Netektų kiemo

Kauno savivaldybės administracija praėjusių metų lapkritį patvirtino sklypo prie pastatų V. Putvinskio g. 28B, Kaune, formavimo ir pertvarkymo projektą. Netoli Žaliakalnio funikulieriaus esančiu kiemu iki šiol dalijasi ne tik V. Putvinskio g. 28B namo gyventojai, kurie parengė sklypo projektą, bet ir dar trijų namų – V. Putvinskio g. 24, 26 ir 28A. Didžiausias pagal butų ir gyventojų skaičių yra 26 numeriu pažymėtas pastatas.

„Kauno diena“ balandžio mėnesį rašė apie šio kiemo gyventojų rūpesčius. „Esmė tokia, kad mes netenkame kiemo. Pagal architektų paskaičiavimus ir parengtą žemės sklypo prie V. Putvinskio g. 28B namo projektą čia liks vietos vienam automobiliui, visa kita bus tiesiog pravažiavimas“, – įsitikinęs šio namo bendrijos pirmininkas Eimantas Lukošius.

Daugiabučio bendrijos nariai kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Kauno savivaldybės patvirtintą projektą. Žmonės neslėpė nerimo, mat neramumai jų kieme prasidėjo, kai butą sklypą parengusiame name įsigijo Seimo narės Laimos Mogenienės šeima.

„Kauno dienos“ kalbinta Seimo narės dukra Vilija Mogenytė tvirtino, kad sklypo planas reikalingas tam, kad namas galėtų pretenduoti į kompensaciją dėl fasado remonto.

Tačiau akį rėžė tai, kad pagal parengtą projektą pretenduojama į maždaug 900 kv. m. Toks sklypas, gyventojų nuomone, gerokai viršija paprastai skiriamą žemės sklypo plotą, reikalingą namui eksploatuoti.

Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo vietovėje susiklostęs itin tankus užstatymas, todėl minėtiems statytiniams eksploatuoti neužtenka suformuoti atitinkamo dydžio sklypo ploto, koks paprastai būtų reikalingas, jei būtų pakankamai žemės.

Gynė projektą

Atsakovė šioje byloje Kauno savivaldybės teisininkė, gindama patvirtintą žemės sklypo projektą, rėmėsi panašiais argumentais, kuriuos „Kauno dienai“ buvo išsakęs Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius.

Jis nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas įsakymą „Dėl žemės sklypo prie statinių V. Putvinskio g. 28B, Kaune, formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo organizavimo“, rėmėsi ne tik iniciatorių, t. y. minėto namo gyventojų, prie prašymo pateikta schema, bet ir inventoriniais naudojamo sklypo duomenimis, kuriuose apie 1 309 kv. m sklypas prie pastatų V. Putvinskio g. 28B yra neracionalios formos, kaip ir pateiktoje schemoje. Be to, projekte formuojamas žemės sklypo dydis yra apie 906 kv. m, identiškos formos, kaip ir pradinėje schemoje.

„Atkreipiame dėmesį į tai, kad planuojamame sklype numatyta apie 243 kv. m kelio ir pėsčiųjų servitutų, kurie yra optimalūs įvertinant gretimų teritorijų poreikius ir yra apsunkinimas sklypo naudotojams“, – projekto rengėjus užtarė N. Valatkevičius.

Rėmėsi ekspertu

Ginčo nagrinėjimo metu teisme ekspertas Giedrius Paužolis paaiškino, kad projektu suformuoto žemės sklypo V. Putvinskio g. 28B ribos apima ne tik pastato šio namo faktiškai naudojamą, bet ir kitų pastatų, t. y. kaimyninių namų bendrai naudojamą teritoriją – įvažą, kelią, aikštelę. Dėl šios priežasties žemės sklypas apribojamas net 243 kv. m plotą sudarančiais kelio servitutais.

Be to, projektu suformuoto žemės sklypo V. Putvinskio g. 28B servitutais neapribota teritorija yra itin netaisyklingos formos, smailėjanti, artima ne stačiakampiui, o trikampiui, nepatogi naudotis, nepatraukli estetiškai, jei, tarkime, būtų nuspręsta ją apsitverti.

Regionų apygardos administracinis teismas, įvertinęs eksperto G. Paužolio paaiškinimus ir teisės aktų reglamentavimą, konstatavo, kad nagrinėjamo ginčo atveju suformuotu žemės sklypo projektu nebuvo įvertintos istoriškai jau susiformavusios, tankiai užstatytos ginčo teritorijoje egzistuojančios objektyvios faktinės aplinkybės, t. y. kad ginčo teritorija buvo naudojama kartu visų joje esančių pastatų V. Putvinskio g. 24, 26, 28B naudotojų ir yra iš esmės per maža užtikrinti visų šių pastatų eksploatavimo poreikius.

Taip pat suformavus nepagrįstai per didelį žemės sklypą, į kurio ribas pateko kitų gretimų pastatų V. Putvinskio g. 24, 26, 28B naudotojų ir savininkų bendrai naudojama teritorija, buvo neabejotinai pažeisti reikalavimai dėl žemės sklypo racionalių ribų nustatymo ir kitų gretimų statinių naudotojų ir savininkų teisės naudotis jiems priklausančiais statiniais ginčo teritorijoje.

Teismo sprendimas naikinti Kauno savivaldybės patvirtintą projektą kaip nepagrįstą ir neteisėtą dar gali būti apskųstas.

Parduodamas žymaus tarpukario visuomenės veikėjo ir Kauno miesto burmistro Antano Gravrogko namas.

Pradinė pastato pardavimo kaina siekia 1 mln. eurų, varžytinės vyks birželio 13–14 d.

V. Putvinskio gatvės 70-uoju numeriu pažymėtas pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Vertingi yra jo įėjimą puošiantys žymaus skulptoriaus Juozo Zikaro bareljefai „Arklių tramdytojas“, „Pjovėjas“, „Rinkėja“, du herbai ir septynių figūrų kompozicija.

Pats statinys priklauso trylikos V. Putvinskio gatvės pastatų kompleksui, vertingam savo užstatymu ir pastatų kompozicija.

Kompleksas atspindi įvairias tarpukario laikotarpiui būdingas stilistines tendencijas – nuo istorizmo iki funkcionalistinio modernizmo.

„Kompleksas atspindi įvairias tarpukario laikotarpiui būdingas stilistines tendencijas – nuo istorizmo iki funkcionalistinio modernizmo. Tarpukariu tai buvo svarbus kvartalas – artimas miesto centrui, o 1932–1936 m., pastačius Vytauto Didžiojo karo muziejų, tapo reprezentacinis“, – rašoma Kultūros vertybių registre.

Jo duomenimis, čia statomiems namams ne tik taikyti miesto centrui galiojantys reikalavimai – mūras, nepertraukiamo užstatymo linija, čerpių stogai, bet ir kreiptas dėmesys į fasadų estetiką ir darną.

Kvartale namus statėsi žymūs politikos, kultūros veikėjai, kūrėsi užsienio šalių konsulatai ir atstovybės. Dauguma namų suprojektuota žymių to meto architektų.

Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenimis, A. Gravrogko namas pastatytas 1932 m. ir yra vienas iš nedaugelio gyvenamosios paskirties objektų, kuriuos suprojektavo Lietuvos architektūroje išskirtiniu braižu pasižymėjęs Edmundas Alfonsas Frykas.

Sukurti savąją paslaptį

Didžiajai dienai, kuri, beje, yra „Kaunas 2022" šiuolaikinio Kauno mito trilogijos antrojo veiksmo „Santaka" dalis, rengiamasi gerokai iš anksto. Nuo gegužės 16 d. kauniečiai kviečiami į KMN vidinį kiemą, kur, prisiminę vaikystę, galės sukurti savo sekretą.

Sekretai – vaikystėje po stiklu į žemę dedami gėlių žiedai, augalai, blizgantys popierėliai, kamšteliai – tai, kas randama kieme ir kišenėse. KMN ras įvairių priemonių savajam paslaptingam objektui sukurti, o V.Putvinskio gatvės dieną, gegužės 21-ąją, 13–18 val. veiks gyventojų kuriama sekretų galerija.

Tądien skirtingose V.Putvinskio gatvės vietose vyks keturios kūrybinės dirbtuvės, skulptūrų meno instaliacija ir performansai. KMN terasoje veiks Kultūros infocentras.

„V.Putvinskio gatvės dienos lankytojai galės dalyvauti meno akcijoje, kurios centrinė ašis – 600 metų senumo ąžuolo šaknų sistemos dalis. Dirbtuvių metų šis objektas bus restauruojamas – valomas juodžemis, molis ir trūnėsiai, atidengiamas kietmedžio sluoksnis. Menininkas, it skarabėjas tyloje, apsiginklavęs medicininiais įrankiais, visą dieną šveis ir valys kelmą. Dirbtuvių lankytojai bus kviečiami prisijungti prie kūrybinio proceso, išgirsti pasakojimų“, – apie Adomo Žudžio dirbtuves pasakojo KMN kuratorius Edvinas Grinkevičius.

Pamatyti nauju kampu

Vienos dienos programoje organizatoriai taip pat kviečia sujungti architektūros, miestų planavimo, šiuolaikinio meno, dizaino žinias ir kurti V.Putvinskio gatvės ateities scenarijus.

Gatvės pastatai, medžiai, grindinys, parduotuvės lyg priemonės bus pasitelkiami nuspėti tai, kas bus ir nebebus svarbu rytoj.

Viliaus Vaitiekūno dirbtuvių metu dalyviai susipažins su įvairiomis vaizduotės ir kūrybos praktikomis, bendraamžių iniciatyvomis kuriant viešąsias kitų pasaulio miestų erdves ir, pasitelkdami skirtingas medžiagas ir priemones, permąstys savo pačių santykį su V.Putvinskio gatve ir Kauno miestu.

„Gatvės pastatai, medžiai, grindinys ir ant jo vykstantis gyvenimas, istorija, parodų erdvės, parduotuvės ir kiti vietos reikalai lyg priemonės bus pasitelkiamos nuspėti tai, kas bus ir nebebus svarbu rytoj“, – pasakoja edukatorius Vilius Vaitiekūnas.

Renginyje menininkės Saulė Norkutė ir Šarūnė Pečiukonytė pakvies gatvės dienos svečius patyrinėti KMN kaimynystę. Instrukcijas gavę dalyviai pradės žymėti ir rinkti jų tiriamų kaimynų pėdsakus ir palaipsniui pildys kartu kuriamą instaliaciją. „Nuo kitų žmonių kultūrų iki tų kaimynų, kurių plika akimi negalime pamatyti, užuosti, o kartais turime pakeisti ir žiūrėjimo kampą“, – pabrėžia menininkės.

Saulė Norkutė ir Šarūnė Pečiukonytė / K. Štreimikio nuotr.

Jaunasis menas

Apsilankiusieji V.Putvinskio gatvės dienos renginiuose išvys jaunos Kauno menininkės Rūtos Simutytės lauko instaliaciją „Dangus“. KMN erdvėje taip pat bus pristatytas Florian Bell performansas / spektaklis „Forever Young“, skirtas šiuolaikinio gyvenimo būdo ir santykio su pačiu savimi analizei.

Juvelyrė Akvilina Šimkevičiūtė pasiūlys pasidaryti savo papuošalą. Menininkės vedamų dirbtuvių metu dalyviai galės atsinešti savo radinių – augalų lapų, akmenis, medžio žievės gabalėlių, drugelių sparnų ar  kitokių organiškų objektų, kurie bus paruošti papuošalui ar tiesiog meniniam objektui gaminti.

Kaune kurianti menininkė Saulė Noreikaitė pristatys performansą „Sietys“, kuriuo kvies žiūrovus aktyvinti savo fizinį kūną erdvėje, atkreipti dėmesį ar pamatyti per kitokią prizmę mus supančią aplinką, kitus kūnus, objektus, judėjimą.

„Mūsų fiziniai pojūčiai, juslės tampa vis labiau nuslopintos, mes pradedame nekreipti dėmesio į mus supančių kūnų fizinį būvį šalia. Nors vis dar sinchroniškai dalijamės vienu laiku, nebejuntame bendrystės egzistuojant“, – teigia menininkė

Šių trijų kūrėjų projektai atrinkti KMN atviro kvietimo būdu. Jauni menininkai buvo kviečiami teikti interaktyvaus pobūdžio, žiūrovus įtraukiančius pasiūlymus – kūrybinius projektus.

Ieškojo alternatyvos

Ką mes žinome apie V. Putvinskio gatvę? Veikiausiai, tiek, kiek akys užmatė einant iš Velnių muziejaus Kauno menininkų namų link arba tiek, kiek giliai smalsumas leido pasikapstyti virtualioje erdvėje.

Paklausti apie gatvės pavadinimo kilmę, dalis atsakytų, kad prieš tapdama V. Putvinskio, ji buvo Gornaja, Bergstrasse, Kalnų, o sovietmečiu – S. Nėries gatve. Kiti pridurtų, kad iki 1930-ųjų buvusi menkai apstatyta, bereikšmė, nuo centro šurmulio atitolusi gatvė, jau netrukus tapo prestižine. Joje vienas po kito dygo Kauno burmistrų namai, kūrėsi užsienio valstybių diplomatinės atstovybės, veikė moderni ligoninė. Treti gi papildytų, kad čia gyveno visuomenėje gerbiami, įtakingi žmonės, tokie kaip Jonas Vileišis, Antanas Gravrogkas, Antanas Žmuidzinavičius. 

Vilmanto Raupelio nuotr.

O ar žinote, kuris V. Putvinskio gatvės namas turi daugiausia dekoruotų balkonų arba, kiek čia galima suskaičiuoti modernistinių paukščių inkilų? Tai klausimai, į kuriuos atsakymus vargu, ar rasite internete. Jau ne pirmą kartą organizuojamas vaizduotės žaidimas  „Fantazariumas“ – puiki proga patenkinti smalsumą.

„Žaidimo idėja gimė iš V. Putvinskio gatvės dienos, kurios dėl karantino negalėjome surengti nei praėjusiais metais, nei šiemet, – nenorėdama prarasti ryšio su žmonėmis, Kauno menininkų namų bendruomenė, anot Kultūrinės veiklos vadybininkės-edukatorės Astos Volungės, sugalvojo alternatyvą – vaizduotės žaidimą. – Pasirinkome formatą, kad žmonės nesibūriuotų, nekeltų rizikos sveikatai, bet tuo pačiu patirtų daug įdomių dalykų.“

„Fantazariumas“ neturi taisyklių, o žaidimo idėja nėra laimėti. Svarbiausia čia yra atrasti tai, ko nesi matęs.

Atsakymų  ieškojo gatvėje

„Fantazariumas“ – dviejų dalių žaidimas, ne tikslaus pradžios ir pabaigos laiko. Pirmojo etapo metu visi dalyviai gavo lankstinukus su klausimais apie V. Putvinskio gatvę. Vienus jų miestiečiai gliaudė tarsi riešutus, o štai prie kitų teko pasukti galvas, sutelkti komandines jėgas, išlaisvinti fantaziją ir pasitelkti mobiliųjų kameras. Tarkim, „Fantazariumo“ organizatoriai paprašė rasti vietą, kur anksčiau buvo ledo čiuožykla ir ten nusifotografuoti čiuožėjos pozoje arba tiksliai pasakyti, kiek metalinių arklių galima suskaičiuoti V. Putvinskio gatvėje.

„Klausimus sudarinėjome taip, kad žmonės įlįstų į kiemą, pakiltų laiptais, dirstelėtų, kas yra virš jų galvų ir atrastų naujų istorijos detalių“, – A. Volungė prisiminė ankstesnes žaidėjų grupeles, kurios į šį reikalą pasižiūrėjo labai atsakingai.

Antai, vienas moksleivis, pamatęs, kad bendraamžis naudojasi mobiliuoju telefonu, paprašė jį diskvalifikuoti iš žaidimo. Tą patį siūlė padaryti ir su moterimi, kuri teisingą atsakymą bandė išpešti iš gatvės praeivės. 

„Fantazariumas“ neturi taisyklių, o žaidimo idėja nėra laimėti. Svarbiausia čia yra atrasti tai, ko nesi matęs“, –  visgi, Kultūrinės veiklos vadybininkė-edukatorė nepatarė visai atsainiai žiūrėti į užduotis.

Teisingų atsakymų skaičius, anot jos – sėkmės raktas einant tolyn.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Istorijos  virs paroda

Antrasis etapas – milžiniškas stalo žaidimas, miestiečiams leidžiantis patiems kurti V. Putvinskio gatvę. Surinkusieji mažiausiai taškų, buvo tituluojami gatvės paaugliais. Tie, kuriems pasisekė labiau – burmistrais. Atsakę į daugiausiai klausimų įgavo mago statusą ir galimybę V. Putvinskio gatvėje statyti Pizos bokštą, Gizos piramidę arba prie vieno iš tarpukario modernizmo perlų  patupdyti Holivudo gražuolį, legendinį serialo „Gelbėtojai“ aktorių Davidą Hasselhoffą.  

„Negaliu tiksliai pasakyti, bet pamenu, kad ankstesnio žaidimo metu gatvėje buvo ir Eifelio bokštas, ir verslo centras su grafičiu. Kažkas norėjo daugiau suoliukų, kažkas – daugiau žalumos“, – A. Volungė gyrė miestiečių fantaziją.

Per pietus prie žaidimo prisijungusi ir per kelias dešimtis minučių kiek mažiau nei pusę klausimų atsakiusi jaunuolių pora vylėsi, kad jiems pavyks surinkti maksimalų balų skaičių. Sėkmės atveju, V. Putvinskio gatvėje jie žadėjo statyti iš JAV atgabentą Laisvės statulą ir paleisti kelis laukinius žvėris.

„Ko nepakvailioti? Čia juk žaidimas. Realiame gyvenime to nedarytume. Priešingai, vieną kitą pastatą iš senųjų namų kaimynystės pašalintume“, – nedaugžodžiavę jaunuoliai pajudėjo tolyn.

Šios savaitės „Fantazariumas“ miestiečius kvietė ne tik pažinti, bet ir dalintis istorijomis apie Kauno menininkų namus, švenčiančius penkiasdešimties metų jubiliejų. Pasakojimai ir nuotraukos laukiami ne tik žaidimo dieną, bet nuo šiol ir kiekvieną ketvirtadienį.

„Gal kažkas čia klausė koncerto, gal kažkas jam ruošėsi rūsyje, gal sėdėjo terasoje arba svečiavosi kavinėje ir galėtų papasakoti, kaip tuo metu atrodė kėdės. Įdomi kiekviena istorija, kuri nesurašyta knygoje ar internete“, – visos istorijos, anot A. Volungės, metų pabaigoje virs paroda.

Kad tai įvyktų, kauniečiai, kuriems ši gatvė ar kažkuris jos kampelis turi ypatingą reikšmę, kviečiami pasidalinti mažomis ar didelėmis istorijomis, įdomiais faktais, nuotraukomis ir asmeninėmis partirtimis.

Iš surinktų istorijų bus sukurtas interaktyvus V. Putvinskio gatvę iš naujo atrasti leidžiantis žaidimas, o nutūpę ant popieriaus istorijos džiugins žaidėjus ir gatvės gyventojus.

Istorijų laukiama iki gegužės 11 dienos vakaro.

Istorijos Kauno menininkų namus gali pasiekti tekstu, nuotraukų formatu ir žodžiu šiais kanalais:

– KMN pašto dėžutėje (norintiems užrašai ir nuotraukos bus grąžinami);

– el. paštu menas@kmn.lt;

– telefonu (8-37) 223259

Kad tai įvyktų, kauniečiai, kuriems ši gatvė ar kažkuris jos kampelis turi ypatingą reikšmę, kviečiami pasidalinti mažomis ar didelėmis istorijomis, įdomiais faktais, nuotraukomis ir asmeninėmis patirtimis.

Iš surinktų istorijų bus sukurtas interaktyvus V. Putvinskio gatvę iš naujo atrasti leidžiantis žaidimas, o nutūpusios ant popieriaus istorijos džiugins žaidėjus ir gatvės gyventojus.

Istorijų laukiama iki gegužės 11 dienos vakaro.

Istorijos Kauno menininkų namus gali pasiekti tekstu, nuotraukų formatu ir žodžiu šiais kanalais:

– KMN pašto dėžutėje (norintiems užrašai ir nuotraukos bus grąžinami);

– el. paštu menas@kmn.lt;

– telefonu (8-37) 223259.

Nelauktas projektas

V.Putvinskio 36-ajame sklype šiuo metu stovi išpaišytas medinis namas, tačiau norima jį griauti ir statyti aukštą mūrinį daugiabutį. Tokie planai vietos gyventojus verčia griebtis už galvų.

V.Putvinskio gatvėje galima rasti nemažai tarpukario modernizmo perlų. Tačiau akis bado užsilikęs senas medinukas. Menininkai prieš kelis metus jį išpaišė spalvotomis juostomis. Šalia jo stovi tikri tarpukario architektūros pasididžiavimai, vienas jų – 38-uoju gatvės numeriu pažymėtas vadinamasis Banko tarnautojų namas. O šalia yra ir Aušros takas, taip pat turintis savitą istoriją. Tačiau esamas vaizdas gali pasikeisti neatpažįstamai.

Bendrovė "Saulės projektai" ketina minėtame sklype vystyti šešių aukštų pastatą. Jį projektavo architektas Gintautas Natkevičius. Pagal projektą, vos 4,6 arų sklype turėtų nelikti medinuko ir iškilti netaisyklingo keturkampio formos, šešių aukštų daugiabutis. Jis užimtų beveik visą sklypo plotą.

Projekte numatyta, kad ant stogo dar bus įrengta terasa, o po žeme – automobilių garažas. Pirmajame aukšte planuojama įrengti administracines patalpas, o likusiuose aukštuose – gyvenamuosius butus.

Gyventojai nepatenkinti

Projekto autoriai teigia, kad naujasis pastatas esą neturės neigiamos įtakos aplinkinei teritorijai. Vietos gyventojai su tokiais pareiškimais nesutinka.

Sužinoję, kad V.Putvinskio g. 36 sklype, planuojamos grandiozinės statybos, aplinkinių namų gyventojai raštais užvertė institucijas. Juose nurodyti galimi projekto pažeidimai. Gyventojai taip pat siekia atkreipti dėmesį, kad statinys ne tik sugadins bendrą V.Putvinskio gatvės vaizdą, bet ir užgoš šalia esančias kultūros paveldo vertybes.

"Šis pastatas tiesiog per didelis. Jau turime šioje gatvėje tokių pastatų, kurie neaišku, kaip buvo pastatyti ir visai iškrenta iš konteksto, bet tai – universiteto patalpos, o čia nori statyti privatų monstrą. Bendras V.Putvinskio gatvės vaizdas bus išdarkytas. Juk visada ši gatvė garsėjo kaip diplomatų, galbūt vertėtų šią istorinę vietą ir palikti autentišką", – stebėjosi viena aplinkinio namo gyventoja Gerda.

V.Putvinskio g. 38-ojo namo gyventojai pro langus mato Prisikėlimo bažnyčią, o pastačius daugiabutį vaizdo neliks.

Vienas labiausiai vertinamų tarpukario modernizmo pavyzdžių – Banko tarnautojų namas – tarsi pasislėptų už naujų statybų. Šis namas ypatingas savo architektūra, o pagrindinis jo grožis atsiveria nuo Aušros tako. Pastačius naują daugiabutį, V.Putvinskio g. 38-ojo namo šone esančios architektūros detalės liktų ne tokios matomos.

"Nebuvo atsižvelgta į mūsų namo vertingąsias savybes, planuojamo pastato aukštingumą. Neaišku ir kodėl koreguotas detalusis planas bei pakeista sklypo paskirtis iš mažaaukštės į daugiaaukštę. Juk turėjo atsižvelgti, kad Banko tarnautojų namas yra kultūros paveldas ir prie tokio objekto yra naujų statybų apribojimai. Tokiu projektu pažeidžiami statybų, paveldo, teritorijų planavimo įstatymai. Niekam neįdomu, kad būtent su tarpukario architektūra Kaunas nori patekti į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Atstumas iki mūsų namo yra numatomas vos 3,5 m. Tad visos gražiosios namo pusės nesimatys. Išėjus pro balkoną gerti kavos, galėčiau vos ne ranką paspausti naujo pastato gyventojams. Be to, ir jų aukštis bus toks, kad kai įrengs terasą, bus net aukštesnis nei Banko tarnautojų namas", – piktinosi kultūros paveldo name gyvenanti ponia Regina.

V.Putvinskio g. 49-ojo namo, kuris yra kitoje gatvės pusėje, priešais planuojamą naują daugiabutį, gyventojai taip pat vieningai tvirtino, kad toks projektas, kurį siūlo architektai, nėra priimtinas.

"Norėtųsi pirmiausia išsaugoti paveldą. Naujas pastatas neturėtų užstoti Prisikėlimo bažnyčios, šalia esančių kultūros paveldo pastatų. Mes iš kartos į kartą vertiname šias vertybes. Svečiai atvažiuoja žiūrėti ne tų naujų pastatų, o tai, ką mes saugome iš praeities. Ši gatvė turi savo stilių ir visi seniau projektuoti namai kūrė darną. Jokių problemų nekiltų, jei čia būtų mažaaukštė statyba", – minėjo Giedrė, gyvenanti vieno žymiausių tarpukario architektų Stasio Kudoko kurtame name, kuris yra priešais planuojamų statybų sklypą.

Vardija problemas

Kiti kaimynai pirštu rodė ne tik į galimą kultūros paveldo vertybių naikinimą, bet ir į kitas projekto spragas. Gyventojams kliuvo projekto viešinimimo procedūros.

Be kitų reikalavimų, projekto rengėjai pačiame sklype turi įrengti stendą, kuris paviešintų ir supažindintų su projekto galimybėmis. Vietos gyventojai nurodė, kad V.Putvinskio g. 36 sklype apie planuojamas statybas sužinojo atsitiktinai.

Projekto rengėjai tokią informaciją pakabino ant spalvoto medinuko priklijavę paprastą popieriaus lapą su pranešimu. Spalvų margumyne buvo ypač sudėtinga pastebėti, kad ten kažkas priklijuota.

"Tik iš kaimynų sužinoję apie projektą, pradėjome ieškoti, kaip mus informavo projekto rengėjai. Aišku radome tą skelbimą, bet mano supratimu, jis nėra nei tinkamo dydžio, nei formos. Jį ant sienos nelabai įmanoma pastebėti. Be to, pristatymas buvo numatytas prieš pat vasarą, penktadienį 17 val., taip, atrodo, specialiai apsunkinant, kad tik mažiau žmonių atvažiuotų. Vis tiek mūsų nemažai susirinko, bet  į ne visus mūsų klausimus galėjo atsakyti, pradėjo kaltinti emocijomis", – apie projekto pristatymą pasakojo Gerda.

"Net ir per daug nelendant į įvairius statybų įstatymus matyti, kad su šiuo projektu nėra viskas gerai. Jei giliau pažiūrėtų specialistai, dar daug visko rastų. Ir atstumai tarp namų per maži, tad gaisro atveju gelbėtojai negalėtų įvažiuoti. Be to, žadama įrengti požeminę automobilių aikštelę, niekas negarantuoja, kad nepradės skilti mūsų namo sienos. Šiaip ir pats pastato plotas yra per mažas tam, kad būtų galima normaliai įvažiuoti į tą aikštelę, o jau dabar gyventojai neturi, kur normaliai pastatyti automobilių. Bus tik dar blogiau", – projektą toliau narstė vietos gyventoja.

Kiti kaimynai teigė, kad naujas daugiabutis jiems užstos saulės spindulius. Ponia Regina nurodė, kad architekto atlikti insoliacijos (saulės patekimo – red. past.) skaičiavimai esą nėra tikslūs, nes pagal daugiabučio aukštį matyti, kad pas kai kuriuos V.Putvinskio g. 38-ojo namo gyventojus beveik visą dieną bus prietema.

"Kodėl dėl jų projekto turėtų nuvertėti mano turtas ir prastėti gyvenimo kokybė? Gyventojai nėra nusiteikę prieš statybas, bet jos turėtų būti logiškos, o ne tokios, kurios sukels tik daugiau problemų. Dabar yra daromas verslas, neatsižvelgiant į aplinką, istoriją ir gatvės kontekstą", – įsiterpė ponia Regina.

Vietos gyventojai užvertė raštais Statybų inspekciją, Kultūros paveldo departamentą, tačiau niekas nebuvo linkęs gilintis į gyventojų pastabas.

Paveldo sergėtojų pozicija

Vietos gyventojai stebėjosi, kaip keitėsi Kultūros paveldo departamento (KPD) pozicija. Iš pradžių Kauno skyrius pasirašė dokumentus, esą naujas statinys neužgoš kultūrinių vertybių ir pritarė projektiniams pasiūlymams. Vėliau Vilniaus specialistai šį pritarimą atšaukė, nes KPD neturi įgaliojimų vertinti projektinių pasiūlymų.

KPD atstovai "Kauno dienai" nurodė, kad planuojamas daugiabučio sklypas patenka į valstybės saugomos kultūros paveldo vietovės teritoriją, tačiau šiuo metu stovintis medinukas nėra saugomas. Šalia esantis V.Putvinskio g. 38-asis namas yra registruotas Kultūrinių vertybių registre. Į jį patenka ir netoliese esantis V.Putvinskio g. 30-asis namas. Įstatymuose numatyta, kad viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje draudžiama statyti statinius, kurie aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą, ar trukdytų jį apžvelgti, tačiau iš pateikto atsakymo susidaro įspūdis, jog planuojamo pastato statybos neužstos unikalaus V.Putvinskio g. 38-ojo pastato.

Pati gražiausia Banko tarnautojų namo pusė būtų uždengta.

"Pagal Kauno Naujamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano, tvarkymo plano koncepciją, sklype V.Putvinskio g. 36 esantis pastatas priskiriamas prie "kitų statinių", kurie kultūros paveldo atžvilgiu yra nevertingi. Teritorijai priskiriama prioritetinė tvarkybos kryptis – teritorijos pritaikymas, išsaugant kultūros paveldo vietovės ir kultūros paveldo statinių vertingąsias savybes. Leidžiami visų rūšių tvarkomieji statybos darbai (statybos ar griovimo darbai, kaip apibrėžta Statybos įstatyme) nevertingose šios zonos dalyse", – apie tai, kad sklype galimos statybos "Kauno dienai" užsiminė KPD specialistai.

Rengiamam daugiabučio gyvenamojo namo, V.Putvinskio g. 36, statybos projektui buvo atlikta istorinės dalies vertingųjų savybių analizė. Vertinta projektuojamo gyvenamojo namo įtaka saugomai vietovei – Naujamiesčiui ir šalia esančiam kultūros paveldo objektui –  Banko tarnautojų namui.

"Išvadose išskirta, kad projektuojamas namas yra sudėtingoje vietoje, išskirtiniame urbanistiniame kraštovaizdyje, sudarančiame vieną iš svarbiausiųjų Kauno urbanistinės savasties žymių. Situacijos savitumą lemia ir gamtinė aplinka – Žaliakalnio šlaitai. Nagrinėjamas kvartalas iš dalies tipinis centro, bet tuo pačiu metu išskirtinis savo architektūra Kauno Naujamiesčio kvartalas. Kvartale dominuoja perimetrinis užstatymas, aptinkami du istoriniai sluoksniai – gubernijos ir dominuojantis tarpukario. Čia stilistiškai dominuoja tarpukario laikotarpio architektūra, reprezentuojanti Kauno savastį. Dabartiniu metu istorinė miesto planinė struktūra yra mažai pakitus, V.Putvinskio gatvės šiaurinė pusė apstatyta gyvenamaisiais pastatais, kurie dominavo visais laikotarpiais, jų funkcija mažai pasikeitė. Funkciniu požiūriu pasirinkta vieta daugiabučio namo statybai priimtina", – dėstė paveldosaugininkai.

KPD atstovai "Kauno dienai" aiškino, kad planuojamas pastatas esą pratęsia perimetrinį V.Putvinskio gatvės užstatymą. Tinkamas ir pastato aukštis.

"Gatvės išklotinėje matyti, kad naujo namo santykis su esamais namais nėra agresyvus. Taip pat išlaikytas tarpukario V.Putvinskio gatvės uždaros statybos principas – namai statomi suglausti vienas su kitu. Projektuojamo pastato fasadams numatoma palikti monolitinio betono spalvą ir faktūrą su apskritimo bei stačiakampio formų aliuminio profilio langais, savo ritmika ir santūria puošyba bei fasade atkartojamais gretimo namo elementais, natūraliai įsilieja į aplinką. Projektuojamą pastatą galima vertinti kaip originalų savo laikmečio architektūros kūrinį, atsižvelgiantį į istorinį kontekstą ir jį papildantį", – rašoma KPD atsiųstame komentare, kuriame cituotos ekspertės Jūratės Juozaitienės istorinių vertybių analizės išvados.

Tegu susitvarko patys

Daugiabučio namo projektą rengė "Architektų biuras G.Natkevičius ir partneriai". Architektas Gintautas Natkevičius "Kauno dienai" teigė, kad pastatas jau buvo pakoreguotas pagal kai kuriuos gyventojų pastebėjimus. Tačiau jis laikėsi pozicijos, kad naujas daugiabutis tarpukario pastato neužgoš.

"Manau, kad žmonės tiesiog gina savo interesus, todėl jie spekuliuoja vertybėmis ir jų užgožimu. Ginami ne viešieji interesai, o asmeniniai. Reikia atkreipti dėmesį, kad visgi V.Putvinskio gatvėje yra perimetrinis užstatymas, kai namas glaudžiasi su kitu namu. Mieste užstatymo dėsniai yra kiek kiti nei kaime. Banko tarnautojų namas yra kiek unikalesnis, nes jis pastatytas prie Aušros tako ir turi vidinį kiemą, bet net tarpukariu jis nepretendavo būti apžvelgiamas iš visų pusių, o kur mes ketiname statyti, yra privatus sklypas, kuriame nėra uždraustos statybos", – teigė G.Natkevičius.

Jis nurodė, kad po susitikimų su gyventojais buvo peržiūrėtas projektas. "Kartu su investuotojais mes paaukojome nuo Aušros tako apie 1,5 m sklypo, kad būtų platesnis pravažiavimas ir liktų didesnė Banko tarnautojų namo apžvalga. Be to, net pastato kampą nukirtome tam, kad jos būtų daugiau. Realiai, dėl korekcijų mes vien praradome apie tris butus", – dėstė architektas.

Jo teigimu, gyventojai neturėtų skųstis, kad jų namas bus užstotas, nes V.Putvinskio g. 38-ojo namo fasadas yra aptrupėjęs, todėl Banko tarnautojų namų grožio ir taip nesimato. Pasak projekto architekto, vietos gyventojai pirmiau turėtų patys pasitvarkyti, kad visos kultūros vertybės išryškėtų.

"Jei norisi parodyti tarpukario architektūros grožį, reikėtų ne kaimynams priekaištauti, o susitvarkyti savo kiemą ir vidaus fasadus. Dabar ten visiškai apleista, baigia sugriūti", – komentavo G.Natkevičius.

Jis atmetė V.Putvinskio g. 38-ojo namo gyventojų priekaištus, kad naujas pastatas jiems užstotų saulę. Pasak architekto, buvo atlikti visi reikiami skaičiavimai ir visuose butuose saulė pateks tiek, kiek reikia pagal normas. Anot G.Natkevičiaus, bus išspręsta ir automobilių aišktelės problema, mat pagal projektą numatyta įrengti kelių aukštų požemines automobilių statymo vietas, kurias aptarnaus liftas.

G.Natkevičius informavo, kad šiuo metu techninis projektas taisomas, atsižvelgiant į institucijų išsakytas pastabas. Kol kas jis nesiryžo prognozuoti, kada galėtų prasidėti realūs statybos darbai.

Pati gražiausia Banko tarnautojų namo pusė būtų uždengta.

Teisės aktams neprieštarauja?

"Kauno diena" paprašė miesto savivaldybės pakomentuoti V.Putvinskio g. 36-ame sklype planuojamas daugiabučio namo statybas.

"Naujai planuojamos daugiabučio statybos riba yra numatoma atitraukiant naujo statinio sieną nuo Aušros tako ir sklypo ribos apie 2,3 m, taip vizualiai praplatinant Aušros taką iki 5,6–6 m. Pažymėtina, kad į žemės sklypą V.Putvinskio g. 36, Kaune, pagrindinis įvažiavimas numatomas iš V.Putvinskio gatvės, papildomai neapkraunant Aušros tako. Taip pat informuojame, kad šio pastato statybos projektui yra privaloma projekto ekspertizė, įvertinanti projekto sprendinius, kurių sudėtyje yra ir gaisrinės saugos dalis", – teigė Miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius.

Jis pažadėjo nuodugniau peržiūrėti planuojamo daugiabučio statybų projektą, kai bus prašomas statybų leidimas.

"Iš tiesų atsižvelgsime į gyventojų susirūpinimą, kuomet bus prašoma išduoti statybos leidimą. Nuodugniai įvertinsime, ar nėra pažeidimų. Vis dėlto, projektuojamas statinys neprieštarauja nei teritorijų planavimo dokumentams, nei bendrajam miesto planui, nei detaliajam", – pridūrė N.Valatkevičius.

Pojūčių kalba

Festivalio veiksmo vieta – V.Putvinskio gatvėje 5-uoju numeriu pažymėtas 1922-aisiais pastatytas namas. Namo istorija ypatinga tuo, kad praėjusiame amžiuje (1945–1966 m.) jame gyveno garsių dailininkų, grafikų, knygų iliustratorių Petro ir Domicelės Tarabildų šeima. Paskui kurį laiką čia dar gyveno vienas iš Tarabildų sūnų, o dar vėliau namas buvo pavirtęs komunalinio ūkio daugiabučiu.

Paradoksalu, jis stovi priešais P.Mažylio gimdymo namus, vis pasitinkančius naują gyvybę, tačiau jo paties languose jau seniai nesimatė žiburių, tik namo sienomis šliaužioja šešėliai. Šiandien namas turi naują šeimininką – tų pačių gimdymo namų vadovo gydytojo Tomo Biržiečio šeimyną. Naujojo šeimininko vizijoje namo laukia daug originalių pokyčių, jo kieme net žadama įrengti žaislų muziejų.

Taip labai trumpai būtų galima nusakyti šio namo biografiją. Tačiau ką iš tiesų reiškia šie žodžiai? Ką reiškia "čia gyveno", "turi naują šeimininką", "apleistas"? Festivalio organizatorės Renata Bartusevičiūtė ir Paulina Nešukaitytė į šiuos klausimus atsakymų ieško pasitelkdamos ne protą, o pojūčius. O juos atkurti pakvietė įvietinto ir pojūčių teatro atstovus bei kartu svarbiausius festivalio dalyvius – čekų režisierių Howardą Lotkerį su trupe "HoME" ir Karolinos Žernytės teatrą. Taip pat režisieres Saulę Norkutę ir Moniką Klimaitę su bendraminčių komandomis, pristačiusias spektaklį vaikams "Kaltūnas" ir pjesės "Vieno buto istorija" skaitymą.

Tik apie festivalį kaip atskirus šių kūrėjų kūrinius visai nesinori kalbėti: šiam pasibaigus išlieka vientisas ir nedalomas prisiminimas.

Teatras šiame name veikė kaip tarpininkas tarp praeities ir šiandienos, tarp mirusiųjų ir gyvųjų. Jis rekonstravo jausminę namo atmintį, nepasakodamas dailininkų šeimos gyvenimo žodžiais ar įprastais dramos teatro instrumentais, o pasitelkdamas pojūčių kalbą. Taip pat per daug nenukrypdamas į istorinius faktus, dėmesį fokusuodamas į čia gyvenusių žmonių emocijas.

Name – per du aukštus išsidėstę aštuoni kambariai, mažytis vonios kambarėlis, palėpė ir nemažas rūsys. Žiūrovai buvo kviečiami lankytis iš eilės visuose kambariuose, po kažkiek laiko praleidžiant kiekviename jų, kur aktoriai improvizavo pasirinkę tam tikrą išeities tašką (buvusios erdvės paskirties ir prisiminimų jungtį). Jie tapo veidrodžiais, atspindinčiais praėjusį laiką, jo apibrėžtas kambarių funkcijas ir išgrynintus dailininkų šeimos narių jausmus.

Kiekviename kambaryje santykis tarp žiūrovų ir atlikėjų keitėsi: kai kuriuose jų pasirodymai buvo gana abstraktūs, išlaikantys atstumą tarp savęs ir publikos, kituose – labai konkretūs ir tiesiogiai įtraukiantys į tam tikrą veiksmą. Tai neleido ne tik nuobodžiauti (nors sunku įsivaizduoti, kad čia apskritai taip buvo galima pasijusti), bet ir dar plačiau bei giliau pajusti namo gyvastį.

Namas žudikas

Gali pamiršti žmonių vardus, jų gimimo metus, gyvenimo faktus, bet to, kam teatras leido atsiverti šiame name, pamiršti neįmanoma. Priežastis labai banali – taip jau yra, kad tai, ką patiri, tampa tavo dalimi. O šį namą būtent ir turi visomis juslėmis perskaityti pats, ir kiek čia ko įžvelgs tavo siela, tiek ir informacijos išsineši išeidamas. Tuščiomis išeiti nepavyks. Namas to neleidžia, nes įžengęs į jį pasijunti lyg būtum atėjęs į svečius pas labai artimą žmogų. Jame gyvena kažkas nematomas, nors girdisi balsai, žingsniai, muzika, užuodi kakavos, kepamų sovietmečiu populiarių vaflių ir ruošiamo jiems įdaro kvapą. Namas itin svetingas, žaismingas, turintis kuo pavaišinti kūną ir sielą, bet ir kartu liūdnas. Negrįžtamai liūdnas.

Kadangi dabar pradėti vykdyti remonto darbai, name mažai belikę jo praeities materialių pėdsakų, tačiau jis puikiai išsaugojęs visus prisiminimus. Nors aktoriai atkuria ir pozityvių jausmų paletę, kiekvienoje išlikusioje interjero detalėje tau į akis žvelgia nerimas, įtampa, netekties ir sunkiai paaiškinamos kaltės jausmas.

Susitikimas su čia gyvenusios Tarabildų šeimos gyvenimu virsta vakariene su mirtimi. Tai ji tave švelniai priglaudus prie savo beorės krūtinės skaito pasaką, veda mediniais, medžių lapais nuklotais laiptais į antrą namo aukštą, praveria langą į rudens vakaro sutemas, ištiesia ranką pašokti, kviečia paragauti vaišių ir net nusišypsoti. Su kiekvienu šiltos kakavos gurkšniu tik dar labiau junti, kaip šalta šiuose namuose. Vienoje medinės namo sienos plyšiuose randi įkištas suvyniotas popieriaus skiautes, kuriose surašyti buvusių namo šeimininkų prisiminimai. Viename jų parašyta, kad tai namas žudikas, nes kad ir kiek krosnyje būdavo pleškėję malkų, šaltis čia buvęs nuolatinis svečias.

Teatras tapo gidu, supažindinančiu su nenutrūkstamu saitu tarp miesto istorijos ir šiuolaikinio jo veido. Kas sieja šiuos skirtingus laikmečius – Tarabildų kasdienybę ir mūsų? Atsakymas virsta klausimu – ar vėsos pojūtis gali skirtis prieš daugiau nei 50 metų ir dabar?

V.Putvinskio gatvėje per tą laiką išoriškai daug kas pasikeitė ir mes vilkime kitokiais drabužiais, bet, kaip įrodo festivalis, žmonių pojūčiai išliko absoliučiai tie patys. Lyg ir banali tiesa, bet tai kažkodėl gąsdina. Tai virsta daugiau nei tiesa. Šios vakarienės metu mirtis labai atvira. Ji pasako daugiau, negu turbūt buvo numanę patys režisieriai ir aktoriai. Sunku yra žvelgti į viduje atsivėrusį begalybės vaizdinį, kurį sukuria vienas priešais kitą stovintys veidrodžiai (būtent taip tiksliausia būtų galima įvardyti kūrėjų ir žiūrovų santykį), atspindintys ne tik tai, kas buvo, kas vyksta šiandien, bet ir ateities prognozę, kurioje tu savo paties būtį matai kaip praėjusį laiką. Retsykiais kyla noras išsiveržti iš namo, įkvėpti šios realybės oro, pajusti tą "saugų" laikinumą.

Pavojingas eksperimentas

"Namas Nr. 1" – puikiai pavykęs interaktyvus teatrinis eksperimentas, leidžiantis miesto istoriją pažinti alternatyviu būdu – pojūčiais.

Eksperimentinis festivalis iš dalies tampa pavojingu (iš)bandymu, nes jeigu žiūrovas gana empatiškas ar turi ekstrasensinės galių, gali pamatyti daugiau, negu reikia, jo vaizduotėje gali prasiverti daugybė durų, už kurių jį pasitinka ne tik buvę šio namo gyventojai. Jautiesi taip, lyg būtum perlipęs televizoriaus ekraną ir atsidūręs kurio nors Davido Lyncho filmo lietuviškoje versijoje. Bet būtent tie tykantys pavojai, nežinomybė ir viršlaikiškumo pojūtis neapsakomai traukia. Tai patirti yra malonu. Turbūt tai ir būtų galima įvardyti vienu iš išskirtinių festivalio bruožų – tai, kad čia ne tu stebi teatro kuriamą realybę, bet ji tave. Pasislėpti čia neįmanoma, tiesiog nėra kur. Nepasislėpsi net ir savo kūne, nes kiekviename žingsnyje jautiesi veikiantis, reikalingas ir laukiamas.

Žiūrovų dalyvavimas čia nėra priverstinis ar dirbtinis. Paprastai teatro scenoje vykstantys spektakliai nubrėžia savo ir žiūrovų ribas. "Namas Nr. 1" atveju ribų nėra, nebent jomis laikytume paties namo sienas. Nėra čia ir taisyklių tam, kaip turėtų jaustis ir elgtis susirinkusieji. O jie čia ir visai nebando apsimesti kažkuo, kuo nėra. Jie jaučiasi atsipalaidavę, jaučiasi savimi ir su pirmą kartą čia sutiktais elgiasi taip, lyg būtų vienos šeimos nariai. Labai skirtingi, kiekvienas – su savais demonais ir šviesuliais, bet tarsi visus sieja tas pats kraujo ryšys. Apie tai net negalvoji, tiesiog tai natūraliai pavyksta. Mintyse tu noriai kalbiesi su būtajame laike įstrigusiu namu, kaip ir kuo gyvename besibaigiant 2018-iesiems. Jauti, kaip jis įdėmiai tavęs klausosi, kaip jam viskas nuoširdžiai įdomu.

Neatsitiktinai vienas iš namo kambarių pavadintas "Galimybių paieškos". Jame žiūrovai turėjo galimybę susitikti su naujuoju namo savininku – T.Biržiečiu ir jo stipria meile šiam namui, kuris jo dėka turėtų tapti itin šiltas visomis prasmėmis. Klausantis jo žodžių, mintyse apnuogintos namo sienos staiga pradeda keistis ir tampa kažkuo nauju, šiuolaikišku, patraukliu, gyvu, originaliu. Toks, koks yra ir vis atsinaujinantis bei dar daugelį kartų atsinaujinsiantis pats Kauno miestas.

"Namas Nr. 1" – puikiai pavykęs interaktyvus teatrinis eksperimentas, leidžiantis miesto istoriją pažinti alternatyviu būdu – pojūčiais. Pastarieji rodo liežuvį tuštiems žodžiams, nusakantiems, kas ką padarė tam tikrais metais. Scenos meno kalba, besijungianti su faktais, vizualine informacija, muzika, namo šešėliais, kvapais ir žiūrovų bendra patirtimi, kuria tapatybės belaikiškumo pojūtį. Jis nuvelka nuo istorijos, kaip jau įvykusių įvykių, etiketę ir priklijuoja naują – "vyksta visada", nes negali galutinai įvykti tai, kas yra jaučiama. O gyventi tai ir reiškia: jausti ir prisiminti.

Tikri meno kūriniai

"Gražinkime Kauną" iniciatyva restauruojamos V.Putvinskio g. 32-ojo namo modernistinės durys. Ši idėja skirta atkreipti kauniečių ir miesto svečių dėmesį, kokį tarpukario lobį Kaunas turi. Iki šiol didelis dėmesys buvo skiriamas tarpukario modernizmo pastatams, tačiau visuomenininkai ragina pasigrožėti šių pastatų išskirtinėmis detalėmis – durimis.

"Jau seniai turėjome idėją parodyti Kauno duris, nes vaikščiojant po Naujamiestį matėme, kokių gražių yra. Pamatėme, kad dauguma net nepastebi jų grožio ir mano, kad tai – eilinės ir apleistos durys. Todėl dažnai tiesiog vietoje autentiškų durų gyventojai įsideda plastikines. Modernistinės durys neturi barokinio grožio, tačiau jos skleidžia savitą žavesį", – pasakojo viešosios įstaigos "Gražinkime Kauną" vadovas Dainius Lanauskas.

Anot jo, ilgai rinktasi, kokio pastato duris rekonstruoti. Iš daugybės modernizmo pavyzdžių atrinktos V.Putvinskio g. 32 namo durys.

"Kadangi ši iniciatyva atėjusi ne iš valdžios, o iš apačios, norėjome, kad restauruotas duris matytų didelis žmonių srautas. Taip pat, kad namas būtų daugiabutis, o durys ganėtinai apleistos ir restauravus matytųsi kontrastas. Minėto pastato durys atitiko šiuos kriterijus. Žinoma, pats namas pastatytas architekto Broniaus Elsbergo. Jis garsėjo tuo, kad kūrė durų projektus, o vėliau juos pristatydavo kaip meno kūrinius. Tad norėjome ir patiems gyventojams parodyti, kokį turtą jie turi", – pasakojo D.Lanauskas.

Skatina parodyti grožį

Jis tikisi, kad restauruotos durys taps ne tik pavyzdiniu eksponatu, bet ir paskatins kitus kauniečius investuoti į šių akcentų atkūrimą bei parodyti tikrąjį tarpukario durų grožį. Viliamasi, kad ir miesto valdžia ryšis prisidėti prie durų restauravimo darbų. Šiuo metu pagal paveldotvarkos programą gyventojai gali tikėtis paramos pastatų fasadams tvarkyti, o durų ir langų restauravimas į šią programą neįeina.

"Jei būtų priimtas politinis sprendimas, kad miesto savivaldybė remia iki 50 proc. durų restauravimo darbų, paskatintų žmones atkurti ir mažosios architektūros elementus", – įsitikinęs "Gražinkime Kauną" vadovas.

V.Putvinskio g. 32-ojo namo durys restauruojamos iš kelių šaltinių lėšų. Dalis restauracijai reikiamos sumos skirta iš "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" rengiamos programos "Modernizmas ateičiai". Patys namo gyventojai pridėjo simbolinę pinigų sumą. Anot D.Lanausko, rinkti pinigus iš gyventojų buvo nuspręsta, kad jie jaustų atsakomybę už tarpukario modernizmo detalių išsaugojimą. Šio pastato pagrindinių durų restauravimas kainuoja apie 2 tūkst. eurų.

"Visada name būna koks nors ambasadorius, kuris viskuo domisi, tvarko. Šiame name gyvena architektas Vaidas, tad daugiausia durų restauravimo klausimų derinome su juo. Tačiau pasitaikė ir tokių gyventojų, kurie klausė, kodėl jų lauko duris pavogėme. Kai išaiškinome, kad restauruosime, visi liko patenkinti", – sakė pašnekovas.

"Gražinkime Kauną" vadovas D.Lanauskas organizuoja ekskursijas, kurių metu kauniečiai bus supažindinami su modernistinėmis durimis. Jų tikslas – parodyti durų grožį. Vieną ekskursijų "Gražiausios Kauno durys plius: Naujamiestis" planuojama surengti šeštadienį, gegužės 26 d. Ji prasidės būtent nuo V.Putvinskio gatvės modernizmo pavyzdžio.

Kruopštus darbas

V.Putvinskio g. 32-ojo namo durys šiuo metu restauratorių rankose. Jie jau nuvalė sovietmečiu užteptus dažus, atkurtos seniau prarastos durų detalės.

"Sovietmečiu buvo mada viską, kas gražu, uždažyti juodai, nors čia buvo autentiškai lakuotos, ąžuolu faneruotos durys. Visus tuos juodus dažus nuvalėme ir atsivėrė ąžuolo faneruotė. Kadangi iš lauko pusės ji buvo beveik sunykusi dėl dažų, atmosferos poveikio, mes naujai uždėjome faneros lukštą. Kadangi esame restauratoriai, lukštas taip pat yra ne naujas, o apie pusės amžiaus senumo. Stengiamės naudoti kuo natūralesnes medžiagas ir viską atliekame pagal senąsias technologijas", – pasakojo bendrovės "Mokmedis" vadovas Kęstutis Cikanas.

Prie durų varčių restauratoriai darbuojasi dirbtuvėse, o vietoje atliekami tik nedidelių durų detalių atkūrimo darbai, tad kol kas laiptinę dengia plėvelė. Ant restauratorių stalo guli dvi durų varčių dalys. Pagrindinė didžioji, pro kurią eina žmonės, ir mažoji. Darbus atliekantys kauniečiai pasakojo, kad mažojoje dalyje reikėjo atlikti ir implantacijos darbų. Tose vietose, kur buvo keista spyna, jau beveik nebuvo autentiškų durų pagrindo, todėl reikėjo atsivėrusius tarpus užlopyti.

"Pagal esamą konstrukciją implantuojame tokias medžiagas, kokios ir buvo: fanera, pušies ir ąžuolo mediena bei ąžuolo drožtinis lukštas. Po to paviršių nušveičiame ir padengiame laku. Restauravimas yra tarsi detektyvas. Kai viską nuvalai, reikia surasti tokias pat medžiagas", – darbo eigą nupasakojo restauratorius.

Atrasti perliukai

K.Cikanas pasakojo, kad ant senųjų durų išorinės pusės buvo numatytos skardos, tad jos mėginiai atiduoti į laboratoriją tam, kad būtų nustatytas lydinys. Tačiau po skarda yra išlikusi natūrali durų spalva.

"Spėju, kad A.Smetonos laikais, kai buvo gamintos šios durys, kad nereikėtų išpilti lako likučio, tai jį sutepė ant šio pusvarčio. Kaip sakau, teptuką nuvalė. O mums tai yra didelė vertybė, nes turime natūraliai išlikusią spalvą ir medžiagą, nes po skarda jos beveik nepaveikė saulės spinduliai", – sakė specialistas.

Jis tikino, kad išlikusi spalva labai svarbi, nes kaip tik laboratorijoje kuriami atitinkami atspalviai ir taip bus nulakuotos visos durys. Šias V.Putvinskio g. 32-ojo namo duris bus galima atkurti beveik 100 proc. Nebus tik vienos autentiškos detalės – spynos. Ji nėra išlikusi, o ir patys namo gyventojai yra investavę savo lėšų į modernią ir saugią spyną, todėl restauratoriai nieko su šiuo akcentu ir nedarys. Tačiau ir be spynos yra ir daugiau dėmesio vertų restauruojamų durų detalių.

"Radome senosios spynos pėdsakų, kuriuos pagal restauravimo taisykles, paliekame tam, kad jei ateityje dar reikės restauruoti, būtų galima matyti, kaip buvo iš tikrųjų", – kalbėjo restauratorius K.Cikanas.

Radome senosios spynos pėdsakų, kuriuos pagal restauravimo taisykles, paliekame tam, kad jei ateityje dar reikės restauruoti, būtų galima matyti, kaip buvo iš tikrųjų.

Jis pasakojo, kad net specialiai iš Vokietijos teko užsakyti medvaržčius, nes reikia, kad atitiktų ne tik ilgis, storis, bet ir forma. Restauratoriams teko galvas apsukti ir dėl stiklų. Paaiškėjo, kad dabartinės įmonės, nors ir turi naujausias technologijas, negali išpjauti modernistinėms durims reikalingų įnoringų formų. Tad teko nemažai paieškoti, kas galėtų padaryti reikiamo storio ir formos stiklus.