Britų spauda skelbė, kad balandžio ketvirtąją pasirodė knyga, aptarianti, kaip visuomenės mylimas princas ir jo žmona, amerikietė Meghan Markle, prarado britų prielankumą. Knygos „Meghan ir Harry: tikroji istorija“ autorė – karališkosios šeimos peripetijų specialistė Colin Campbell.

Portalas „Mirror“ skelbė, kad knygoje pasakojama, kaip „lengvai pažeidžiamas ir įtakai pasiduodantys vyras papuola į ambicingos moters pinkles“.

Britų publika tikisi, kad autorė knygoje paviešins akylai saugomus karališkosios šeimos užkulisius, kodėl pašlijo Velso princo Williamo, princesės Catherine ir Harry bei Meghan santykiai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

C. Campbell savo anksčiau išleistose knygoje negailėjo kritikos M. Markle.

„Ji nesimoko iš savo klaidų ir dėl visko kaltina kitus žmones. M. Markle bando gyventi kaip milijardierė, nors nebeturi pinigų. Greitai jie su Harry susidurs su rimtais finansiniais sunkumais“, – sakė C. Campbell.

Gegužę princas Harry planuoja trumpam grįžti į gimtinę aplankyti vėžiu sergančio tėvo karaliaus Karolio III. Nėra patvirtinta, ar žmona ir du poros vaikai vyks kartu.

„Tu išvažiuoji būti pats geriausias. Neišvažiuoji būti antras ar trečias. Kam tada važiuoti į varžybas, nėra tikslo. Mano tikslas yra nugalėti. Atvažiavai, nugalėjai, išvažiavai iškelta galva ir viskas”, – kalbės R. Baciuška.

Tam, kad šiandien Rokas stovėtų tarp geriausių pasaulio sportininkų, daugiausia įtakos turėjo jo šeima, kuri nuo mažų dienų savo sūnų leido sėsti prie vairo ir skatino siekti geriausių rezultatų. Rokas ne tik tapo Lietuvos čempionu, vėliau geriausiu Baltijos šalyse, tačiau netrukus išplaukė į dar platesnius tarptautinius vandenis. Paauglystėje jam teko gyventi ir sportuoti Italijoje, bet grįžus į Lietuvą, laukė paprasto jaunuolio pareigos ir mokykla. Todėl šis etapas, kuris truko trejus metus, buvo ne tik smagus, bet ir pilnas iššūkių, mat, pajautus pergalių skonį, jaunuoliui greit užaugo sparnai, todėl mokykla ne visada rūpėjo.

Arba kartais per kopą važiuoji, užstabdai ir visas smėlis tau ant veido, pilnos akys smėlio.

„Varžybos pasibaigdavo, parskrisdavau atgal, mokiausi Lietuvoje ir tai nebuvo lengva daryti. Daug praleidi, sunku pasivyti draugus. Tėvai versdavo mokytis ir tai normalu, o aš sakiau, kam ta mokykla, aš būsiu sportininkas, milijonus uždirbsiu, kam čia dabar reikia mokytis, išmokys gyvenimas. Aš nėjau į privačią mokyklą, nors daug kas iš profesionalių sportininkų eina privačiai, Tauragėje tokių galimybių nebuvo, tačiau šiandien tuo džiaugiuosi.“  

Laidos metu Rokas bus itin atviras: buvo išdykęs ir aktyvus vaikas, todėl iššūkių kildavo ir per treniruotes, tačiau į vietas viską sustatydavo tėtis, kuris žinodavo, ką pasakyti. Taip R. Baciuška atsidūrė tarp stipriausių pasaulio sportininkų ir pradėjo skinti svarbiausius savo karjeros medalius, apie kuriuos dauguma vis dar svajoja. Tačiau ar bent nutuokiate, kaip atrodo kelionė per dykumos smėlį, kuomet virš tavo galvos nėra nei stogo, nei langų? Būtent taip atrodo bagiu važiuojančio R. Baciuškos kasdienybė.

„Po Dakaro, kai grįžti, dar dvi savaites smėliu kosėji, nes tiek plaučiai prisikvėpuoja. Kartais būna, kad tu važiuoji paskui automobilį ir tiesiog valgai smėlį. Arba kartais per kopą važiuoji, užstabdai ir visas smėlis tau ant veido, pilnos akys smėlio.”

Kodėl lenktynininkai moka šimtus tūkstančių, jog galėtų važiuoti Dakaro ralio trasa? Apie ką svajoja Rokas? Ir kaip jaučiasi kartu su stipriausiais pasaulio lenktynininkais, dalyvaudamas pasaulio geriausiųjų apdovanojimuose? Šį antradienio vakarą, 20 val., laidoje „Bus visko“ per LNK.  

Su scenografu Artūru Šimoniu, kuriančiu Lietuvos ir užsienio teatruose daugiau nei du dešimtmečius, nominuotu Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui, kalbamės prieš pat Kauno valstybiniame muzikiniame teatre rugsėjo 28-ąją įvyksiančią miuziklo "Džekilas ir Haidas", sukurto pagal Roberto Luiso Stivensono novelę "Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija", premjerą.

Novelėje nagrinėjama amžina gėrio ir blogio kova, nukelianti į XX a. pradžią, kurioje individo laisvės, pasirinkimų problemiškumas vedė žmogų eksperimentų keliu, siekiant išsiaiškinti būties prasmę, skatina pasikalbėti apie scenografo profesijos užkulisius, laisvę kūryboje, tikslus.

– Ar į scenografijos studijas Vilniaus dailės akademijoje stojote vedamas pašaukimo, aiškiai žinodamas savo tikslą, ar, priešingai, jus vedė intuicija?

– Stojau į tapybos specialybę, o apie scenografiją nelabai ką žinojau. Po pirmo kurso, adekvačiau vertindamas pasirinktos specialybės galimybes, pasinaudojau Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedros pasiūlymu pereiti į jų katedrą. Man buvo nepriimtinos dešimtojo dešimtmečio viduryje tuometinėje tapybos katedroje vyravusios meninės tendencijos ir mados, kontrolė ir diktavimas, kaip reikia tapyti, todėl perėjęs į Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedrą, pasijutau laisvesnis, nėriau į studijas ir nesigailiu.

– Pirmoji jūsų scenografija, dar studijų metu, kurta Jono Vaitkaus režisuotam spektakliui "Stepančikovo dvaras" (1998 m.), Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

– Ketvirto kurso rudens semestro peržiūrų metu netikėtai susitikome su Jonu Vaitkumi. Pasikalbėjome, jis peržiūrėjo mano darbus ir po savaitės paskambino, klausdamas, ar norėčiau dirbti. Aišku, sutikau, nes scenografijos esmė yra praktika, o ne tik eskizų ir maketų kūrimas.

– Iš pirmo žvilgsnio – didelė sėkmė ir įvertinimas dar studijuojant sulaukti pasiūlymo, kurio trokšta visi. Kaip pats jį priėmėte? Ar pajutote konkurenciją?

– Didelio kūrybos virsmo neišgyvenau. Tai buvo daugiau psichologinis sukrėtimas, nes nesitikėjau, kad teatre viskas taip komplikuota. Kai buvau tik studentas, naiviai įsivaizdavau, kad pradėjus dirbti santykiai su dėstytojais nepasikeis, vyraus kolegiškas bendradarbiavimas. Kol esi tik studentas, nesi pavojingas, nes juk ne visi baigę specialybę realizuoja save toje sferoje. Bet kai tu vaikštai tais pačiais teatro koridoriais ir susitinki tuos pačius dėstytojus, kurie jau yra nebe dėstytojai, o kolegos, į tave žiūrima kitaip.

– Ar situacija nė kiek nepasikeitė?

– Teatras Lietuvoje, mano manymu, savo emociniu krūviu nėra lengvas, labiau perversiškas. Yra daug menininkų, kurie galėtų jame dirbti, tačiau neatlaiko psichologinės įtampos, specifinio darbo tempo. Aš asmeniškai, laisvalaikiu stengiuosi atsitraukti nuo teatro, turėti alternatyvą, todėl tapau, piešiu. Tai savotiška meditacija, padedanti atsigauti po teatro sezono.

Jei šioje istorijoje pavirtęs blogiuku, Džekilas užmuša pedofilą kunigą, aš nežinau, ar čia blogis, ar tiesiog nepriimtinas būdas įvykdyti teisingumą.

– Studijavote Estijoje, Jungtinėje Karalystėje. Kokių tikslų vedinas išvykote iš Lietuvos?

– Kai studijavau, Vilnius buvo tikras universitetinis miestas, tuo metu aktyviai veikė Atviros Lietuvos Fondas, kuriame buvo skaitomos paskaitos, vyko įdomių susitikimų, buvo galimybė peržiūrėti daugybę įrašų, knygų, žurnalų. Domėdamasis susižavėjau kelių menininkų darbais, supratau, kad skandinaviška, vokiška estetika man labai priimtina. Tuo metu buvo organizuojamas tarptautinis teatrų festivalis "Life" taip pat "Rudens forumas", "Naujasis Baltijos šokis", kurie skyrėsi nuo tuometinio Lietuviško teatro estetikos, transliavo kitokią žinutę. Kaip jaunas žmogus, žinoma, norėjau kažko naujo, todėl pradėjau žvalgytis, kur galėčiau išvažiuoti įgyti žinių. Bebaigdamas studijas užmezgiau kontaktus su Estijos dailės akademija ir atvažiavau į Taliną apie estų scenografiją nieko nežinodamas. Važiavau tiesiog norėdamas kažką pakeisti. Ten susipažinau su Londone doktorantūros studijas baigusia dėstytoja Lilja Lu Blummenfelt, su kuria įdomiai bendradarbiavome. Tai buvo intelektualus, laisvas, kūrybiškas bendravimas. Pusmetis Taline praėjo greitai. Tuomet gavau pasiūlymą pabaigti magistrą ir sutikau. Sugrįžęs į Vilnių, akademijoje taip pat baigiau magistro studijas.

Vėliau iš L.Blummenfelt gavau Šv.Martino menų koledžo Londone kontaktus. Įstojau ir ne beveik metus praleidau ten, užsieniečiams skirtose pouniversitetinėse studijose. Per šį trumpą laiką klausėme vizituojančių dėstytojų paskaitų, eksperimentavome kurdami. Mane sužavėjo, kad koledže visos studijos siejamos su praktiniais užsiėmimais, todėl teko kurti kartu su studentiškomis trupėmis, kurių spektakliai buvo interaktyvūs, performatyvūs, tokie, kokie Lietuvoje  faktiškai yra tik dabar.

– Tačiau nepasilikote svetur.

– Niekada neturėjau tikslo pasilikti. Siekiau žinių, man buvo įdomu susipažinti su skirtingomis praktikomis, tačiau norėjau gyventi ir dirbti Lietuvoje.

Grįžęs iš Londono sulaukiau nemažai pasiūlymų. Mano pirmas darbas buvo su režisiere, aktore, choreografe Birute Mar (Birutė Marcinkevičiūtė – aut. past.). Kūriau scenografiją jos monospektakliui. Vėliau viskas tiesiog užsisuko.

Periodiškai sugrįžtu pas buvusius kolegas: kas ketverius metus yra rengiama scenografijos ir teatro architektūros paroda Prahos Kvadrienalė, kurioje pasimatau su kolegomis, pabendrauju.

Kuriant scenografiją tiek Lietuvoje, tiek svetur susiduriama su tomis pačiomis problemomis: darbas su režisieriumi, choreografu, sąmatos, finansavimas.

– Prieš pradėdamas kurti scenografiją spektakliui, miuziklui ir kt. kokių metodų, taisyklių laikotės, siekdamas įsigilinti į kūrinio koncepciją?

– Jei tai šiuolaikinė dramaturgija, kuri yra orientuota į socialinius motyvus, gilinuosi į konkrečią socialinę problemą, kuri nagrinėjama; jei pjesė parašyta sąmonės srautu ir nėra nei personažų, nei veiksmo vietos, šnekuosi su režisieriumi, klausiu, kaip jis interpretuoja medžiagą; jei tai klasikinis kūrinys, gilinuosi į istorinį kontekstą.

Visgi svarbiausia yra kalbėtis su režisieriumi, išsiaiškinti, kaip jis mato kūrinį, ką galvoja, kokią pradinę žinutę žiūrovui nori suformuoti. Tai tarsi stalo tenisas: ir pats sau stengiesi išsiaiškinti temą, ir su režisieriumi ją išdiskutuoti.

– Ar žanras (dramos spektaklis, miuziklas, vaikiškas spektaklis ir kt.) jums turi įtakos?

– Be abejo, nes nuo jo atsispiriu, bet ne tik. Nesvarbu, kurčiau suaugusiesiems ar vaikams, perleidžiu viską per save, kad rezultatas nebūtų paviršutiniškas, lėkštas ar pataikaujantis. Stengiuosi išreikšti prasmę.

– Šiuo metu kuriate scenografiją miuziklui "Džekilas ir Haidas", kurio premjera Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyks rugsėjo 28 d. Miuziklo siužetas paremtas žmoguje slypinčių gėrio ir blogio pradų kova. Ką akcentavote kurdamas scenografiją – buvo svarbūs kontrastai, priešpriešų kūrimas, vizualiai pabrėžiant, kas yra gera, o kas – bloga?

– Laikausi budistinio požiūrio, kad gėris ir blogis vienas kitą papildo, sudaro visumą. Jei šioje istorijoje pavirtęs blogiuku, Džekilas užmuša pedofilą kunigą, aš nežinau, ar čia blogis, ar tiesiog nepriimtinas būdas įvykdyti teisingumą.

Filosofiškai žiūriu į priešybių temą ir blogį suvokiu kaip šešėlinę žmogaus pusę, kurią mes visi turime, slepiame, nenorime jos tapatinti su savimi. Man atrodo, kuo labiau ignoruojame šešėlį, tuo jis anksčiau ar vėliau išsprogsta kažkokiu baisiu pavidalu, todėl adekvačiausia priimi save visokį.

– Miuziklo "Džekilas ir Haidas" tema suteikia laisvės kūrėjo vaizduotei ir interpretacijoms, tačiau sykiu ir daug neužtikrintumo, kadangi gėris ir blogis kiekvieno žmogaus yra suvokiamas labai individualiai.

– Mes nešiojame kaukes, jas keičiame, kadangi tai įprasta visuomenėje, tačiau aš kalbu apie vidinį savęs priėmimą. Tai ypač svarbu menininkui, kuris, kaip ir jo kuriamas menas, yra asocialus. Tik tame gimsta kažkas naujo, gyvo, o ne suspenduoto, cenzūriniais normatyvais suspausto. Todėl šioje istorijoje į Džekilą žiūriu kaip į simbolį ir šį libretą suvokiu kaip žmogaus ir jo šešėlinės pusės sankirtą.

– Ir scenografo profesija yra kupina prieštaringų jausmų: esate menininkas, jums norisi kurti individualiai, tačiau teatre turite bendradarbiauti ne tik su režisieriumi, bet ir su kitais kolegomis. Ar kartais tenka atsisakyti meninių ambicijų? Kaip pavyksta išspręsti kilusį vidinį konfliktą?

– Režisierius viską laiko savo rankose, o scenografas bando įsiklausyti į jo pageidavimus, pamatyti kryptis, kuriomis jis žvelgia, tada daryti eskizus, diskutuoti, derintis, tikslintis – tai komandinis darbas. Tačiau būna, kad režisierius neturi aiškios koncepcijos ir tada nieko neįvyksta. Jei pastebiu, kad viskas vyksta neprofesionaliai, stengiuosi dar pačioje pradžioje išeiti. Būna, kad ir procese viskas pradeda keistis, tada darbas tampa kančia.

– Belaukdamas premjeros ir dėliodamas paskutiniuosius taškus kuriamoje scenografijoje, vis dar jaudinatės? Ar pavyksta sukūrus scenografiją ją paleisti, taip kaip tapytojai paleidžia savo drobes ar piešinius?

– Kūrybos procesas yra įtraukiantis, tačiau įvyksta premjera ir aš stengiuosi atsiriboti. Pabaigiu ir išeinu, priešingai nei aktoriai, kurie kaip tik pradeda gyventi tame spektaklyje.

Svarbiausia yra kalbėtis su režisieriumi, išsiaiškinti, kaip jis mato kūrinį, ką galvoja, kokią pradinę žinutę žiūrovui nori suformuoti.

– Kuriate scenografijas ne tik suaugusiųjų spektakliams, bet ir vaikų. Esate sakęs, kad scenografijos kūrimas spektakliams, skirtiems vaikams, atspindi Jūsų tikrąjį aš. Koks Jūs kai kuriate vaikams? Ar jiems kurdamas jaučiatės laisviau, žaismingiau?

– Piešiu, konstruoju maketus – tai tas pats, ką dariau vaikystėje. Kūnas sensta, bet esmė nesikeičia. Teatrą suvokiu kaip žaidimą, todėl gebėjimas žaisti yra privalomas. Kurdamas vaikams jaučiuosi laisvesnis. Visi žino, kaip sukurti rimtą spektaklį. Pilna "specialistų", kurie kritikuoja, jei kažką padarai blogai. O vaikų spektaklius ne visi žino, kaip statyti, juose stereotipinių dalykų nėra, todėl gali džiazuoti. Tai ir yra kūrybinė laisvė, apie kurią visi kalba. Atmesdamas diktatorišką toną, scenografijose vaikų spektakliams kuriu bendrą žaidimo atmosferą, nes žaidimo metu mąstome, keliame klausimus ir gauname rezultatus – ugdome, laviname vaikų skonį.

– Vaikai labai greitai pajaučia netikrumą, perdėtas emocijas. Kaip pavyksta atrasti balansą ir nekurti infantilių scenografijų?

– Į vaikus žiūriu kaip į laisvas, sąmoningas, kritiškas asmenybes, todėl jiems kuriu taip, kad ir man pačiam būtų įdomu. Infantilumas tai – primityvumas. Jei spektaklio žinutę sudėlioji tiksliai ir aiškiai, su vaikais gali kalbėtis nebūtinai apie amžiną gėrį, tačiau ir, pavyzdžiui, apie mirtį. Su režisiere, dramaturge Agne Dilyte "Menų spaustuvėje" esame pastatę spektaklį "Neklausinėk, Julyte!", kuris yra apie mirtį. Jis sulaukė susidomėjimo, palaikymo. Nors tema buvo liūdna, tačiau gili, filosofinė ir vaikai ją priėmė.

– Suaugusieji, net pasibaigus spektakliui, dar ne visada išdrįsta atsistoti ir išreikšti savo emocijų, pagarbos aktoriams, kūrėjams, o kokie žiūrovai yra vaikai?

– Premjerose stengiuosi pasiklausyti, kaip nevaržomai vaikai komentuoja tai, ką mato scenoje. Man tai geriausias pavyzdys, ar jie priima spektaklį, ar ne. Vaikai tarpusavyje aiškinasi, kaip kokiam geram senam Šekspyro laikų teatre: emocingai reaguoja, kažko nesuprasdami – klausia, ginčijasi. Todėl nesuprantu, kodėl po spektaklio jiems neleidžiama eiti į sceną. Teatras juk yra pažinimas. Jei vaikas ateina į spektaklį, jis empiriškai, per visas jusles jį tiria. Interaktyvumas vaikiškame teatre yra privalomas, nes jis edukuoja.

– O pats, žiūrėdamas spektaklius, ar visą laiką nagrinėjate kurtas scenografijas, mažiau dėmesio skirdamas veiksmui scenoje?

– Esu geranoriškas žiūrovas, stengiuosi įžvelgti, kas gera. Aišku, nuo profesinės pusės nepabėgsi, tačiau nepuolu pastebėti tik neigiamų dalykų, svarbu perprasti esminę mintį, užkoduotą visame spektaklio audinyje.

Nacionalinės „Eurovizijos“ užkulisiuose visą dieną dirbanti visažistė Ligita Misevičiūtė sako, kad dažniausiai sprendimą dėl atlikėjų grimo priima stilistai: jie papasakoja apie sumanymą, o visažistėms telieka išpildyti jų norus.

„Kol kas dar nebuvo pageidavimų, kurių negalėtume įgyvendinti. Jei reikia kažkokių detalių ar spalvų, pasako iš anksto ir pasiruošiame“, – tikina pašnekovė. Į nacionalinės „Eurovizijos“ sceną atlikėjai trokšta lipti atrodydami išskirtinai ir ryškiai: prašo ryškių akių, lūpų. Makiažo meistrės teigimu, televizijos ekrane nesimato 30 proc. makiažo, todėl šis turi būti gerokai ryškesnis, pridėtinės blakstienos – ilgesnės ir t. t.

Kol kas dar nebuvo pageidavimų, kurių negalėtume įgyvendinti.

Paprastai nugrimuoti vienam konkurso dalyviui L. Misevičiūtė sako skirianti valandą, vyrams – gerokai mažiau. Pastaraisiais bei pritariančiosiomis vokalistėmis „Eurovizijos“ užkulisiuose rūpinasi trys jaunos praktiką atliekančios grimo meistrės:  Eginta Radžiūnaitė, Goda Grakauskaitė ir Gineta Biliūnaitė.

Jų teigimu, nugrimuoti vyrą trunka apie 20 minučių. „Tai priklauso nuo įvairiausių faktorių: odos būklės, pageidavimų. Jei sudėtingesnis variantas – užima daugiau laiko“, – tikina G. Biliūnaitė. Pasak makiažo meistrių, vyrai neretai prašo paryškinti antakius, blakstienas ar net apvedžioti akis.

„Vyrų paklausiame, ko jie nori. Retai ką nors siūlome pačios“, – priduria G. Grakauskaitė. Dar tik pradedančios su televiziniu makiažu dirbti merginos jau žino, kad televizijos projektų grimui svarbiausia – greitis, ryškumas, kokybė bei matiškumas. „Veidus sausiname beveik po kiekvieno pasirodymo, kad tik neblizgėtų prieš kamerą“, – aiškina G. Biliūnaitė.

Dėl šios priežasties grimo meistrės neapleidžia televizijos studijos iki pat filmavimo pabaigos: juk visuomet gali prireikti pataisymų, pagražinimų ir kitos pagalbos.

„Sąraše turime 12 atlikėjų, tačiau į sceną jie beveik niekuomet nelipa vieni, todėl iš viso per vieną filmavimą gali būti apie 30–40 žmonių“, – tęsia G. Grakauskaitė. Iš viso čia dirba 8 visažistės, o darbo tikrai nestinga.

Makiažo meistrės aiškina, jog darbas televizijoje – ypatinga patirtis. „Jautiesi kaip mažas galutinio rezultato sraigtelis. Smagu, kad kažkokia dalimi prisidedi prie to stebuklo, kurį mato televizijos žiūrovai“, –  kalba G. Grakauskaitė.

Pasigenda dėmesio plaukams

Tuo metu visų dalyvių šukuosenomis per filmavimą rūpinasi vos viena plaukų meistrė Ieva Indriulionienė. Moteriai tai – jau trečia nacionalinė „Eurovizija“. „Man jau viskas įprasta, viską žinau ir nebesijaudinu, o mano darbas atrodo paprastai: pasitariame su stilistėmis arba su pačiu atlikėju. Kartais atlikėjas net nelabai žino, ko norėtų, todėl, jei leidžia, kažką pasiūlau“, – pasakoja plaukų meistrė. Darbo su atlikėjo šukuosena trukmė labai priklauso nuo to, kada atlikėjas ateina pas meistrę: rimtesnėms šukuosenoms reikia pusvalandžio ir daugiau. „Dažniausiai jie nelabai skuba ateiti, todėl kartais dirbti tenka ir greičiau“, – pasakoja pašnekovė. I. Indriulionienė tikina kol kas taip pat nesulaukusi neįgyvendinamų prašymų, greičiau jau priešingai – iššūkių jai pritrūksta.

Dalyviai galėtų elgtis drąsiau, nes kartais ateina patys ir pasidažę, ir plaukus susitvarkę, o į mus kreiptis nedrįsta.

„Moterys dabar dažniausiai nori labai paprastų šukuosenų, man net gaila, kad nori tik išsitiesinti ar susirišti uodegą, norėtųsi kažko įdomiau. Tarkime, įdomiau sukeltų ar papuoštų įdomesnėmis detalėmis, pridėtiniais plaukais šukuosenų“, – svarsto ji. Moters manymu, taip gali būti ir todėl, kad daugelis dainininkų pamiršta apie plaukus, dėmesį sutelkdami į makiažą.

„Praėjusiais metais tikrai buvo įdomių šukuosenų: retro bangų ar kokių holivudinių šukuosenų, kurioms reikia daug laiko“, – nacionalines „Eurovizijos“ atrankas lygina plaukų meistrė. Dalyvius ji skatina būti drąsesnius ne tik dėl šukuosenų pasirinkimo, bet ir kreipiantis į meistrus. „Dalyviai galėtų elgtis drąsiau, nes kartais ateina patys ir pasidažę, ir plaukus susitvarkę, o į mus kreiptis nedrįsta“, – pasakoja ji.

Eurovizinių užkulisių I. Indriulionienė taip pat neapleidžia iki filmavimo pabaigos – visuomet gali tekti pataisyti sruogą ar daugiau. Vis dėlto toks visą dieną trunkantis darbais jai – malonumas. „Trečią kartą čia dirbti ateinu tik dėl užkulisių, tik dėl čia dirbančios komandos“, – tikina ji.

Stilistų dėmesys – vedėjų porai

„Eurovizijos“ vedėjų ir kai kurių dalyvių įvaizdžiu rūpinasi stilisčių Ulos Tulevičiūtės ir Emilijos Dagytės duetas. Jų teigimu, kai kurie dalyviai savo apranga pasirūpina patys, o kitiems jos pagelbsti išpildydamos dainininkų viziją.

„Negalime sukurti jų asmeninio stiliaus pagal save, būtinai turime atsižvelgti į atlikėją, jo sumanymą, tai, ką jis darys ant scenos“, – kalba U. Tulevičiūtė.

Pasiruošimą filmavimams stilistė tikina pradedanti gerokai iš anksto: kartais skambina dalyviai, kurie pasirodys dar tik kitą mėnesį. Daugiausia dėmesio stilistės skiria vedėjų – Ugnės Skonsmanaitės ir Manto Stonkaus – duetui.

„Ugnė turi labai savitą skonį, ji nemėgsta jokių tortinių, ilgų balinių suknelių ir panašiai. Ji yra smulki, tamsi, žemo ūgio, todėl ir rūbai turi būti atitinkami. Kol kas nedarome kažko įspūdingo: suknelės yra trumpintos, ilgomis rankovėmis, pabrėžiančios jos siluetą ir figūrą. Finalams galvosime apie puošnesnius galos, raudonojo kilimo stiliaus rūbus“, – pasakoja U. Tulevičiūtė.

Stilisčių duetas dirba su įvairiausiais Lietuvos dizaineriais ir tikisi jų pagalbos finaluose, o pirmajai „Eurovizijos“ laidai talkino Juozas Statkevičius. Žinomų dizainerių pasiryžimas bendradarbiauti, pasak stilistės, priklauso nuo įvairių faktorių. „Labai svarbus yra stilistų įdirbis ir tai, koks žmogus yra ant scenos: jei jis yra visiškai nežinomas ir nematytas Lietuvoje arba šiek tiek prisidirbęs, dizaineris ne visada nori duoti savo vardinį drabužį tokiam žmogui. Atlikėjams taip pat svarbus jų įdirbis, jų politika, kokie jie yra. Ne visada tai, ką aš būnu sugalvojusi, ir tai, ko nori pats atlikėjas, yra išpildoma, nes ne visada yra surandamas drabužis“, – aiškina stilistė.

Pasak jos, „Eurovizijos“ konkursas išsiskiria tuo, kad daugelis ant scenos nori matyti blizgučius ir pompastiką. „Niekas nesupranta, kad tai yra atranka ir finalinis įvaizdis dar tik bus, o žmonės jau dabar nori matyt finalinį dalyką, dėl to yra sudėtinga. Kiti projektai to nereikalauja, tiesiog aprengi žmones gražiai pagal figūrą ir jų dainą, o čia – ne. Čia esi spaudžiamas išpildyti maksimumą, nors atrankinėse laidose tai daryti net nelabai nori“, – kalba U. Tulevičiūtė.

Stilistės žodžiais, spėti pasirūpinti visais atrankos dalyviais ne visuomet pavyksta: „Kartais į sceną lipa po šešis žmones, natūralu, kad didžiausias dėmesys skiriamas pagrindiniam, o šokėjų ir pritariančiųjų vokalistų kartais prašau, kad apsirengtų patys.“

Kaip ir bene visos užkulisiuose dirbančios komandos, stilisčių darbas baigiasi dar vėliau nei pačių atlikėjų. „Baigiasi filmavimas, tačiau darbo diena man baigiasi ne tada, ji man baigiasi, kai visi išeina, kai viskas yra aptariama, kai nusirengia vedėjai“, – sako pašnekovė.

Kad užkulisiuose vyrauja tik draugiškos nuotaikos, sutinka ir U. Tulevičiūtė: „Konkurencijos visiškai nejaučiu, dalyviai labai draugiškai bendrauja tarpusavyje ir jokių konfliktų kol kas dar nemačiau.“

Tačiau dar niekada fotografai nebuvo įsileisti į klubo užkulisius – į tą slaptąją zoną, ten, kur merginos rengiasi karštiems savo pasirodymams, kur nuogo kūno dažnai daugiau nei drabužių ir kur kartais jos išdykauja, maivosi, repetuoja pikantiškas pozas taip nevaržomai, kad truputį gaila, jog niekas nemato tų improvizacijų. Visa tai skirta ne prašalaičio akiai ir, reikia pasakyti, užburia ne mažiau nei aistringi šių temperamentingų šokėjų pasirodymai įsiaudrinusiai "Taboo" publikai.

Ir štai Naujųjų metų išvakarėse debiutas pagaliau įvyko. Klubo "Taboo" užkulisiuose fotoaparatui leista užfiksuoti tai, apie ką svajoja ne vienas vyras, o idėjų pašėlusiam vakarui galėtų pasisemti ne viena mergina.

Katerina - prieš 15 metų gyvavusios populiarios mergaičių grupės „Leto“ narė, kilusi iš Minsko ir šiandien gyvenanti Lietuvoje. Atlaikiusi pakilimus ir nuopuolius , šiandien ji mėgaujasi paprasto žmogaus gyvenimu, tačiau kažkada viskas buvo kitaip.

Būdama septyniolikos, ji praėjo didžiulį kastingą ir tapo pirmo ryškumo žvaigžde visų išsvajotoje Maskvoje.  Šį sekmadienį, 16 valandą specialiai LNK laidos „Bus visko“ žiūrovams moteris atvers duris į rusų pop kultūros užkulisius bei papasakos, kaip ši istorija pakeitė jos gyvenimą. Katerina prisimins reiklaus prodiuserio įsakymus, kuriuos  įvykdyti galėjo ne kiekviena - dėl šios priežasties, neatlaikiusios psichologinio spaudimo, per  nepilnus dvejus metus iš projekto išėjo net penkios jos narės.

„Prodiuseris galvojo tik apie pinigus. Pamiršo žmogiškumą. Nuolatos kritikuodavo grupės nares dėl figūros ir mums būnant vos septyniolikos metų ir tik atsiplėšusioms nuo tėvų, mamoms paskambinti leisdavo tik kartą per savaitę“.

Nors tuo metu Katerina buvo labai žinoma, pati mergina to nepastebėjo. Grupė kasdien koncertavo, tačiau jokių turtų nesusikrovė, priešingai.

„Projekto metu mes turėjome viską - buvom pamaitintos, gerai aprengtos, turėjome, kur gyventi. Tačiau tik tiek. Savo pinigų nematėme. Po dvejų metų, baigusi karjerą projekte, išėjau su visišku nuliu. Tokiuose projektuose dalyvės pinigų neuždirba. Viskas - tik gražus paveikslėlis. "

„Bus visko" laidoje Katerina papasakos ir apie legendomis apipintą ir visų taip stipriai apkalbamą karjeros siekimo metodą – „per lovą“. Ji teigia nesmerkianti tų, kurie nusprendžia savo gyvenimo tikslų siekti tokiu būdu.

„Aš nesmerkiu tų, kurie eina tokiu keliu. Jei tai vienintelis būdas pasiekti savo svajonės, tegul. Aš žiūriu į rezultatą ir galvoju - šaunuolis. Aš negalėčiau, o jis galėjo. Skirtingų žmonių skirtingi siekiai. Jei man tai nepriimtina, o kažkam yra atvirkščiai, nereiškia, kad jis blogas žmogus. Tiesiog aš taip negalėjau, o jis - galėjo.“

Kas privertė Kateriną palikti grupę ir aštuoneriems metams užsidaryti namuose, kaip ji atvažiavo į Lietuvą ir kokias  pamokas išmoko gyvendama ausiniame narvelyje, pamatysite šį sekmadienį 16 val. per LNK laidoje „Bus visko“.

Susitikę su žiūrovais kino kūrėjai iš jų išgirsta pačių įvairiausių klausimų. Labiausiai žiūrovus domina, kiek kainavo filmą sukurti ir kiek žmonių turi jį pamatyti, kad filmas atsipirktų. Taip pat dažnai teiraujamasi, kaip buvo pasirinkti aktoriai ir lokacijos filmavimui, ką kitąkart kūrybinė grupė darytų kitaip, ar planuoja kurti dar vieną filmą ir apie ką jis bus.

Daug tokių klausimų dabar sulaukia ir sausio 1 dieną visoje Lietuvoje pradėtos rodyti komedijos „Tarp mūsų, berniukų...“ kūrėjai. Pateikiame jų atsakymus ir įdomių su filmo kūrimu susijusių faktų.

– Kiek laiko buvo kuriamas filmas?

– Nuo idėjos, scenarijaus tobulinimo, aktorių atrankos, filmavimo iki komedijos atsiradimo ekrane praėjo lygiai metai.

– Kiek žmonių iš viso dirbo kuriant „Tarp mūsų, berniukų...“?

– Komedijoje iš viso nusifilmavo apie 60 aktorių. Dar apie 120 žmonių dalyvavo filmuojant masines scenas. Filmavimo grupę sudarė apie 30 žmonių. Tai režisierius, operatorius, kostiumų dizaineris, dekoracijų dailininkas ir visas techninis personalas – apšvietėjai, garsistai bei jų asistentai. Kartais visa šiai komandai reikalinga įranga į filmavimo vietas iš anksto buvo vežama sunkvežimiais.

Vienas didžiausių iššūkių kūrybinei grupei buvo filmavimo laikų suplanavimas ir suderinimas. Mat absoliuti dauguma filmo kūrime dalyvavusių žmonių ir ypač aktoriai tuo metu turėjo ir kitų darbų bei pareigų. Tačiau net ir tai nesutrukdė jiems dalyvauti itin varginančiuose naktiniuose filmavimuose ir puikiai atlikti savo darbą.

– Kaip parenkamas aktorius kiekvienam konkrečiam vaidmeniui?

– Dažniausiai į kiekvieną iš pagrindinių vaidmenų „pretenduoja“ 3-4 kandidatai. Sudariusi tokį kandidatų sąrašą filmo kūrybinė komanda sėda ir svarsto, diskutuoja, kuris iš jų tinkamiausias, kuris geriausiai įkūnys kiekvieną personažą. Kartais tai lemia ir tam tikros detalės, aktoriaus pomėgiai. Pavyzdžiui, aktorius Mantas Vaitiekūnas yra užkietėjęs žvejys. Ši detalė turėjo įtakos tam, kad komedijoje „Tarp mūsų, berniukų...“ jam atiteko Vytauto vaidmuo. Žinoma, galutinai apsispręsti padeda bandomieji filmavimai.

Taip jau nutinka, kad dažniausiai Lietuvoje aktoriai išgarsėja vienu vaidmeniu ar įkūniję tam tikrą personažą ir vėliau tas personažas ar panašaus tipažo personažas keliauja per kitus filmus, scenas, vaizdo įrašus. Tokią situaciją visiškai paneigė Audrius Bružas. Praėjusiais metais jis puikiai suvaidino meilės nepažinusį liurbį finansistą komedijoje „Nepatyręs“, o šiemet filme „Tarp mūsų, berniukų...“ atsiskleidė visai kitame amplua – buvo kiečiausias bičas visoje draugų kompanijoje.

– Kiek kainavo sukurti komediją „Tarp mūsų, berniukų...“?

– Už tą sumą išeitų vienas namas prabangiame Vilniaus rajone arba du tarp paprastesnių kaimynų.

– Kas liko už kadro? Ko filme žiūrovai nemato?

– Filme yra nemažai scenų, kai aktoriai sėdi automobilio viduje ir bendrauja. Ir vienas iš jų turi vairuoti. Tiems kadrams, kuriuose vairuojantis aktorius turėjo dar ir nemažai kalbėti, buvo pasitelkta speciali kino pramonėje naudojama priekaba, šiam reikalui atgabenta iš Latvijos. Tai leido „vairuojančiam“ aktoriui nesiblaškyti ir visą dėmesį skirti savo vaidmeniui. Tokią priekabą daliai scenų nufilmuoti naudojome ir saugumo sumetimais: pirmiausia aktoriams reikėjo atlikti savo darbą – vaidinti, o vairavimas juos blaškė.

Kartais gerai atlikti darbą trukdė ir gamta. Pavyzdžiui, kai buvo filmuojama kelto scena, pasitaikė labai nemalonus oras – net kėdės skraidė nuo denio. Todėl filmavimą teko kartoti kitą rytą, kai pagaliau nurimo vėjas.

– Kiek vietos užėmė nufilmuota medžiaga ir kiek galutinis failas?

– Visa nufilmuota medžiaga užima apie 20 terabaitų (TB). Kino teatrus pasiekė apie 160 gigabaitų užimantis filmo failas. Jeigu šiuo metu vis dar būtų naudojama kino juosta, tai komediją „Tarp mūsų, berniukų...“ iš viso sudarytų net 1200 skirtingų į vieną nenutrūkstamą seką suklijuotų atkarpų (montažinių kirpimų).

– Filmo pabaigoje Vytautas (Mantas Vaitiekūnas) pagauna žuvį. Kokia tai buvo žuvis?

– Vardan filmo sėkmės užkabinome jam tiktą norvegišką lašišą.

Kaip buvo filmuojama komedija „Tarp mūsų, berniukų...“

Naujoji komedija visoje Lietuvoje startavo su griausmu. Pagal premjerinio savaitgalio pajamas iš pirmosios vietos ji išstūmė net dvejus metus šioje pozicijoje karaliavusią komediją „Redirected / Už Lietuvą!“. Naujasis filmas – tai jau antras itin sėkmingas „Incognito Films“ komandos darbas. Praėjusių metų pradžioje jie pristatė didelio populiarumo sulaukusią komediją „Nepatyręs“.

Komedijos „Tarp mūsų, berniukų...“ oficialus anonsas:

Dvi valandos pribloškiančių postapokaliptinio chaoso vaizdų jau kitą savaitę atkeliaus į Lietuvos kino teatrus naujajame George‘o Millerio filme „Pašėlęs Maksas. Įtūžio kelias“ (angl. „Mad Max: Fury Road“). Kino kritikai jau dabar sutinka, kad ši juosta nėra eilinis Holivudo superhitas – filme kur kas daugiau realiai sukurtų efektų ir tikrų triukų nei bet kuriame panašiame šių laikų filme.

Movies.com vertintojų teigimu, „Pašėlęs Maksas. Įtūžio kelias“ turėtų būti įrašytas į kino istoriją nuo pat jo premjeros dienos. Filmo kūrėjai atskleidė publikai tai, ko nebuvo galima išvysti ankstesniuose anonsuose – internete pasirodė daugiau kaip 18-os minučių trukmės iš papildomos filmuotos medžiagos gabalėlių suklijuotas vaizdo klipas. Jame žiūrovai gali išvysti, kaip atrodė Namibijoje vykę „Pašėlęs Maksas. Įtūžio kelias“ filmavimai – ypač kvapą gniaužia grandiozinis daugiau kaip 150 neįtikėtinų, gigantiškų ir žadą atimančių kelio monstrų paradas. Kadruose matyti ne tik filmo aktoriai, bet ir režisierius G.Milleris.

„Pašėlęs Maksas. Įtūžio kelias“ filmavimo užkulisiai:

Daug įdomių filmo gamybos užkulisių parodančiame klipe galima išvysti, kaip buvo atliekami kai kurie filmo triukai, taip pat matyti, kaip lynais tvirtinami aktoriai bei kokiomis kameromis įamžinamos veiksmo scenos. Žiūrovai gali įvertinti ir ypač įspūdingai atrodančius ant automobilių pritvirtintus tikrus ugniasvaidžius bei filmavimo aikštelėje vykusius sprogimus.

Trumpai parodomi ir meistriškai motociklininkų atliekami triukai. Filmo siužetą, kai Pašėlusio Makso, imperatorės Furiozos ir jų bendrakeleivių sunkvežimį atakuoja motociklininkų būrys, išvysti galite čia: 

Praktinio darbo ir visiško atsidavimo filamavimo aikštelėje šalininkas G.Milleris teigė pasinaudojęs moderniausiomis technologijomis, tačiau ne tam, kad suteiktų juostai didingumo kompiuterių pagalba, o kad kuo preciziškiau nufilmuotų aktorius, dirbančius ant savo galimybių ribos. „Norėjome kaip įmanoma geriau įamžinti veiksmo mastą  ir energiją. Galėjome pritaisyti kameras ten, kur prieš 30 metų būtume tik svajoję, su „Edge Arm“ sistema galėjome įamžinti kariaunos vaizdus taip, kad kamera tarsi skrodžia kelio žvėrių būrį. Galėjome pasirūpinti aktorių saugumu jiems kaunantis ant automobilių ir ištrinti lynus, tačiau, jei filme matote Maksą kabantį aukštyn kojomis tarp dviejų automobilių – tai Tomas Hardy. Jis taip kabėjo iš tiesų“, – kalbėjo kino kūrėjas.

Postapokaliptinio veiksmo filmo „Pašėlęs Maksas. Įtūžio kelias“ anonsas: