Gilesniam ryšiui – lėta motinystė

Dešimtmetį vaikų švietimo srityje dirbusi M.Rimeikė šios srities neapleido ir susilaukusi pirmagimės Emos. Besidomėdama moksline vaikų auginimo ir auklėjimo literatūra, pašnekovė atrado pagarbios tėvystės filosofiją ir įsigilino į Montessori ugdymo metodiką. Šie metodai jaunai mama pasirodė labai artimi, tad Miglė nusprendė juos taikyti ir ugdydama savo dukrą.

Pirmaisiais Emos metais ji baigė pagarbios tėvystės kursus, tapo sertifikuota Montessori metodininke. Savo kasdienybės akimirkomis ir patirtimi M.Rimeikė pradėjo dalytis ir socialiniame tinkle „Instagram“. Sekėjų auditorijai vis didėjant, Miglės veikla galiausiai išaugo į edukacinį, specialistų įžvalgomis paremtą tinklaraštį „Mažas didelis gyvenimas“. Būsimoms ir esamoms mamos tai yra tarsi saugi erdvė, kurioje jos atranda palaikymą ir atsakymus į rūpimus klausimus.

„Manau, kad kiekvienai mamai svarbu surasti būtent jos vertybėms, gyvenimo būdui ir charakteriui tinkamą tėvystės filosofiją. Mūsų šeimai vertybiškai tiko pagarbi tėvystė, kurią ėmėme taikyti nuo pirmųjų Emos gyvenimo dienų, – pasakoja M.Rimeikė. – Pagarbi tėvystė teigia, kad mažylis nėra tik bebalsė lėlytė, kurią mes galime lipdyti it vazą iš molio. Atvirkščiai – nuo pat gimimo į mažylį žvelgiama kaip į asmenybę, kuriai  turime padėti augti, stengdamiesi ją pažinti tokią, kokia yra. Pagarbi tėvystė akcentuoja lėtą, atidų rūpinimąsi vaiku, priimant jo poreikius ir  emocijas. Pavyzdžiui, jei mažylis ima verkti, nereikėtų stengtis kuo greičiau jo nutildyti. Verčiau išsiaiškinti, kas išprovokavo emocijų antplūdį. Juk ašaros yra viena svarbiausių vaiko komunikacijos su mumis formų.“

Pašnekovės teigimu, nuo pat pirmųjų dienų į savo mažylį žvelgiant pagarbiai, tampa lengviau su juo užmegzti gilų ryšį ir geriau jį suprasti. Be to, taip auginamas vaikelis tėvais ima pasitikėti labiau ir jaučiasi saugiau. Vienas kertinių pagarbios tėvystės principų – mažojo įtraukimas į visus priežiūros procesus. Juk kai mažylį staiga pakeliame ir nešamės jam nežinoma kryptimi ar staiga imame perrenginėti, jam šie veiksmai – netikėti ir gąsdinantys. Tad Miglė pataria visada paaiškinti mažajam, ką ketinate daryti. Tai pasakius, verta padaryti pauzę ir leisti vaikui sureaguoti arba pačiam atlikti veiksmą, jei jis tai jau geba. Pašnekovė tikina, kad perspėti apie būsimus veiksmus verta net kūdikius, kurie supranta kur kas daugiau, nei mums atrodo.

M.Rimeikei taip pat artima Montessori ugdymo metodika, atsižvelgianti į natūralią individualaus vaiko raidą. „Visi vaikai tam tikru, individualiu momentu yra jautresni kalbų, skaičių ar raidžių mokymuisi. Jei pavyksta pagauti tą jautrumo momentą, vaikas naujų dalykų išmoks be didelių pastangų, tarsi žaidimo forma“,– tikina pašnekovė.

Pagarbi tėvystė akcentuoja lėtą, atidų rūpinimąsi vaiku, priimant jo poreikius ir emocijas.

Visiška laisvė ar saugios ribos?

Nesusipažinusiems su pagarbios tėvystės filosofija kartais atrodo, kad tai tėra nuolaidžiavimas vaikui ir besaikis jo lepinimas. Tačiau, pasak M.Rimeikės, iš tikrųjų ribos yra labai svarbus šios praktikos principas.

„Kartais susiduriu su požiūriu, kad pagarbią tėvystę praktikuojantys tėvai tiesiog leidžia savo vaikams lipti jiems ant galvos. Tačiau ši filosofija mane sužavėjo saugios aplinkos mažyliui užtikrinimu. Juk saugi aplinka vaikui yra tokia, kuri turi aiškų ritmą ir ribas. Būtent ribos mažyliui suteikia saugumo ir aiškumo jausmą. Tada jam tampa lengviau valdyti savo emocijas, jis geriau supranta, kas namuose priimtina, koks elgesys toleruotinas, kokie yra susitarimai šeimoje. Tad pagarbi tėvystė tikrai nesusijusi su leidimu vaikui daryti viską, ką tik nori. Pozityvi disciplina yra labai svarbi šios filosofijos dalis, – pabrėžia tinklaraštininkė. – Tėvai, be abejo, turėtų tapti savo vaikams autoritetu. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad autoritetą reikia užsitarnauti, neužtenka vaikui pasakyti: aš esu tėtis ar mama, turi mane gerbti. Tik tada, kai mes būsime sąžiningi, pagarbiai bendrausime su vaiku, patys laikysimės namuose galiojančių susitarimų ir rodysime pavyzdį, tapsime vaikams tikrais autoritetais. Deja, tėvai neretai tai pamiršta ir bando savo valdžią įtvirtinti jėga.“

Dalijasi: atradusi pagarbios tėvystės filosofiją, M.Rimeikė ne tik pati ja vadovaujasi, bet ir padeda būsimoms ir esamoms mamoms rasti atsakymus į joms rūpimus klausimus.

Kova su stereotipais

Savo tinklaraštyje M.Rimeikė nemažai dėmesio skiria motinystės iliuzijų, tėvystės stereotipų ir mitų temoms. Ji pastebi, kad, susilaukus mažylio, aplinkiniai skuba jauną mamą apiberti patarimais, kurie neretai būna ne tik nevertingi, bet ir kenksmingi.

Žinoma, patarinėdamos tetos ir močiutės nieko blogo nelinki, tačiau jų išmintis gali būti visiškai netinkama vaikelio susilaukusiai šeimai. Tad pašnekovė stengiasi mamoms įkvėpti pasitikėjimo savimi ir drąsos atsilaikyti prieš neprašytus patarimus.

„Vienas toks patarimas-šiukšlė – per daug nemyluoti vaiko. Neva nešiojant mažylį ant rankų ir būnant atidžiam jo poreikiams, vaikas nepataisomai išleps. Tačiau tiesa ta, kad nuoširdžia besąlygiška meile vaiko neišlepinsi, – sako pašnekovė. – Neretai neigiamai žiūrima ir į vaikų verkimą. Mažyliui pravirkus stengiamasi kuo greičiau jį nutildyti kartojant, kad verkti yra blogai, negražu. Vis dėlto verksmas yra labai svarbus, nes padeda vaikui išlieti savo emocijas. Specialistai pataria vaikų verkimo jokiu būdu neslopinti, nes kitaip jie neišmoks išreikšti savo emocijų, taps uždari, jaus vidinę kaltę, gėdą. Verčiau su vaiku pabūti, jį palaikyti, išsiaiškinti verksmo priežastį.“

M.Rimeikė atkreipia dėmesį ir į tai, kad fiziologiškai maži vaikai dar negeba kontroliuoti savo impulsų. Todėl, auklėjant mažylį, svarbu į tai atsižvelgti.

„Mano dvimetė Ema labai mėgsta smaližiauti. Padėjusi pyragą ant stalo, aš dukrai galiu pasakyti, kad mes jį valgysime tik atėjus svečiams. Ema tai žinosi ir supras, bet vis tiek paims pyrago gabalėlį. Jos smegenys dar nesusiformavusios taip, kad gebėtų sukontroliuoti impulsą. Mes, tėvai, tam ir esame, kad padėtume vaikui ir paslėptume viliojantį pyragą spintelėje, o ne baustume mažylį už tai, ko jis negali kontroliuoti, – primena jauna mama. – Geriau suvokdami vaiko raidos etapus, geriau suprasime jo elgesį ir kitaip į jį reaguosime. Deja, senoji karta neturėjo šios informacijos, tad vaikai būdavo auklėjami slopinant jų poreikius ir neatsižvelgiant į natūralią fiziologinę raidą. Iš čia ir kilo stereotipas, kad su nepageidaujamu vaiko elgesiu reikia kovoti ir visais atvejais galima jį išauklėti. Dar vienas dažnas aplinkinių komentaras – koks tavo vaikas nemandagus, neklauso! Paradoksalu, kad tėvai nori išauginti savimi pasitikinčius, kritiškai mąstančius ir savo nuomonę gebančius apginti žmones, bet patys vaikams liepia besąlygiškai klausyti ir nekelti jokių klausimų.“

Svarbiausia – palaikymas

M.Rimeikė pastebi, kad šiandien informacijos motinystės klausimais yra be galo daug. Be to, neretai ji prieštaringa. Net ir profesionalų parašytose knygose ne visada rasime tiesą, nes jose kalbama apie statistinius vidurkius, o ne individualų vaiką. Todėl, pasak pašnekovės, labai svarbu stebėti savo mažylį ir į jį įsiklausyti.

Būtina nepamiršti ugdyti pasitikėjimo savimi ir suprasti, kad klaidų darome visi. Norėdama mamoms sukurti saugią aplinką dalytis patirtimis ir išgyvenimais, pašnekovė organizuoja profesionalų vedamus tėvystės kursus ir programas, buria mamų tarpusavio palaikymo grupes.

Vaikai moko džiaugtis gyvenimu ir pasimėgauti dabarties akimirka. Mažylių emocijos tokios didelės, nes jie gyvena čia ir dabar!

„Susilaukus vaikelio, palaikymas ne tik iš artimos aplinkos, bet ir iš kitų mamų tampa be galo svarbus. Tad saugi aplinka, kurioje mamos galėtų pasikalbėti su profesionalais ir kitomis panašias situacijas išgyvenančiomis moterimis, tiesiog būtina, – pabrėžia pašnekovė. – Kiekvienai mamai dar nėštumo metu patariu susirasti savo palaikymo bendruomenę, į kurią bus galima atsiremti, kai turėtos motinystės iliuzijos duš, užklups nerimas, nežinia. Puikia parama gali tapti vaikus auginančios draugės, kurių vertybės ir vaikų auginimo filosofija yra artima jums. Matote, kad požiūriai su patarimus žarstančiu žmogumi prasilenkia, o išsakyta informacija jūsų vaikui netinka? Padėkokite už patarimą, bet nesukite sau dėl jo galvos.“

Testas: tinklaraštį įkvėpusiai Emai – dveji, ji smalsiai domisi supančiu pasauliu. „Man tai puikus metas pasitikrinti. Kartais, dukros paklausta „Kodėl?“, nė pati nežinau, kodėl tai elgiamės“, – prisipažįsta mama.

Itin sudėtinga nepasiklysti informacijos jūroje tampa ieškant naudingų knygų apie motinystę. Tad M.Rimeikė mamoms pataria labai atsakingai rinktis literatūrą. Verta pasiteirauti žmonių, kuriais pasitikite, atsiliepimų. Norinčioms daugiau sužinoti apie pagarbią tėvystę, pašnekovė rekomenduoja pedagogės, pagarbios tėvystės pradininkės Magdos Gerber knygas. Nuostabiu skaitiniu M.Rimeikė įvardija ir M.Gerber pasekėjos Deborah Carlisle Solomon knygą „Baby Knows Best“, kuri, deja, nėra išversta į lietuvių kalbą. „Jei ieškote literatūros lietuvių kalba, verta rinktis Simone Davies knygas „Montessori kūdikis“ ir „Montessori mažylis“, taip pat Lauros Markham knygą „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“. Pastaroji išsiskiria tuo, kad yra daugiau orientuota į pačius tėvus. Juk didžiausias iššūkis susidoroti su naujuoju vaidmeniu tenka būtent mums. Mažyliui gyvenime viskas yra nauja ir dar nepažinta, o mes buvome įpratę gyventi visai kitaip ir dabar turime priprasti prie užplūdusių emocijų ir naujų atsakomybių. Todėl verta trumpam sustoti ir prisiminti, kad tėvystėje labai svarbi yra mūsų pačių gerovė ir savijauta“, – pataria tinklaraštininkė.

Vaikai – geriausi mokytojai

M.Rimeikė įsitikinusi – motinystė būtų kur kas lengvesnė, jei mamos nustotų savo mažylius spausti į rėmus ir nuolat lyginti su kitais vaikais. Pasak jos, kartais pamirštama, kad vaikų raidos lentelės, rodančios, ką kokio amžiaus mažylis turėtų daryti, yra tik orientacinio pobūdžio. Tad visiškai nėra reikalo nervintis, jei vaikas neatitinka lentelės normų.

„Mažyliai nėra užprogramuoti it laikrodukai, tad jaudintis tikrai neverta. Svarbiausia stebėti savo vaiką ir išsiaiškinti, kokia veikla būtent jam šiuo metu yra aktualiausia. Ramiai atsisėskite su puodeliu arbatos ir pažvelkite į savo mažylį – ką jis nori daryti, kuo užsiima? Ar jis vartosi ant kilimėlio, o gal jau šliaužioja ir atidarinėja stalčius? Tai, ką vaikas pats aktyviausiai daro, ir bus veikla, kuri jam svarbiausia. Iš tikrųjų patys mažyliai geriausiai žino, ką jiems reikia išmokti, tad tiesiog atliepkite natūralų vaiko poreikį. Jei jis kažko dar nemoka, būkite tikri – mokės rytoj“, – šypsosi pašnekovė.

Tinklaraštį įkvėpusiai Emai – dveji. Miglė džiaugiasi, kad dukra neseniai pradėjo kalbėti ir smalsiai domisi supančiu pasauliu. Pagrindiniai mergaitės klausimai: „Kodėl?“, „O kas čia?“.

„Dabar man labai puikus metas pasitikrinti save. Kartais dukros paklausta suprantu, kad nė pati nežinau, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip, – juokiasi M.Rimeikė. – Labai smagu į pasaulį ir nusistovėjusias normas pažvelgti šiek tiek kitaip. Vaikai moko džiaugtis gyvenimu ir pasimėgauti dabarties akimirka. Mažylių emocijos tokios didelės, nes jie gyvena čia ir dabar! Būtent šiuo metu jie išgyvena didžiausią dramą, nes sulūžo sausainis, ir būtent šiandien yra geriausia diena, nes mes valgome ledus. Išties yra ko iš jų pasimokyti. Juk mes, suaugusieji, dažniau gyvename ne dabartyje, o praeitimi ar ateitimi.“

– Kiek apklausėte tėvų?

– Apklausėme apie 300 tėvų, kurie turi vaikų nuo septynerių yra septyniolikos metų.

– Kas labiausiai nustebino?

– Kad tėvai bendrai net nebandę skaičiuoti, kiek gali kainuoti išlaikyti vaiką iki aštuoniolikos metų. Tai rodo ir tyrimo rezultatai, kad vos vienas iš dešimties yra bandęs arba svarstęs suskaičiuoti. Natūralu, nes vaiko gimimas yra vienas įsimintiniausių dalykų gyvenime ir kiekvienas investuotas euras į vaiko sveikatą, išsilavinimą yra to vertas. Tėvai neskaičiuoja.

– Ar Lietuvoje auginti vaiką, leisti į būrelius, mokyklą brangu?

– Brangu. Todėl prašėme paskaičiuoti tėvų, kiek jiems tai atsieina per metus. Iš tiesų, net 40 proc. apklaustųjų nurodė, kad išleidžia nuo 3 iki 5 tūkst. eurų per metus. Dar 13 proc. papildomai atsakė, kad daugiau nei 5 tūkst. Paskaičiavome, kad tiems, kurie išleidžia per mėnesį daugiau nei 500 eurų, per aštuoniolika metų susidaro gana didelė suma – daugiau nei 100 tūkst. eurų. Net neskaičiuojant privačių burelių ir mokyklų.

Kuo vaikai vyresni, tuo jie tampa brangesni.

– Gal bandėte pažiūrėti, kuriuo tarpsniu vaikas tėvams brangiausias?

– Labai skirtingai. Pirmo vaiko gimimas gan brangus ir pirmaisiais metais, nes reikia viską supirkti, paruošti kambarį. Daugiau emocijų ir neapgalvotų sprendimų. Kuo vaikai vyresni, tuo jie tampa brangesni – jų norai brangesni, daugiau būrelių.

– Kokiems vaikų poreikiams tėveliai plačiausiai linkę atverti piniginę?

– Būreliams. Tačiau liūdna, nes net penktadalis tėvų atsakė, kad negali leisti vaiko net į vieną mokamą būrelį. Pusė apklaustųjų sakė, kad leidžia į vieną mokamą, apie ketvirtadalį į du ir tik labai maža dalis į tris mokamus būrelius.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Ar mokyklinės išlaidos didelės tėvams?

– Remiantis Statistiko departamento paskelbtais duomenimis, liepos mėnesį išlaidos kanceliarinėms prekėms augo apie 14 proc. Tėveliams tai pasijautė. Tai brangus malonumas.

– 100 tūkst. suma yra be privačios mokyklos?

– Taip, kai vaikas nelanko privačios mokyklos. Privačios mokyklos kainuoja 6–15 tūkst. eurų per metus. Prisideda dar apie 72 tūkst. papildomai be maisto, transporto, ekskursijų.

– Kas labiausiai brango?

– Būreliai. Jie brango dešimtadaliu. Maistas mokykloje pabrango beveik 30 proc.

– Patarkite, kurioje vietoje tėvai galėtų sutaupyti, neskriausdami vaiko?

– Šio tyrimo tikslas ir buvo atskleisti, kad kainuoja užauginti vaiką, tačiau kai kur taupyti negalime. Rekomenduočiau edukacijai skirti pinigų, bet atsakingai rinktis, kurie būreliai vaikui reikalingi, ugdo norimas savybes. Kartais būrelius renkamės neišpildžius savo lūkesčių. Labai svarbu, ar vaikas gerai jaučiasi. Taip pat dar neįprasta žmonėms neštis į mokyklą savo maisto, nes mokykloje jis labai brangus.

– Ar tikrai jis labai brangus?

– Šiandien maistas mokykloje kainuoja maždaug nuo 3,5 iki 6,5 euro. Priklauso, ką vaikas valgo.

– Kur dar tėvai neapgalvotai išlaidauja?

– Pildydami vaikų įgeidžius, norus. Tai įvairios pramogos. Reikia kritiškai įvertinti šią dalį.

– O madingi drabužiai?

– Vaikams drabužiai ne tokie svarbūs kaip tėveliams. Kol vaikai maži, madingi drabužiai labiau tėvų įgeidis.

Mieste kalbinti tėveliai vieningai teigė, kad neskaičiuoja ir neskaičiavo, kiek jiems kainuoja vaikai. Tačiau pripažįsta, kad suma turbūt išgąsdintų. Daugiausia, pasak tėvų, kainuoja mokslai. Keli tėveliai pažymėjo, kad Lietuvoje išvis brangu auginti vaikus ir gyventi.

Seimas antradienį sutiko imtis grupės „valstiečių“ inicijuojamų Darbo kodekso pataisų. 

Pakeitimais siūloma įpareigoti darbdavį vieną papildomą poilsio dieną per mėnesį suteikti darbuotojams, auginantiems vieną arba du vaikus iki 16-kos metų, o dvi dienas – auginantiems tris ir daugiau vaikų iki tokio pat amžiaus. 

Dabar tėvadieniai suteikiami tėvams, auginantiems vaikus iki 12 metų. Šie laisvadieniai neskiriami auginant vieną vaiką. 

Pasak R. Šalaševičiūtės, verslas skaičiuoja, kad pataisai įgyvendinti reikėtų apie 90 mln. eurų. 

Jeigu Seimas pataisą priimtų, ji įsigaliotų ne anksčiau kaip nuo 2023 metų. 

Įleido šaknis Plutiškėse

Paprašyta prisistatyti, S.Mikalauskienė giliai atsidūsta. Paskui beria linksma greitakalbe, kad irgi daug vaidmenų gyvenime turi, bet svarbiausi iš jų – būti gera mama ir žmona. Ne mažiau S.Mikalauskienei svarbu gerai atlikti savo profesines pareigas.

"Pagal specialybę esu meno vadybininkė. Dirbu keliose įstaigose kultūros srityje. Kaip ir Liudas, esu Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos narė. Bandau suderinti daug darbų vienu metu", – tikina Sigita, pokalbio metu gananti namų pievelėje šėliojančius vaikus – septynerių Gintarę ir ketverių Joną.

Nuo tada, kai šeima prieš beveik aštuonerius metus atsikraustė į Plutiškes netoli Kazlų Rūdos, buvimas gamtoje tapo jų kasdienybe.

"Kai tik susituokėme, gyvenome Kaune, bute, bet Liudui ten trūko erdvės. Jis nuolat kalbėdavo apie nuosavą namą kur nors gamtoje. Dabar mūsų kiemas – beveik pusės hektaro dydžio. Yra ką veikti ir vaikams, ir tėvams", – džiaugiasi netoli kito garsaus operos solisto namų įsikūrusi šeima ir juokais kaltina tenorą Egidijų Bavikiną, kad per jį įleido šaknis Plutiškėse.

"Iš esmės Bavikinai kalti, – juokiasi Sigita, – kad atsikraustėme čia. Iš pradžių tik važinėdavome pas Liną ir Egidijų į svečius, kol galiausiai jie pasakė, kad Plutiškėse parduodamas namas", – pasakoja savo persikraustymo į užmiestį istoriją.

Kai tik susituokėme, gyvenome Kaune, bute, bet Liudui ten trūko erdvės. Jis nuolat kalbėdavo apie nuosavą namą kur nors gamtoje. Dabar mūsų kiemas – beveik pusės hektaro dydžio.

Dukrelė – tėčio kopija

Mikalauskų dukrelė lanko Kazlų Rūdos "Elmos" mokyklą-darželį, kuriame vaikai ugdomi pagal Valdorfo metodiką. Gintarė – pirmokė, Jonukas – tos pačios ugdymo įstaigos darželinukas.

"Šią mokyklą-darželį mums rekomendavo L.Bavikinienė, kuri ten dirba muzikos mokytoja. Viskas panašiai kaip ir bendrojo lavinimo mokyklose, tik "Elmoje" kur kas daugiau kūrybiškumo", – atvirauja mama ir tvirtina, kad jų vyresnėlė Gintarė – tikra tėčio kopija.

Kadangi Liudas kilęs iš Tauragės, tad ir dukra paveldėjo tvirtą savo nuomonę ir žemaitišką charakterį. Kol kas abu tėvai smalsiai stebi, kas iš jos išaugs. Šiuo metu ją patraukė kanklės – Kazlų Rūdos Rimvydo Žigaičio menų mokykloje lanko kanklių pamokas.

Kitas mėgstamas Gintarės užsiėmimas – dainuoti drauge su tėčiu. Šią vasarą, minint Tarptautinę vaikų gynimo ir Tėvo dieną, operos solistai – Liudas Mikalauskas, Rafailas Karpis, Paulius Bagdanavičius ir Jonas Sakalauskas – uždainavo drauge su savo vaikais. Socialinius tinklus sudrebino tėčių ir jų atžalų "Aleliuja". Mama prisimena, kad dukrelė dar ilgai džiaugėsi, kaip smagu buvo dainuoti ir filmuotis vaizdo klipe.

Gyventi kaime paprasčiau

Paklausta, kaip spėja atlikti visus darbus ir dar vežioti Gintarę su Jonu į įvairius būrelius, veikli moteris giria savo naujaisiais namais tapusią Kazlų Rūdą.

"Čia gyventi kur kas paprasčiau. Atstumai miestelyje nedideli, tad dirbdama galiu viską lengvai suspėti", – džiaugiasi uoli mama, nuolat rašanti sau priminimus specialioje darbų planavimo knygoje, kad per rūpesčius nepamirštų vaikų popamokinių veiklų.

Sigita džiaugiasi, kad lygiai prieš metus į Plutiškes atsikraustė ir jos tėveliai iš Kauno, tad nuo to laiko gyvenimas kaime pasidarė dar smagesnis.

"Ne dėl to, kad dabar turiu kam palikti vaikus, bet todėl, kad dabar galime eiti drauge pasivaikščioti ar pavakaroti. Jei reikia, turime puikią ateinančią ir kaimynystėje gyvenančią auklę", – atvirauja S.Mikalauskienė, namuose auginanti dar ir dvi kates, prieš metus pasiimtas iš prieglaudos.

Smėlis su Čile savo išdaigomis moka paįvairinti kasdienybę ir labai gražiai sutaria su vaikais. Apie šunis pora negalvoja, nes abu – tiek Liudas, tiek ir Sigita – vadina save katinų žmonėmis.

"Kiek save atsimenu, visada auginau katinus. Lygiai toks pats katinų žmogus yra Liudas", – juokiasi jo žmona, pirmąsyk pamačiusi savo būsimą vyrą Pervalkoje.

Nuoširdu: mažojo Jonuko krikštynos – krikščioniško gyvenimo pagrindas, itin svarbi šeimos šventė.

Išsyk krito į akį

"Tai nutiko prieš trylika metų. Mano tėtis lanko Kauno kultūros centro mišrų chorą "Gintaras". Kiekvieną vasarą visi choristai su šeimomis važiuoja į Pervalką, kur praleidžia savaitę kitą. Taip ir tą lemtingą vasarą atostogavome su choristais, bet tarp jų buvo vienas naujas žmogus – Liudas. Pasirodė toks charizmatiškas, o kai uždainavo… Išsyk krito į akį", – prisimena judviejų pažintį Sigita, nuo to karto likusi su Liudu visiems laikams.

Pasirodo, būsimasis vyras puikiai pažinojo Sigitos tėvelius, nes kurį laiką dainavo tame pačiame chore. Kaip vėliau (jau savo žmonai) prisipažino pats operos solistas, tąkart jis nelabai norėjo važiuoti. Bet juokais atsivertęs kažkokį žurnalą pamatė horoskopų prognozes – Svarstyklėms penktadienis yra puiki diena pasimatymams. Su ta mintimi ir išvyko į Kuršių neriją.

"Sėdime, pamenu, prie Kuršių marių ir kalbamės apie horoskopus, o netrukus išsiaiškiname, kad abu esame to paties Zodiako ženklo – Svarstyklės", – juokiasi Sigita, rugsėjo 29-ąją šventusi savo gimtadienį. Spalio 11-ąją savo 36-ąjį tortadienį minės ir Liudas. Pernai pora gimtadienius sulipdė į krūvą, o šįmet per užgriuvusius darbus dar nežino, kaip ir kur švęs.

Drauge rengia festivalius

Kokie darbai neduoda galvoti apie tokias svarbias šventes? Tradiciniai muzikos festivaliai, kuriuos kasmet su bendraminčių būriu organizuoja Mikalauskai. Paskutinį rugsėjo savaitgalį nuskambėjo Skarulių ir Paberžės muzikos festivalių baigiamieji akordai.

"Dabar jau galėsime lengviau atsipūsti, – žvaliai aiškina Sigita, drauge su Liudu organizuojanti net keturis muzikos festivalius visoje Lietuvoje. Jos vyras labiau reiškiasi kaip festivalių meno vadovas, programų sudarytojas, o Sigitos darbas – komunikacinis: rašyti projektus, ieškoti finansavimo, vėliau – kontroliuoti renginio eigą.

"Esame komanda, pasiskirsčiusi darbais, į kuriuos bandome įtraukti visuomenę, kultūros centrus, savivaldybes, verslininkus. Mūsų tikslas – per muziką suvienyti žmones ir prikelti gražias istorines vietas naujam gyvenimui", – tikina pašnekovė.

S.Mikalauskienė turi omeny Skarulius (Skaruliai yra Jonavos miesto dalis, esanti visai netoli nuo AB "Achema" – aut. past.), kur stovi nuostabaus grožio mūrinė Skarulių Šv.Onos bažnyčia. Kitais metais ji švęs 400 metų jubiliejų. Rengdami joje muzikos festivalį, Mikalauskai sumanė atkreipti visuomenės dėmesį į šią primirštą šventovę.

Genai: iš garsaus operos solisto L.Mikalausko dukrelė Gintarė paveldėjo ne tik muzikalumą, bet ir tvirtą charakterį.

Paberžėje pasodino berželį

Paberžė Sigitai ir Liudui – ne tik Tėvo Stanislovo atilsio, bet ir jų Santuokos sakramento gavimo vieta. Moteris prisipažįsta neturėjusi progos matyti Tėvo Stanislovo gyvo, bet daug apie jį girdėjusi, skaičiusi, buvusi prie jo kapo.

"Paberžėje atsidūrėme lygiai prieš dešimtmetį. Ieškojome bažnyčios, kur galėtų vykti mūsų tuoktuvių ceremonija. Norėjosi rasti tokią vietą, kur vos įžengę akimirksniu pajustume – čia, ir viskas, – susijaudinusi pasakoja Sigita. – Pamenu, apvažiavome tikrai daug bažnyčių, kol pasiekėme Paberžę. Žiema, visur pripustyta. Vos išlipusius iš automobilio mus pasitiko Regina Galvanauskienė – Tėvo Stanislovo valdų patikėtinė. Pavadino vidun, papjaustė lašinių, pavaišino arbata. Taip gražiai mus sutiko, o dar ta Paberžės aura taip mus užbūrė, kad savo santuoką prieš Dievą nusprendėme įtvirtinti būtent ten."

Vėliau čia ėmė rengti koncertus, edukacijas, o galiausiai pora su bendraminčiais – labdaros ir paramos fondu "Viltis-Vikonda", nusprendė Tėvui Stanislovui atminti paskirti ir visą festivalį. Rugsėjo 29-ąją, festivalio uždarymo dieną, yra Tėvo Stanislovo gimtadienis. Beje, tą pačią dieną gimusi ir Sigita.

Moteris pasakoja, kad savo vestuvių dieną abu su Liudu pasodino ten berželį. Tai dabar kasmet vis žiūri, kiek paaugo judviejų santuokos liudininkas. "Oi, jau už žmogų didesnis. Sparčiai kyla į dangų", – džiaugiasi Sigita ir sako, kad jiems su Liudu Santuokos sakramentas bažnyčioje visuomet reiškė labai daug.

Tai nebuvo tik noras rasti gražią iškilmingos ceremonijos vietą. Ji skeptiškai vertina posakį, kurį dažnai girdime šiais laikais, kad antspaudas pase nieko nekeičia.

"Antspaudas gal ir nieko nekeičia, bet nusistatymas, su kuriuo žmogus eina būtent į santuoką, o ne į kažkokį gyvenimą kartu – be pasižadėjimo vienas kitam, be priesaikos būti kartu ir laimėje, ir varge iki mirtis išskirs, reiškia daug. Bažnyčioje prisieki prieš Dievą, kad būsi su savo žmogumi visą gyvenimą", – sako garsaus operos solisto žmona.

Su dukrele kalba rožinį

Mikalauskai – nuoširdžiai tikintys, o tikėjimą savo vaikams bando skiepyti per savo pavyzdį. Didžioji dauguma jų organizuojamų muzikos festivalių prasideda šv.Mišiomis, į kurias Mikalauskai stengiasi imti ir savo vaikus.

"Gintarei – septyneri. Ji jau supranta ir žino, kaip elgtis šv.Mišių metu. Už tai turėčiau būti dėkinga Liudui, kaip ir už tas vakarines maldeles, kurias jis, kai tiktai gali, kalba drauge su dukra", – atvirauja mama.

Kol dukra su tėčiu prieš miegą kalba rožinį, Sigita migdo mažąjį Jonuką, kuriam melstis drauge dar nepavyksta – per mažai kantrybės ir per daug noro kažką veikti. Ji laukia meto, kai sūnelis paaugs ir jiedu galės prisijungti prie bendrų šeimos vakarinių maldų.

Ar, turint omenyje įtemptą L.Mikalausko darbų grafiką, žmona ir vaikai dažnai mato jį namuose? Pasirodo, Mikalauskų devizas – ne kiekybė, o kokybė. Atsibosti vieniems nuo kitų negresia – abu sutuoktiniai šiuo metu apipilti darbų darbelių. Laisvesnę minutę radę abu traukia vienas kitą per dantį: "Na, kaip mums sekasi suderinti darbą ir šeimą? Nesiseka… Bet mes labai stengiamės."

Pirties ritualas

Sigita ir Liudas vadina save tėvais, kurie auga drauge su vaikais. Kai randa laisvų akimirkų, sėda į automobilį ir šauna į numylėtą Birštoną, į kokį vandens ir pramogų parką ar SPA. Tuomet išsijungia telefonus ir mėgaujasi visos šeimos buvimu kartu.

Kita laisvalaikio veikla, kurią mėgsta visi šeimos nariai, – pasivaikščiojimai gamtoje. Sigita tikina, kad anksčiau vis lėkdavę į Anykščius, bet paskui atradę, kad visai panosėje turi nuostabius Kazlų Rūdos miškus.

"Kai keliaudavome su šiaurietiškomis lazdomis, tiesiog apmaudu būdavo, kiek grybų aplinkui matydavome. Paskui jau net kuprines pradėjome imti, kad būtų kur juos krauti", – juokiasi ji.

Staiga Sigita prisimena ir dar vieną malonumą, kurio centrine ašimi, atsikrausčius gyventi į kaimą, tapo būtent Liudas. Plutiškėse Mikalauskai turi pirtį, kurią operos solistas kuria mažiausiai du kartus per savaitę. Ją labai mėgsta dukrelė Gintarė, išbūnanti su tėčiu ilgiausiai. Kartais į ją pasikaitinti ateina kaimynai, atvažiuoja draugai.

"Liudas labai mėgsta perti, turi įvairių vantų. Žodžiu, pirtis – tai mūsų rudens, pavasario pagrindinis ritualas. Kadangi gyvename beveik ant Plutiškių tvenkinio kranto, tai vasarą ten maudomės, o žiemą gaivinamės po pirtelės", – pasakoja Sigita ir sako, kad kaime yra veiklos bet kuriuo metų laiku. Žiemą, paspaudus šaltukui, jiedu su Liudu nuo tvenkinio nuvalo sniegą ir čiuožinėja su vaikais.

Ypatingieji pirmadieniai

Paklausta, ar kaimiška buitis nekamuoja buvusių miestiečių, Sigita tik nusikvatoja. Pasirodo, turi Mikalauskai ir daržą, ir šiltnamį, ir didžiulį plotą žolės, kurį mielai, sėdęs į savo traktoriuką, pjauna Liudas. Jam tai atgaiva.

O Sigita su Gintare užsiima daržininkyste. Abi visko prisėja, o paskui džiaugiasi pomidorų, morkų, agurkų, moliūgų, cukinijų derliumi. Žiemai šio bei to užšaldo.

Sigita išduoda, kad Liudas, kai uždera daug agurkų ir pomidorų, mėgsta juos marinuoti. Savęs ji nelaiko didele šeimininke. Labiausiai jai patinka ką tik nuskintos daržovės. Moteris džiaugiasi, kad natūralus maistas iš ūkininkų – bene didžiausias jų gyvenimo Plutiškėse pranašumas. Iš vieno kaimyno perka pieną, iš kito – kiaušinius ar mėsą. Daržovių patys užsiaugina. Tad parduotuvių produkcijos prireikia tik kasdieniam valgiaraščiui paįvairinti.

Ar turi patiekalą, kuris kvepėtų švente? Gardžiausias šventės kvapas – grilio dūmas. Liudo žmona juokiasi, kad mėgsta su vyru savaitgaliais pauostyti, iš kurios pusės pakvimpa čirškinama mėsa. Tuomet jau aišku, pas ką eiti į svečius.

"Kaimynystėje gyvena keturios šeimos, su kuriomis labai gražiai bendraujame. Susirenkame tai pas vienus, tai pas kitus. Būna daug šnekų, po kiemą lakstančių vaikų triukšmo, gardaus kepamos mėsos kvapo", – su pasimėgavimu pasakoja apie bendrystės idilę S.Mikalauskienė.

Paklausta apie šeimos tradicijas, Sigita išsyk mini pirmadienius. Anot jos, meno žmonės gyvena šiek tiek kitokiu ritmu. Tad pirmadieniai jau seniai tapo jų šeimos laisvadieniais. Kalėdų proga Mikalauskai nedovanoja vienas kitam dovanų (tik vaikams), o renkasi kokią tolimesnę kelionę su šeima. Vasarą turi tradiciją važiuoti į Pervalką – ten kadaise susipažino.

"Stengiamės džiaugtis viskuo: ir laisvesniu darbų grafiku, kai lieka daugiau laiko pabūti su šeima, ir darbingu kalendoriumi, kai tenka suktis kaip bitėms savo mėgstamų veiklų sūkuryje", – atsisveikina S.Mikalauskienė.

Brandi motinystė

"Sveikinimų Motinos dienos proga visada sulaukiu. Vyras nuperka ką nors, vaikams įduoda, ar jie patys mokykloje, darželyje kažką padaro, o po to atkakliai slepia. Labai jausmingi tie momentai", – sako Eva.

Kazlauskų vyriausiajam Mažvydui vasarą sukaks devyneri, Žyginta – šešerių, o Žemynai rudenį sukaks treji.

"Man vaikus auginti nėra vargas. Gal todėl, kad mano motinystė gana brandi – pirmo vaiko susilaukiau būdama trisdešimties, – sako daugiavaikė mama. – Tie, kurie mane pažinojo iki susilaukiant vaikų ir kurį laiką nematė, labai nustebo, kad aš jų turiu, ir dar tris. Juk buvau užkietėjusi karjeristė, ir visi sakė, kad jau kam kam, o jai nei šeima, nei vaikai nerūpi."

Nors Eva teigia niekada negalvojusi, kad šeima – vargas. Kaip ir visos mergaitės, turėjo viziją, kokia bus jos šeima, tik niekada neįsivaizdavo, kad galėtų būdama dvidešimtmetė auginti vaikus. Kadangi gimė su neišsivysčiusia dešine plaštaka, nuo mažens jai buvo aiškinama, kad turi mokslus pabaigti, darbą susirasti, maistą išmokti gaminti – be to gyvenimo nebus. Sulaukdavo ir artimųjų įspėjimų, kad neišsigąstų, jei liks be šeimos, be vaikų – gali taip atsitikti. Bet neatsitiko.

Išmoko prisitaikyti

Gimusi su plaštakos displazija... Anot E.Kazlauskienės, skamba labai baisiai, bet ji taip nesijaučia.

"Jeigu pažiūrėsite mano "Instagram" paskyrą eva_ka_ja, net nesuprasite, kad aš turiu neįgalumą. Kai vedu seminarą, stengiuosi ranką laikyti kišenėje. Bet ne dėl to, kad man būtų gėda. Pastebiu, kad žmonės nejaukiai jaučiasi pamatę. Kad to nebūtų, savo negalios neafišuoju, bet ir neslepiu. Taip tiesiog yra", – sako moteris.

Turiu savo nuostatas, bet niekam nedaužau su savo įsitikinimų biblija per galvą. Tai yra mano įsitikinimai, jie tiko mano vaikams, mano šeimai, o kaip kiti augina ir auklėja savo vaikus – ne mano reikalas.

Anot Evos, galima sakyti, kad jai pasisekė, jog taip atsitiko nuo gimimo ir nereikėjo prie to adaptuotis – ji tiesiog neturėjo galimybės net pamėginti gyventi kitaip. Tiesa, vaikystėje buvo visko – ir patyčių, ir ašarų. Bet tai labai užgrūdino. Todėl šiandien Eva gali ramiai apie tai šnekėti ir kitiems pasakoti, kad prie visko prisitaikoma.

Štai neseniai jai teko bendrauti su moterimi, kuri laukiasi vaiko ir žino, kad kūdikis gims su analogiška rankytės deformacija. Būsimai mamai – šokas, ji neįsivaizduoja, kaip vaikui reikės gyventi. Anot tai patyrusios pašnekovės, tai nėra pasaulio pabaiga. Kai toks gimsti, natūraliai prisitaikai.

"Man buvo keista, kai mokykloje kai kurios mokytojos ateidavo žiūrėti, kaip aš mezgu virbalais, o man tai buvo normalu, – sako pašnekovė. – Dabar ir dviračiu važiuoju, dar ir vaiką vežuosi, puikiai plaukiu, prireikus – irkluoju, užsirišti batus man – jokios problemos, pinti dukroms kasas – taip pat. Kitaip sakant, nėra nieko, ko aš negalėčiau daryti. Tik egzaminų vairuotojo pažymėjimui gauti kol kas neišsilaikiau, bet čia daugiau iš tingėjimo."

Eva pasakoja, kad po gimdymo akušerės siūlydavosi padėti pervystyti vaiką. Ji atsakydavo: "Jūs juk su manimi namo nevažiuosite." Taip, kai pirmagimis Mažvydas gimė, stovėjo abu su vyru palatoje, vienas į kitą žiūrėjo ir svarstė, kaip čia tas sauskelnes pakeisti – nė vienas to nebuvo to daręs. Bet išmoko. Abu.

Jei kam nors atrodytų, kad savo negalią moteris idealizuoja, taip tikrai nėra. Kad ir kiek stiprybės ji turėtų, nelengva, kai dviejų rankų krūvis tenka vienai. Dažnai kankina riešo ir nykščio sąnario skausmai ir kol kas nepavyksta atrasti įtvaro ar tepalo, kuris stebuklingai padėtų kovoti su rankos nuovargiu. O labai norėtųsi, nes tai kartais tiesiog trukdo, kad diena būtų kokybiška.

Tris auginti lengviau

Eva nesmerkia mamų, kurios, būdamos visiškai sveikos, augina vieną vaiką ir skundžiasi, kaip joms sunku.

"Mes, lietuviai, apskritai mėgstame paverkti. Kartais paverkiu ir aš – visi mes palūžtame, visko būna, – sako pašnekovė. – Man vieną vaiką auginti, tiesą sakant, irgi buvo sunkiau negu tris, ypač – pirmagimį. Bet pati kalta – aš kokius metus atkakliai tik pati su juo buvau, niekam neleidau net į lauką jo vežti, tik pati sūpavau, čiūčiavau, mylavau."

Taip, su pirmagimiu viskas nauja – ir maitinimas, ir vystymas, ir primaitinimas. Eva dabar jau juokiasi prisiminusi, kaip ją ištiko panika, kai reikėjo pradėti primaitinti Mažvydą, nes pati niekada nevalgė košių ir jų nevirdavo. Tad iš pradžių virė vyras, vėliau ir ji išmoko.

Su pirmu vaiku gal ir yra sunkiau, o kai jau praminti takai – viskas daug paprasčiau. Anot Evos, labiau atleidi vadžias. Jei pirmas vaikas nukrenta nuo lovos – tuojau bėgi į traumatologinį žiūrėti, ar jam nieko neatsitiko. Trečią augindama suvoki, kad turi stebėti, ar jis netapo mieguistas, ar nevemia. O kai žinių daugiau, ir pats tampi ramesnis.

Neringos Eigirdienės nuotr.

Dabar, augindama tris vaikus, Eva teigia daugiau spėjanti ir daugiau padaranti. Ir apie ketvirtą vaiką jau pagalvojanti. Juo labiau kad vaikai, kai jų daugiau, atranda daug bendrų veiklų, ir tėvai negirdi frazės "neturiu ką veikti".

"Kol neturėjau vaikų, sakiau, kad man turbūt Dievas dukrų neduos, nes nemėgau visų tų segtukų, lankelių, galvajuosčių. Vyras labai norėjo pirmagimės mergytės. O kai laukiausi trečiojo vaiko, pagavau save galvojančią, kad vis dėlto norėčiau, jog būtų dar viena dukra – mergytėms smagiau būtų kartu, – pasakoja E.Kazlauskienė. – Dabar mūsų Žyginta turi labai stiprų mamišką jausmą. Niekada neprašome, bet ji rengia sesę, globoja – ne tik sesę, visus mažesnius vaikus. Net supyksta, kai skubame ir aprengiame mažylę, nori pati viską daryti. Dažnas pastebi tą šešiametės motiniškumą ir daugelį tai stebina."

Išbandymai pakeičia požiūrį

Gyvenimas Kazlauskų šeimai davė ne tik džiaugsmų, bet ir išbandymų. Jauniausioji – Žemyna – gimė gerokai per anksti.

"Gana sudėtingas tas jos gimimas buvo, bet dabar viskas lyg ir gerai. Tiesa, vėluoja raida, bet daug dirba specialistai, tad esu rami, nes esame patikimai prižiūrimi, – sako E.Kazlauskienė. – Buvo kritinės penkios dienos, per kurias aš negalėjau leisti sau verkti. Atrodė – jeigu pradėsiu verkti, ji numirs, jeigu palūšiu aš – ji irgi nebekovos. Žemyna buvo inkubatoriuje, Intensyviosios terapijos skyriuje, aš galėjau tik kas tris valandas pas ją nueiti. Tas laikas... Aš jį labai gerai dar ir dabar prisimenu. Ir grįžus namo su mažąja rūpesčių buvo daug."

Prieš Žemynai gimstant, Evai atrodė, kad apie kūdikio priežiūrą ji daug žino, o po ankstukės gimimo viskas apsivertė. "Naujagimį iki 2 kg ne visada leidžia paimti iš inkubatoriaus ir žindyti, nes jie yra per silpni, per daug energijos atiduoda, ir kitoms gyvybiškai svarbioms funkcijoms nebelieka jėgų. Aš stovėjau ir galvojau: na va, Kazlauskiene, griūva visi tavo įsitikinimai. Juk buvau tikra, kad reikia kuo dažniau kūdikį dėti prie krūtinės, būtina žindyti, o dabar pieną reikia nusitraukti, dėl įtampos jo beveik nėra, nors puikiai žindžiau savo pirmus du vaikus. Pakliuvusi į tokią situaciją supranti, kad ne tiek daug apie motinystę ir žinai."

Augindama pirmą vaiką ji buvo motina žindyvė ir norėjo taip auklėti visą pasaulį, o vėliau išmoko priimti kitokią nuomonę, kitokį požiūrį. "Turiu savo nuostatas, bet niekam nedaužau savo įsitikinimų biblija per galvą. Tai yra mano įsitikinimai, jie tiko mano vaikams, mano šeimai, o kaip kiti augina ir auklėja savo vaikus – ne mano reikalas. Tai jų šeimos reikalas, jų pasirinkimai, jų silpnybės ir jų stiprybės. Išmokau patarimų ir pastebėjimų nedalyti neprašyta, o ir paprašyta dar gerai pagalvoju, ką ir kaip pasakyti. Mamos – labai jautrios", – dalijasi pastebėjimais Eva.

Vaikus svarbu palaikyti

Daugiavaikės mamos teigimu, visos norime būti idealios mamos, bet ar reikia stengtis tokioms būti – nežinia. Tiesą sakant, Eva pati nemano esanti puiki mama – jos vyras yra daug tėtiškesnis tėtis, negu ji –  mamiška.

Eva – griežta mama. Jos įsitikinimu, vaikui nereikia leisti visko, ko jis nori, kaip dabar madinga auginant vaikus. Ji stengiasi leisti daug, bet tai visų pirma turi būti saugu.

"Mūsų vaikai veiklos turi visada. Jeigu jie nori pabandyti – ar tai būrelis, ar kažkokia kita veikla – leidžiame, tegu pasižiūri, ar tai jiems tinka ir patinka, – sako pašnekovė. – Kompiuterinės technologijos mūsų namuose ribojamos. Nežinau, ar tai gerai ar blogai šiuolaikiniame technologijų pasaulyje, juk apsaugoti vis tiek nepavyks. Tačiau stengiamės pagauti vaikų susidomėjimą kažkokiais dalykais ir tai paskatinti. Pavyzdžiui, vasarą su Mažvydu nuėjome į biblioteką, jis gavo skaitytojo bilietą. Sako: noriu su klasioke eiti į biblioteką. Susiskambinome su jos mama, sukūrėme vaikams visą ritualą: eina į biblioteką, pasiima knygas, po to nueina į kavinukę, išgeria po ledų kokteilį, pareina abu namo. Dabar jam nebereikia sakyti, kad nueitų į biblioteką, parsineštų knygų, jas perskaitytų, – jis pats nori. Žino, kad mėnuo praeis, knygas reikės grąžinti, tad turi pats susiplanuoti, kada skaityti, ir labai didžiuojasi tuo, kad skaito. Panašiai ir su mergaitėmis, tik jos dar šiek tiek per mažos. Bet jei pastebime, kad kažkas labai patinka, ir, mūsų akimis, tai yra gerai, stengiamės motyvuoti ir vis paskatinti tai daryti."

Paklausta, ar pasvajoja, kuo jos vaikai galėtų būti užaugę, Eva teigia labiausiai norinti, kad jie būtų laimingi ir pildytų savo, o ne tėvų svajones. Ji teigia pasistengsianti juos motyvuoti, parodyti kelią, bet neprimesti savų vizijų.

Mažvydas po sunkaus Žemynos gimimo, kai savaitę jos negalėjo pamatyti, pasakė, kad jis norės būti lėliukų daktaras. Mamos širdis, natūralu, suspurdėjo, kai vaikas taip pasakė. Bet dabar jo svajonės keičiasi. Lanko dainavimo mokyklą, groja saksofonu ir galbūt norės tapti muzikantu. Žyginta nori būti auklėtoja arba mokytoja, bet suprantama, kad augant tai pasikeis – daug mergaičių, kurioms auklėtojos ar mokytojos – autoritetas, vaikystėje to nori.

Dabar ir dviračiu važiuoju, dar ir vaiką vežuosi, puikiai plaukiu, prireikus – irkluoju, užsirišti batus man – jokios problemos, pinti dukroms kasas – taip pat.

Pati E.Kazlauskienė svajoja parašyti knygą ir kryptingai dirba, kad tą svajonę įgyvendintų. Sako turinti be galo daug minčių, o rašymas jai yra geriausias poilsis.

Dar ji teigia pagalvojanti apie ketvirtą vaiką: "Sakoma, kad du vaikai – jau pilnatvė, trys vaikai – juo labiau. Kai gimė Žemyna, aš tą pilnatvę lyg ir pajaučiau, o dabar, kai Žemynai greitai bus treji, galvoju, kad būtų neblogai iki pilnatvės dar ketvirtas vaikas."

Veiklos netrūksta

Ar mamai lieka laiko sau? "Čia turėčiau dėkoti savo vyrui, – sako Eva. – Jeigu tik jis pamato, kad aš pavargusi, tampu piktesnė ar jau balsą pakeliu, tuojau sako: "Eini su drauge kur nors kavos atsigerti ar tau prileisti vonią?" Jis stengiasi, kiek gali, nuimti nuo manęs krūvį, praleisti daugiau laiko su vaikais. Vaikai su juo užmiega geriau nei su manimi, dar ir pasakas dažniausiai tėtis skaito, o ne aš. Tad turiu laiko sau, bet tai tik vyro dėka. Turime laiko ir dviese išeiti kažkur – anyta kartkartėmis išleidžia."

Neringos Eigirdienės nuotr.

E.Kazlauskienei netrūksta ir visuomeninės veiklos, mat ji iš tų, kuri, kaip sakoma, geriau nukentės, bet nenutylės, jei mato neteisybę. Pernai klaipėdiečių moterų organizacija "Mama, šypsokis" jai įteikė "Mamos gynėjos 2020" apdovanojimą.

Po Žemynos gimimo Eva ėmė labai aktyviai dalyvauti įvairiose su ankstukais susijusiose veiklose. Pernai dalyvavo rengiant dvi ankstukams dedikuotas socialines akcijas. Viena jų – Šiaulių intensyviosios terapijos skyriui, vienos įmonės darbuotojams surinkus lėšų, pavyko suorganizuoti kavos aparatą. Pati matė, koks jų darbas sunkus, tai Medikų dienos proga nuvežė dovaną. Per Neišnešiotų naujagimių dieną taip pat pavyko surinkti aukų siūlams – mezgėjoms, prisijungusioms prie akcijos "Mezgu mažajam kovotojui", kurios neatlygintinai mezga neišnešiotukams drabužėlius ir motyvacijos joms netrūksta, tik kartais – siūlų. Iniciatyvai "Viltis žemėje" susivienijo su kitos ankstukės mama – Erika. "Viltis žemėje" vadinosi todėl, kad Viltė ir Žemyna – jų dukrytės. Per porą savaičių surinko gana nemažą sumą ortopedinėms priemonėms, kurias dovanos ankstukų šeimoms ir neonatologijos skyriams.

"Mano vyras juokauja, kad geriausiai jausčiausi ir apie ketvirtą vaiką gal nebegalvočiau, jei gimdymo namuose man leistų dirbti atstove spaudai. Arba kur nors socialinėje veikloje, nes amžinai įsiveliu į visokias misijas ir net kartais atrodo, kad labiau ne dėl tų žmonių, o dėl savo poreikio būti naudingai kitiems", – sako E.Kazlauskienė.

Beje, artimiausiu laiku ji planuoja savo "Instagram" paskyroje pradėti daugiau kalbėti apie (ne)įgalumą, mat teigia neseniai supratusi, jog turi būti lengviau pasiekiama toms, kurioms reikia elementaraus žinojimo, kad neįgalus gali būti dar ir koks įgalus.

"Aš labai nemėgstu žodžio "neįgalus". Tie vadinamieji neįgalūs dažniausiai būna galingesni už daugelį įgaliųjų, nes jiems reikia daug daugiau stiprybės, išradingumo, kad atliktų tas pačias funkcijas, – sako Eva. – Mano negalia mane grūdino nuo vaikystės. Niekas manęs nelepino. Aš ir mamoms, kurios augina neįgalius vaikus, sakau: nepradėkite to vaiko gailėti, saugoti, leiskite jam daryti viską – tik tada jis išmoks prisitaikyti. Gyvenimas užgrūdina ir tiesiog nebeturi teisės būti silpnesnis. Turime būti stiprios – dėl savęs ir dėl vaikų."

Tačiau mokslininkai ir ekspertai atsargiai vertina šią tendenciją, nes ne visi vyrai, išėję vaiko priežiūros atostogų, iš tikrųjų lieka namuose su vaikais ir užsiima jų auginimu. Dažniausiai, pasak ekspertų, tėčiai antraisiais metais lieka aktyvūs darbo rinkoje, o vaiku ir toliau rūpinasi mama. Ir vieno mėnesio tėvystės atostogomis pasinaudoja tik kas antras tėtis.

Todėl kyla klausimas, ar neseniai priimtos ES direktyvos nuostatos apie neperleidžiamą 2 mėn. vaiko priežiūros atostogų laikotarpį sulauks pritarimo ir praktinio įgyvendinimo Lietuvoje?

Mokslininkai aiškinasi tikrąsias priežastis

Siekdami įsigilinti, kokia šiuolaikinių tėčių motyvacija ir patirtis skatina juos aktyviai įsitraukti į vaiko priežiūrą ir su kokiomis kliūtimis jie susiduria, Lietuvos mokslininkai apklausė vyrus, esančius ar buvusius vaiko priežiūros atostogose.

Fokus grupėse ir individualių pokalbių metu vyrai pasakojo, kad vaiko priežiūros laikotarpio patirtis jiems davė visą spektrą teigiamų emocijų ir smagių patirčių, auginant ir rūpinantis vaiku nuo pat kūdikystės.

Miego trūkumą, namų ruošos darbų gausą, nuovargį bei stresą vyrai įvardino kaip pagrindinius iššūkius ir neigiamą patirtį auginant mažus vaikus. Vyrai pripažino, kad šis laikotarpis jiems buvo intensyvus ir daug jėgų pareikalavęs tarpsnis, kurį užsienio mokslininkai prilygina net 2,5 etato darbui.

Vis tik, nepaisant nuovargio, vyrai sakė, kad vaiko priežiūros laikotarpio patirtis jiems davė daugiau teigiamo negu neigiamo patyrimo ir absoliuti dauguma tai kartotų.

Siekia keisti socialines normas ir sukurti realų poslinkį visuomenėje

„Reikia pasakyti, kad tėveliai, kurie buvo vaiko priežiūros atostogose, tai savotiškas „burbulas“ – kvalifikuotą darbą dirbantys, Vilniuje gyvenantys vyrai, bet jie mums gali būti ta tikslinė grupė, į kurią reikia orientuotis kaip į avangardą siekiant keisti socialines normas. Suabsoliutinti jų patirties nereikia, bet svarbu pasisemti gerų ir įdomių įžvalgų“, – sako fokus grupių ir individualius pokalbius su tėčiais vedusi Lygių galimybių plėtros centro ekspertė dr. Vilana Pilinkaitė Sotirovič.

Pasak Lygių galimybių kontrolierės Agnetos Skardžiuvienės, tarnyba daug bendradarbiauja su Skandinavijos partneriais ir šie pripažįsta, kad kol nebuvo įvestas neperleidžiamas vaiko priežiūros laikotarpis abiem vaiko tėvams, tol ir poslinkis visuomenėje neįvyko. O dabar Skandinavijos šalyse tėčiai, prižiūrintys vaikus, jau seniai yra įprasta praktika.

Vyrams svarbus užsimezgęs ryšys su vaiku

Rudens pradžioje Lygių galimybių plėtros centro ekspertų organizuotų fokus grupių metu tėčiai dažniausiai teigė, kad vaiko priežiūros laikotarpis jiems buvo teigiama patirtis, o labiausiai jie vertino užsimezgusį ryšį su vaiku bei atitrūkimą nuo įprastinės rutinos.

„Tas laikas kartu ir tas pažinimas... užsiauginau sau ne tik vaiką, bet ir draugą“, – sakė vienas tėtis.

Tas laikas kartu ir tas pažinimas... užsiauginau sau ne tik vaiką, bet ir draugą.

„Tas sulėtėjęs tempas, užsidarymas į savo burbulą daug davė ir tai vienas geriausių sprendimų“, – pasikeitusia rutina džiaugėsi kitas tėtis.

Vyrai pabrėžė, kad nors vaiko priežiūros atostogose patyrė fizinių ir psichologinių iššūkių, tačiau gavo daug emocinės naudos, kuri kompensuoja sunkumus auginant mažus vaikus.

„Didžiausias džiaugsmas, kurį prisimenu, buvimas su vaiku nepaisant to, kad neišsimiegi ir išsitepęs visokiais reikalais, bet dabar pagalvoju, kad buvo džiaugsmas, kai vaikas ropoja, paburbuliuoja kažką. To džiaugsmo yra, o kas blogai, žmogus užmiršta“, – fokus grupėje kalbėjo tėtis.

Nori duoti vaikams daugiau, nei patys gavo iš savo tėčių

Nemažai vyrų kalbėjo apie tai, kad jie nori duoti savo vaikams daugiau, negu patys gavo iš savo tėčių.

„Mano pasirinkimą ir norą užmegzti ryšį lėmė ir tai, kad mano tėvas nedalyvavo mano ugdyme, neužmezgė to ryšio nuo pat pirmųjų metų. Aš tą jaučiau visą savo gyvenimą ir dabar jaučiu. Jis kaip šešėlis buvo. Tai emociškai jaučiasi, todėl aš nenoriu, kad tokį patį jausmą jaustų mano vaikas. Dėl to aš stengiuosi tą ryšį užmegzti“, – kalbėjo tėtis.

Šiuolaikiniai vyrai prisipažino, kad kelionės ir matyta užsienio šalių vyrų patirtis jau nebeleidžia jiems grįžti į ankstesnį, siauresnį mąstymą apie vaikų auginimą.

„Čia patiems tėvams yra iššūkis, kad ko negavai anksčiau, duoti savo vaikams dabar, nes tu jau turi galimybę, turi žinių... ne Lietuvoje gavęs, užsienyje... skaitęs... pakeliavęs, pamatęs pavyzdžių“, – užsidegęs kalbėjo tėtis.

Sunkumai auginant mažus vaikus

Didelį krūvį prižiūrint kūdikius paminėjo visi tėčiai.

„Sunkumai auginant mažus vaikus yra labai svarbi tema ir apie ją mažai kalbama. O čia šeimoms ir reikia daugiausiai pagalbos, supratimo bei palaikymo. Nes dažnai paviršutiniškai manoma, kad būti tėčiu yra vien smagu, linksma, malonu ir gražu, kaip krikštynų nuotraukose. O iš tikrųjų tai yra sunkus darbas, kuris kartu atneša didžiulę emocinę grąžą“, – apibendrina dr. V. Pilinkaitė Sotirovič.

Sunkumai auginant mažus vaikus yra labai svarbi tema ir apie ją mažai kalbama.

Miego trūkumą, namų ruošos darbų gausą, nuovargį bei stresą vyrai įvardino kaip pagrindinius iššūkius ir neigiamų vaiko priežiūros laikotarpio patirčių šaltinius. Vyrai pripažino, kad vaiko priežiūros laikotarpis – intensyvus ir daug jėgų pareikalavęs tarpsnis.

„Aš neįsivaizduoju, jeigu man reikėtų būti visą laiką, tarkime, savaitę nuo ryto iki vakaro su vienu vaiku arba su keliais mažais vaikais. Manau, kad tiek vyrui, tiek moteriai yra emociškai labai sudėtinga, kaip kad ir dirbti yra sunku“, – kalbėjo tėtis.

„Sunkiausia buvo tas intensyvumas, psichologiškai, nuovargis su dviem vaikais, pastovus miego trūkumas, nes žmona dirbdavo, tai aš ir naktimis pamaitindavau, keldavausi, o eidavau vėlai miegoti. Vidurnaktį primaitindavau, o po to keldavausi 5 val. ryto. Pastovus miego trūkumas“, – sakė kitas vyras.

Vaikų auginimą prilygina 2,5 etato

Vaikus prižiūrintys tėčiai vienareikšmiškai pripažino, kad vaiko priežiūra sukuria daugybę buitinių darbų, kuriuos partneriams tenka pasidalinti tarpusavyje.

„Dėl darbų gausos ir pasiskirstymo... kaip tik mes su žmona kalbėjome, kad buvo darytas tyrimas siekiant palyginti ir darbo valandomis išreikšti tėvystę. Tai – 2,5 etato“, – tokiems tyrimo rezultatams iš savo praktikos pritarė tėtis.

„Kai kalbama, aj sėdi su vaiku namie, nieko neveikia, tai būdavo aš ant tiek... nes vaiką paguldai, greitai šildai, darai, kažką išplauni, jau žiūrėk, atsikėlė ir vėl reikia... tas buities intensyvumas, ypač su vaiku iki 8-9 mėnesių, yra toks nemažas, kad kartais nespėji net nusimaudyti per tą dieną“, – pasakojo kitas tėtis.

„Kai tu esi su vaiku, tai darai viską. Kai žmona grįžta ir mes dviese, tada dalinamės“, – kalbėjo dalis tėčių.

Lengviau prižiūrėti vaikus dirbant lanksčiu grafiku

Lengviausia rūpintis kūdikiu buvo tiems vyrams, kurių šeimose abu – ir vyras, ir moteris – dirbo lanksčiu grafiku arba nedirbo.

Tuo tarpu porose, kuriose vienas iš partnerių dirbo pilnu etatu, neturėjo lankstaus darbo grafiko galimybės ar užsiiminėjo papildoma veikla (pvz., studijomis) pastebėta daugiau sunkumų, psichologinių bei fizinių iššūkių.

Prieš 10 metų buvo keista, kaip tu, vyras, eisi vaikus auginti, nes vyras turi dobti ir tempti į olą... tie laikai baigėsi.

Pasibaigė laikai, kai vyras turi tempti žvėrį į olą

Nors vyrų gerosios praktikos pavyzdžių Lietuvoje dar mažai, bet, pasak mokslininkės, šie fokus grupių tyrimai parodė, kad pačių vyrų nuostatos smarkiai keičiasi.

„Visuomeninės nuostatos apie tėvus, išeinančius prižiūrėti vaikų, iš esmės jau pasikeitusios, palyginus su tuo, kaip buvo prieš 10 metų. Jau tikrai yra tolerantiškiau, supratingiau ir labiau priimančiai“, – tyrimo metu pastebėjo vienas vyras.

„Ir aš manau, tas mūsų mentalitetas keičiasi. Prieš 10 metų buvo keista, kaip tu, vyras, eisi vaikus auginti, nes vyras turi dobti ir tempti į olą... tie laikai baigėsi“, – įsitikinęs kitas tėtis.

Vėl eitų vaiko priežiūros atostogų

Nepaisant iššūkių, absoliuti dauguma fokus grupėse dalyvavusių vyrų teigė, kad ir vėl eitų vaiko priežiūros atostogų, nes iš šios patirties gaunama nauda nusveria patirtus iššūkius.

Vienintelis tėtis, sakęs, jog nekartotų vaiko priežiūros laikotarpio patirties ar jos išvis nenorėtų, buvo tėtis, auginantis dvynukus – jam „užtenka dviejų“.

Mažiau entuziastingai kalbėjo ir tie vyrai, kurie su kūdikiu namie buvo tik vieną mėnesį – jie manė, kad negebėtų vieni ir ilgą laiką susitvarkyti su užduotimis.

Tuo tarpu tėčiai, turintys didesnę vaiko priežiūros patirtį, teigė, kad šis nepasitikėjimo savimi jausmas mažėja vis labiau įsitraukiant į vaiko rūpybą ar kartojant patirtį su kitais vaikais.

„Aš tai pakartočiau vaiko priežiūros laikotarpį ir esu linkęs ilginti tą laikotarpį, nes kuo toliau, tuo lengviau auginti tuos vaikus. Pirmas – sunkiausias, o po to pradeda lengvėti... gal todėl, kad patirtis ir visa kita“, – tėčių rate kalbėjo vienas iš vyrų.

Vyrai nori daugiau negu vien rūpintis finansine gerove

Dr. V. Pilinkaitė Sotirovič sako tyrimo metu pastebėjusi, kad priimti teisės aktai, kurie skatina tėčius įsitraukti į vaiko priežiūrą, ilgainiui keičia požiūrį visuomenėje apie vyrų vaidmenį šeimoje. Patys tėvai pradeda daugiau domėtis ir atrasti galimybes, kurias suteikia valstybė, ir jomis pasinaudoja.

„Tačiau nemažai respondentų nuogąstavo, kad trūksta informacijos, kuri suteiktų žinių apie tėvystę, paaiškintų iššūkius ir padrąsintų aktyviai dalyvauti vaiko priežiūroje. Respondentų atskleisti emociniai išgyvenimai rodo, kad ir vyrams jau vis mažiau priimtina visuomenės norma, kad vyrai turi pasirūpinti vien tik finansine šeimos gerove“, – apibendrina Lygių galimybių plėtros centro ekspertė dr. V. Pilinkaitė Sotirovič.

Kas pasikeitė? Vyrai sumoteriškėjo, o gal atvirkščiai – suvyriškėjo? Apie tai šnekamės su Psichologinės paramos ir konsultavimo centro psichologe, šeimų konsultante Goda Žukauskiene.

– Pasikeitė išties daug kas, pradedant visuomenės požiūriu ir baigiant asmeniniu pasirinkimu. Gyvename labai nepastoviais laikais, kai pokyčių tiek daug, kad dažnai prisitaikome automatiškai. Juk vos prieš kelis dešimtmečius visai kitokie vyro ir moters, tėčio ir mamos elgesio modeliai buvo suvokiami kaip norma. Dabar jų vaidmenys šeimoje labiau sumišę, persipynę nei anksčiau. Beveik neliko tik vyriškų ar moteriškų darbų, viskas priklauso nuo tarpusavio susitarimo šeimoje. Tiek vyrai, tiek ir moterys dabar neretai stengiasi mokėti viską, nes taip jaučiasi saugiau. Vis dėlto kažkokius konkrečius darbus paprastai atlieka tas, kuriam jie sekasi geriau.

– Dažni filmų siužetai, kai vyrai, iš pradžių sunkiai susidoroję su mamų pareigomis, galiausiai tampa tikrais herojais. Ar tai tik ekrano saldybės, o gal išties vyrai – kur kas geresni auklėjant vaikus?

– Ir taip, ir ne. Šiuo atveju, manau, labai svarbios individualios vaiko ir tėčio savybės, jų tarpusavio santykis, vaiko lytis ir amžius. Tėtis yra tas žmogus, kuris, be kita ko, atsakingas už judrius, fizinius žaidimus šeimoje, be to, būtent tėtis yra vaiko laidas į sociumą, bendravimą. Tai ypač išryškėja maždaug šeštais–septintais gyvenimo metais. Mama tuo metu dažnai jaučiasi tarsi prarandanti vaiką. Ji nustumiama į antrą planą, o tėčio svarba didėja, nežiūrint galimų mėlynių ir skaudžių nubrozdinimų. Jei vyras pastebi šį vaiko poreikį ir atsiliepia, abu patiria neįkainojamų akimirkų. Manau, labai teisinga yra mintis, kad tėtis, kuris mėgsta žaisti su savo vaiku, yra vaikas, su kuriuo kažkada mėgo žaisti jo tėvas.

– Karjera, šeimos išlaikymas, geros fizinės formos palaikymas, aktyvus laisvalaikis su draugais, gal dar koks bokalas alaus per savaitgalio žvejybą. Kas atsitinka šeimoje, kai tėčio dienotvarkėje nebelieka laiko… vaikui?

– Jei tai trunka ilgesnį laiką, šeima prisitaiko. Tačiau bet kuri šeima yra sistema, todėl tai atsiliepia visiems šeimos nariams. Ir, bijau, ne iš gerosios pusės. Vaikai įpranta savo dieną (o vėliau – ir gyvenimą) leisti be tėčio, ir ne tik fiziškai. Savo klausimus, problemas, jausmus jie skiria kitam (kitiems) šeimos nariams, kurie juos girdi, išklauso, kuriems jie jaučiasi svarbūs. Mama tokioje šeimoje neretai bando kompensuoti tėčio stygių, vaikui atlikdama dalį jo pareigų ar veiklų, gal net ir savo poilsio ar laisvalaikio sąskaita. Taip aukodamasi ji galiausiai pavargsta. O ir pats tėtis ilgainiui pradeda suprasti, kad kažko jo gyvenime stinga. Ir tada visai nevėlu suvokti, kas iš tiesų mūsų gyvenime yra svarbiausia. Ir pradėti elgtis kitaip. Visiems paklydėliams dažnai kartoju: svarbi bendravimo su vaiku kokybė, o ne kiekybė. Santykį juk kuria nuoširdumas, net jei jis trunka vos kelias minutes per dieną.

Goda Žukauskienė: man atrodo, kad supertėčio titulo nusipelno tie vyrai, kurie kasdien – tyliai ir nepavargdami – rūpinasi, kad jų vaikams būtų gera.

– Ar šiais laikais vis dar pasitaiko vyrų, manančių, kad vaikų auginimas – tik moterų reikalas?

– Beveik ne. Savo profesinėje praktikoje teko sutikti daug tėčių, kurie su pasididžiavimu prisiėmė tėčio vaidmenį, negailėjo laiko ir jėgų, kad tik jų atžaloms būtų gera. Dabar, ačiū Dievui, toks rūpestis tapo ir labai madingas. Smagu, kad psichologų pagalba šiuo klausimu dažnai nėra nuvertinama – jei kyla rimtesnių vaiko auklėjimo ar bendravimo šeimoje problemų, tiek tėčiai, tiek ir mamos nesidrovi, kreipiasi profesionalios pagalbos. Džiugu, kad pamažu tai tampa norma. Juk, kai norime gražaus kirpimo, nebandome plaukų kirptis patys – randame ir laiko, ir lėšų nueiti pas to dalyko profesionalą – kirpėją.

– Tėvystės atostogų galimybės neturėjo nei mūsų tėvai, nei juo labiau seneliai. Dabar toks pasirinkimas yra. Sakykite, ar daug drąsuolių jį renkasi, nebijodami pakenkti savo – kaip šeimos galvos – įvaizdžiui?

– Būna visaip. Dažnai šį pasirinkimą nulemia finansiniai aspektai šeimoje, ir tai ne visada blogai. Svarbiausia, kad abu – tiek tėtis, tiek mama – jaustų, jog elgiasi teisingai. Gimus vaikeliui, bet kuri šeima pradeda naują, kitokį etapą. Normalu, kad tai kelia stresą visiems šeimos nariams, kuris su laiku mažėja. Vaikui augant visiems natūraliai iškyla vis naujų iššūkių, bet jei šeima darni – visos kliūtys įveikiamos. Gražu, kai vyras ir moteris šeimoje vienas kitą papildo. Kiekvienas savaip svarbus, savaip ypatingas ir vienas kitam būtinas. Geriausia, ką tėvas gali padaryti savo vaikui, tai mylėti jo mamą.

– Savanoriškas pasidalijimas vaiko priežiūra padeda motinoms neatitrūkti nuo darbų ir toliau tobulėti profesinėje veikloje. Kadaise tai buvo daugelio mamų svajonė…

– Vaikai yra stebuklas. Tai – ne tik didžiulė atsakomybė, bet ir Dievo dovana. Stiprus tėvų tarpusavio ryšys, jų pagalba vienas kitam visame kame, palaikymas, supratimas ir nuoširdus santykis yra pamatas sveikam vaiko psichologiniam vystymuisi. Vaikas turi neabejotinai jausti, kad jis atsirado iš tėvų meilės, didelės ir tikros. Nereikia bijoti to atvirai šeimoje deklaruoti.

– "Aš pati nuspręsiu, kas mano vaikui geriau. Ką tik parėjai iš darbo, o man reikėjo visą dieną čia vargti…" Ar ne pačios mamos tėčius pastato į antraplanį šeimos statisto vaidmenį, iš kurio ilgainiui pasidaro keblu jį ištraukti?

– Gal ir taip. Visi norime būti autoritetais savo vaikams, bet kartais pamirštame paprastą tiesą: žemindamas kitą, pats nepakilsi. Vaikai myli abu – ir tėtį, ir mamą. Stipriai. Myli avansu, taip labai, kad pasirengę atleisti mums visas tėviškas ir mamiškas klaidas. Vienintelis būdas mamai nežeisti vaiko širdelės – pagarbiai bendrauti su jo tėčiu, net jei jis retkarčiais klysta. Jei situacija aštri ir tėvų nuomonės tam tikru klausimu nesutampa, geriausia kalbėtis dviese, vaikams negirdint.

– Anot kunigo Ričardo Doveikos, vyras ir moteris tapo vienu kūnu, viena darnia komanda. Ką daryti, kad ta darna išliktų amžinai – ne tik pirmaisiais santuokos metais?

– Gerbiamas kunigas kaip tik šiam atvejui yra davęs labai paprastą patarimą: "Šeimoje žodžiai ATSIPRAŠAU ir ATLEIDŽIU turi būti duona kasdieninė." Neįmanoma pasakyti trumpiau ir aiškiau.

– Tai koks gi šio mūsų pokalbio herojus – tėtis? Ar jis moka viena ranka keisti sauskelnes, o kita – taikliai šaudyti į blogiukus kompiuterio ekrane?

– Man atrodo, kad supertėčio titulo nusipelno tie vyrai, kurie kasdien – tyliai ir nepavargdami – rūpinasi, kad jų vaikams būtų gera. Nėra tobulų tėčių (kaip, beje, ir tobulų mamų!), yra tik tėčiai, kurie nori būti geresniais, nei buvo vakar.

Vis dėlto šiuo metu svarbiausias uždavinys Irūnai, kaip tėvų meilę ir dėmesį padalinti dviems mažyliams, kad nei vienas nesijaustų nuskriaustas? „Ko gero, tai neįmanoma“, – samprotauja žinoma moteris ir priduria, kad ir karjeroje, ir tėvystėje mokomės bandydami, klysdami ir atrasdami tai, kas mums ir mūsų vaikams yra geriausia.

Auga kartu su vaikais

„Kartais su vyru pasiginčijame, kaip čia geriau su savo vaikais elgtis. Aš esu atlaidi, man kiekvienoje situacijoje vaiko gaila, norisi jam padėti. O mano vyras daug literatūros skaito, labai auklėjimu domisi, tad sunkiausiose situacijose perduodu iniciatyvą jam“, – pasakoja Irūna.

Vyras argumentuotai ir kaip suaugusiam sąmoningam žmogui, mūsų dvejų metukų sūnui sugeba paaiškinti kai kuriuos dalykus. „Aiškina, kad negalima ir kodėl negalima, labai moko savarankiškumo“, – aš dėl to tik džiaugiuosi, šypsosi.

Irūna sako, kad su vyru yra šventai įsitikinę dėl vieno vienintelio dalyko, kad meile ir dėmesiu vaiko neišlepinsi.

„Mes ne iš tų tėvų, kurie perka vaikams brangius žaislus ar visa tai, ko tik jie užsigeidžia, bet mes nuolat skiriam vaikams savo laiką, meilę, dėmesį. Ir priglaudžiam, ir apkabinam, ir paguodžiam gal net dažniau, nei kiti tėvai. Niekada nenusisukam nuo verkiančio vaiko. Kitiems iš šalies atrodo, net ir pasako, kad mes neva taip išlepinsim savo vaikus. Taip, mes juos myluojam, bučiuojam, stengiamės juos suprasti ir tai neatrodo mums per daug. Nemanau, kad, rodydami meilę, mes užauginsime vaikus blogais žmonėmis“, – pasakoja garsi moteris ir priduria, jog norėtų savo vaikams padovanoti tokią vaikystę, kurią būtų gera prisiminti. Irūna nori, kad vaikai nei akimirkai nesuabejotų, kaip stipriai yra mylimi.

Vaikystė kitokia, negu visų

Savo vaikystę Irūna taip pat mielai prisimena, sako, kad negyveno kokioje nors didžiulėje prabangoje: jei norėjo kokio nors naujo daikto, reikėdavo jam pataupyti, o rūbus visada dalijosi su seserimi Ineta.

Irūnos talentas muzikai atsiskleidė ankstyvoje vaikystėje. „Vos tik pradėjau stovėti, mama man įjungdavo „Dainų dainelę“ ir, įsitvėrusi į lovytės kraštus, aš šokdavau“ , – prisimena.

Irūnai patiko ir groti, ir dainuoti, ir šokti – nuo vaikystės žinojo būsianti dainininkė. „Su sese turėjom tokį senovinį magnetofoną su kasete: kurdavom dainas, įrašinėdavom ritmus į stalą, į palangę, į puodą daužydamos – smagu prisiminti.“

Nuo ketverių metų pradėtas lankyti kolektyvas, vadovaujamas L. Lapkauskaitės, Irūnai davė pačius svarbiausius gyvenimo pagrindus: suformavo stiprų charakterį, ugdė muzikinius gebėjimus, padėjo užsitikrinti socialinę padėtį ir finansinę situaciją.

„Kad ir kaip tai atrodo žavu, dėl to, ką turiu dabar, teko daug ką paaukoti: šeimos šventes, vakarėlius su draugais, išvykas. Mokykloje taip pat buvo atsiradę visokių pavėluotų atsiskaitymų, perlaikymų. Vertinant iš dabartinės perspektyvos, atrodo, kad daug ko atsisakyti buvo verta, tačiau vaikystėje ir paauglystėje man buvo labai sunku“, – prisimena Irūna. Ne tik ji pati, bet ir jos tėvai, močiutė – visi dėl mergaitės stengėsi ir padėjo siekti svajonių.

Didysis paauglystės maištas

Buvo ir kritinių momentų. „Sulaukusi 14 metų, viską mečiau – norėjau laisvės. Jaučiau, kad visą gyvenimą buvau tarsi pririšta prie muzikos. Nusprendžiau, apsisukau ir išėjau iš kolektyvo. Apie pusę metų pabuvau toje laisvėje, bet kartu ir sąžinės graužatyje. Prisimenu, sesuo ruošiasi, važiuoja į koncertą, o aš sėdžiu prie lango ir verkiu... Tada supratau, kad iš tiesų ir aš noriu važiuoti į repeticijas, noriu savo visą laiką skirti darbui, noriu stovėti ant scenos. Sugrįžau į kolektyvą, atsiprašiau ir pasakiau visiems, kad negaliu be muzikos gyventi“, – svarbų gyvenimo momentą prisimena žinoma dainininkė.

Ir iš tiesų, paauglystė yra tas laikotarpis, kurį visiems jaunuoliams reikia kažkaip išlaukti, stengtis ramiai išgyventi, nepriiminėti jokių rimtesnių sprendimų. „Kai nusistovi mintys ir nurimsta hormonai, tik tada galima imtis kitų gyvenimo žingsnių“, – savo patirtimi su organizacijos „Gebėkit vaikus“ globojamomis mergaitėmis dalijasi Irūna.

„Sunkus darbas, piktos kritikos ignoravimas, neabejojimas tuo, ko sieki ir žinojimas, jog dėl sėkmės užsibrėžtoje srityje būtinai turėsi ką nors paaukoti“, – tai yra I. Puzaraitės-Čepononienės sėkmingos karjeros ir laimės receptas.

Daugiau įkvepiančių istorijų bus papasakota organizacijos „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerto metu kovo 20 d. 19.30 val. per LNK televiziją.

Rugsėjo 22 dieną 9 – 16 valandomis, Kauno „Žalgirio“ arenoje vyksiančiame renginyje bus galima ne tik įsigyti reikalingiausių daiktų mažyliams ir visai šeimai, pramogauti vaikų erdvėje, susitikti su specialistais, kurie atsakys į jums rūpimus klausimus, bet ir nemokamai pasiklausyti įvairių paskaitų dominančiomis temomis.

Legendinis gydytojas, akušeris-ginekologas Romualdas Šemeta būsimiems tėčiams ves praktinį užsiėmimą apie vyro pagalbą moteriai gimdymo metu. Čia jų lauks naudingi patarimai, padrąsinimo žodžiai bei išsami informacija apie tai, kaip palengvinti padėtį bei pasiruošti vaikelio atėjimui į šį pasaulį. Tuo tarpu moterims pasiruošti gimdyti ir nugalėti baimę padės akušerė Marija Mizgaitienė.

Visos būsimos ir šviežiai „iškeptos“ mamos kviečiamos apsilankyti psichologės Sigitos Valevičienės vedamoje paskaitoje tema „Išprotėjusi motinystė. Kaip išprotėti sveikai?“. Jos metu bus galima sužinoti, kodėl mamas užvaldo tokios frazės kaip „mes pamiegojome“, „mums išdygo dantukas“ ir kaip naujo žmogaus atsiradimą suderinti su karjera ir savo norais. O apie teisingą vaikų auklėjimą ir ugdymą pasakos psichologė Ramunė Murauskienė.

Renginio metu gydytoja akušerė-ginekologė Lina Čiaplinskienė palies itin opią problemą su kuria susiduria daugelis moterų. Ji ves paskaitą tema „Makšties infekcijos nėštumo metu ir pogimdyviniu laikotarpiu“, kurios metu kalbės apie dažniausiai pasitaikančias infekcijas, jų požymius, galimas komplikacijas ir gydymą.

Žinomas tinklaraštininkas, komunikacijos specialistas, knygos „Mamų eilės“ autorius bei trijų vaikų tėtis Simonas Urbonas papasakos savo istoriją apie laiką su vaikais išėjus vaiko priežiūros atostogų, kuri, galbūt, įkvėps daugiau tėčių žengti svarbiausią žingsnį jų gyvenime – išmainyti darbą į tėvystės „atostogas“. Tuo tarpu lektorė Aušra Bružienė ves paskaitą tema „Aš + vaikas = viena komanda“, kurios metu kalbės apie ryšį su vaikais ir bendrų tikslų siekimą.

Renginyje „Esu mama“ veiklos netrūks ir mažiausiems mugės lankytojams. Kol tėveliai apžiūrinės parodos prekes ar klausysis naudingų paskaitų, vaikučiai galės stebėti edukacinio socialinio teatro „Ridikėlių mokyklėlė“ aktorių spektaklį „Tigro pusryčiai“, kurio metu ne tik susipažins su laukinio gyvūno – tigro  –mėgstamiausiu maistu, bet ir mokysis apie tinkamus mitybos įpročius. Vaikų kūrybinė studija „Pink Panda“ kvies prisijungti prie vykstančių lavinimo užsiėmimų, o mamos, norinčios išmokti įvairių šokių stilių su vaikučiais ant rankų arba nešioklėse, galės išbandyti tarptautinės organizacijos „Joimove“ rengiamus šokius su kūdikiais. Kauno Algio Žikevičiaus saugaus vaiko mokykla su mažaisiais žais saugaus eismo žaidimus ir rinks kelio ženklų dėliones, Kauno policija kvies kartu piešti ir pasivažinėti vaikišku policijos motociklu. Dekoracijų studija „Kvadratu“ pasitiks kiekvieną mažąjį princą ar princesę, apsilankiusius vaikų pramogų zonoje, dovanodami jiems po balioną, piešti kartu kvies šeimų švenčių restoranas „Dėžutis“, o virtualią erdvę kurs ir mažuosius džiugins „Dronautas“.

Jau rugsėjo 22 dieną „Žalgirio“ arenoje vyks kasmetinis būsimiems ir esamiems tėveliams skirtas renginys „Esu mama“. Šiais metais jame dalyvaus ir žinomas tinklaraštininkas, rašytojas, komunikacijos specialistas bei trijų vaikų tėtis S. Urbonas, kuris čia pristatys ne tik savo knygą , bet ir ves paskaitą tėvams apie ryšį su vaikais bei papasakos kaip jam, išėjus tėvystės atostogų, sekėsi prižiūrėti atžalas.

– Vaikų prekių parduotuvėse yra visa galybė jiems siūlomų produktų, kaip nepasimesti ir nepirkti visko iš eilės? Kokie, jūsų manymu, yra svarbiausi daiktai, kuriuos reikėtų įsigyti iki gimstant vaikui ir kur geriausia pirkti norint sutaupyti?

– Pradžiai reikia turėti automobilio kėdutę, vežimą, krūvą sauskelnių ar vystyklų, jeigu nusprendėte vaikus auginti be sauskelnių. Taip pat labai reikalinga vonelė ir lovelė. Nebūtina visko pirkti iš karto, nes daugelio dalykų, kurių prireikia auginant vaikus, poreikis pasimato bėgant laikui. Ir tu tada tiksliau supranti, ko tau trūksta. Aš esu linkęs pirkti daiktus iš antrų rankų arba įvairiose mugėse. Taip gali už tą pačią pinigų sumą visko daugiau įsigyti nei tiesiog nuėjęs į parduotuvę.

– Vienas didžiausių tėvų iššūkių yra vaikų primaitinimas? Ką patartumėte tėvams, kurių vaikučiai nenoriai valgo ar net priešinasi?

– Neretai tėvai 3-4 valandas kovoja su vaiku bandydami jį pamaitinti, dažnu atveju toks maitinimas būna ir per prievartą, o tai gali privesti net iki vėmimo.Tai ilgainiui tampa didele kančia tiek mamai, tiek vaikui. Todėl tokių vaikučių tėvams patarčiau atlikti „kilogramo testą“ ir savaitę laiko duoti vaikui valgyti tik tada, kai jis nori ir tiek, kiek jis nori, nekišant maisto. Jeigu, pavyzdžiui, vaikas nenori valgyti šią minutę, leiskite jam nueiti pažaisti, padėlioti kaladėles, kai norės valgyti, pasiims pats ar paprašys. Ir taip kiekvieną dieną stebėkite jo svorį. Tada pamatysite, kad vaikas be prievartos valgydamas kada nori ir kiek nori nenumeta daugiau negu kilogramo svorio per savaitę. Jeigu numeta daugiau, tuomet projektą reikia stabdyti.

Auginant vyresnius vaikus labai svarbu neturėti jokių stalčiukų, kuriuose slypi įvairūs sausainukai, riešutukai ir kiti skanėstai, nes tada mes nepastebime, kaip vaikas pasiima juos ir suvalgo.

Auginant vyresnius vaikus labai svarbu neturėti jokių stalčiukų, kuriuose slypi įvairūs sausainukai, riešutukai ir kiti skanėstai, nes tada mes nepastebime, kaip vaikas pasiima juos ir suvalgo. Tada mes nežinome kiek vaikas iš tikro yra valgęs. Reikia apsisaugoti ir neturėti tokių vietų iš kur vaikas gali kažką pasiimti ir pakramtyti be jūsų žinios.

Kitas tėvų iššūkis – pratinimas atlikti gamtinius reikalus ant puoduko. Kaip apibūdintumėte šią patirtį? Kokių gudrybių ėmėtės patys?

– Su pirmu vaiku buvo planšetinis kompiuteris. Jis buvo tiktai ant puoduko ir niekur daugiau ir tai mums padėjo, bet nežinau, ar dabar tai kartočiau. Kai kuriais atvejais reikia atrasti patinkantį puoduką. Pavyzdžiui, mūsų paskutinei dukrai nuo brolių likę puodukai nepatiko, grojantis puodukas nepatiko, galiausiai nuvykome į parduotuvę kur ji išsirinko jai patinkantį puoduką ir ant jo pradėjo sėsti. Kitas būdas, labai padedantis atpratinti vaikus nuo sauskelnių,  – jų atsisakymas. Kurį laiką gali būti visokių balų ir kitų nelaimių, bet augantis vaikas tampa vis sąmoningesnis ir pamažu pradeda suprasti, kad jam tai nepatinka. Galbūt šitas būdas ir atrodo kiek nežmoniškas, bet mes savo vaikams leisdavome su tom šlapiom kelnėm vaikščioti 10-15 minučių ir tada pamažu atsirado suvokimas. Gal ir atrodo, kad tas pusantrų metų vaikutis nieko nesupranta, bet vis tiek reikia kalbėti, reikia rodyti, net ir aš pats esu gal tris kartus sėdęs ant to paties puoduko rodyti (juokiasi). Tam reikia darbo, nes tai nevyksta savaime.

– Prieš savaitę mokyklinukai, o taip pat ir darželinukai šventė Rugsėjo pirmąją. Kaip jūsų vaikams sekėsi pirmosiomis dienomis darželyje? Ar lengvai priprato?

– Mano viena dukra išėjo į priešmokyklinę grupę, ko ji labai laukė, nes ėmė save tapatinti su jau dideliu vaiku ir su mokslais. Ji apie tai svajojo ir kol kas jai kiekviena diena yra kaip šventė.

Mūsų mažoji pradėjo lankyti lopšelį ir iš tiesų jai sekėsi labai gerai lyginant su sūnumi. Su juo aš pusę metų eidavau į darželį kur jis išbūdavo tik iki pietų ir niekada jame nelikdavo miegoti. Aš, matydamas tą vaiko skausmą ir nenorą likti, leisdavau jam grįžti su manimi ir pietų miego miegoti namie. To dabar nedarome su dukra. Tas prisirišimas ir stovėjimas prie durų laukiant, kol vaikas nurims ir nustos verkti, yra labai sunkus ne tik vaikams, bet ir tėvams. Todėl tėvams, išleidžiantiems vaiką į darželį, patariu susigalvoti atsisveikinimo ritualą, kuris patiktų vaikui, nes tai labai dažnai padeda, juk vaikai mėgsta pasikartojimus. Tad jeigu jums pavyksta atrasti tą smagų atsisveikinimą tuomet abiems viskas tampa kur kas paprasčiau – vienam likti darželyje, kitam išeiti. Taip pat labai rekomenduoju likus kelioms savaitėms iki darželio, keletą kartų apsilankyti jo teritorijoje, čia pažaisti, pasivaikščioti, kad jūsų atžala priprastų prie tos aplinkos, taip pat supažindinkite darželio vaikus su būsimais grupės draugais, bent vienu ar dviem, nes tai irgi padės vaikui greičiau adaptuotis darželyje.

– Dar viena jaunus tėvelius gąsdinanti baimė – vaikų „ožiukai“. Kaip patartumėte su jais susitvarkyti?

– Kai prasideda „ožiukai“ ir matau, kad vaikas gulasi ant žemės ar piktas sėdi, tai aš darau tą patį. Tas keistas pavyzdys neretai pralinksmina ir vaikas pamiršta „ožiukus“, o jeigu ne – tada reikia išlaukti. Taip ir laukiu. Galiu laukti ir 20, ir 30 minučių, čia svarbu kantrybė, bet nusileisti vaikui nereikia. Jeigu taip padarai, reiškiasi, kad tu atiduodi visas vadžias vaikui. Svarbiausia išlaukti ir, žinoma, vėliau apie tai pasikalbėti, nes tuo metu, kai vaikas ožiuojasi jam nieko negalima padaryti, jis nieko negali išgirsti, kaip ir mes jausdami įtampą nieko nenorime klausyti.

– Tėčiams vaiko priežiūra atrodo kaip pats didžiausias iššūkis, dėl kurio jie bijo palikti darbus ir pasirinkti tėvystės atostogas. Kaip galėtumėte juos padrąsinti nebijoti priimti šio iššūkio?

– Suvokimas, jog tik moteris turėtų prižiūrėti vaikus, yra atėjęs iš praeities, juk visą laiką buvo taip, kad vyrai turi uždirbti, vyrai yra stiprioji lytis, dažnai čia turbūt yra net ne tėčio problema, o mamos, nes ji nepasitiki vyro gebėjimu pasirūpinti jų bendru vaiku. Aš praeitą savaitę buvau sutikęs tokią moterį, kuri kas 3 minutes skambino vyrui klausdama, ar jis tą padarė, ar aną padarė. Vakare mes sutikome tą vyrą su vaiku ir man pasirodė, kad jis su vaiku daug geriau tvarkosi nei ji. Todėl vyrus galbūt gąsdina tas moterų požiūris ir nusiteikimas, kad vyras negali tinkamai prižiūrėti vaiko. Taip mes esam skirtingi ir, žinote, aš gal aprengsiu dukrą taip, kad ji jaustųsi saugiai, patogiai ir galbūt mano uždėta kepurytė nederės prie basučių, bet tai nieko nereikš, nes mes –vyrai ir moterys – tiesiog matome skirtingai, bet stengiamės dėl to paties tikslo ir kai abu tėvai daro tai iš meilės, vaikas yra laimingas, jis mato, kad jį myli abu tėvai. Vyrai, kurie išdrįsta išeiti tėvystės atostogų, džiaugiasi tai padarę. Aš dabar turiu draugų, kurie sako: „Žinok, tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime“.

Pamenu, kai prieš beveik 6 metus išėjau vaiko priežiūros atostogų, aš buvau vienintelis. Man buvo taip gera, nes aš ateinu su vaiku ir visur būna vien moterys, vien mamos, o dabar aš jau stumdausi pečiais su kitais vaiko priežiūros atostogose esančiais vyrais (juokiasi). Aš džiaugiuosi, kad kalbėjimas apie tai žiniasklaidoje, įvairiose konferencijose, straipsniuose veda prie to, kad vis daugiau vyrų supranta, jog kažkas irgi daro tai, reikia tik pabandyti, ir labai svarbu, kad moterys pačios tai leistų, kad pasitikėtų savo vyrais. Manau, kad dar praeis 1-2 kartos ir mes turėsime lygius procentus tėvų – vyrų ir moterų–, kurie palieka darbus ir išeina vaiko priežiūros atostogų.

– Neseniai parašėte knygą „Mamų eilės“. Papasakokite plačiau kam ji skirta, apie ką ir kodėl būtent tokia?  

– Knyga yra apie mamos likimą, buvimą namuose su vaiku. Aš ją parašiau sarkastiškai tarsi ir nujausdamas, ką jaučia moterys, kad pasijuokti iš jų kasdienybės, kad suprastų, jog jos nėra vienos, kad daug tokių. Skaitydamas tu supranti, kad visiems yra iššūkių, visiems yra sunku ir visiems taip pat gera auginti vaikus. Knygą rašiau tam, kad ją perskaitytų vyrai, todėl joje yra trumpi, nedideli tekstai apie tai, ko truputį trūksta mamai arba moteriai. Ją perskaitę vyrai ima geriau suprasti savo žmonas – vaikų mamas.

Rugsėjo 22 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje vyksiančiame renginyje „Esu mama“ kartu su S. Urbonu įvairiomis temomis paskaitas ves ir kiti žinomi savo sričių specialistai: Lina Čaplinksienė „Makšties infekcijos nėštumo metu ir pogimdyviniu laikotarpiu“, Aušra Bružienė „Aš + vaikas = viena komanda“, Marija Mizgaitienė „Gimdymo baimė“, Sigita Valevičienė „Išprotėjusi motinystė. Kaip išprotėti sveikai?“, Ramunė Murauskienė „Kaip nenusisukti galvos ugdant ir auklėjant vaikus?“ ir Romualdas Šemeta „Kaip padėti žmonai gimdymo metu“. Lankytojų lauks ne tik seminarai, bet ir šeimoms skirtų prekių mugė.