra labai prasti rodikliai ES kontekste. Kur kas prasčiau mes atrodome pagal biurokratų skaičių, tenkantį gyventojams. Lietuvoje šiandien realiai gyvenantiems 2,8 mln. gyventojų tenka apie 60 tūkst. įvairaus rango valdininkų. Čia mes stipriai lenkiame savo kaimynus.

Akivaizdu, kad turėtume ne tik stengtis uždirbti daugiau pinigų, bet ir racionaliai juos leisti.

Džiugina, kad šiandien dėmesys šiai problemai skiriamas vyriausybėje. Aštuonios ministerijos jau sujungtos į bendrą interneto tinklą. VRM rengiamoje Baltojoje knygoje, nubrėšiančioje regioninės politikos gaires, siūloma atsisakyti žiedinių savivaldybių. Visa tai neblogos iniciatyvos, tačiau ar jų užteks problemai išspręsti?

Savivaldybių, kaip ir ministerijų, skaičių galime mažinti, tačiau užduotis, kaip padaryti, kad, jas sumažinus, nepadidėtų valdininkų skaičius, dirbančių po kitomis iškabomis (Lietuvoje, net ir panaikinus apskričių administracijas, valstybės tarnautojų nesumažėjo).

Mano nuomone, teisingas kelias būtų ne keisti savivaldybių, ministerijų, kitų valstybės institucijų skaičių, tačiau optimizuoti jų veiklą, panaikinant dažnai besidubliuojančias pareigybes, sustiprinant valdininkų administracinius gebėjimus taip, kad būtų galima efektyvi institucijų, kuriose dirbtų mažesnis valdininkų skaičius, veikla.