Kaip per laiką keitėsi architektūros samprata, kaip skaityti statinius ir kas architektūros laukia ateityje. Apie tai – pokalbis su Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) dėstytoju, KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro vadovu, Kauno miesto mokslo premijos laureatu V. Petruliu.

– Kaip per laiką keitėsi architekto darbo suvokimas?

– Architekto suvokimas kito kiekvienoje epochoje. Tad, nors pastatai buvo projektuojami jau senovės Egipte, architekto profesija buvo suvokiama kitaip. Pirmoji Vakarų civilizacijos knyga, skirta architektūrai, parašyta Antikos laikais Vitruvijaus. Tačiau tuo metu dar nebuvo universitetų, kurie ruoštų architektus. Pirmoji epocha, kurioje išsikristalizuoja architekto profesija, jungianti meninius ir inžinerinius gebėjimus, buvo Renesansas. Viduramžių katedrų statytojai save vadino meistrais, todėl vienu iš pirmųjų architektų galėtume laikyti Filippo Brunelleschi, žinomą kaip „Santa Maria del Fiore“ kupolo ir daugelio kitų architektūros šedevrų autorių. Vėliau architektūra gryninosi ir Apšvietos epochoje tapo akademine disciplina.

– Ar lygiai taip pat kito ir architektūros principų suvokimas?

– Minėtasis Vitruvijus dar 1 m. e. a. architektūros esmę apibrėžė kaip naudos, tvirtumo ir grožio vienovę. Per šią prizmę galime vertinti ir istorinius pastatus, ir šių dienų projektus. Kiekviena epocha turi skirtingą estetikos sampratą, skirtingus funkcinius lūkesčius, keičiasi ir technologinės galimybės. Visa tai lemia skirtingus projektinius sprendimus. Pvz., sovietmečiu statyti plytiniai 3–5 aukštų namai turėjo bemaž vienintelį tikslą – apgyvendinti kuo daugiau žmonių. Kiekybė, kvadratiniai metrai čia buvo esminis kriterijus. Estetika liko paraštėse. Šiuo metu didesnis dėmesys skiriamas tvarumui, ekologijai, tačiau turime ir vadinamąją parametrinę architektūrą. Architekto ir užsakovo dėmesys čia nukrypsta į technologijų kuriamą estetiką. Taigi, kiekvieno pastato funkcijos, estetikos ir technologinių galimybių pusiausvyra yra unikali, tačiau tuo pat metu nulemta laikmečio.

Įdomu per šią prizmę pažvelgti į istorinius pastatus. Paskelbus vieną ar kitą objektą paveldu, visuomenė jam priskiria naują naudos sampratą. Pvz., Centrinio pašto nauda – nebėra pašto veikla. Pastatas įgauną kitą prasmę, tampa mūsų istorijos liudytoju. Sėkmės atvejais, kaip, tikėkimės, nutiks su paštu įkūrus Nacionalinį architektūros institutą, pastatas įgauna funkciją, kuri tiesiogiai susijusi su istorinės vertės puoselėjimu. Kitais atvejais į naujos funkcijos paieškas tenka pažvelgti kūrybiškiau.

– Esate minėjęs, kad architektūra daro įtaką žmogaus sprendimams ir elgsenai. Kaip manote, ko reikia ilgai išliekančiai ir žmonių lūkesčius atitinkančiai architektūrai?

– Architektūros ir žmonių elgesio santykis yra be galo įdomi tema. Žinome, kad žmogų architektūros sprendimai tikrai veikia, tad nenuostabu, kad, pasibaigus epochai, pasikeitus mūsų poreikiams norisi atsikratyti pastatų, kurių poveikis ir perduodama žinutė – svetimi ir nebeatitinka kintančių politinių, kultūrinių ar emocinių visuomenės lūkesčių. Tačiau žmogaus ir architektūros ryšys yra labai kompleksiškas ir priklauso nuo daug dedamųjų. Skiriasi mūsų socialinė aplinka, kultūros tradicijos, kas būdinga šiltuose kraštuose, nebus būdinga šalto klimato zonoje; kas aktualu demokratinėje valstybėje, nebūtinai puikiai veiks totalitarinio režimo sąlygomis.

Istoriniai pastatai tampa viena iš kertinių miesto unikalumo, jo charakterio prielaidų.

Architektūros ir žmogaus kompleksiškumą puikiai iliustruoja plačiai žinomas amerikiečių projekto „Pruitt–Igoe“ likimas. 1951 m. San Luiso mieste buvo nutarta įkurti naują gyvenamąjį rajoną ir pristatyti jame identiškų, modernių daugiaaukščių. Šiuo projektu norėta išspręsti socialines prastuose būstuose gyvenančių žmonių problemas. Tačiau juos perkėlus į naują ir modernų rajoną elgesys nepasikeitė. Taigi eksperimentas nepavyko, rajonas buvo susprogdintas, o populiarusis Winstonui Churchilliui priskiriamas teiginys „mes kuriame architektūrą, o architektūra kuria mus“ tapo nebe toks įtikinantis. Tai tik įrodo, kad architektūros ir žmogaus santykis itin kompleksiškas, aktyviai dalyvauja ir architektūra kaip erdvė, ir žmogus su savo unikaliomis fizinėmis, socialinėmis ar kultūrinėmis kompetencijomis.

– Neretai žmonės atkreipia dėmesį tik į pastato fasadą, tačiau į ką dar reikia žiūrėti architektūroje, kas slypi už fasado?

– Fasadas tėra tik pastato paviršius, o architektūra – be galo kompleksiškas fenomenas. Tai techninių galimybių, ekonominių ir socialinių veiksnių rezultatas, todėl turime ne tik matyti paviršių, bet ir žvelgti giliau. Galima pajuokauti, kad vertinti architektūrą žvelgiant į jos paviršių – paviršutiniškas užsiėmimas.

Vis dėlto ir fasadai gali papasakoti įdomių istorijų. Tai savotiška objekto vizitinė kortelė, drabužis, pagal kurį pasitinkame. Einant gatve ir pamačius pastatą, galima iš karto pasakyti, kada jis buvo pastatytas. Stilistinės preferencijos, medžiagų pasirinkimas, išsidėstymas sklype, tūrio konfigūracija leidžia susidaryti gana tikslų statytojo portretą.

Kitaip tariant – architektūra, netgi jos paviršius, yra laikmečio atspindys. Kiekvieno statinio architektūroje atsispindi laikmečio žmonių lūkesčiai ir galimybės. Ko gero, neįmanoma rasti architektūros kūrinio, kuris visiškai nepriklausytų laikmečiui. Tiesa, galima imituoti senovę, tačiau tokios laiko dvasios neatitinkančios imitacijos dvelkia kiču.

– Kaip tarpukario architektūra daro įtaką šiandienei Kauno architektūrai?

– Turbūt retai tiesmukiškai daro įtaką. Vargu ar kas nors šiuos pastatus kopijuoja ir vargu ar tai būtų prasmingas užsiėmimas. Reikėtų pažiūrėti plačiau. Viena iš svarbiausių tarpukario žinučių šių dienų architektui ir užsakovui – architektūroje yra svarbi kokybė, o ne tik kvadratiniai metrai. Prisiminkime, kone kiekvienas svarbesnis visuomeninis tarpukariu statytas pastatas buvo projektuojamas po architektūros konkurso, neretai netgi tarptautinio. Taigi, statyti mieste jausta didžiulė atsakomybė. Tai verta prisiminti ir šiandien.

Tuo pat metu ši architektūra yra integrali šiuolaikinio miesto dalis. Tai tarsi miesto piršto spaudas, kuris mus išskiria iš kitų miestų. Technologijos, statybinės medžiagos ar net idėjos ir lūkesčiai, pavyzdžiui, tvarumas, lengvai kerta valstybių ar net žemynų ribas. Tai sudaro prielaidas vienodėti naujajai architektūrai. Todėl sustiprėja senojo sluoksnio reikšmė. Istoriniai pastatai tampa viena iš kertinių miesto unikalumo, jo charakterio prielaidų.

Tarpukario palikimas svarbus ir kaip savotiškas paminklas mūsų tautai, mūsų kovoms už nepriklausomybę, tam, kad šiandien esame laisvi. Joks paminklas konkrečiai asmenybei taip giliai neatspindės kiekvieno, dažnai eilinio žmogaus indėlio kuriant savo šalį, savo nepriklausomybę. Tai, kad šis sluoksnis išlaikė karo ir sovietmečio negandas, mano galva, yra mažas stebuklas.

– Dar prieš keliasdešimt metų architektai kūrė pieštukais, dabar kuriame naudodami kompiuterines programas. Kas laukia ateityje?

– Spėjimai, kas mūsų laukia ateityje, yra gryna fantazija. Per paskutinį pusmetį socialinėje erdvėje išpopuliarėjo diskusijos apie dirbtinį intelektą ir jo galimybes. Stebimės, kaip greitai ir gana prasmingai dirbtinis intelektas kuria tekstus, meno kūrinius. Ko gero, galime pajuokauti, kad netrukus dirbtinis intelektas galės ir projektuoti. Todėl grįš popierius ir pieštukas, o unikalus, ranka atliktas eskizas, tikėtina, vėl taps architekto autorystės patvirtinimu.

Būsimiems miestų kūrėjams

V. Petrulis vasario 11 d. dalyvaus KTU SAF organizuojamoje kasmetėje A. Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiadoje moksleiviams. Jis pasidalys savo įžvalgomis apie kitokį architektūros suvokimą su mokytojais, o menotyrininkė Jurga Vitkuvienė kvies sužinoti daugiau apie architektūros žinių ugdymą mokykloje. Dalyvių laukia ir daugiau svečių. Olimpiadoje 10–12 klasių mokiniai galės pasitikrinti savo žinias prieš stojamąjį architektūros egzaminą, o geriausiai pasirodžiusių laukia prizai.

Kasmetinė Kauno miesto mokslo premija skiriama už ilgametę aktyvią ir reikšmingą mokslinę veiklą, aukščiausius pasiekimus nacionaliniu ar tarptautiniu mastu, novatorišką mokslinę idėją ir jos įgyvendinimą Kauno mieste.

Kandidatus Kauno miesto mokslo premijai gauti siūlo Lietuvos mokslų akademija, Kaune veikiančios mokslo ir studijų institucijos, mokslo sąjungos, asociacijos. Savo kandidatūras taip pat gali siūlyti patys mokslininkai. Šiemet sulaukta 7 paraiškų.

Profesorius dr. P. R. Venskutonis KTU Cheminės technologijos fakultete dirba nuo 1976 metų. Per savo karjerą jis yra vienas aktyviausių ir daugiausiai cituojamų mokslininkų Lietuvoje. Per 45 metus mokslininkas paskelbė daugiau kaip 900 mokslo publikacijų.

Be to, profesorius yra vienintelis Kauno mokslininkas pagal citavimo rodiklius patekęs į pasaulio „Top Scientists“ mokslininkų sąrašą, kurį sudarė Stanfordo universitetas. Aktyvią P. R. Venskutonio mokslinę veiklą įrodo ir sėkmingas vadovavimas bei dalyvavimas tarptautiniuose ir nacionaliniuose mokslo projektuose.

Tuo metu doc. dr. V. Petrulis aktyviai vadovauja nacionaliniams ir tarptautiniams architektūros istorijos bei paveldosaugos srities mokslinių tyrimų projektams. Jis taip pat yra profesionalų, studentų bei paveldo bendruomenės plačiai naudojamo skaitmeninio Lietuvos architektūros istorijos archyvo autc.lt iniciatorius ir vienas iš autorių.

Mokslininkas prisideda prie Kauno modernizmo populiarinimo vietiniame ir tarptautiniame kontekste – dalyvavo pristatant Kauno modernizmo architektūrą Europos kultūros paveldo ženklo nominacijai ir prisidėjo prie UNESCO pasaulio paveldo nominacinės bylos rengimo.

Teikimus skirti Kauno miesto mokslo premiją svarsto Lietuvos mokslų akademija. Vienos dydis siekia 5 tūkst. eurų. Jos Kaune skiriamos nuo 2013 metų – iš viso apdovanota 18 mokslininkų.

Antradienį sprendimui premijomis apdovanoti KTU mokslininkus pritarė posėdžiavusi miesto taryba.

Kauno technologijos universiteto (KTU) vyriausiajam mokslo darbuotojui V. Petruliui premija skiriama už nuopelnus humanitarinių ir socialinių mokslų srityje.

Achitektūrologas, Kauno modernizmo paveldo tyrėjas V. Petrulis yra vienas iš Kauno paraiškos įtraukti miesto modernistinę architektūrą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą rengėjų.

KTU profesorius P. R. Venskutonis įvertinamas už nuopelnus fizinių, biomedicinos, žemės ūkio ir technologijos mokslų srityje.

Dviejų Lietuvos mokslo premijų laureatas tiria augalinės kilmės žaliavas, dirba su maisto inovacijomis.

Šioms kandidatūroms dar turės pritarti lapkričio 22 dieną posėdžiausianti Kauno savivaldybės taryba.

Vienos mokslo premijos dydis – 5 tūkst. eurų.

Ji skiriama už ilgametę aktyvią ir reikšmingą mokslinę veiklą, aukščiausius mokslo pasiekimus respublikiniu ar tarptautiniu mastu, novatorišką mokslinę idėją ir jos įgyvendinimą Kauno mieste.

Teisę siūlyti kandidatus Kauno miesto mokslo premijai gauti turi Lietuvos mokslų akademija, Kaune veikiančios mokslo ir studijų institucijos, mokslo sąjungos, asociacijos. Savo kandidatūras taip pat gali siūlyti patys mokslininkai.

Teikimus skirti Kauno miesto mokslo premiją svarsto Lietuvos mokslų akademija.

Su aktyviu Kauno modernizmo stiliaus puoselėtoju pasikalbėjome apie modernizmo architektūrai tenkančius iššūkius, architektūros tyrimų svarbą siekiant suvokti laikmečio gyvenimą, šios profesijos vingrybes ir tai, apie ką kalbės mokslininkai bei istorikai po šimto metų.

– Ar žmogus be architektūrinio išsilavinimo gali atskirti, kuris pastatas iš architektūrinės pusės yra vertingas?

– Galima sakyti, kad istoriniai stiliai, kaip barokas, gotika, yra lengviau atpažįstami, jie greičiau patraukia dėmesį, nes tokius pastatus yra įprasta lankyti kaip istorinę ar meninę įdomybę. XX a. architektūroje buvo nuspręsta atsisakyti puošnumo, dekoravimo, imta žiūrėti į erdvę kaip į tūrių, proporcijų ir santykio žaismą. Grožis formuojamas be ornamentikos, tad uždavinys ją suprasti yra sudėtingesnis. Aš manau, kad nemažai žmonių, žvelgdami į tarpukario modernizmo pastatus, kelia klausimą – tai kur tas grožis ir kas čia įdomaus?

Iš esmės, tai nelabai skiriasi nuo dailės. Leonardo da Vinci kūrinius lengva atpažinti kaip meną, bet stebėdami, pavyzdžiui, Paulo Klee darbus ar Kazimiero Malevičiaus kvadratą daug kas gali paklausti, ar čia tikrai tas menas, kurio atvažiavo pažiūrėti į galeriją.

Lengviau suvokiami pastatai, kurie buvo kurti kaip simboliniai ir architektūriniai orientyrai. Antai tarpukario Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejus su M.K.Čiurlionio galerija, Prisikėlimo bažnyčia, karininkų ramovė, centrinis paštas bei keletas kitų objektų iškilo ne tik kaip funkciją atlikę pastatai, tačiau ir kaip reprezentaciniai, miestą puošiantys paminklai. Šią kokybę jie išlaikė iki mūsų dienų.

Tačiau įspūdį apie miestą susidarome per bendrą aplinką, o ne per vieną ar kitą orientyrą. Gyvenamoji aplinka, mokyklos, ligoninės, kiti visuomeniniai pastatai yra lygiai tokia pat svarbi miesto dvasios dalis kaip ir bažnyčios. Pagal juos mes pajuntame, ar miestas dinamiškas, konservatyvus ar šiuolaikiškas. Deja, žmonės šiuos objektus rečiau suvokia kaip vertybę.

Tarpukaris Lietuvai yra labai svarbi tema, kuri turi įvairių pjūvių.

– Ar egzistuoja gera ir bloga architektūra?

– Architektūra arba atitinka savo uždavinį, arba ne. Pavyzdžiui, neseniai feisbuke draugai dalijosi nuotraukomis su specifiniais Rumunijos gyvenamosios architektūros pavyzdžiais. Tai milžiniškos, gausiai dekoruotos pseudopilys. Žinoma, tai atrodo baisiai ir neatitinka įprastų šiuolaikinės architektūros estetinių lūkesčių. Tačiau tam socialiniam sluoksniui pastatai siunčia aiškią ir suprantamą žinią – visiems aišku, kas čia yra "karalius", o kas ne. Tad jei architektūra perduoda savo žinutę, ta prasme ji yra gera ir tinkama.

Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje kyla esminis klausimas: kaip mes suvokiame pastato paskirtį? Ar ją apibrėžia tik užsakovo lūkesčiai, ar tai visgi platesnę reikšmę ir prasmę turintys objektai?

Tenka konstatuoti, kad architektūra nėra vien privatus sumanymas. Pastatą supa aplinka, jis yra matomas ir veikia daugelio žmonių gyvenimus. Tad gera architektūra neabejotinai yra ta, kuri tinkamai perskaito konteksto kompleksiškumą ir geba pateikti unikalų tik šiai vietai, laikui bei bendruomenei tinkamą sprendimą.

– Kokią žinutę mums siunčia tarpukario architektūra?

– Tarpukaris Lietuvai yra labai svarbi tema, kuri turi įvairių pjūvių. Pirmasis – tai oficialiosios istorijos konstravimas. Minėtieji reprezentaciniai pastatai ne tik Kaune, bet ir kituose miestuose ir miesteliuose pasitelkiami iliustruoti mūsų istoriją.

Ir be abejo, šiuolaikinė Lietuva turi glaudesnį politinį bei kultūrinį ryšį su Pirmąja respublika nei su LDK. Tai mūsų identitetui be galo reikšmingas laikotarpis, tad natūralu, kad erdvėje ieškome liudijimų, kuriais remdamiesi galime papasakoti mums svarbią istoriją, ar, galų gale, kur galime susirinkti paminėti Vasario 16-ąją.

Kita dalis – tai gyvenamoji architektūra, kurioje atsiskleidžia ne tik politiniai ar infrastruktūriniai to meto visuomenės sumanymai, tačiau kiekvieno žmogaus indėlis. Kiekvieno, kuris ėmė paskolą, ieškojo architekto, baigusio studijas kažkur Prahoje ar Romoje. Kiekvienas pastatas slepia unikalią istoriją, pasakojančią, kodėl objektas atsirado, kas lėmė, kad jis yra toks, koks yra. Jungdami šias istorijas matome kur kas platesnį laikotarpio paveikslą.

– Apie kokią architektūrą kalbės lietuvaičiai, švęsdami 200 metų sukaktį?

– Galvoju, kad XX a. devintojo dešimtmečio architektūra, ar netgi iki XXI a. pradžioje, ekonominio pakilimo laiku iki krizės statyti pastatai, kuriuos mano kolega Martynas Mankus vadina puikmečio architektūra, jau tampa egzotika. Šiuo metu formuojasi naujos tendencijos. Toks spartus architektūros idėjų kaitos procesas, tiesiog stulbina. Aš tikiu, kad po 100 metų tie architektūriniai sluoksniai bus atpažįstami ir apie tai bus kalbama.

– O ar ne per daug kalbame apie modernizmą? Apie ką kalbėsime toliau?

– Iš tiesų, galima drąsiai pripažinti, kad ypač po 2015-ųjų, kai Kaunas gavo Europos paveldo ženklą, informacijos srautas ir žmonių skaičius, kurie domisi šiuo reiškiniu, akivaizdžiai išaugo. Tačiau toks intensyvus susidomėjimas, ko gero, laikinas reiškinys.

Tuomet, pagal visą logiką, ateis laikas sovietmečio architektūrai. Nors ir dabar yra, kas šiuo periodu domisi, daro profesionalius tyrimus, meninių fotografijų parodas, tačiau visuotinio susidomėjimo dar nėra. Architektūros istorijoje įprasta sakyti, kad istorinei perspektyvai susiformuoti būtina 50 metų laiko distancija. Kiekvienais metais dalis sovietmečio palikimo peržengia šią ribą.

Beje, kalbant apie dėmesį praeities architektūrai, galime įžvelgti paralelių su cariniu laikotarpiu. Tarpukariu visuomenė išgyveno labai panašias reakcijas, kokiomis mes dabar žvelgiame į sovietmečio pastatus. Didžioji dalis pastatų buvo pragmatiškai pritaikyti, tačiau svarbiausių architektūrinių simbolių dėl politinių motyvų siekta atsikratyti. Ko gero, žinomiausias pavyzdys – diskusijos, ar verta griauti Kauno Soborą.

Kita vertus, tikiu, kad tarpukaris išliks įdomus ne tik dėl kelių saugomų paminklų, tačiau ir todėl, kad būtent šio laikotarpio pastatai kuria charakteringas, savitą, unikalią dvasią turinčias erdves. Kaune dabar yra apie 6 tūkst. pastatų, pastatytų tarpukariu. Tad tol, kol žmonės šiuose pastatuose gyvens, dirbs, mokysis, tol apie tarpukarį bus kalbama.

1984 m. masinių žudynių vietoje iškilo 32 metrų aukščio trijų skulptūrinių grupių paminklas-monumentas nacizmo aukoms atminti. Šis paminklas svarbus ne tik dėl savo simbolinės prasmės – jis tapo gelžbetoninės architektūros epochos simboliu, kurio išsaugojimu ir buvo susirūpinta.

„Nors gelžbetonis iš pirmo žvilgsnio atrodo patvari medžiaga, visgi jai taip pat būdingas laiko poveikis. Pasitelkiant šią sąlyginai naują, tik XIX-XX a. sandūroje pradėtą naudoti statybinę medžiagą, buvo sukurta įspūdingų architektūros statinių. XX a. viduryje netgi susiformavo architektūros kryptis, atvirai eksponuojanti betono paviršius ir vadinama „brutalizmu“, kurios pavadinimas kildinimas iš sąvokos beton brut (pranc. neapdailintas betonas). IX forto skulptūrinis memorialas bei muziejaus pastatas yra puikiausi šios stilistikos pavyzdžiai Lietuvoje“, – teigia V. Petrulis.

Kaip tikina projekto vadovė Greta Garcia iš Kadiso universiteto, Ispanijos (isp. Universidad de Cádiz), atvykusi mokslininkų komanda paėmė keletą betono mėginių iš skirtingų paminklo vietų. Dalis negriaunančių bandymų taip pat buvo atlikta vietoje. Iš paimtų mėginių laboratorijose bus siekiama išsiaiškinti betono sudėtį ir dabartinę būklę, o vėliau bus ieškoma sprendimų ir galimybių užtikrinti jos išsaugojimą, atsparumą neigiamiems aplinkos veiksniams.

Vaidas Petrulis

Projekto rengėjai taip pat tikisi padėti atkreipti gyventojų, mokslininkų ir vietinės valdžios dėmesį į šį kartais nepelnytai pamirštą ar ignoruojamą paveldą.

„Nepakankamas dėmesys pokario architektūrai ir paveldui kelia grėsmę įvairių statinių būklei. Gyventojai ir lankytojai nėra išsamiai susipažinę su šių statinių išskirtinumu, istorine svarba, tad dažnai pačių žmonių veiksmai kelia didžiausią pavojų šio XX a. istorinio paveldo išsaugojimui. Ypatingai daug gelžbetonio paveldo yra buvusiose postsovietinėse valstybėse“, – sako G. Garcia.

Pasak KTU SAF mokslininko V. Petrulio, ne tik IX forto monumentas reprezentuoja šaltojo karo laikų reiškinį – į šį sąrašą galima įtraukti ir Koncertų ir Sporto rūmus Vilniuje, Plokštinės raketų bazę, taip pat įvairius kitus, kariniams tikslams naudotus bunkerius.

„Naivu manyti, kad, ištrynę materialiuosius sovietmečio pėdsakus, panardinsime visuomenę į kolektyvinę amneziją“, – tvirtina architektūrologas Vaidas Petrulis. Pasak jo, šiandien svarbu neužsimerkti prieš Vilniaus sovietinio modernizmo architektūrą, iškilusią 7–8 dešimtmetyje, tačiau stengtis suvokti jos vietą tiek miesto panoramoje, tiek kiekvieno mūsų kasdienybėje.

Artėjant antrus metus iš eilės vyksiančiam atviros architektūros savaitgaliui „Open House Vilnius“ (balandžio 23–24 dienomis) su architektūrologu kalbamės apie įdomiausius sovietmečiu statytus sostinės pastatus, jų svarbą ir išskirtinumą.

– Kaip 7–8 deš. sovietinio modernizmo pastatai atrodo šiuolaikinės Vilniaus architektūros kontekste?

– Liūdniausias aspektas, susijęs su sovietinio modernizmo pastatais, yra šiandieninė jų fizinė būklė. Daugelis jų – prastos kokybės, neatitinka šių dienų poreikių ir lūkesčių. Dėl to ypač nukenčia gyvenamoji architektūra. Pavyzdžiui, anksčiau buvęs prestižinis Lazdynų gyvenamasis rajonas nebėra toks patrauklus. Kiti pastatai, pavyzdžiui, Koncertų ir sporto rūmai – apleisti.

Tačiau  sostinėje gausu vertingos ir netgi unikalios architektūros pavyzdžių – Santuokų rūmai, Nacionalinis dramos teatras, Operos ir baleto teatras, Šiuolaikinio meno centras, Lietuvos kooperatyvų sąjungos namas. Šie ir nemažai kitų objektų rado savo nišą ir šiuolaikiniame Vilniuje. Ne tik kaip istorijos artefaktai. Jie praturtina miesto aplinką, kuria papildomą vizualinę ir prasminę dimensiją. Per juos galime matyti, kaip ir kuria kryptimi vystėsi modernistinės architektūros idėjos.

– Kas projektuojant pastatus architektams buvo svarbiausia? Kokiomis idėjomis jie grindė savo kūrybą?

– Vienas pagrindinių modernizmo principų – funkcionalumas. Tai universali vertybė, kuri buvo svarbi modernizmui formuojantis bei nebuvo užmiršta ir po Antrojo pasaulinio karo abejose šaltojo karo barikadų pusėse. Manyta, jei funkcionalu, vadinasi, gražu. Be to, modernistinė architektūra tiek Sovietų Sąjungoje, tiek apskritai visame pasaulyje tuo pat metu sprendė ir socialinius klausimus. Pavyzdžiui, XIX amžiaus miestai (Berlynas, Londonas) buvo nehigieniški, sveikatos požiūriu net pavojingi gyventi.

Taigi modernizmo epochos kūrėjai ieškojo būdų, kaip šias problemas neutralizuoti pasitelkiant architektūrą. Išeitis buvo kuo racionalesnė, pigesnė, funkcionalesnė statyba. Pradedant interjerais ir baigiant miesto zonų planavimu.Tiesa, šioji existenceminumum ideologija atsispindėjo ir savitoje, minimalistinėje estetikoje.

Tiesa, pokario metais Sovietų Sąjunga, o kartu ir socialistinė Lietuva, žengė žingsnelį atgal. Vietoje pasaulyje vyravusio vadinamojo vidurio amžiaus modernizmo pas mus dominavo socialistinis realizmas – puošnūs, turtingo dekoro, monumentalūs pastatai, kurie rėmėsi į istorinį palikimą (kolonos, frontonai, portikai) bei politinius ir ideologinius ženklus (realistinės darbininkų, funkcionierių, tankistų skulptūros ir t. t.). Vienas ryškiausių tokio stiliaus pavyzdžių Vilniuje – Martyno Mažvydo biblioteka. Taip pat daug aistrų sukėlusios Žaliojo tilto skulptūros.

– Grynasis sovietinis modernizmas, kurio pavyzdžių Vilniuje turime ne vieną ir kuriuo šiandien domisi tiek pasaulio, tiek Lietuvos architektūrologai, yra šiek tiek vėlesnis darinys?

– Taip, Vilniuje pirmieji sovietinio modernizmo pastatai atsirado 1961 metais. Vadinamuoju atšilimo laikotarpiu. Atskaitos taškas galėtų būti Miestų statybos projektavimo instituto pastatas prie Neries krantinės. Tai vienas ankstyviausių sovietinio modernizmo pavyzdžių, kuriame galima aptikti vizualių sąsajų ir su tarpukario projektais. Ypač į akis krenta stilizuotas įėjimo stogelis. Panašaus būta ir Visuomeninio draudimo bendrovės rūmuose Gedimino prospekte.

– Papasakokite, iš kur sostinės architektai tuo metu sėmėsi idėjų?

– Vienas pagrindinių įkvėpėjų, mano manymu, buvo prancūzų architektas Le Corbusier. Taip pat – skandinaviškas modernizmas. Jei ieškotume Le Corbusier įtakos sostinės architektūroje, galėtume pažvelgti į impozantiškų formų Sporto rūmus. Tai geriausias brutalumo pavyzdys miesto panoramoje.

Jei dairytumėmės skandinavų įtakos (visų pirma – suomių), reikėtų prisiminti Kompozitorių sąjungos pastatą ir gyvenamųjų namų kvartalą Žvėryne. Suomiai ten lankydamiesi sako: „Jaučiamės kaip namie.” Net dabar, kada kai kurie pastatai jau „apaugo“ įvairiais šiuolaikiniais „patobuliniamais“, jame vis dar gali justi skandinavišką dvasią.

– Tuo metu atsirado ir savotiškų pastatų „naujadarų“. Pavyzdžiui, vadinamasis „zaksas“ – Santuokų rūmai. Ši tendencija glaudžiai susijusi su vyravusia ateizmo ideologija. Jie buvo savotiškas pakaitalas bažnyčioms.

– Taip, Santuokų rūmai yra sovietų sistemoje sugalvotas objektas. Jie žymi pastangas pašalinti viską, kas susiję su religija. Tačiau šiame kontekste man įdomus kitas aspektas – komunistinėje ideologijoje puoselėtas noras kiekvienam žmogiškojo gyvenimo aspektui sukurti bendrą, komunalinę zoną.

Dar trečiame XX a. dešimtmetyje Rusijoje pradėtos kurti įvairios savotiškos megaįmonės, kurios buvo skirtos aptarnauti kuo didesnę visuomenės dalį. Vyko kolektyvinis procesas. Tarkim, pietūs „fabrike-virtuvėje“ (tai buvo populiarus ankstyvojo sovietmečio pastato tipas) turėjo panaikinti bet kokį individualumą. Taigi ritualinių paslaugų rūmai buvo statomi norint įtraukti žmones į bendrą socialinę mechaniką, suskirstyti juos į grupes ir kiekvienai grupei pastatyti „fabriką“. Aišku, architektūrine prasme tie objektai galėjo įgyti gana patrauklias formas. Ypač Vilniaus santuokų rūmai.

– O ką pasakytumėte jaunajai kartai, kuriai sovietinė architektūra neatrodo tokia vertinga, kuri labiau žavisi šiuolaikiniais pastatais?

– Nereikia pamiršti, kad šiuolaikinė architektūra neatsirado iš niekur. Juk įdomu žinoti, kodėl ji yra tokia. Aš tikiu, kad smalsesnis jaunuolis, kuris riedlente ar dviračiu pasivažinės aplink Sporto rūmus, tikrai pajus to laikmečio architektūros dvasią. Juk net ir funkcionalioji sovietinio modernizmo architektūra neretai stipriai veikia emocijas. Sunaikinti ar nevertinti šią architektūrą būtų labai neišmintinga.

– Tačiau yra ir vyresnioji karta, kuri sovietmetį norėtų pamiršti, nes tai susiję su jų asmeninėmis, dažnai skaudžiomis patirtimis. Kaip jiems patartumėte žvelgti į to laikotarpio architektūrą?

– Naivu manyti, kad, ištrynę materialiuosius sovietmečio pėdsakus, panardinsime visuomenę į kolektyvinę amneziją. Jei nebus akivaizdaus ženklo prieš akis, kuris skatintų prisiminti, sovietinė epocha dėl to niekur nedings. Privalome kritiškai vertinti savo istoriją ir nebijoti apie ją kalbėti, diskutuoti.

– Atskleiskite, kurie Vilniaus sovietinės modernistinės architektūros pastatai jums pačiam atrodo įdomiausi?

– Jeigu kalbėtume apie architektūrą, kuria galima žavėtis, išskirčiau Šiuolaikinio meno centrą. Eini pro jį ir jauti, kad jis tikrai stovi savo vietoje. Kad puikiai tinka sostinės kontekste. Taip pat „Neringos“ restoranas, kuris intriguoja savo autentiškumu. Manau, ypač jaunajai kartai turėtų būti smalsu užsukti į vidų, pajusti laikotarpio dvasią.

– O kokius sovietinio modernizmo pastatus rekomenduotumėte būtinai aplankyti „Open House Vilnius“ metu ir kodėl?

– Iš sovietinio modernizmo pastatų, kurie įtraukti į renginio programą, siūlyčiau nepraleisti „oficijozinių“ Vyriausybės bei Seimo rūmų, Nacionalinio dramos teatro, Lietuvos kooperatyvų sąjungos. Tačiau siūlyčiau pasižvalgyti ir kur kas plačiau. Patyrinėti pastatus, kurie nebūtinai įtraukti į programą. Pavyzdžiui, Vingio parko estradą. Tai įdomus estų architektūros pavyzdys Vilniuje. Arba Antakalnio darbininkų koloniją, kuri žymi perėjimą iš tarpukario į sovietmetį, kai dar nebuvo įsigalėjęs socialistinis realizmas. Taip pat siūlyčiau pasižvalgyti po Lazdynus ir patirti, kaip sugriuvo modernizmo kurta efektyvumo iliuzija, kaip gražios idėjos apie progresą sprogo lyg muilo burbulas.

Lietuvoje nėra tokių sovietinio paveldo objektų, kurie galėtų pretenduoti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, sako architektūros istorikas Vaidas Petrulis.

Taip jis pirmadienį BNS komentavo Seimo nario konservatoriaus Kęstučio Masiulio kreipimąsi į kultūros ministrą Šarūną Birutį, kad būtų atsisakyta planų Žaliąjį tiltą įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą.

Parlamentaras pirmadienį viešai išplatino pareiškimą, kad „Kultūros ministerijos iš dalies finansuojamas ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas priėmė nutarimą siekti į Pasaulio paveldo sąrašą įrašyti Žaliąjį tiltą“. Atsakingais asmenimis už tai esą paskirti menotyrininkai Vaidas Petrulis ir Marija Drėmaitė.

„Tikrai nėra siūlymo įtraukti (į Pasaulio paveldo sąrašą - BNS)“, - BNS teigė V.Petrulis.

Pasak jo, tarptautinis komitetas buvo iškėlęs iniciatyvą pasvarstyti, ar Rytų Europoje esama socialistinio laikotarpio paveldo objektų, kurie galėtų pretenduoti į Pasaulio paveldo sąrašą. Ta tema Varšuvoje surengta tarptautinė konferencija.

„Mes visi susirinkome iš Ukrainos, iš Lenkijos, iš Vokietijos, iš visų buvusių Rytų bloko šalių, tiesiog pristatėme kas ką turime. Kitaip tariant buvo toks darbinis susitikimas. Lietuva su savo masteliais jokiu būdu nepretenduoja (į sąrašą - BNS). Kalba eina apie buvusius Mokslininkų namus Varšuvoje, apie Berlyno Stalino alėją, apie rimtesnius objektus. O Lietuvoje, jeigu apie XX amžiaus paveldą kalbėtume, tik Kauno tarpukario architektūra gali į tą pusę galvoti“, - tvirtino architektūros istorikas.

Jo teigimu, dar praėjusių metų sausį ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto biuro posėdyje aptarta, kokie socialistinio realizmo laikotarpio objektai yra, išskirti Kauno 9–tasis fortas, Lazdynų mikrorajonas Vilniuje, kino teatras „Pergalė“ Vilniuje, Mokslininkų namai Vilniuje, vad. Pero namai Kaune, Žaliasis tiltas Vilniuje.
Pastarasis ir sukėlė parlamentaro K.Masiulio pasipiktinimą.

„Trakų pilies sąraše nėra, Pažaislio vienuolyno nėra, Palangos Birutės parko nėra, bet bus įrašytas Žaliasis tiltas. Tai šitaip Lietuva prisistatys pasauliui? Su partizanų krauju susitepusių kareivių skulptūromis? Ar tai Lietuvos unikalumas? Socialistinio realizmo statinių gausu nuo Berlyno iki Vladivostoko. Vien svarstymai apie tokią galimybę įžeidžia daugybę Lietuvos tremtinių, patriotų ir laisvės kovotojų. Žaliasis tiltas yra ženklas brutalios sovietinės okupacijos, kuri ne vienam Lietuvos gyventojui reiškė mirtį, kankinimus, tremtį, skausmą ir ašaras. Tai skandalas!,“ – piktinosi politikas.

ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto biuro atstovas teigė, kad jų posėdis tiesiog buvo ne taip suprastas.

„Mes važiavome į konferenciją, kurioje padiskutavome, kas yra nuo kiekvienos šalies. Lietuva šiuo atveju neturi adekvačių objektų, kurie galėtų pretenduoti, kaip kitos šalys. Pavyzdžiui, Rumunija turi įspūdingus rūmus, Ukrainoje Charkovo centras yra“, - tvirtino V.Petrulis.

Jo teigimu, Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje yra „vietinio lygmens edukacinis objektas“.

Pirmadienį išplatintame Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinės sekretorės Marijos Drėmaitės ir Lietuvos nacionalinio ICOMOS komiteto pirmininkės Marijos Nemunienės pareiškime taip pat akcentuojama, kad Seimo narys neteisingai interpretavo darbinę ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto biuro posėdžio medžiagą.

„Pabrėžiame, kad esame labai nustebinti tokiu neatsakingu politiko Kęstučio Masiulio pareiškimu, kuris diskredituoja UNESCO vardą, tarptautinius principus ir dezinformuoja visuomenę!“ - teigiama pareiškime.

Jame pabrėžta, kad jokių siūlymų įrašyti Žaliąjį tiltą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą nei Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, nei ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas neteikė, todėl politiko „viešinama informacija yra klaidinanti ir kiršinanti visuomenę“.

Tarptautinė paminklų ir paveldo vietovių taryba (ICOMOS) – tarptautinė nevyriausybinė organizacija, vienijanti kultūros paveldo apsaugos ir restauravimo specialistus. Jos tikslas – skatinti teorinių žinių, metodologijos, mokslinių technologijų taikymą rūpinantis architektūrinio ir archeologinio paveldo išsaugojimu.

ICOMOS vienija apie 11 tūkst. narių iš 127 valstybių ir 101 nacionalinį komitetą.

Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Vilniaus istorinis centras, Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė ir Struvės geodezinio lanko punktai.